Vaistininko užrašai

Koks požymis skiria vaistininkystę nuo verslo? Pirmiausia, farmacininkas nuo farmacijos verslo atstovo skiriasi savo požiūriu į žmogų. Verslininko tikslas yra pelnas, vaistininko – žmogaus sveikata. Šiandieninėje vaistinėje iš vaistininko atimta pagrindinė jo funkcija – parinkti patį tinkamiausią vaistą. Šios misijos ėmėsi verslas, t.y., krautuvininkai, kurie “geriausiai” žino, kas gali padėti žmogui. Tas pagalbos priemones dažnu atveju parenka ne farmacininkai, o rinkodaros specialistai. Turime dirbti pagal jų sukurtus algoritmus, pirmenybę teikiant krautuvininkų stumiamoms prekėms, pildyti jų reikalavimus ir žaisti ne visada švarius žaidimus. Čia skylame į dvi stovyklas – vaistininkų ir biznierių. 

“Eurovaistinėse nemokamai apsaugoti savo odą nuo saulės bus galima visą vasarą, naujieji dozatoriai jau laukia gyventojų grožio produktus parduodančiose vaistinėse” – skelbiama viešojoje erdvėje. Idėja puiki, tik  paslauga suteikiama gal ne visai tinkamai. Kas pasakys, kokia apsaugos priemonė yra toje siūlomoje talpoje? Koks yra jos galiojimo laikas? Ar galima tikėti, ką parašo ar pasako krautuvininkas? Kaip žinia, krautuvininkai – gudrūs padarai, jie nieko neišmeta, net seną majonezą ar aliejų panaudoja, gamindami įvairias salotas ir mišraines, tai kaipgi su ta apsaugos kremo kokybe? Rodant dėmesį savo klientui, galima pasiūlyti naujas mažesnes originalias vienkartines pakuotes, kurių kokybė abejonių nekeltų. 

Kaip visada, yra pasirinkimas, kur dėti kablelį ir kaip elgtis. Kadangi aš esu nepatogus žmogus, tai skyrybos ženklą padėsiu štai čia: Nusileisti negalima, kalbėti. Sutinku su daugelio nuomone, kad viskas jau nusibodo ir kalbėti šia tema – pakanka. Tačiau, jeigu mes nors trumpam prarasime budrumą, visokios gagės pradės imti viršų, t.y. po truputį atiminėti tai, kas priklauso (atostogas ir trumpesnę darbo savaitę) dirbant svarbų ir atsakingą darbą. Todėl, tiems, kam tikrai nusibodo kova už šviesesnį rytojų, siūlau tiesiog ignoruoti mano straipsnį ir negaišti savo brangaus laiko. Na, o ištikimiausiems skaitytojams siūlau eilinį kartą apžvelgti krautuvininkų paistalus.

Šį kartą užsakomasis straipsnis nepasirašytas – tai tiesiog vieno Lietuvos dienraščio aktualijų skiltyje  “Laiko ženklai” išsakytos mintys, kurių autorius nežinomas, bet IR TAIP AIŠKUS 🤓

Aūūūūūūū, krautuvininkai (-ės)

“Dusetų miestelyje nebeliko vienintelės vaistinės, veikusios čia kelis dešimtmečius.” 

Vaistinė užsidarė, nes jos savininkas nusprendė išeiti į užtarnautą poilsį. Ir dabar, vietos gyventojai, kurių nemažai yra senyvo amžiaus, turi važiuoti arba į už kelių dešimčių kilometrų esantį Rokiškį, arba į Zarasus. Deja, kaip rašoma, “bėda, kad ir pastarajame mieste vaistinės dirba ribotą laiką. Šeštadieniais iki 14 val. – vos viena, o sekmadieniais neprisibelsi niekur.”

Taigi, mielosios krautuvininkės, išaušo jūsų valanda įrodyti, kad darbais, o ne žodžiais mylite Tėvynę. Nuolat girdime (ir darbe, ir per visas informacines laidas bei spaudą), kaip jūs nuolat rūpinatės Lietuvos gyventojais, jų sveikata ir gyvenimo būdu. Kad dirbate tik DĖL ŽMONIŲ, kad visi jūsų pasiūlymai ir akcijos yra skirti pirkėjų gerovei ir sveikatos gerinimui. Kad naujas vaistines atidarinėjate tik dėl savo klientų patogumo. DOSNUMAS, NUOŠIRDUMAS, PAGALBA – žodžiai, besiliejantys iš jūsų lūpų netrunka, kaip toj pasakoj, virsti juodomis gyvatėmis. Nes po kiekvienu ištartu žodžiu slypi NAUDA, PELNAS, GODUMAS. Dabar kaip tik atsivėrė naujos galimybės pasirūpinti Dusetų gyventojais ir atidaryti ten vaistinę. Jūsų, gražiai kalbančių tiek daug. Atidarykite nors vieną 😉 Ir nors kartą – ne dėl savęs, o dėl žmonių.

