Vaistininko užrašai

Yra tokia 10-10-10 taisyklė. Ypač rekomenduojama sėdintiems prie kompiuterio. Reikia kas 10 min. pažiūrėti į bent 10 metrų nutolusį objektą bent 10 sekundžių. Žiūrėjimas į tolumą atpalaiduoja akis 👁

Ką gi, pirmyn!

Stoviu (ne sėdžiu, bet, manau, kad didelio skirtumo nėra) vaistinėje prie kompiuterio ir žiūriu į už 10 metrų nutolusį objektą – lauke, prieš vaistinės langus, bet “pasislėpęs” už medžio (bent jau jam taip atrodo) bando atlikti gamtinius reikalus gatvės praeivis. Jam sunkiai sekasi, nes, greičiausiai, jis bus padauginęs velnio lašų.  Kadangi kojos jau nelaiko, kad padėtų savo kūnui, jis viena ranka įsiremia į medį. Nerangiai kuičiasi savo kelnėse, kažko ieško… Laimei, mano laikas, t. y. 10 sekundžių baigiasi ir aš vėl susikoncentruoju į kompiuterį. Praėjo dar 10 minučių ir aš vėl bedu savo žvilgsnį į tolumą. Maždaug už 10 metrų (kaip ir priklauso) pamatau, kaip moteriškė, net linguodama, bėga į autobusą. Stebiu laiko ir jėgos santykį, kuris ženkliai nepalankus skubančiajai. Akimirkai net užmerkiu akis (irgi sveika), tada atsimerkiu ir… autobuso nėra, moteriškė sėdi stotelėje ant suoliuko… Nusprendžiu akių mankštą kuriam laikui atidėti, nes pamatyti vaizdai, atitolę nuo manęs 10 metrų atstumu,  kažkodėl nedžiugina. Visą save atiduodu darbui. Bet akys – ne valdiškos, todėl prisimenu kitą mankštą – akių raumenims:

Žiūrėkite į ką nors jūsų kairiajame regėjimo lauke. Laikykite savo žvilgsnį sukoncentruotą į tą objektą, o savo galvą sukite kaip tik įmanoma dešiniau, kol neprarasite objekto iš savo regėjimo lauko. Pakartokite šį procesą visomis kryptimis: kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn bei keturiomis įstrižomis kryptimis. Visą pratimą kartokite kelis kartus. Pirmuosius kartus atliekant pratimą jūs galite jausti silpną skausmą akyse.

Pagalvoju, kad visai nebloga treniruotė, kodėl gi nepabandžius 😎 Taigi, žiūriu į kairį regėjimo lauką ir matau, kad savitarnoje, pasislėpęs už lentynos, kažkas įnirtingai kuičiasi. Lėtai suku galvą dešiniau, bet nenoriu prarasti savo stebėjimo objekto kairėje, todėl jaučiu, kaip mano kairė akis pamažu veržiasi iš orbitos. Kadangi einamuoju momentu dešinėje pusėje nieko ypatinga nevyksta, skubu vėl viską kartoti iš pradžių – visas dėmesys į kairę pusę, prieš tai žvilgsniu pralekiant aukštyn žemyn ir įstrižai. Tas objektas kairėje vis dar kuičiasi, todėl nelaukiant pasekmių artėju link jo. Pasilenkęs prie apatinės stelažo lentynos į savo kuprinę jis krauna žuvies taukus. Pamatęs mane, atsistoja ir lyg niekur nieko man sako:

“Renkuosi papildus, tik niekaip neišsirenku. O ko jūs taip keistai į mane žiūrite?”

Iš kairiojo regėjimo lauko pamažu pereinu į dešinį, bet bandau neprarasti savo stebėjimo objekto. Tada, aukštyn žemyn įstrižai… Įvertinu lentynose atsiradusias tuščias vietas, tada kreipiuosi į objektą:

“Gerbiamasis, galiu jums padėti pasirinkti. Tuos kur laikote rankose, nelabai jums tiks, bet va, ten, kur matau prasegtoje kuprinėje, tai kaip tik jums. Eikime prie kasos!”

