Geg 2, 2019 - Skaitytojams pageidaujant    0

Jaunojo Verterio kančios

Praktika vaistinėje

Ar skaitėte V. Gėtės romaną “Jaunojo Verterio kančios” ? Tai psichologinis romanas apie dorą jaunuolį, jautrų ir sentimentalų. Vienu metu jis yra laimingas, džiaugiasi gamta ir visu pasauliu, kuris jį supa. Vėliau – pasikeičia: abejoja, ima ne visiškai pasitikėti savimi ir kitais, pradeda pamažu ristis pražūties link.

Laimei, mano herojai ne tokio tragiško likimo kaip jaunasis Verteris, tačiau jo vardą prisiminiau, kai rinkau pavadinimą šios dienos istorijai 🙂

Šiandien daug žmonių galima būti vadinti jaunaisiais verteriais, nes ne visų gyvenimas vien rožėmis klotas.  Tokių rastume ir Maximose, ir statybininkų būryje ar Anglijos ūkiuose. Apie juos tegul rašo kiti. O aš  parašysiu apie dar niekada mano neminėtą grupę žmonių – jaunuomenę, studentiją, kurios desantą į vaistines kasmet išmeta kolegija ir universitetas. 

Laiškas

Pavasaris – tai metas, kai studentai, būsimi vaistininkai ir vaistininkų padėjėjai, užplūsta vaistines su begaliniu noru pasisemti taip jiems reikalingų įgūdžių. Kaip tik šiuo suaktyvėjimo metu mane ir pasiekė vieno studento laiškas, o jame – mažytė išpažintis, tiksliau – patirtis atliekant praktiką vaistinėje. Laiškas – anoniminis, apsidraudžiant nuo piktųjų kardinolų – vadybininkų. Puikiai visa tai suprantu, sudėtinga šiandien ne tik esamiems darbuotojams, bet ir būsimiems – su maištininkais niekas nenori turėti reikalų. Kita vertus, aš rašau ne tam, kad kam nors pakenkčiau, atvirkščiai, kad atskleisčiau neteisybę ir aferas, todėl visi man rašantys galite būti ramūs – jūs visada (jei to norėsite) išliksite INCOGNITO 😎

Dideli lūkesčiai

Kiekvienas studentas, ateidamas atlikti praktikos tikisi pasisemti praktinių įgūdžių bei pasijusti naudingu. Jiems yra sakoma:

“Praktikos metu įgysite visas būtinas žinias, susiesite teoriją su praktika, išmoksite visko, ko neišmokote paskaitose.”

Iš dalies, taip ir yra: paskaitose niekas nemokė kaip karpyti etiketes, dėlioti akcijas, talpiau sukišti į lentynas kuo daugiau prekių ir darbuotis taip, kad būtum mažiau pastebimas nei šešėlis. Tačiau lūkesčiai tai ne tokie. Pirmiausia, studentai norėtų būti supažindinti su vidaus tvarka ir visomis savo darbo funkcijomis. Deja, seka nusivylimas, nes retas vaistininkas imasi to mokyti 😕, – rašo būsimasis specialistas.

Ką šiuo klausimu galėčiau parašyti aš? Pažįstu ne vieną savo kolegą, kuris nuoširdžiai ir kantriai mokė studenčiokus visų būsimų darbų. Man taip pat teko apmokyti ne vieną studentą, mūsų vaistinėje vyravo demokratija ir liberalizmas, todėl studentai patys rinkdavosi, ką jie norėtų vieną ar kitą dieną daryti. Mes juk visi kažkada buvome studentai. Bet žinau ir tokių kolegų, kurie džiaugiasi studentais, nes nuo pečių nukrinta eilė visai neįdomių darbų (akcijos, kainos, prekės, dulkės ir t.t.)

Pigi darbo jėga

Visi man pritars, kad kainų karpymas ir akcijų dėliojimas baigia išlysti per gerklę. Vadybininkai ir regiono vadovai to už mus nedaro, todėl gavę studentų, daugelis mąsto:

“Pailsėsiu nuo šito mėšlo bent mėnesį 🙂”

Tačiau mąstant plačiau, studentas nekaltas, kad jis tik studentas. Jis dar spės per savo gyvenimą prikarpyti ne vieną kilogramą origamių. O jeigu kasdieną praktikos metu jam teks tik tai ir daryti, gali būti, kad mes pamainos iš viso nesulauksime: nuo tokių patirčių visi išsibėgios į Skandinaviją ar dar toliau.

