Vaistininko užrašai

Atstovaudamas krautuvininkų ordą ir grieždamas pirmuoju smuiku, tačiau visiškai nesiorientuojantis realybėje, seimo narys A. Matulas Seime pristatė prieštaringai vertinamą įstatymo projektą, kuris vienaip ar kitaip palies didelę dalį visuomenės.

Vaistinių darbuotojai – ne žmonės?

Vis tik keista, kad tokiais itin specifiniais klausimais, politiko nuomonė yra viršesnė ir svarbesnė už Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbančių specialistų išvadas. Taip pat už nuomonę tų, kurie kasdieną susiduria su esamais ir dar tik laukiančiais iššūkiais. Beje, pasigedau ministro Dulkio išsakytos pozicijos vaistinių darbuotojų naudai. Neišgirdau drąsaus ir motyvuoto komentaro, patvirtinančio, kad vaistinė – ta vieta, kurioje privalo dirbti komanda. Kaip ir gydytojas dirba su slaugytoju, kaip ir odontologas dirba su asistentu. VISUR YRA KOMANDA. Ponas Matulas pareiškė, kad: 

“Vaistininko čia absoliučiai niekas neliečia, jų teisėti lūkesčiai visiškai neliečiami.”

Na, tikrai, kokie tie  vaistininkų lūkesčiai? Oriai, o ne baudžiavos sąlygomis atidirbti, ramiai pavalgyti, nueiti į tualetą, išgerti kavos, minutei prisėsti ir atitrūkti nuo vaistinės lankytojų problemų, jaustis saugiam (vadinasi ne vienam). Argi čia lūkesčiai? O kai jų nėra, tai jie ir neliečiami. Viskas labai paprasta.

Blogas mokinys

Seime save pristatydamas moterų gydytoju ginekologu akušeriu, A. Matulas prisipažįsta, kad nelabai mokėjo priimti gimdymo, nes miestelyje nebuvo gimdymų. Ir kad vėliau jį to išmokė akušerės. O slaugytojas dirbti išmokė farmakotechnikai. Buvo paminėta, kad farmakotechnikė išmokino ir vaistininką. Vadinasi, nebūtina trinti universitetų suolus, kad ko nors išmoktum. Nes tave vėliau išmokys  kiti, nebūtinai studijavę tuos pačius mokslus.

Pristatydamas savo projektą, priminė, kad vaistininkai, kartu su farmakotechnikais eina į kvalifikacijos kėlimo kursus ir renka būtinas valandas, reikalingas licencijai pratęsti. Vadinasi, ir žinios visų vienodos. Bet šis ponas nežino, kokios tai paskaitos 🤣 ir kiek jos duoda naudos farmacijos specialistų tiesioginiame darbe. Naujų vaistų pristatymas ir priminimas apie jau seniai žinomus, pardavimų skatinimas ir praktiniai mokymai, kaip tai padaryti neprideda daugiau kompetencijos darbe. Netgi konferencijų metu pristatytos gydymo naujovės ir vaistų skyrimas pacientams, mūsų praktikoje nėra naudotinas, nes mes neskiriame gydymo lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. Ir ačiū dievui. Nes tai – gydytojų kompetencija.

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, mane pradėjo kankinti egzistenciniai klausimai. Vienas tokių kilo po  nesibaigiančių straipsnių ir  diskusijų vaistininkų ir farmakotechnikų tema.

Žinojau, kad esu geras žmogus 😀, bet geras žmogus – ne profesija. O aš noriu pakalbėti apie profesiją. Taigi, KAS AŠ ESU dabar, buvęs farmakotechnikas ir esantis vaistininkas. Kurioje pusėje turėčiau būti šiandieną? Manau, kad visi mes, kaip niekad, turėtume būti vienoje barikadų pusėje, kad sugebėtume pasipriešinti krautuvininkų užmačioms.

