Vaistininko užrašai

Labai gaila, kad nemaža dalis vienaip ar kitaip su vaistų pardavimais susijusių žmonių bei suinteresuotų grupių vis dar nežino, ką privalo žinoti: vaistas – ypatingas produktas, kurį vartoti būtina tik tada, kai to tikrai reikia, tik tokį, kokio reikia ir tik taip, kaip reikia. Deja, krautuvininkams vaistai vis dar eilinė prekė, kurią privaloma siūlyti visais įmanomais būdais. Tik jeigu vaistas jau prilygintas batams ar knygoms (juk ir į paštomatus norima talpinti, ir atgal į vaistinę sugrąžinti, nes nepagydė), nesuprantu, kodėl tada mes vaistinėse vis dar dažnai dirbame po vieną, o ne po tris penkis, kaip batų parduotuvėse ar knygynuose? Degalinėse ir tai galima rasti nuolat pamainoje po kelis dirbančius darbuotojus.

Taigi, kad ir kaip nemaloniai skamba, esame pardavėjai, vykdantys planus ir skatinantys pardavimus, nes tai verčia daryti krautuvininkai su K. Gage (Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininke) ir L. Ganatauskiene (Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos (LFDPS) pirmininke) priešakyje. Nors viešumoje pasirodžiusi skandalinga informacija apie vaistininkų spaudimą ir psichologinį terorą siekiant prastumti tam tikrus produktus, šios dvi moterys įnirtingai bando tai paneigti. Bandymas paneigti akivaizdžią tiesą, o vykdytą darbuotojų apklausą sumalti į miltus ir prilyginti ją vos ne išgalvotai istorijai (“…apklausos rezultatai kelia abejonių…”), menkina LFDPS įvaizdį. K. Gagės asociacija jau seniai be įvaizdžio ir autoriteto. Skleidžiama demagogija darosi vis panašesnė į vištų kudakavimą, kurio klausytis darosi koktu.

Apsimetimas, kad krautuvininkai mums suteikia darbą ir mainais nieko nereikalauja, faktų ignoravimas, kad krautuvininkai primeta  savų žaidimų taisykles, nenoras apie tai garsiai kalbėti – tai tik parodo, kas gali slėptis po tokių organizacijų pavadinimais. Abi veikėjos kaip susitarusios neigia vykdytos apklausos rezultatų išvadas ir paskelbia savas. Oi, atsiprašau, ne savas, o atliktas “Sprinter tyrimai”. Jau suspėta pasididžiuoti ir su išvadomis:

“Teirautasi, kaip farmacijos specialistai apibūdintų savo kasdienes funkcijas vaistinėje ir atsakyta, jog 84% nurodė save laikantys sveikatos priežiūros specialistais, galinčiais patarti pacientams įvairiais sveikatos klausimais.”

Arba:

“Didžiausią įtaką farmacijos darbuotojų sprendimui siūlant nereceptinius vaistus turi jų žinios ir kompetencijos. Tam pritarė 77% dalyvių.”

Man keista, kad ne 100%. Nes į taip pateiktus klausimus, kitokio atsakymo ir neturėjo būti – žinoma, kad mes save laikome sveikatos priežiūros specialistais ir galime patarti ne tik sveikatos klausimais 😊 Kaip dar kitaip galėtume atsakyti?! O siūlant vieną ar kitą vaistą, pirmiausia vadovaujamės savo žiniomis. Čia aišku, kaip 2×2. Tik yra šiokių tokių niuansų, kuriuos daugelis  žino, bet ne visada garsiai apie juos kalba. Vadovaujantis įgytomis žiniomis  bei  įsigilinus į klinikinę  situaciją, visada yra keli ar keliolika vaistų pasirinkimų su ta pačia veikliąja medžiaga. Čia ir prasideda interpretacijos:

Neseniai rašiau apie gyventojų teises vaistinėje, o dabar už akių užkliuvo Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksas. Jame galima rasti ir pareigų, ir santykių, ir teisių. Įdomu tai, kad šis Kodeksas yra privalomas kiekvienam Lietuvos vaistininkui, kaip nustatyta LR Farmacijos įstatyme.

