Vaistininko užrašai

Radau prieš kelerius metus atsiųstą Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos laišką, kuriame yra pateikti duomenys apie darbuotojų situaciją priimant sprendimus jų įmonėje. Šią apklausą vykdė Lietuvos Maistininkų profesinė sąjunga. Apklausos reikėjo būsimoms diskusijoms dėl keičiamo darbo kodekso.

Didžioji dalis (58,3%) apklaustųjų atsakė, kad jų įmonėje su darbuotojais nediskutuojama jokiais klausimais, vadovai viską sprendžia patys, o darbuotojai akivaizdžiai laikomi žemesniais.

25% pabrėžė, kad jaučiamas didelis atotrūkis tarp darbuotojų ir vadovų.

Ir tik 16,7%, nors ir atsakė, kad su darbuotojais jų įmonėje diskutuojama, visgi, neslėpė, kad “žemesniųjų” nuomonė neretai ignoruojama.

Didžiųjų tinklų vaistinėse taip pat periodiškai atliekami panašūs tyrimai, tačiau esminiai, darbuotojams aktualūs klausimai dažnai išsprendžiami ne jų naudai. Koks tada tokių apklausų tikslas? Pirmiausiai, parodyti darbuotojams, kad jų nuomonė vadovams yra svarbi. Antra, sužinoti, ar daug nepatenkintųjų ir nelaimingų darbuojasi pas juos. Vėliau belieka tik teisingai sustrateguoti savo veiksmus ir sudaryti įspūdį, kad viskas daroma darbuotojų labui.

Tačiau darbuotojai – protingi žmonės, todėl labai greitai pastebi, kad postūmio nėra arba jis labai jau nepastebimas. Tuomet darbo kompiuteriuose užverda diskusijos 🙂 Jas pastebėję atsakingi darbuotojai stengiasi kuo greičiau visa tai numalšinti.

Tai man labai primena neseniai garsiai nuskambėjusį atvejį: vienas geras IT specialistas pastebėjo spragą e.sveikatos sistemoje ir viešai apie tai pasidalino interneto platybėse. SAM netruko sureaguoti, todėl dabar tas specialistas turės daug nemalonumų su atitinkamomis instancijomis 😕

Mūsuose cenzūra veikia taip pat. Tai liečia kelis vaistinių tinklus. Jeigu garsiai išsakei savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, žiūrėk, tuoj atskrieja įspėjantis laiškelis iš regiono vadovo, kad taip elgtis draudžiama. Pirmiausiai apie tai turi būti pranešta jam, nes liaudis (kolegos) problemų neišspręs. Kaip bebūtų gaila, visas susidariusias problemas ar neįprastas situacijas greičiausiai išsprendžia ne regiono vadovas, o kitų vaistinių darbuotojai. Visi stoja kaip kumštis su savo patarimais ar puikiais situacijos sprendimais arba kažkokių kontaktų paskelbimais. Kad ir kaip regiono vadovai įsivaizduotų save labai dalykiškais, tai visiškai neatitinka tikrovės. Turėjau ne vieną, ne du ir ne tris regiono vadovus (ne vieno tinklo), dabar gal jau penktą ar šeštą, todėl galiu iš patirties pasakyti: visos problemos buvo išspręstos ne jų dėka 🙂 Aš, kaip ir tas IT specialistas, ne vieną kartą nusivyliau jų nerangumu ir nuo tada, aplenkiant juos, kreipiuosi į liaudį arba iš karto į gen. direktorių. Rezultatas – dažnai greitas ir, svarbiausia, rezultatyvus.

Žinoma, taip elgiasi tik drąsuoliai arba teisuoliai, kuriems pirmiausiai svarbu kuo greičiau ir tiksliau atlikti savo darbą ar laiku įžvelgti kokį nors absurdą. O jų apstu kiekvieną dieną ir kiekviename tinkle.

Kad ir dėl reklaminių laikraštukų. Tiek išdiskutuota šiuo klausimu. Neatsižvelgiant į vaistinės dislokacijos vietą, jos apyvartą ir apsilankančių žmonių skaičių, laikraštukai keliauja didžiausiais kiekiais, pirma – į vaistines, tada, mažesniais kiekiais – į konteinerius. Tiek atsakingų žmonių dirba įmonėje, kurie skaičiuoja visas pajamas, išlaidas ir visus resursus, tačiau, pasirodo, tai sudėtinga užduotis. Atlyginimus suskaičiuoti žymiai lengviau, nes jų suminė išraiška ženkliai mažesnė nei užsakomos spaudos. Tuomet ir pasipila nuoskaudos į viešąją erdvę. Cituoju:

„Bet užtat leidinių netrūkstame (matyt, geriau palaikyti spaustuvių darbuotojus, negu savus motyvuoti didesne alga), gal reikėtų iš pasenusių sukti ritinėlius kaip senais laikais 🙂, vis geriau, negu į šiukšliadėžę. Bus 2 in 1- ir pakuotė, ir reklama 😉).”