Apie pradžią

Prieš daugelį metų nusprendžiau studijuoti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti vaistinėje. Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau į P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, farmacijos studijas. Kodėl nestojau į tuometį medicinos institutą? Nes nesijaučiau pakankamai stiprus biologijos srityje, o institute, šalia lietuvių kalbos ir chemijos, laukė ir šis egzaminas. Kadangi viską lėmė bendras egzaminų rodiklis, būtų užtekę gerai pasirodyti lietuvių kalbos ir chemijos egzaminuose, o iš biologijos gauti patį prasčiausią pažymį – ir aš jau kelio tiesiojoje. Taigi, gal viskas būtų išsisprendę ir palankiai, bet toks jau esu žmogus – jeigu jaučiu, kad žinau ne tiek, kiek reikia, nenoriu apsijuokti. Pagalvojau, kad eisiu į priekį mažais žingsneliais: baigsiu aukštesniąją mokyklą, tada įstosiu į aukštąją. Dėl šio sprendimo vėliau teko ne kartą gailėtis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau labai gerais pažymiais 🎉 Vėliau buvo visko 🤭 Studijų metais į save gėriau viską – bandžiau kuo geriau įsisavinti teorines ir praktines žinias, stebėti gerus ir blogus pavyzdžius, daryti išvadas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia.

Pirmieji savarankiški žingsniai

Baigus pirmąsias studijas, tapau vaistininko padėjėju (farmakotechniku). Toliau tęsti mokslų neskubėjau. Vaistinėje niekas netrukdė dirbti savarankiškai. Baigę šią farmacininkų kalvę, buvome labai laukiami. Ne vienas vyresnis kolega vaistinėje pabrėždavo, kad mes esame labai gerai paruošti specialistai, sugebantys gerai dirbti ne tik receptarais (priekyje, su klientais), bet ir stiprūs gamyboje. Buvome universalūs specialistai. Vaistinių buvo nedaug, darbuotojų jose – didelė komanda – kiek pamenu, visos vaistinės gamino vaistus, todėl žmonių reikėjo ir gamyboje, ir fasavime, ir analitiniame darbe, ir prekyboje. Net kasininko etatas vaistinėse buvo – vaistininkas receptaras išrašo popierėlį, su kuriuo klientas eina į kasą apsimokėti už pirkinį. Tada pirkėjas grįžta pasiimti savo lauknešėlio. Taigi, nesijautėme prastesni už vaistininkus.

Signalai

Ilgą laiką dirbome įprastai ir komandoje. Tačiau laikai keitėsi, pamažu artėjo permainos, kurios vėliau įnešė pirmąsias korekcijas išsilavinime. Su šia permainų banga mokslo įstaigos keitė pavadinimus, iš institutų tapo akademijomis, vėliau universitetais, aukštesnės mokyklos tapo kolegijomis, išsilavinimai turėjo atitikti įstaigos pavadinimą. Ankstesniu metu baigę institutus absolventai, automatiškai įgydavo bakalauro laipsnį. Mes, baigę aukštesniąsias mokyklas laipsnių neturėjome, tik specialybes. Norintys išsilyginti studijas ir pasikelti laipsnį, turėjo mokytis toliau. Dažnam darbe netgi buvo pareigybių reikalavimas – bakalauro ar magistro studijos.

Ar daug matėte kosmetikos, avalynės ar drabužių parduotuvių, kuriose dirbtų vienas pardavėjas-konsultantas? Net ir padėvėtų prekių parduotuvėse nepamatysi vieno darbuotojo. Matyt, šiuose prekybiniuose taškuose yra sunkios ir pavojingos darbo sąlygos, o darbas – reikalaujantis ypatingo atidumo ir begalinės atsakomybės, nes vieno asmens ten darbuotis nepaliekama. O ir savininkai, greičiausiai gerai pelnosi iš tokių prekybų, nes kitaip – juk nesamdytų dviejų – penkių ir daugiau darbuotojų.

Krautuvininkų vargai

Visai kitaip yra su vaistinėmis. Jų savininkai jau priartėjo prie skurdo ribos, todėl nenustoja verkti ir reikalauti iš valdžios įvairių formų kompensacijų savo verslams. Darbuotojų trūksta, jų žvalgosi trečiosiose šalyse, esantiems darbuotojams didesnių nei pardavėjams algų mokėti neišgali. Žodžiu, visiškas krachas 🙄 Ir Konkurencijos tarnyba taip negailestingai pasielgė jų atžvilgiu 🤭 O dar kaip tyčia, tie septyniolika metų taip greitai praskriejo, kad nesuspėjo krautuvininkai savo verslo modelio pritaikyti taip, kaip jis veikia normaliame pasaulyje.