Objektas apstulbęs suka akis nuo manęs: tai dešinėn, tai kairėn, tai aukštyn, tai žemyn. Ir tik kai plačiais pečiais užstoju jam kelią, jis sugrąžina pasisavintas prekes ir sprunka iš vaistinės.

Ką gi, šiandien treniruočių akims pakaks, nes jaučiu silpną skausmą akyse.

Kartą, šalia vaistinės, jau po darbo, išgirdau už nugaros jaunos merginos prašymą pasakyti, kur netoliese  yra maisto prekių parduotuvė. Buvo vasara, švietė saulė, mergina savo akis slėpė po akiniais nuo saulės. “Va, prieš jus”, – atsakiau jai ir mostelėjau ranka parduotuvės link. Ji padėkojo ir nuėjo. Bet aš pasijutau kažkaip neužtikrintai ir keistai. Kažkas čia buvo ne taip. Pasisukau į nueinančiosios pusę ir jau prie parduotuvės įėjimo pamačiau, kaip merginą už rankos paėmusi moteris nulydėjo ją į parduotuvės vidų. Tik tuomet supratau, kad į mane ką tik kreipėsi neregė, o aš tesugebėjau mostelėti ranka. Širdyje buvo tuščia ir nyku. 

Po šios akistatos su neregiu žmogumi, mano kelyje lyg tyčia ėmė rodytis tokie žmonės. O gal aš tapau pastabesnis. Per nedidelį laiko tarpą vienaip ar kitaip teko sutikti keletą tokių žmonių. Vienas jų (senjoras) buvo atėjęs į vaistinę ir guodėsi, kaip pardavėja jį apgavo, paimdama iš jo saujos didesnę nei reikėjo kupiūrą  už jo pirkinius. Stebėjausi, kad tokie dalykai vyksta 🙁 Kitą jauną merginą sutikau bevaikštinėjančią po parką. Jos energijos ir gyvenimo džiaugsmo galėjo pavydėti ne vienas aplinkinis. Vėliau sutikau jaunuolį, kuris, tikriausiai, mobilios programėlės pagalba užtikrintai keliavo savo tikslo link. Po mėnesio prasilenkiau su neregių senjorų pora, kuri vedžiojo savo augintinį. O gal augintinis juos vedžiojo. Iš tikrųjų, net nežinau. Bet ne tai juk svarbu. Svarbu tai, kaip turėtume elgtis mes, regintieji, kai šalia mūsų netikėtai pasirodo aklas žmogus. Padėti? Apsimesti, kad nematai? Kad nepastebėjai? Pervesti per gatvę? Padėti įlipti į autobusą? Kartą manęs aklasis paklausė, koks troleibusas atvažiuoja, ir kai aš pasidomėjau (po savo ne kokios ankstesnės patirties), ar jam nereikia pagalbos, jis nervingai atkirto:

Viename užkuistame stalčiuje randu pageltusį kišeninio kalendoriaus lapelį, kuriame visu gražumu suspindi pavadinimas: MEILĖ IR PAGARBA SAU.

Skaitau toliau: Ne vieną dažnai aplanko savigrauža, kai pradeda save lyginti su kitais. Mažiau žvalgykitės, padėkite patys sau:

Mylėkite save tokius, kokie esate.

Na ir kas, kad svarstyklių rodyklė krypsta visai ne į tą pusę, į kurią norėčiau. Kai reikalai krypsta šokolado link, priešintis nėra prasmės. Ką kiti apie tave galvoja – ne tavo rūpestis. Reikia galvoti, ne kaip jauniau atrodyti, o kaip atrodyti gerai pagal savo amžių 🥸

Bandau tai daryti kasdieną, tik ne visada tas darbas su savimi būna našus. Skaitau toliau:

Grūdinkite savo valią. Svarbiose situacijose užuot sakę “norėčiau”, drąsiai sakykite “noriu”.