Mano asmeninė patirtis

Praktiką atlikinėjau prieš daugelį metų. Tada dar nebuvo tokių keistenybių, kokios vyksta dabar. Mūsų studentiškas darbas buvo išmokti gaminti vaistus. Lipdėme supozitorijas, maišėme tepalus, svarstėme miltukus, pilstėme mikstūras nuo kosulio ir gaminome lašus akims. Dar stebėdavome analitiko darbą ir vykdėme jo nurodymus. Bet visa praktika kvepėjo tikra vaistininkyste, nes ten nebuvo vietos nei akcijoms, nei karpiniams. Mes sėmėmės žinių, išminties ir pagarbos. Mus mylėjo ir mumis rūpinosi. Mes stengėmės būti lygiaverčiais, tokiais mus ir laikė. Tiesiog, mums pasisekė labiau 🙂

Vadovauti visiems smagu

Ištrauka iš laiško:

“Pereik per salę, apsižiūrėk viską, kas kur yra, pereik per stalčius. Eik prie kasos. Ar paprašei lojalumo kortelės, ar pasiūlei lydinčią prekytę? Šiaip jau žinok, kad tavo užduotis čia yra kuo daugiau parduoti. Net jei klientas nieko ir nenori, pasiūlyk DAR KARTĄ pleistriukų ir valerijono. Taigi, vaistininkas pamato, kad  pernelyg įsismarkavai ir primušei per daug kvitų su viena preke, todėl jo procentėlis keliomis dešimtosiomis jau ir krenta. Na, ką gi, geriau eik padėlioti prekių į salę arba tiesiog joje stovėk ir saugok lentynas. Geriausia praktika yra, kai vaistininkas apsimeta, kad atvežtų prekių nėra, nes kol yra praktikantas, jis jas turi išdėlioti. Jei ko nors nerasi stalčiuje, be didelio galvosūkio žinosi, ką užsipulti.”

Na, skamba tikrai ne kaip 😒 Liūdna, kad studentams tenka visa tai patirti. Džiugina, kad ne visi vaistinių vedėjai yra tokie valdovai. Yra tokia patarlė: “BŪKITE MALONŪS SU ŽMONĖMIS KILDAMI – JUMS TEKS SUSITIKTI SU JAIS LEIDŽIANTIS”. Niekada negali žinoti, kas laukia priekyje 🤔

Kokybės vadovas

Kiekviena vaistinė turi tokį vadovą. Ten rašoma apie visas vaistinėje atliekamas funkcijas, smulkiai aprašytas kiekvienas veiksmas, ką, kaip ir kokiu metu reikia daryti. Mes savo studentams  ir parinkdavome užduotis pagal tą vadovą. Jeigu prisirinko farmacinių atliekų, įpareigojame praktikantą paruošti atliekas išvežimui naikinti, vadovaujantis būtent tomis instrukcijomis. Jei pasitaiko iš rinkos atšaukiama prekė, vėl duodame pasiskaityti, kokių veiksmų reikia nedelsiant imtis ir patikriname, ar jis teisingai viską suprato. Jeigu reikia padaryti grąžinimą, vėl duodame į rankas Kokybės vadovą. Jame išdėstytos visos tiesos apie būsimą darbą. Sakysite, nėra laiko? Paduoti į rankas knygą visada atsiras laiko 🙂 O etikečių gamybos meno studentai įgys jau bedirbdami. Daugelyje vaistinių tas Kokybės vadovas laikomas tik dėl reikalavimo ir dažnai yra užmirštas, tačiau studentams ši knyga – puiki vaistinės darbų navigacija.

Pamąstymui

Ar nevertėtų į Kokybės vadovą įtraukti dar vienos procedūros – vaistininko veiksmai studento praktikos metu vaistinėje. Tada ir paaiškėtų, koks yra tos praktikos tikslas – ar paruošti studentą rimtiems darbams, ar tik mokyti imituoti darbą.

O universitetams ir kolegijoms susimąstyti: gal į studijų programą jau reikia įtraukti tokius dėstomuosius dalykus, kurie paaiškintų, kas yra LYDINTI PREKĖ, ASMENINIAI PARDAVIMAI, KVITO “IŠPŪTIMAS”, REITINGAI, REITINGO VIRŠUS IR APAČIA, SVEIKATOS PROCENTAS, REKLAMOS NAUDA ir pan.

Aš suprantu, kad pasaulyje nėra tokios avies, iš kurios nebūtų galima nukirpti bent saują vilnos, bet iš tikrųjų – mus praturtina ne tai, ką gauname, o tai, ką duodame 😉

Turite klausimų? Parašykite juos čia!