Farmacijos įstatyme radau tris sakinius apie etiką:

1. Vaistininkas turi teisę atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jei tai prieštarauja vaistininko profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų asmens gyvybei ar pakenkti jo sveikatai; 
2. Vaistininkas privalo laikytis vaistininko profesinės etikos principų;
3. Vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) privalo laikytis profesinės etikos principų;

Nedidelė, bet įdomi smulkmena – vaistininkas turi laikytis vaistininko profesinės etikos principų, o farmakotechnikas – tik profesinės etikos principų 🙃 Vis gi, svarbiausia – iš viso laikytis tų principų.

Dabar atėjo metas susipažinti su naujuoju Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksu, kurį pasirašė  Lietuvos farmacijos sąjunga ir Lietuvos vaistininkų sąjunga.

Teigiama, kad naujasis dokumentas padės spręsti kasdieninėje veikloje kylančias dilemas. Taip pat, jis garantuoja vaistininkui savarankišką profesionalią veiklą be jokio trečiųjų šalių įsikišimo ar reikalavimų. Na, manau, kad joks dokumentas neišspręs kylančių kasdienių problemų. Nei Farmacijos įstatymas, nei kiti teisės aktai neišsprendė vaistų trūkumo problemos, elektroninės sistemos trukdžių, krautuvininkų mobingo ir neetiškų reikalavimų. Ir jeigu čia paminėtos trečiosios šalys yra suprantamos kaip krautuvininkų šutvė, tada sunku patikėti, kad šis dokumentas padarys galą jų savivalei.

Vaistininko pareigose paminėta, jog vaistininkas privalo skatinti racionalų vaistų ir kitų sveikatai palaikyti skirtų produktų vartojimą. Tačiau kaip galima visa tai įvykdyti, jei krautuvininkai yra žodžiu surašę savo Pardavimų Kodeksą, kurio nesilaikant laukia piniginės sankcijos. Dabar labai populiaru kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą. Sveikatos ministerija nuolat apie tai viešai kalba. Tačiau realybėje yra viskas kitaip 😞

Ir versle, ir valdžioje veikia nekintamas dėsnis: žodžiai yra žodžiai, aiškinimai yra aiškinimai, pažadai yra pažadai. Vien rezultatas yra tikrovė ⏱

Kuo toliau, vis labiau susimąstau, kaip įvardinti vietą, kurioje aš dirbu 🤔 Pirmuosius savo darbo metus užtikrintai leidau vaistinėje. Vėliau gi, vieta panašėjo į eilinę parduotuvę: “Ar turite autobuso talonėlių? O nuolatinį?”, “Klijų pieštukinių neturite?”, “Gal plastilino turite?”.

Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu jaučiausi tarsi turguje: “Ar nuleisite kainą?”, “Ką šiandien išparduodate?”,“Po kiek šitie? Daugokai. Gal nuderėsiu?”, “Svolačiai, jūs, vagys! Už kampo kiti pigiau pardavinėja!”

Toliau sekė paslaugų sektorius: “Iškeiskite 500 EUR. Tai gal bent 200 pasmulkinsite?”,“Įdėkite į telefoną SIM kortelę”,“Padarykite dokumento kopiją” ,“Iškvieskite taksi”, “Sureguliuokite klausos aparatą”, “Ar pas jus galima prasidurti ausis?”.

Buvo ir pirmos pagalbos skyrius: “Ištraukite man erkę!”, “Suleiskite vaistus”, “Sutvarstykite žaizdą”, “Įlašinkite į akis lašiukus.”

Ne paslaptis, kad užėjus į vaistinę, kartais į akis pirmiausia krinta ne vaistai, o kvepalai, lūpų dažai ir blakstienų tušas, todėl ši vieta panaši ir į Drogą, Eurokosą ar Kristianą 😎

Protingieji Seimo kurmiai, matyt, įvertinę neišnaudotas vaistinės galimybes ir aukštą aptarnavimo kokybę, sumąstė, jog vaistinė – tai TA VIETA, KURIOJE BŪTŲ SAUGU ĮSIGYTI IR ELEKTRONINES CIGARETES. Pagal seną apibrėžimą, vaistinėje yra vykdoma farmacinė veikla, kuri apima vaistinių preparatų įsigijimą, laikymą, pardavimą/išdavimą galutiniam vartotojui, farmacinių paslaugų teikimą, ekstemporalių vaistų gamybą, jų gamybos kontrolę, farmacinę rūpybą.