Taigi, kaip visada netikėtai, į vaistinę užklysta regiono vadovė. Išsitraukia savo juodąją užrašinę ir pradeda moralizuoti: “Labai prasti jūsų rodikliai…Kitos vaistinės jus ženkliai lenkia…” Bandau save suimti į rankas, bet išsprūsta: “Žmonių nedaug buvo, mažas perkamumas, prekės pabrango…Norėčiau, kad būtų geriau, bet…”. O ji varo toliau: “Net jei ir žmonių nėra, turite sugalvoti, kaip tuos rodiklius pakelti.” Ir tada aš prisimenu tą pageltusį lapelį 😉 “O aš NORIU, kad man algą kas nors pakeltų!” Regioninė pažiūrėjo į mane nepatikliu žvilgsniu, pasimuistė ir atsistojusi tarė: “Pirma rodikliai”, o aš: “NORIU dirbti savo darbą GERAI ir iš to duonai užsidirbti.” Nežinau, kuo tai baigsis 🤭 Bet man patiko parodyta, jei ne meilė, tai pagarba sau, todėl skaitau toliau:

Išmokite pasakyti NE, ypač tiems, kurie mėgsta gyventi kitų sąskaita. Kad netaptumėte amžinu tarnu, kartą pasiryžkite ir išsiskirkite su tais, kurie jums nepatinka.

Geri žodžiai, pagalvoju, bet kaip tai veikia praktikoje? 

– Laba diena, tai pritrūkau ospamoxo, pagelbėsite?

– Ne.

– Kaip tai ne? 

– Čia ne labdaros vaistinė.

– Tai ką man daryti? Juk savaitgalis, aš recepto negausiu.

– Jei gydytojas tiek skyrė, vadinasi, užtenka. Pirmadienį išsiaiškinsite, ar reikia dar.

– Tai dar dvi dienos 😱

– Kad ir penkios.

– Bet jūs mane pažįstate. Kaip čia taip dabar?

– Dabar VISADA bus taip. 

– Tai aš pas jus daugiau neisiu! Man jūs pradėjote stipriai nepatikti 😬

– O aš ir nesu saldainis, kad visiems būčiau skanus. Aš – riešutėlis, kuris ne kiekvienam įkandamas.

– Na  tai tada viso gero. Iki kito karto.

– Tikiuosi, daugiau to kito karto nebus. Bent jau tokio, kai vis kažką reikia duoti skolon 😎

Fu, pavyko atstovėti savo. Ką ten dar įdomaus rašo tame kalendoriuje? 

Žmogus aukoja savo sveikatą, kad susikrautų turtus, o paskui praranda juos, kad atgautų sveikatą. Jis taip susirūpinęs ateitimi, kad negali mėgautis šia diena. Gyvena taip, lyg niekada nemirtų, ir miršta, lyg niekada nebūtų gyvenęs (Dalai Lama).

Akivaizdi gyvenimo tiesa, kuri patvirtina kitą gyvenimo tiesą – ŽMOGUS NEGALI BŪTI TOBULAS. Beje, gyvenimo tiesų yra ne viena, ir ne dvi, bet keletą šiandien paminėsiu ir aš.

Padėk žmogui, kai jis bėdoje ir jis prisimins tave, kai… jis ir vėl bus bėdoje:

– Man reikia antibiotinio tepalo.

– Gerai, o man reikia recepto.

– Tai kad aš neturiu. Duokite šį kartelį…

– Jau buvo toks kartelis.

– Taip, buvo. Prisimenu, kad tada pagailėjote. Tai ir dabar galite duoti. O aš iš karto nueisiu pas gydytoją ir  atnešiu  jums tą receptą.

– Kaip ir praeitą kartą?

– Dabar jau tikrai.

Gyvenimas yra žaidimas

– Brangusis…

– Taaip?

– Ar galėtum visam pasauliui pranešti, kad mane myli?

– Žinoma, brangioji.

– Aš tave myliu, brangioji, – sušnabžda į ausį vyras.

– O kodėl pasakei pašnibždomis?

– Todėl, kad tu esi ir esi visas mano pasaulis!