Tada įkandin atskrieja kitas laiškelis:

“Taip ir dirbam. Kažkas iš aukščiau netinkamai atlieka savo pareigas. Kad ir ta pati juokinga situacija su pakavimo maišeliais, jų nėra koks mėnuo, tai mes nusipirkome pačios turguj pačių paprasčiausių permatomų maišelių pakuotę ir ten dedam tabletes, smulkias prekes. Mums taip gera rūpintis pirkėjais, nors ir iš savo kuklios algos. Geros jums visiems darbo dienos 🙂).”

Po kelių tokių išsišokimų kuriam laikui stoja tyla. O tos dvi vaistinės jau turi reikalų su savo regiono vadovais. Jie aiškina, kad pirma – jiems, o tada – niekam.

Arba, kažkuriame vaistinių tinkle (dažnai paeiliui, nes vienas kitą nuolat mėgdžioja 😀) vyksta projektas ir daugybė vaistinių gauna laišką:

“Dalis klientų gaus SMS pranešimus apie jiems priklausančią 1 euro kelionės kompensaciją įsigyjant kompensuojamus vaistus su kompensuojamų vaistų pasu. Kompensuojama 1 kelionė per dieną. Sėkmės ir gero savaitgalio”.

Čia ne naujas triukas. Tokia praktika buvo ne vienoje vaistinėje dar prie lito. Puiku, kad toks rūpestingumas. Gaila, kad šį kartą niekas neparašė: “O gal galėtų administracija pasirūpinti ir darbuotojų kelione, pvz., į savaitę bent kartą”. Ir atsakymą jau žinau: “Galima, jei sutiksi važinėti į kitą miestą”.

Bet įdomiausios istorijos su kainų magija. Tikriausiai, ne iš gero gyvenimo tenka paatvirauti liaudžiai:

“Kaip jums patinka – žmogus su akcija balandžio 3d. nusipirko kraujospūdžio matuoklį BPA3L Comfort už 63,48€, šiandien (04.05) sugrįžo, nes reikėjo dar vieno ir štai kaina jau 72,86€!! Dabar pusėj vaistinių kaina viena, naujai užsakiusių aparatus – kita. Negi rimtai neįmanoma vidury akcijų NEKEISTI kainų?? Vaistinės vadovai nesirūpina savo darbuotojų nervų sistema, kai reikia atlaikyti visą pasipiktinimo bangą..”

Argi čia kuo nors padės regiono vadovas, jei pirma rašysi laišką jam? (Nors tai daryti PRIVALU). Šiuo atveju, visi darbuotojai, perskaitę laišką suskubo pas save tikrintis kainų, kad vėliau nereikėtų raudonuoti prieš klientą.

“02.01. didžiulis kosmetikos perkainavimas, skubėjom kuo greičiau sutvarkyti, sudėjom naujas etiketes.

02.02. vėl tų pačių prekių kainų pasikeitimas. Sakykit, ar nėra kitokių būdų sutvarkyti, kad kelis kartus nedirbti to paties darbo? Yra kur ir kitur energiją eikvot, o ne karpyt ir kaišiot tą patį per tą patį.”

Dar vienas akmuo į kažkieno daržą.

Tokiais ir kitais panašiais laiškais dalinamės nuolat, nes tuomet sulaukiame greitos reakcijos iš atsakingų veikėjų. Žinoma, atsakymas visada būna tas pats:

“Skubiai atsinaujinkite duomenis, perspausdinkite etiketes.”

Bet mes jau visada tai būname padarę 😀

Užtat regiono vadovai nesidalina viešai savo problemomis, nes kiekvienas jų turi savo darbo metodus. Vieni bando bendrauti žmogiškai, kiti gi mano, kad jie pasaulio bambos, todėl turi teisę šaukti, grasinti ar psichologiškai terorizuoti savo pavaldinius. Kai jau viską išrėkia į akis, tada belieka atsiųsti elektroninį laišką su vaistinės ir jos darbuotojų asmeniniais rodikliais. Kadangi nuo mūsų rodiklių priklauso kažkieno (🙂) priedai, rašoma mandagia forma:

“Norėčiau paprašyti visų darbuotojų atkreipti dėmesį į asmeninius pasiūlymų rezultatus. Regiono rezultatai nukrito iki 5%. Tai yra labai žemas rodiklis. Mes nukritome į priešpaskutinę vietą. Dar liko 2 savaitės. Ar yra galimybė susikoncentruoti ir padirbėti šiuo klausimu. Būčiau dėkingas.”