Taigi, kuriai veiklai būtų priskirta prekyba elektroninėmis cigaretėmis ir jų užpildais? Galbūt, ekstemporalių vaistų gamybai ir kontrolei? Gamybinė vaistinė sukurs gydomąjį skystį, na, tokį, kurį užtraukus vieną kartą, antro jau nesinorėtų, analitikai jį patikrins ir vaistinės paleis į prekybą. Prieš tai dar supažindins gydytojus su skysčio sudėtimi, kad jie galėtų receptus išrašyti. Valio 👏 Valdžia patenkinta, kad nukirto drakonui galvą, krautuvininkai – padidėjusia apyvarta ir pelnu, o visi kiti… Bet argi Lietuvoje svarbūs VISI KITI?

Tiesa, kaip žinia, vaistinėse be vaistų, yra ir visokių kitokių prekių. Jeigu prekiaujame blakstienų tušu, tai kodėl negalime krautuvininkų kišenių papildyti pardavinėdami cigaretes? Kaip minėjo buvęs sveikatos ministras, “Jeigu žmogus nori mesti rūkyti, galime jam padėti”. Ir ta pagalba greičiausiai ir saugiausiai  pasirūpins vaistinė. Bet yra žmonių, kurie nori ir gerti mesti, ir narkotikus nustoti vartoti. Nejaugi visas šalies problemas spręs vaistinės? Žinoma, vaistininkai viską gali ir viską sugeba. Ir kantrybės jie turi nemažai. Beje, ir laiko – į valias. Dar viena nauja tvarka, dar vienas naujas registracijos žurnalas, dar viena niša tikrintojams. Tikriausiai, ir slaptiems pirkėjams. 

Įdomi pas mus politika – kažkam sumąsčius, iš degalinių dingo silpnieji alkoholiniai gėrimai – tikėtasi sumažinti geriančiųjų skaičių 😲 Tada dėjosi dar įdomesni dalykai – vaistai nugulė degalinių ir parduotuvių lentynose. Nors tikslas buvo – mažinti vaistų vartojimą, jis buvo (ir yra) dar labiau skatinamas. Dabar – parduotuvių ir degalinių prekę norima įteisinti vaistinėse. Degalinėje ar kaimo parduotuvėje niekam nerūpi, kaip turi būti laikomi vaistai, kokios tvarkos reikia laikytis juos parduodant. Vaistinėje – per padidinamąjį stiklą stebima, kiek, ko ir kam pardavei 🕵️‍♂️ Matyt, todėl ir norima čia sutelkti visas įmanomas veiklas 🎰

Ar ne laikas viską surikiuoti į savo vietas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais  🧐

Atstovaudamas krautuvininkų ordą ir grieždamas pirmuoju smuiku, tačiau visiškai nesiorientuojantis realybėje, seimo narys A. Matulas Seime pristatė prieštaringai vertinamą įstatymo projektą, kuris vienaip ar kitaip palies didelę dalį visuomenės.

Vaistinių darbuotojai – ne žmonės?

Vis tik keista, kad tokiais itin specifiniais klausimais, politiko nuomonė yra viršesnė ir svarbesnė už Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbančių specialistų išvadas. Taip pat už nuomonę tų, kurie kasdieną susiduria su esamais ir dar tik laukiančiais iššūkiais. Beje, pasigedau ministro Dulkio išsakytos pozicijos vaistinių darbuotojų naudai. Neišgirdau drąsaus ir motyvuoto komentaro, patvirtinančio, kad vaistinė – ta vieta, kurioje privalo dirbti komanda. Kaip ir gydytojas dirba su slaugytoju, kaip ir odontologas dirba su asistentu. VISUR YRA KOMANDA. Ponas Matulas pareiškė, kad: 

“Vaistininko čia absoliučiai niekas neliečia, jų teisėti lūkesčiai visiškai neliečiami.”

Na, tikrai, kokie tie  vaistininkų lūkesčiai? Oriai, o ne baudžiavos sąlygomis atidirbti, ramiai pavalgyti, nueiti į tualetą, išgerti kavos, minutei prisėsti ir atitrūkti nuo vaistinės lankytojų problemų, jaustis saugiam (vadinasi ne vienam). Argi čia lūkesčiai? O kai jų nėra, tai jie ir neliečiami. Viskas labai paprasta.