Darbo imitavimas

Sveikatos apsaugos ministerija, įstatymų leidėja, taip pat keliolika metų trypčiojo vietoje, vis atidėliodama vieno straipsnio įsigaliojimą, o seimūnai, sėdėdami savo patogiose kėdėse ne vieną kadenciją (vadinasi per 8-16 metų) taip pat nieko apčiuopiamo nenuveikė vaistinių darbuotojų labui. Keista, kad tokia situacija, kokią dabar turime, neverčia raudonuoti Sveikatos reikalų komiteto pirmininko, kuris tame poste sėdi nežinia kiek metų, bet net per centimetrą nepasistūmėjo į priekį. Kaip prieš keliolika metų, taip ir šiandien jis gieda tą pačią dainelę, kaip rykliai tik nori gero… Ar ne laikas pagalvoti apie tai, kad tokiems “veikliems” žmonėms pats laikas užleisti vietą kitiems, kurių mąstymas dar neapkerpėjęs ir jie pasiruošę TIKRAI dirbti Lietuvos piliečiams, ne tik po Seimo koridorius zujantiems krautuvininkams.

Kas yra vaistinė?

Neatmetu ir tokio varianto, kad p. Matulas ir kitos personos, tarnaujančios krautuvininkams ir jų asociacijoms (bet ne žmonėms) net nežino, kuo skiriasi parduotuvė nuo vaistinės. O ir iš kur jiems žinoti, jeigu krautuvininkai pasistengė vaistines ir jų darbuotojus prilyginti parduotuvėms ir pardavėjams. Tik kodėl užmiršo, kad parduotuvėse dirba komanda? Nejau, jų protu, vaistinėse turi būti kitaip?

Galbūt, pasiklydę tarp savo kitų vaikų (norfų, maximų), jie pamiršo, kad vaistinė – tai vieta, kur žmonės ne duoną ir batus perka. Vaistinėje vykdoma farmacinė veikla, apimanti vaistų įsigijimą, laikymą, pardavimą, išdavimą gyventojams, farmacinių paslaugų teikimą, gamybinių vaistų gamybą, kontrolę, išdavimą, farmacinę rūpybą, senų vaistų iš gyventojų priėmimą, jų saugojimą, registravimą, pridavimą naikinimui, receptų saugojimą, naikinimą, falsifikuotų vaistų kontrolę, vakcinaciją ir daugelį kitų ne visų akiai matomų darbų…

Kiekvieną kartą, kai tik parašau straipsnį dėl farmakotechnikų ir vaistininkų darbo po liepos 1 d., vis sau pasižadu, kad daugiau šia tema nerašysiu. O ir ką gi naujo čia galima parašyti? Atrodo, kad viskas, kas tik įmanoma, jau parašyta ir pasakyta 🙄 Tačiau, užtenka išgirsti kvailus pezalus, ir nepajuntu, kaip pirštai patys pradeda po kompiuterio klaviatūrą lakstyti 👨‍💻👩🏻‍💻

Pezalai

Šį kartą sugrįžti prie aktualios temos plėtojimo mane privertė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas.

Pasak jo, nuo liepos 1 dienos įsigaliojant reikalavimui farmakotechnikams dirbti vaistinėse tik kartu su vaistininku, 135 vaistinės Lietuvos regionuose nebegalės tęsti veiklos. Kaip pažymi politikas, mažų miestelių vaistinės neturės galimybės įdarbinti vaistininkų dėl mažų apyvartų ir darbuotojų trūkumo.

Ar tikrai dėl to? Pagrindinė priežastis, tikriausiai – dėl krautuvininkų nenoro mokėti didesnės algos. Jei kažkas mokėtų atitinkamą atlyginimą, nereikėtų skųstis vaistininkų trūkumu.

Gal seimūnas nežino, kad jau dabar krautuvininkai uždaro tas vaistines, kurios neneša pelno. Jiems nereikia laukti, kol bus priimti ar nepriimti tam tikri teisės aktų pakeitimai. Jie stebi situaciją ČIA ir DABAR. Bet šantažui pasirinkta visai nebloga strategija – uždarysime tik po liepos 1 d.

