Gru 7, 2014 - Mintys apie darbą    10

Vis dar ta pačia tema

Norėčiau gražiai pabaigti straipsnių ir komentarų ciklą apie vaistininkų darbo ypatumus.

Pirmiausiai noriu padėkoti neabejingiems skaitytojams, kurių buvo tikrai LABAI DAUG!
Labai džiugu buvo dėl to, kad, iš tikrųjų, daugeliui iš jūsų yra visai tas pats, kokiomis sąlygomis dirba vaistininkai, bet jūs palaikėte mus savo nuoširdžiais komentarais ir stipriais palinkėjimais:)

Kas liečia mūsų situaciją ir komentarus dėl vaistininko silpnumo prieš darbdavį, tai noriu šį tą parašyti iš savo patirties.

 

Gal ne visi, bet daugelis stengiasi nepaklusti drastiškiems ir nežmogiškiems darbdavio reikalavimams. Aš parašiau, kad sąlygos tikrai yra ne idealios, bet neparašiau, kad mes ne visada besąlygiškai jų laikomės:)

 

Jeigu man tikrai labai reikia, aš nebijau užsirakinti vaistinės 3-5 min. Dar niekada po to neradau prie durų nelaimingų ar mirštančių klientų. Be to, vaistinių yra daug, net viena šalia kitos, ir žmogus visada ras kaip išspręsti savo situaciją, o darbdavys tegul geriau pagalvoja, ko jis nepadarė, ar ką DAR gali padaryti, kad vaistinė nebūtų užrakinta vidury dienos net ir 3 min. Beje, visada turiu labai stiprų argumentą. Kai pas mus atvažiuoja vadybininkės aptarti joms svarbių reikalų, beveik visada reikalauja, kad uždėtume lentelę – ” Vaistinė dirbs už 5 min.”, nes jos neturi laiko laukti, kol pas tave sutrumpės eilė, todėl turi būdų, kaip tai išspręsti. Manau, kad mūsų, vaistininkų reikalai, ne mažiau svarbūs.

 

Kitas atvejis su pavadavimais. Tarp tų pačių vadybininkų yra įprasta sakyti savo pavaldiniams, t.y., mums, kad mes PRIVALOME staiga pakeisti susirgusį, ar atostogaujantį, ar šiaip, be priežasties atleistą žmogų. Ir aš tam pasipriešinau. Pasakiau, kad aš NIEKO NEPRIVALAU daryti, kas neparašyta mano darbo sutartyje, arba mano pareigybėse. Gražiai paprašius, aš galiu, bet tikrai NEPRIVALAU!

 

Ir ką jūs manote? Vadybininkė man rėžia:

 

– Tai gal tu iš viso nenori dirbti?

 

O aš jai taip pat į telefono ragelį išrėkiu:
– Gerai, ryt neateinu į darbą, pareiškimą apie mano išėjimą ir raktus nuo vaistinės rasite ten ir ten…

 

Ir numetu ragelį, nes nervai ir man ne visada laiko. Po kelių minučių, kol aš dėliojuosiu savo ateities planus, kuo užsiimsiu likusią gyvenimo dalį, pasigirsta telefono skambutis. Ir aš išgirstu:

 

– Atsiprašau, kad pasikarščiavau, bet jūs irgi neturite teisės taip su manim kalbėti. Gerai, jei jūs negalite tada ir tada, tai gal man galėsite pagelbėti vėliau, jei nerasiu žmogaus?

 

Tai gal nuo to ir reikėjo pradėti? „Gal galėsite”, o ne „Jūs privalote”.
Kas laimėjo? Labai gaila, bet niekas. Po tokio pokalbio man labai buvo sunku dirbti su žmonėmis, aš negalėjau „blaiviai” mąstyti, nes nemalonus pokalbis padarė savo. Smagu tik dėl to, kad man dabar neskambina ir nesako: „Tu privalai”. Nes žino, kad aš nebijau prarasti darbo vardan savo orumo, ir kad aš esu žmogus, turintis savo tvirtą nuomonę apie darbo santykius, žmogiškumą ir savo teises.

 