Blogas mokinys

Seime save pristatydamas moterų gydytoju ginekologu akušeriu, A. Matulas prisipažįsta, kad nelabai mokėjo priimti gimdymo, nes miestelyje nebuvo gimdymų. Ir kad vėliau jį to išmokė akušerės. O slaugytojas dirbti išmokė farmakotechnikai. Buvo paminėta, kad farmakotechnikė išmokino ir vaistininką. Vadinasi, nebūtina trinti universitetų suolus, kad ko nors išmoktum. Nes tave vėliau išmokys  kiti, nebūtinai studijavę tuos pačius mokslus.

Pristatydamas savo projektą, priminė, kad vaistininkai, kartu su farmakotechnikais eina į kvalifikacijos kėlimo kursus ir renka būtinas valandas, reikalingas licencijai pratęsti. Vadinasi, ir žinios visų vienodos. Bet šis ponas nežino, kokios tai paskaitos 🤣 ir kiek jos duoda naudos farmacijos specialistų tiesioginiame darbe. Naujų vaistų pristatymas ir priminimas apie jau seniai žinomus, pardavimų skatinimas ir praktiniai mokymai, kaip tai padaryti neprideda daugiau kompetencijos darbe. Netgi konferencijų metu pristatytos gydymo naujovės ir vaistų skyrimas pacientams, mūsų praktikoje nėra naudotinas, nes mes neskiriame gydymo lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. Ir ačiū dievui. Nes tai – gydytojų kompetencija.

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, mane pradėjo kankinti egzistenciniai klausimai. Vienas tokių kilo po  nesibaigiančių straipsnių ir  diskusijų vaistininkų ir farmakotechnikų tema.

Žinojau, kad esu geras žmogus 😀, bet geras žmogus – ne profesija. O aš noriu pakalbėti apie profesiją. Taigi, KAS AŠ ESU dabar, buvęs farmakotechnikas ir esantis vaistininkas. Kurioje pusėje turėčiau būti šiandieną? Manau, kad visi mes, kaip niekad, turėtume būti vienoje barikadų pusėje, kad sugebėtume pasipriešinti krautuvininkų užmačioms.

Apie pradžią

Prieš daugelį metų nusprendžiau studijuoti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti vaistinėje. Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau į P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, farmacijos studijas. Kodėl nestojau į tuometį medicinos institutą? Nes nesijaučiau pakankamai stiprus biologijos srityje, o institute, šalia lietuvių kalbos ir chemijos, laukė ir šis egzaminas. Kadangi viską lėmė bendras egzaminų rodiklis, būtų užtekę gerai pasirodyti lietuvių kalbos ir chemijos egzaminuose, o iš biologijos gauti patį prasčiausią pažymį – ir aš jau kelio tiesiojoje. Taigi, gal viskas būtų išsisprendę ir palankiai, bet toks jau esu žmogus – jeigu jaučiu, kad žinau ne tiek, kiek reikia, nenoriu apsijuokti. Pagalvojau, kad eisiu į priekį mažais žingsneliais: baigsiu aukštesniąją mokyklą, tada įstosiu į aukštąją. Dėl šio sprendimo vėliau teko ne kartą gailėtis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau labai gerais pažymiais 🎉 Vėliau buvo visko 🤭 Studijų metais į save gėriau viską – bandžiau kuo geriau įsisavinti teorines ir praktines žinias, stebėti gerus ir blogus pavyzdžius, daryti išvadas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia.

Pirmieji savarankiški žingsniai

Baigus pirmąsias studijas, tapau vaistininko padėjėju (farmakotechniku). Toliau tęsti mokslų neskubėjau. Vaistinėje niekas netrukdė dirbti savarankiškai. Baigę šią farmacininkų kalvę, buvome labai laukiami. Ne vienas vyresnis kolega vaistinėje pabrėždavo, kad mes esame labai gerai paruošti specialistai, sugebantys gerai dirbti ne tik receptarais (priekyje, su klientais), bet ir stiprūs gamyboje. Buvome universalūs specialistai. Vaistinių buvo nedaug, darbuotojų jose – didelė komanda – kiek pamenu, visos vaistinės gamino vaistus, todėl žmonių reikėjo ir gamyboje, ir fasavime, ir analitiniame darbe, ir prekyboje. Net kasininko etatas vaistinėse buvo – vaistininkas receptaras išrašo popierėlį, su kuriuo klientas eina į kasą apsimokėti už pirkinį. Tada pirkėjas grįžta pasiimti savo lauknešėlio. Taigi, nesijautėme prastesni už vaistininkus.