Skirtingi skaičiai

“Ir dabar, pagal surinktus duomenis, gali įvykti taip, kad apie 135 vaistinės mažesniuose miesteliuose, kurių apyvarta yra maža, tiesiog negalės toliau tęsti veiklos, nes nebus šalia galimybės įdarbinti vaistininką, nes arba jų nebus, arba apyvarta vaistinės tokia maža, kad arba privatus, arba tinklinė vaistinė nebus suinteresuota jų išlaikyti. O farmakotechnikai neteks darbo“, – nurodė Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas.

Įdomu būtų sužinoti ir kokie tie surinkti duomenys 🤔 Ar tik ne krautuvininkai juos rinko? O gal Krautuvininkų asociacijos vedlė? Bet remiantis jos duomenimis, kalba eina jau apie 200 vaistinių. Tai kaip yra iš tikrųjų? 

Šantažas kitomis lūpomis

2006 metais Europos Sąjunga priėmė direktyvą, pagal kurią farmakotechnikų veikla turi būti kontroliuojama vaistininkų. Taigi, A. Matulas su kompanija teikia siūlymą, kad “Tiems, kurie baigė farmakotechniko mokslus iki 2006 metų, (…) leisti pabaigti savo veiklą kontroliuojant ją vaistininkui nuotoliniu būdu“ ir pridėjo, kad Lietuvos vaistinės taip dirba jau keletą metų. 

Ar šiuo klausimu taip pat buvo surinkti duomenys, kiek atlikta tokių nuotolinių konsultacijų? Kad nebuvo sulaukta skundų dėl farmakotechnikų darbo, seimūnas suskubo pasisakyti jau anksčiau, bet kad tokie duomenys iš viso nebuvo renkami, nutylėjo… Gal todėl, kad visiškai nesiorientuoja šioje sistemoje? Beje, o farmakotechnikai, įgiję specialybę po 2006 metų jau bus klasifikuojami kitaip? 

“Nes jeigu mes to nepakeisim, nuo liepos 1 dienos šių metų gali būti, kad regionuose užsidarys kai kurios vaistinės”,- kaip darželinukas ar užsispyręs pirmokas kartoja vis tuos pačius žodžius. 

Bet gali būti, kad tos vaistinės ir neužsidarys. Ir dirbs kaip dirbę. Tik krautuvininkai bus priversti padidinti vaistininkams algas arba kaip visam normaliam pasaulyje, įdarbinti du žmones vienoje pamainoje.

Viena buvusi klasiokė kartą manęs paklausė patarimo:

“Mano dukra norėtų būti vaistininke. Gal gali pasakyti, ar verta šiandieną rinktis šią profesiją?”

Mano atsakymas buvo trumpas – NE. Tada sekė kiti klausimai ir vienas atsakymas: “Bet jeigu…” “NE” “Tada, kaip galvoji…” “NE” “O tada…” “NE” “Tai kodėl tu pasirinkai šią specialybę?” “Nes tai buvo seniai, labai seniai” “Ir ką tai keičia? Seniau,  ir dabar?” ”VISKĄ!”

Keitėsi viskas po truputį, mažais žingsneliais žingsniavome pirmyn, kol žingsniai didėjo ir perėjo į šuolius. Sulig šuoliais lyg rudeniniai lapai pradėjo kristi privačios vaistinės, o kartu su jomis griuvo ir senoji vaistininkystė. Atėjo nieko bendra su farmacija neturinčių krautuvininkų era, kuri smarkiai pakoregavo vaistininkystės sąvoką. Vaistinė tapo parduotuve – turgumi, vaistininkai – pardavėjais, vitrinos – margaspalvių reklamų vieta, poilsio kambarėliai – vaistinės prekių (bet nebūtinai vaistų) sandėliais, o vaistus iš lentynų baigia išstumti maisto papildai, lūpdažiai ir kvepalai.

Provizorius pakeitė krautuvininkai, farmacijos specialistus – vadybą baigę prekybos centrų ir degalinių vadybininkai. Tik pirmoje barikadų pusėje stovinčius vaistininkus pakeitė TIE PATYS,  tik jaunesni vaistininkai, kurių šiandien “taip trūksta”, kad net visa spauda ir portalai mirga ir skamba nuo cirko klounų raudų.

Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga uždavė klausimą su galimais atsakymais: koks turėtų būti VAISTININKO (ne vedėjo) atlyginimas, kad jaustis oriai, būti laisviems ir savarankiškiems priimant sprendimus (kad niekas negalėtų daryti įtakos), parenkant pacientams vaistus, maisto papildus ir kt. 1100€ ar 3000€? Paminėta ir daugiau variantų. Apklausos tikslas – suprasti farmacininkų lūkesčius algos atžvilgiu. Daugiausiai balsų atiduota už 3000€ ir 2400€. 2700€ liko trečioje vietoje.

Atostogos –  vienas iš smagiausių laikotarpių dirbančio žmogaus gyvenime. Visi dirbantieji turi turėti teisę į atostogas. Bėda ta, kad daugelis nori atostogauti vasarą, o ji pas mus – trumpa 😞 Nežinau, ar kitur egzistuoja tokia problema kaip atostogų metu vaduojančiojo darbuotojo paieška, tačiau pas mus kiekvienais metais ši problema užkraunama ant vaistinės darbuotojo pečių. Taip ir lieka neaišku, kuo užsiima personalo ar žmogiškųjų išteklių skyrių darbuotojai, galų gale, regiono vadovai ir kiti svarbiais save laikantys asmenys?

Negaliu prisiminti savo pareigybėse, kurias pasirašiau, tokio punkto, kaip VADUOJANČIŲ KOLEGŲ PAIEŠKA ATOSTOGŲ METU. Logiška, kad neradau, nes tai ne mano darbo specifika. Nelogiška yra tai, kad esame verčiami atlikti kitų darbus. Ar pavaduojančių žmonių paieška yra per daug sudėtinga užduotis administracijos darbuotojams? O gal jiems trūksta kompetencijos? Pagal tai, kokia situacija būna vasaros metu vaistinėse, galima drąsiai teigti, kad JIEMS TAI NERŪPI. Kaip ir krautuvininkams, kurie žiniasklaidai nepamiršta pasigirti, kaip jiems svarbu rūpintis savo darbuotojais. Cha cha cha, norėtųsi pasijuokti jiems į akis, kai po tokių panegirikų sulauki atsako į savo atostogų prašymą – “Norint išeiti atostogų, privalote į savo vietą susirasti vaduojantį kolegą”. Staiga visas rūpestis išgaruoja. Perfrazuojant populiarųjį posakį, išeitų, kad ieškančių atostogų metu sau pamainos yra tik jų pačių reikalas. Ir nors apie planuojamas atostogas reikalaujama pranešti vos spėjus įsibėgėti Naujiems metams, tie išankstiniai planai nesuteikia jokių garantijų, kad imsi ir išeisi atostogų rugpjūtį, nors pranešei apie tai dar vasarį. Nepranešus, bauginama, kad iš viso negausi paatostogauti vasarą, jei iki nurodytos datos nepateiksi savo planų. Kokiu tikslu renkama informacija, sunku pasakyti, nes atėjus vasarai personalistai baugina jau kitaip – nepasirašys prašymo, kol nepaminėsi vaduojančio kolegos pavardės ir laikotarpio bei darbo krūvio, kurį jis apsiims paimti.

