Laisvalaikiui 
0Ausys
Apie akis jau rašiau, apie nosį – taip pat. Šiandien atėjo metas pasidalinti linksmomis istorijomis apie ausis 👂
– Aš buteliuką Coca – Colos nusipirkčiau.
– Čia juk vaistinė.
– Aš puikiai žinau, kad čia vaistinė. Žinau ir tai, kad Coca cola sukūrė farmacininkas. O jeigu sukūrė farmacininkas, tai ją turi pardavinėti ir vaistinės.
– Kol kas dar neprekiaujame, tad šį kartą paieškoti kitur.
– Gerai, tik norėjau paklausti: gal žinote, kiek lašų man jos įsilašinti į ausį, kad siera ištirptų?
– Cola? Ausys? Siera? 🤯
– O jūs, ką, nežinojote, kad Coca colą naudoja viskam ir nuo visko?
– Man reikia papildų nuo kurtumo. Bet labai brangių tai nesiūlykite, nes mano pensija – tik trys kapeikos.
– Už tiek jums ir pleistriukas neišeis 😂
– Man gydytoja išrašė vaistų nuo ausies uždegimo. Visą naktį nuo skausmo negalėjau užmigti.
– Prašau, išrašyti antibiotikai.
– Tai ką čia man duodate? Man lašų reikia!
– Parašytos tabletės.
– Ir kaip aš tas tabletes į ausis susikišiu?!
– Teks susikišti per skrandį 😂
– Man skauda kairę ausį. Reikia VA TOKIŲ vaistų.
– Na, šitie vaistai nelabai jums ir tinka. Pirmiausia reikia apsilankyti pas šeimos gydytoją.
– Nereikia man jokių gydytojų. Ir jūsų rekomendacijų man nereikia. Aš jau viską išsiaiškinau internete. Duokite man tą vaistą.
– Šiam vaistui reikalingas receptas.
– Internete nieko apie tai nerašė…
– Man reikia priemonės kamščiui ištraukti.
– Kamščiatraukiais neprekiaujame, ačiū, Dievui 😇
– Man ne vynui. Man iš ausies reikia kamštį ištraukti. Sieros.
– VA, SUTVARKYKITE!
– Kas čia? Ir ką turėčiau sutvarkyti?
– Va, matote, kojelė nulūžusi, ANT AUSŲ negaliu uždėti.
– Niekuo negaliu padėti: nei ausis pakoreguoti, nei akinių kojelę prisukti. Čia – vaistinė, ne remonto dirbtuvės. O ir įrankių neturiu 🛠
– Taip, taip, vaistinė, žinau. Akinius aš pirkau VAISTINĖJE. Todėl ir TURITE sutvarkyti.
– Ir kaip jūs tą įsivaizduojate? Gal geriau į optiką užsukite?
– Čia juk visai paprasta! Va, vielelė – suki, suki, ir apsuki.
– Tai pats ir susitvarkykite, jei taip paprasta.
– Ne, jūs man turite padėti. Apsukate su vielele, IR VISKAS!
– NE.
– Tai, vadinasi, NEPADĖSITE? Čia juk joks ne darbas, tik rankų miklesnių reikia. Et, tik veltui laiką sugaišau…
– Ar ausų neduriate? Auskarus tai aš turiu.
– Ne, tik tatuiruotes darome 🐲
– Man reikia šito tepalo. Ausies viduje šašas atsirado, tik kad jau nieko neišspaudžiu iš tūtelės.
– Bet čia tepalas hemorojui gydyti.
– Na ir kas, nosyje šašus išsigydžiau, tai ir ausims tiks.
– Ausys – ne užpakalis. Nosis – taip pat.
– Ar nosis, ar ausys, ar šikna – visur šūdai kaupiasi.
“ŽMONĖS YRA GIMĘ VIENAS KITAM; TAIGI, ARBA MOKYK JUOS, ARBA PAKĘSK ” – sakė Markas Aurelijus.
Taip ir darau – kartais mokau, kartais pakenčiu, kartais, deja, nekenčiu 😤 Nes žmonių poelgiai nėra nei pastovūs, nei nekintami. O tuos pokyčius dažnai lemia aplinkybės 😉