Signalai

Ilgą laiką dirbome įprastai ir komandoje. Tačiau laikai keitėsi, pamažu artėjo permainos, kurios vėliau įnešė pirmąsias korekcijas išsilavinime. Su šia permainų banga mokslo įstaigos keitė pavadinimus, iš institutų tapo akademijomis, vėliau universitetais, aukštesnės mokyklos tapo kolegijomis, išsilavinimai turėjo atitikti įstaigos pavadinimą. Ankstesniu metu baigę institutus absolventai, automatiškai įgydavo bakalauro laipsnį. Mes, baigę aukštesniąsias mokyklas laipsnių neturėjome, tik specialybes. Norintys išsilyginti studijas ir pasikelti laipsnį, turėjo mokytis toliau. Dažnam darbe netgi buvo pareigybių reikalavimas – bakalauro ar magistro studijos.

Ar daug matėte kosmetikos, avalynės ar drabužių parduotuvių, kuriose dirbtų vienas pardavėjas-konsultantas? Net ir padėvėtų prekių parduotuvėse nepamatysi vieno darbuotojo. Matyt, šiuose prekybiniuose taškuose yra sunkios ir pavojingos darbo sąlygos, o darbas – reikalaujantis ypatingo atidumo ir begalinės atsakomybės, nes vieno asmens ten darbuotis nepaliekama. O ir savininkai, greičiausiai gerai pelnosi iš tokių prekybų, nes kitaip – juk nesamdytų dviejų – penkių ir daugiau darbuotojų.

Krautuvininkų vargai

Visai kitaip yra su vaistinėmis. Jų savininkai jau priartėjo prie skurdo ribos, todėl nenustoja verkti ir reikalauti iš valdžios įvairių formų kompensacijų savo verslams. Darbuotojų trūksta, jų žvalgosi trečiosiose šalyse, esantiems darbuotojams didesnių nei pardavėjams algų mokėti neišgali. Žodžiu, visiškas krachas 🙄 Ir Konkurencijos tarnyba taip negailestingai pasielgė jų atžvilgiu 🤭 O dar kaip tyčia, tie septyniolika metų taip greitai praskriejo, kad nesuspėjo krautuvininkai savo verslo modelio pritaikyti taip, kaip jis veikia normaliame pasaulyje.

Darbo imitavimas

Sveikatos apsaugos ministerija, įstatymų leidėja, taip pat keliolika metų trypčiojo vietoje, vis atidėliodama vieno straipsnio įsigaliojimą, o seimūnai, sėdėdami savo patogiose kėdėse ne vieną kadenciją (vadinasi per 8-16 metų) taip pat nieko apčiuopiamo nenuveikė vaistinių darbuotojų labui. Keista, kad tokia situacija, kokią dabar turime, neverčia raudonuoti Sveikatos reikalų komiteto pirmininko, kuris tame poste sėdi nežinia kiek metų, bet net per centimetrą nepasistūmėjo į priekį. Kaip prieš keliolika metų, taip ir šiandien jis gieda tą pačią dainelę, kaip rykliai tik nori gero… Ar ne laikas pagalvoti apie tai, kad tokiems “veikliems” žmonėms pats laikas užleisti vietą kitiems, kurių mąstymas dar neapkerpėjęs ir jie pasiruošę TIKRAI dirbti Lietuvos piliečiams, ne tik po Seimo koridorius zujantiems krautuvininkams.

Kas yra vaistinė?

Neatmetu ir tokio varianto, kad p. Matulas ir kitos personos, tarnaujančios krautuvininkams ir jų asociacijoms (bet ne žmonėms) net nežino, kuo skiriasi parduotuvė nuo vaistinės. O ir iš kur jiems žinoti, jeigu krautuvininkai pasistengė vaistines ir jų darbuotojus prilyginti parduotuvėms ir pardavėjams. Tik kodėl užmiršo, kad parduotuvėse dirba komanda? Nejau, jų protu, vaistinėse turi būti kitaip?