Taigi, suplanuoja vaistininkas atostogas rugpjūčio mėnesiui ir pažymi apie tai atsakingiems asmenims vasario mėn. Tada pradeda ieškoti širdžiai mielų vietų, kurios atitiktų TIKROS VASAROS lūkesčius 🗺 Ilgai paieškojęs, suranda 🏝🏖🌋🏜🗽. Ir po truputį pradeda ruoštis: iš pradžių – mintimis, o vėliau – aktyviais veiksmais – rezervuoja viešbutį, užsisako skrydžių (pirmyn ir atgalios) bilietus, renkasi vietines keliones, kai kurias, galbūt, perka iš anksto, sumoka avansą už automobilio nuomą ir t.t. O kadangi iki atostogų likę dar 2 – 4 mėn., toliau ramiai dirba savo darbą – konsultuoja klientus, dalija patarimus, padeda išsirinkti prekes, išklauso nuoskaudas ir nepasitenkinimą (dėl didelių vaistų, dujų, elektros, degalų kainų, neįgalios valdžios, pernelyg karšto ar šalto oro, bambančio vyro ar irzlios žmonos, neklausančių vaikų ir pan.), vakcinuoja, sutvarko žaizdas, kartais paprašytas suleidžia ampulę, dėlioja akcijas, karpo kainas, kabina plakatus, plauna grindis, šluosto dulkes, ravi gėlynus (jei šalia vaistinės  tokie yra) ir, svarbiausia, akylai saugo vaistinėje esantį turtą nuo ilgapirščių ir kitų neprognozuojamų asmenų. Sakyčiau, neša didelę atsakomybę 💪 O savo mažais ir dideliais darbais krautuvininkams dar ir kišenes ženkliai papildo. Ką gi, verta pasistengti vardan tautos ir  užtarnautų vasaros atostogų 🤓, kurios jau beveik alsuoja į nugarą. Likus mėnesiui iki atostogų pradžios, vaistininkas rašo prašymą (neduok Dieve, pavėluos, tai prašymas bus nepatenkintas). Tačiau, kaip žinia, jo neužtenka, todėl papildomai dar nurodo vaduojančius kolegas su jų prisiimta našta. Jeigu esi gana įžūlaus būdo, žinai savo konstitucines teises bei esi finansiškai tvirtai stovintis asmuo ir nebijantis netekti darbo, gali pareikšti:

Už lango – apniukusi vasaros diena. Ilgesingai žiūriu į skubančius praeivius, skaičiuoju likusias valandas iki darbo pabaigos ir naiviai tikiuosi, kad tokią niūrią dieną užklys į vaistinę neeilinis lankytojas, kuriam pavyks darganotą dieną paversti šviesesne visomis prasmėmis 🤩

Staiga pro duris išdidžiai iškėlusi galvą ir nutaisiusi reikšmingą žvilgsnį, įžengia mano mentorė 🧝‍♀️ Matau tą iki skausmo pažįstamą veidą ir jaučiu, kaip mano viduriai susimezga į kietą mazgą 🧶 Nejaugi ji negirdėjo mano žodžių, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi 🧐 Matyt, negirdėjo, jei ji jau čia, užsidėjusi baltą chalatą ir pasiruošusi mane KAŽKO išmokyti. Prisimenu patarimą – ištikus bet kokiai vadinamajai katastrofai, užduok sau klausimą: “Ar tai bus svarbu po penkerių metų?” – nusiraminu ir lengva širdimi laikinai perleidžiu jai savo darbo vietą, nes man TIKRAI NESVARBU, KAS BUS PO PENKERIŲ METŲ 😎 Taigi, mano mentorė – nestokojanti jaunatvinio maksimalizmo persona, todėl žūtbūt pasiryžusi čia ir dabar nuversti kalnus, sudėliodama pagrindinius SĖKMINGO pardavimo akcentus: įmonei naudingi produktai, asmeniniai pasiūlymai, lydinčios prekės, lojalumo kortelė, dienos prekės. Tai seniai iki skausmo žinomos tiesos, kurias nuolat įkyriai į smegenis kala krautuvininkai. Atrodo, kad svarbesnių dalykų, aptarnaujant vaistinės lankytojus, kaip ir nebėra.

Ką gi, kadangi einamuoju momentu ne aš esu pagrindinis vaistinės veikėjas, giliai įkvepiu (tai nuramina mintis) ir stebiu. Po kelias valandas trukusio nemokamo spektaklio, supratau, ką norėjo pasakyti mentorė:

Pardavimas – tai pagalba klientui sprendimo priėmime, t.y., reikia padėti klientui priimti sprendimą. Beje, dažnai po tokios “pagalbos” kliento pirkinių krepšelyje atsiranda prekių, kurios jam tiesiog nereikalingos. Bet jeigu žmogus laisva valia jas įsigijo, vadinasi, tai – pozityvi manipuliacija 🤭

Pardavimo menas arba efektyvus kliento aptarnavimas: išsiaiškinti problemas bei lūkesčius ir pasiūlyti prekę. Tuomet – pasiūlyti DAR KAŽKĄ. Todėl po ranka VISADA reikia turėti PAPILDOMŲ PREKIŲ SĄRAŠĄ, o dar geriau – pačias prekes.