MORALAS. 
Iš darbo manęs neatleido ( nežiūrint į mano ūmų charakterį, aš visgi neblogai dirbu, esu geras specialistas, tikrai nesigiriu:) ), algos nesumažino, bet ir nepadidina jau eilę metų, šiek tiek skaitosi daugiau ir, svarbiausia, žino, kad man negalima sakyti- TU PRIVALAI.
Bet tik tiek. Taip elgiuosi todėl, kad:
1. Esu iš prigimties žmogus-kovotojas
2. Man nepatinka neteisybė
3. Aš neturiu ko prarasti ( įgytų žinių iš manęs niekas neatims )
4. Svarbiausia, aš esu finansiškai stabiliai besijaučiantis žmogus dėka savo artimųjų, todėl man nebaisūs jokie gąsdinimai, kad mane atleis iš darbo, pažemins pareigose, nemokės kokių nors papildomų priedų arba dar ką nors sugalvos, ko aš net nenutuokiu:)
Ir net pasirašyta sutartis dėl informacijos atskleidimo, kuri įvertinta, mano manymu, nerealiais pinigais, tik tam, kad stipriai išgąsdintų ir atgrasintų nuo visokių sumanymų, manęs negąsdina. Nors ir būdamas incognito, nesijaučiu saugiai ir nemanau, kad kažkada nebūsiu išryškintas:) . Ir jei man teks su savo darbdaviais susitikti teisme, tada jau iš viso nebus ko slėpti:)

 

 

Bet norėjau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kiek vaistininkų yra reikalingas šis darbas. Juk daugelis negali elgtis taip, kaip aš, nes jiems reikia išlaikyti šeimas, gal tai jų vienintelis pajamų šaltinis, gal slegia paskolų našta, o gal žmogus daugiau niekur negali savęs realizuoti, kaip tik vaistinėje. Gal jis yra ramaus, taikaus būdo, o gal jis labai gerai uždirba iš reitingų ir jam nereikia kito darbo. Kaip žinia, daugelis lietuvių yra be galo kantrūs ir pakantūs, daugelis – bailūs, todėl, tikėtis, kad greitu laiku tai pasikeis, būtų naivu.

 

Aš save realizuoju ir tramdau savo pyktį darbdavių atžvilgiu rašydama tinklaraštį, kitas – tyliai kentėdamas. Kiekvienas pasirenka savo kovą, todėl užbaigiu su palinkėjimu sau ir visiem – dirbkime taip, kaip įstengiame prie duotų mums sąlygų, kovokime, taip, kaip galime, kad nenuskriaustume šalia esančių ir visada prisiminkime – LAZDA TURI DU GALUS

Viso komentarų: 10

  • Jeigu Jūs ir atleis, tai bus tik jų pačių praradimas 🙂 Sėkmės Jums gydant ir šviečiant visuomene!

    • Labai mane pralinksminot savo komentaru šią nešaltą žiemos dieną:) AČIŪ!

  • Tiesiog tobula, rašykite ką rašote, visada skaitau, žiauriai įdomu. Ačiū Jums už tiesa bei labai įdomia įnformaciją. Sėkmės!

    • O jums ačiū už palaikymą:)
      Džiaugiuosi kartu su jumis.

  • Miela kolege,

    Mes palaikome Jūsų subtilų kovos būdą,tačiau ar nemanote,kad tokie žmones,kaip Jūs,tiesiog nepakankamai save realizuoja,likdami vieni virtualioje erdvėje?Kviečiame į savo gretas,kur galėsite realiai prisidėti prie kovos su nežabota darbdavių savivale.Juolab,kad vėl artėja parašų rinkimo akcija.Galite ir toliau likti Inkognito savo nuostabiame puslapyje.Mes irgi Jūsų neprašome prisistatyti kaip jo autore.Tik kviečiame įstoti į profsąjungą,nes mūsų profesijos atstovai nepakankamai aktyvūs ir sąmoningi.Reikia daugiau tokių,kaip Jūs,kad išjudintumėme šitą kolegų sąstingį.Visa informacija yra http://www.maistprofsajunga.lt/ ,kur atskira nuoroda „Vaistinių darbuotojams”.Mes bendradarbiaujame su maistininkais,nes jie labai įtakingi,o mes per daug maži,kad vieni išsilaikytume.Iki pasimatymo.:)

    • Ačiū už palaikymą, pasiskaitysiu tą puslapį, bet dabar, penktadienio vakarą noriu tik atsijungti nuo to chaoso:)

  • Perskaičius „Vis dar ta pačia tema”…

    Žinojimas yra ginklas. O savo teisių žinojimas yra pats galingiausias ginklas kovoje su įstatymų nesilaikančiais darbdaviais, kurie yra paprasčiausi nusikaltėliai. – Cituoju Ilzę Butkutę, knugos „Atleisk savo šefą” autorę. Visiems verta perskaityti šią knygą ir „pasikaustyti” darbo kodekso žiniomis.

    • Planavau tą knygą perskaityti, nes jos pristatymas mane suintrigavo. O šiaip, tai mes patys esame savo likimo kalviai

      • Tą patį sako ir Ilzė Butkutė. Ši knyga tikrai nėra tiesioginis vadovas, kaip elgtis.

        P.S. Labai džiaugiuosi atradusi „Vaistininko užrašus”! Ir džiaugiuosi ne viena.

        • O aš labai džiaugiuosi, jog Jums įdomu, ačiū Jums! 🙂

Turite klausimų? Parašykite juos čia!