Priimk skausmą ir nusivylimą kaip gyvenimo pamoką

– Duok Xanaxo!

– Receptą turite?

– Kokį bl.. receptą?! Pažiūrėk į mano veidą! Nematai? Aš pats ir esu tavo receptas!

– Aš – ne veidotyros specialistas. Aš vaistininkas.

– Joooo, matau, bl… koks tu vaistininkas. Čiupakabra tu, o ne vaistininkas 🧌

Siek gyvenimo be streso

– Duokite man pertusino.

– Gerkite po arbatinį šaukštelį 3-5 kartus per parą.

– Kokius 3-5 kartus? Kokį arbatinį šaukštelį? Kai išgeriu iš karto bonkytę, tai ir linksma, ir nekosčiu…

Į mažus dalykus žvelkime romantiškai

– Man laukinių lašišų filė.

– Jei filė, tai eikite į maisto parduotuvę.

– Oi, atsiprašau, visai užsigalvojau, bijojau pamiršti žuvies pavadinimo, tai ėjau ir kartojau. O dabar, jau net nežinau, ką man iš tikrųjų labiau verta pirkti – ar papildų, ar natūralios žuvies filė?

Ateina į vaistinę įsiutęs žmogelis, trenkia man prieš akis neaiškios kilmės “vaistus” ir reikalauja grąžinti pinigus. Aš jo klausiu, kas čia per daiktas ir iš kur jis jį gavo.  Nepatenkintas mano klausimais, jis dar labiau įtūžta ir drebia dar garsiau:

“Tu čia neapsimetinėk! Žinau aš jus, veikėjus. Viena šaika!” 

Kokia šaika? Kokie veikėjai? Bandau suprasti, ko iš manęs norima ir kuo čia mane kaltina 🧐 

“Taigi va, užsisakiau internetu vaistus, kad sąnariai būtų sveiki, ir kad neskaudėtų. Buvo gera kaina, pritaikė nuolaidą, tai 70 eurų sumokėjau. Bet čia kažkoks šūdas, o ne vaistai! Ir dar senu ožiu atsiduoda.”

Į mano komentarus apie neaiškių produktų pirkimą neaiškiuose portaluose klientas nereagavo ir toliau mane įtikinėjo, kad aš turiu, ne, ne turiu, o PRIVALAU kompensuoti už jo pirkinius, ir visai nesvarbu, kur jis juos įsigijo. Atsakiau jam, kad nieko aš neprivalau, nes kiekvienas protaujantis žmogus pats atsako už savo veiksmus. Todėl, prieš ką nors darant, pirma reikia pagalvoti… ir paskui, nieko nedaryti.

Žmogelis dievagojosi, kad jam visada viskas iki šiol sekėsi ir jo pirkiniai pasiteisindavo. Suprask, visi vaistai gydė ir pagydė. Tik ne šitas, ir ne šįkart. Todėl jam reikia kompensacijos. Kadangi aš dirbu visuomenės, o ne labdaros vaistinėje, su giliu liūdesiu pareiškiau, kad kompensacijos iš manęs jis negaus 😎 Tikėdamasis, kad vaistinė yra visų gyvenimo problemų sprendėja, nelaimingasis pareiškė, kad tokį pardavėją turime perduoti policijai. Beveik su juo sutikau, bet prisiminiau labai gerus žodžius iš neseniai perskaitytos knygos. Nepatingėjau ir suradau tą istoriją, kuri man kažkuo priminė lankytoją – tą triukšmą keliantį nenaudėlį, kaltinantį “vaistų” pardavėją, kuris nei vertė tą prekę rinktis, nei liepė pinigus už ją mokėti…

Manęs kartą paklausė: KAS MAN PATINKA? Ir aš atsakiau:

Man patinki tu ir visi balandžiai tame medyje, ir visi šunys mano mieste, išskyrus tuos, kurie rausiasi mūsų šiukšlių konteineryje… Ir visi katinai, išskyrus tą, kuris nuolat kakoja vaikams žaisti skirtoje smėlio dėžėje…