Galbūt, pasiklydę tarp savo kitų vaikų (norfų, maximų), jie pamiršo, kad vaistinė – tai vieta, kur žmonės ne duoną ir batus perka. Vaistinėje vykdoma farmacinė veikla, apimanti vaistų įsigijimą, laikymą, pardavimą, išdavimą gyventojams, farmacinių paslaugų teikimą, gamybinių vaistų gamybą, kontrolę, išdavimą, farmacinę rūpybą, senų vaistų iš gyventojų priėmimą, jų saugojimą, registravimą, pridavimą naikinimui, receptų saugojimą, naikinimą, falsifikuotų vaistų kontrolę, vakcinaciją ir daugelį kitų ne visų akiai matomų darbų…

Kiekvieną kartą, kai tik parašau straipsnį dėl farmakotechnikų ir vaistininkų darbo po liepos 1 d., vis sau pasižadu, kad daugiau šia tema nerašysiu. O ir ką gi naujo čia galima parašyti? Atrodo, kad viskas, kas tik įmanoma, jau parašyta ir pasakyta 🙄 Tačiau, užtenka išgirsti kvailus pezalus, ir nepajuntu, kaip pirštai patys pradeda po kompiuterio klaviatūrą lakstyti 👨‍💻👩🏻‍💻

Pezalai

Šį kartą sugrįžti prie aktualios temos plėtojimo mane privertė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas.

Pasak jo, nuo liepos 1 dienos įsigaliojant reikalavimui farmakotechnikams dirbti vaistinėse tik kartu su vaistininku, 135 vaistinės Lietuvos regionuose nebegalės tęsti veiklos. Kaip pažymi politikas, mažų miestelių vaistinės neturės galimybės įdarbinti vaistininkų dėl mažų apyvartų ir darbuotojų trūkumo.

Ar tikrai dėl to? Pagrindinė priežastis, tikriausiai – dėl krautuvininkų nenoro mokėti didesnės algos. Jei kažkas mokėtų atitinkamą atlyginimą, nereikėtų skųstis vaistininkų trūkumu.

Gal seimūnas nežino, kad jau dabar krautuvininkai uždaro tas vaistines, kurios neneša pelno. Jiems nereikia laukti, kol bus priimti ar nepriimti tam tikri teisės aktų pakeitimai. Jie stebi situaciją ČIA ir DABAR. Bet šantažui pasirinkta visai nebloga strategija – uždarysime tik po liepos 1 d.

Skirtingi skaičiai

“Ir dabar, pagal surinktus duomenis, gali įvykti taip, kad apie 135 vaistinės mažesniuose miesteliuose, kurių apyvarta yra maža, tiesiog negalės toliau tęsti veiklos, nes nebus šalia galimybės įdarbinti vaistininką, nes arba jų nebus, arba apyvarta vaistinės tokia maža, kad arba privatus, arba tinklinė vaistinė nebus suinteresuota jų išlaikyti. O farmakotechnikai neteks darbo“, – nurodė Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas.

Įdomu būtų sužinoti ir kokie tie surinkti duomenys 🤔 Ar tik ne krautuvininkai juos rinko? O gal Krautuvininkų asociacijos vedlė? Bet remiantis jos duomenimis, kalba eina jau apie 200 vaistinių. Tai kaip yra iš tikrųjų? 

Šantažas kitomis lūpomis

2006 metais Europos Sąjunga priėmė direktyvą, pagal kurią farmakotechnikų veikla turi būti kontroliuojama vaistininkų. Taigi, A. Matulas su kompanija teikia siūlymą, kad “Tiems, kurie baigė farmakotechniko mokslus iki 2006 metų, (…) leisti pabaigti savo veiklą kontroliuojant ją vaistininkui nuotoliniu būdu“ ir pridėjo, kad Lietuvos vaistinės taip dirba jau keletą metų. 

Ar šiuo klausimu taip pat buvo surinkti duomenys, kiek atlikta tokių nuotolinių konsultacijų? Kad nebuvo sulaukta skundų dėl farmakotechnikų darbo, seimūnas suskubo pasisakyti jau anksčiau, bet kad tokie duomenys iš viso nebuvo renkami, nutylėjo… Gal todėl, kad visiškai nesiorientuoja šioje sistemoje? Beje, o farmakotechnikai, įgiję specialybę po 2006 metų jau bus klasifikuojami kitaip? 

“Nes jeigu mes to nepakeisim, nuo liepos 1 dienos šių metų gali būti, kad regionuose užsidarys kai kurios vaistinės”,- kaip darželinukas ar užsispyręs pirmokas kartoja vis tuos pačius žodžius. 

Bet gali būti, kad tos vaistinės ir neužsidarys. Ir dirbs kaip dirbę. Tik krautuvininkai bus priversti padidinti vaistininkams algas arba kaip visam normaliam pasaulyje, įdarbinti du žmones vienoje pamainoje.