Tada taip ir norisi atrašyti: “O ką jūs, gerbiamieji, padarėte dėl savo darbuotojų? Ar ėjote kada pramušinėti savo darbuotojams didesnės algos? Ar pasidomėjote, kokiom sąlygom jie dirba? Ar visi jie išeina atostogų tada, kai jiems to reikia? Ar visada surandate jiems pamainą esant kito darbuotojo nedarbingumui?” Deja, dažnai visi atsakymai turi neigiamą reikšmę 😕

Tačiau, kadangi beveik visų vaistinių tinklų darbuotojų algos priklauso nuo plano, asmeninių pasiūlymų, reitinginių prekių pardavimo, kosmetikos pardavimo ir daugelio kitų dalykų, kurie visiškai nesusiję su TIKROJO VAISTININKO profesija, daugelis yra priversti vykdyti tuos 10 ir daugiau darbdavio ir jo pakalikų įsakymų. O jei kažkam nelabai sekasi juos vykdyti, tokiu atveju vėl yra elektroninė erdvė:

“Sveiki, kolegos, ieškome idėjų, kaip klientus labiau paskatinti pasinaudoti asmeniniais pasiūlymais. Gal kuris iš jūsų turite “auksinių frazių”, žodžiu, kuriuos sakydamas jūs negaunate neigiamos reakcijos ir automatinio atmetimo? Gal galite pasidalinti su visais 🙂? Būtume visi dėkingi už bendradarbiavimą ir idėjų ieškojimą drauge😃”

Kita kolegė taip pat ieško išeities:

“Deja, mano asmeninė patirtis rodo, kad asmeninių pasiūlymų siūlymas tolina mane nuo paciento, o ne artina, koks yra šio projekto tikslas 😕. Vienintelė man pasiteisinusi kalbėjimo forma, tai pabrėžimas, kad štai Jūsų kortelė yra labai gera ir štai šitam preparatui, kuris labai tinka prie Jūsų vartojamų vaistų su Jūsų kortele šį mėnesį yra tokia tai nuolaida. Kitas aspektas, kad perkant tas prekes tam tikromis valandomis ar dienomis (kiekvienam tinkle kitaip), jos kartais gaunasi pigiau nei su asmeniniu pasiūlymu. Dar kitas aspektas, kad ir didžiausiam asmeninių pasiūlymų sąraše ne visada pavyks rasti tą reikalingą prekę, kurią pacientui galėčiau pasiūlyti tą dieną, kai jis kreipiasi. Dar vienas aspektas: kodėl turėčiau pacientą skatinti nuolat keisti firmą – vieną mėnesį Ibumetin, kitą Ibuprom, trečią Nurofen ir t.t. Žodis “pabandykite” pats savaime yra puikus, bet pacientui jis neišvengiamai siejasi su junginiu “bandomasis triušis”. Taigi, nesiplečiant, jei laikausi visų savo vidinių vertybių ir nuostatų, kas aš esu, mano asmeninių pasiūlymų procentas neviršija 6, o tai, deja, prastas rezultatas.”

Ar ne puikūs žmonės dirba Lietuvos vaistinėse? To, deja, negaliu pasakyti apie daugelį darbdavių.

Jiems reikėtų ne drausti bendrauti su kolegomis viešoje erdvėje, o atlikti gerus namų darbus – tokius, kad ir darbuotojai jaustųsi švarūs prieš savo sąžinę, ir klientas liktų patenkintas.

Asmeniniai pasiūlymai yra geras projektas. Iš jo laimi visos pusės. Tik būtų protinga, kad darbuotojai nejaustų begalinio spaudimo ir prievartos, o darytų tai savo laisva valia. Jeigu vaistinės klientui šį mėnesį pasiūlymai yra nenaudingi, tai kodėl vaistininkas vis tiek turi bet kokiais būdais iškišti tą prekę dėl kažkieno kvailų įnorių? Kai spaudos kioske, pašte ar kokioj parduotuvėlėj pardavėjas mechaniškai ištratina mėnesio pasiūlymus (jis privalo tai padaryti, nes gal aš esu pasamdytas slaptas pirkėjas), tuomet jaučiu tik užuojautą jam…