Dar man patinka gelbėtojai, kurie gelbėja žmones paplūdimy ir policininkai mieste, išskyrus tą, kuris išrašė baudą už tai, kad ne toje vietoje apsisukau… Man patinka kai kurie mano pabaisos draugai, ypač kai aš įkauštu, ir man patinka visi kiti mano draugai, kurie neteisia ir nepavydi mano sėkmės, išskyrus tą, kuris pavogė iš manęs laimingą loterijos bilietą. Man patinka vasaros, šiltos ir saulėtos, išskyrus tą, kuri atėmė iš manęs mano augintinį… Man patinka ruduo, auksinis ir vėjuotas, išskyrus tą lietingą, kai vaistinė skendo nuo purvo… Man patinka žmonės, laimingi ir liūdni, išskyrus tą, kuris mane pasiuntė ant trijų raidžių… Man patinka vaikai, bėgiojantys po balas ir laižantys varveklius, išskyrus tą, kuris lėktuve devynias valandas nesustodamas rėkė… Man taip pat patinka senoliai ir kiti kaimo šviesuoliai, kurie savo išmintimi  stebina kiekvieno susitikimo metu, išskyrus tą, kuris vaistinėje ant palangės “pamiršo” sudaužytą gyvsidabrio termometrą…

Dar man patinka kiekviena nauja diena, tarsi mažytis gyvenimas – su kiekvienu prabudimu ir kiekvienu kėlimusi, išskyrus vakarą su kiekvienu gulimusi ir užmigimu, tarsi mažyte mirtimi… Man patinka mokslo pažanga ir neribotos medicinos galimybės, išskyrus ribotas pacientų galimybes… Man patinka muilo burbulai ir visi kiti burbulai, taip pat ir šampano burbuliukai taurėje, ir tie, balose, kurie susidaro lyjant lietui.

Kadangi rytoj – Tarptautinė Moters diena, gatvėse banguos gėlių jūra. Ir visai nesvarbu, kad žmonių nuomonės dėl šios dienos išsiskiria, tai netrukdo džiaugtis pavasariu, saule ir kvepiančiais žiedais. Šiandien visai nesinori rašyti apie ligas, vaistus ar ne itin gerai nusiteikusius klientus. Šį kartą – viskas apie moteris. Iš ko jos padarytos, kokios turėjo būti ir kokios yra 🧜‍♀️🧚‍♀️💃👸🏻

Iš ko padaryta moteris

Atėjo pas Dievą vyras ir papasakojo apie savo liūdesį. Dievas susimąstė: “Iš ko padaryti moterį, jei visas medžiagas išeikvojau vyrui?”

Nenorėdamas nepaisyti vyro prašymo, ilgai galvojęs, Dievas sutvėrė moterį iš ko pakliuvo: keleto ryškių saulės spindulių, akinančių žaros spalvų, mėnulio mįslingo liūdesio, gulbės grožio, kačiuko žaismingumo, laumžirgio grakštumo, švelnios pūkų šilumos, magneto traukos jėgos – visa tai sumaišė viename inde.

Kad išvengtų nuobodulio, dar pridėjo šaltą žvaigždžių spindesį, vėjo nepastovumą, debesų verksmingumą, lapės gudrumą, musės įkyrumą, ryklio godumą, tigrės pavydą, vapsvos kerštą ir įpūtė jai gyvybę.

Išėjo tikra moteris, kurią Dievas dovanojo vyrui, sakydamas:

– Imk ją tokią, kokia ji yra, ir nebandyk jos keisti!

Ir kas gi iš tos Dievo kūrybos gavosi? Šiokį tokį paveikslą galima sudėlioti iš klientų lūpų išsprūdusių frazių apie savo antras puses. Kai stovi šalia, kai perka vaistus, kai guodžiasi ar džiaugiasi gyvenimu, kai dalinasi prisiminimais…

– Ji buvo atversta knyga…Tik, va, aš buvau beraštis, nemokėjau skaityti…Dabar jau vėlu sugrąžinti jaunas dienas atgalios…