Vaistininko užrašai

Neseniai rašiau apie gyventojų teises vaistinėje, o dabar už akių užkliuvo Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksas. Jame galima rasti ir pareigų, ir santykių, ir teisių. Įdomu tai, kad šis Kodeksas yra privalomas kiekvienam Lietuvos vaistininkui, kaip nustatyta LR Farmacijos įstatyme.

Farmacijos įstatyme radau tris sakinius apie etiką:

1. Vaistininkas turi teisę atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jei tai prieštarauja vaistininko profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų asmens gyvybei ar pakenkti jo sveikatai; 
2. Vaistininkas privalo laikytis vaistininko profesinės etikos principų;
3. Vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) privalo laikytis profesinės etikos principų;

Nedidelė, bet įdomi smulkmena – vaistininkas turi laikytis vaistininko profesinės etikos principų, o farmakotechnikas – tik profesinės etikos principų 🙃 Vis gi, svarbiausia – iš viso laikytis tų principų.

Dabar atėjo metas susipažinti su naujuoju Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksu, kurį pasirašė  Lietuvos farmacijos sąjunga ir Lietuvos vaistininkų sąjunga.

Teigiama, kad naujasis dokumentas padės spręsti kasdieninėje veikloje kylančias dilemas. Taip pat, jis garantuoja vaistininkui savarankišką profesionalią veiklą be jokio trečiųjų šalių įsikišimo ar reikalavimų. Na, manau, kad joks dokumentas neišspręs kylančių kasdienių problemų. Nei Farmacijos įstatymas, nei kiti teisės aktai neišsprendė vaistų trūkumo problemos, elektroninės sistemos trukdžių, krautuvininkų mobingo ir neetiškų reikalavimų. Ir jeigu čia paminėtos trečiosios šalys yra suprantamos kaip krautuvininkų šutvė, tada sunku patikėti, kad šis dokumentas padarys galą jų savivalei.

Vaistininko pareigose paminėta, jog vaistininkas privalo skatinti racionalų vaistų ir kitų sveikatai palaikyti skirtų produktų vartojimą. Tačiau kaip galima visa tai įvykdyti, jei krautuvininkai yra žodžiu surašę savo Pardavimų Kodeksą, kurio nesilaikant laukia piniginės sankcijos. Dabar labai populiaru kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą. Sveikatos ministerija nuolat apie tai viešai kalba. Tačiau realybėje yra viskas kitaip 😞

Reklama per TV, spaudoje ir pačiose vaistinėse, reklaminiai mėnesio žurnalai su begale akcijų, plakatai languose su “viliojančiais” pasiūlymais, apsipirkimai internetinėse vaistinėse ir t.t. Negana to, žmogui belaukiant, kol bus suforminti jo receptai, jam prieš akis monitoriuje nesustojamai sukasi filmukas, kuriame ir vėl siūlomi vaistai 😮 Ir nors Farmacijos įstatyme aiškiai parašyta, kad draudžiama bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skatinti  gyventojus pirkti vaistus, gyvenime tai NEVEIKIA. Valstybė nepajėgi kovoti su verslu. Prieš planinius patikrinimus gaunamas krautuvininkų nurodymas nuimti nuo langų ir sienų visus plakatus, kurie skelbia apie vaistų kainų sumažinimą, perstatyti savitarnoje prekes taip, kad tikrintojams neužkliūtų pažeidimai. Po patikrinimo vėl turime viską sugrąžinti į savo vietas, lyg daugiau neturėtume kuo užsiimti. O ir tikrintojai apie tokias vienadienes akcijas viską žino. Taigi, pirma tokį kodeksą turi pasirašyti krautuvininkai. Ir ne tik pasirašyti, bet ir laikytis jo.

Deja, versle nėra tokių sąvokų kaip Sąžinė, Pareiga, Pagarba, Atsakomybė, kurios yra nuolatinės mūsų profesijos palydovės.

Kalbant apie santykį su pacientu ar jo globėju, teigiama, kad vaistininkas vienodai etiškai, profesionaliai, pagarbiai ir geranoriškai konsultuoja visus pacientus arba jų globėjus, neatsižvelgdamas į jų amžių, tautybę, religiją, rasę, lytį, išsilavinimą, turtinę padėtį, priklausymą mažumų grupėms ir kitus skirtumus. Dar norėčiau papildyti, kad mes taip pat nesunkiai randame bendrą kalbą ir geranoriškai konsultuojame priklausomybių turinčius asmenis, beje, ne visada kvepiančius ir taikiai nusiteikusius. Nežiūrint į tai, mūsų veiklos prioritetas yra paciento sveikata ir gerovė. 

Na, ir pabaigai – vaistininko teisės, kurios ir lieka žodžiuose, bet ne darbuose 🫤 Vaistininkas turi teisę į saugias darbo sąlygas, orų atlyginimą bei sudarytas palankias galimybes savo kvalifikacijai kelti. Taip, turi teisę, bet negali ja pasinaudoti. Nebent tik teise kvalifikacijos kėlimui. Gal dėl to, kad tai ne mažiau aktualu ir darbdaviui – nesurinksi kvalifikacinių valandų, prarasi licenciją, o krautuvininkas praras darbuotoją.

Rašoma, kad laikytis šio Kodekso reikalavimų – kiekvieno vaistininko pareiga ir garbės reikalas. Tačiau mes ir be Kodekso reikalavimų kasdien atliekame savo dieviškąją misiją. Vaistininkams nereikia surašytų teisių ir pareigų, kurios realiame gyvenime neveikia. Kodekso reikia krautuvininkams. O norint juos sutramdyti, etikos kodekso neužteks. Čia gal padėtų tik Baudžiamasis Kodeksas 😂