Zarasai

Kaip rašo “nežinomas” autorius, Zarasuose vaistinės dirba ribotą laiką. Pagūglinus interneto platybėse, Zarasai – ne koks užkampis ir vaistinių tinklų ten apstu: EURO, Gintarinė, Camelia, Norfos, Apotheka vaistinės. Prieš kelis metus buvo ir daugiau, bet užsidarė. Ir ne todėl, kad nebuvo kam dirbti. Pelno buvo per mažai. Na, nėra šiame mieste budinčios vaistinės. Bet jų daugelyje Lietuvos miestų nėra. O dėl lankstesnio darbo laiko – K. Gagė galėtų ne verkšlenti dėl “katastrofiškos situacijos”, o kreiptis į savo darbdavius su prašymu – iš penkių vaistinių nors vieną padaryti su gyventojams palankiu darbo laiku. 

Kiekviename žmoguje pjaunasi du vilkai: baltas ir juodas, geras ir blogas. Kuris manyje laimės? Tas, kuris maitinasi 🍔

Ar tikrai viskas taip paprasta? Manau, kad tai nuolatinis darbas su savimi, su savo sąžine. Žinoma, galima iki soties prišerti abu vilkus (kad jie nustotų tarpusavyje pjautis) ir toliau patogiai gyventi. Gyventi taip, kaip norisi ir tinka tau, net jei tai netinka niekam kitam 🥳

Ateina klientas, vaistinės savitarnoje prisirinkęs nemenką krūvelę maisto papildų. Palinkęs prie kasos klausia, ar geras jo pasirinkimas. Kadangi vienas vilkas jaučiasi sotus, pasisiūlau pakoreguoti jo pirkinių krepšelį savo nuožiūra. Klientas nepatikliai žiūri į mane, lyg ketinčiau jį prigauti, gina savo pasirinkimą, besdamas pirštu į naujovišką pakuotę ir ITIN GERĄ PASIŪLYMĄ 1+1. Kantriai jam dėstau, kad nors pakuotė ir gražiai atrodo, cholesterolio rodikliams įtakos tai neturės. Tai ne tas produktas, kuris daro stebuklus 🧙‍♀️Negaliu gi žiūrėti klientui į akis ir neraudonuojant teigti, kad tai vienas geriausių produktų, kuris tikrai tikrai sureguliuos cholesterolį. Nebent, galėčiau prisipažinti, kad jei jis nupirktų tas dvi dėžutes, tai prisidėtų prie mano algos priedo…

Kita klientė nori pasitarti dėl kosmetinio kremo – nežino, kurį gamintoją pasirinkti. Du vilkai grumiasi tarpusavyje, vienas kitam nenusileisdami. Jaučiu, kaip mano kairė ranka tiesiasi link vieno, dešinė – čiumpa kitą, o širdis prieštarauja abiem variantams. Visgi, klausau savo širdies, net kai ji priima ir nepatogius sprendimus (ypač tada!). Paduodu tą, kuris savo kokybe ir atsiliepimais lenkia visus kitus. Nesvarbu, kad vėl nieko neuždirbau (sau) ir uždirbau mažiau nei galėjau uždirbti krautuvininkui. Taigi, vidinės kovos nurimsta, bet neilgam, nes kur besidairau, visur prieš akis krautuvininko atmintinė: Pasiūlyti x  prekę, Nepamiršti asmeninio pasiūlymo, Klientams įpiršti lojalumo kortelę. Įžengus giliau, durys ir sienos nukabinėtos plakatais, kuriuose pavaizduoti vaistai, maisto papildai, med. prekės, kosmetika ir kt., kuriuos PRIVALU pasiūlyti pirmiausia. Todėl nuolat prieš akis mirgantys nurodymai kaip turi elgtis vienu ar kitu atveju, tuos du tavyje tūnančius vilkus kaip reikiant įaudrina 🌪 Pasakau sau garsiai: JEI ABEJOJI, ŽENK DAR VIENĄ NEDIDELĮ ŽINGSNĮ Į PRIEKĮ. Tad žengiu.

Ir prieš save pamatau demonų apsėstą agresyviai nusiteikusią būtybę, žvelgiančią bejausmiu apdujusiu žvilgsniu 🧟‍♂️, kuri reikalauja insulininių švirkštų. NEDELSIANT! Pasakau, kad neparduosiu, nes vis dar pykstu už praeitą kartą su švirkštais pasisavintus ir žuvų taukus. Net nežinau, kuris vilkas manyje šį kartą nugalėjo 🤔

Gyvenimo patirtis byloja, kad tai, ką gauname veltui, ne visada tinkamai įvertiname, tausojame ar saikingai vartojame (pvz., vaistus 🙂). Tikriausiai retai kada susimąstome, kad ir žodis (dovanai mums duota nuostabi bendravimo priemonė) gali turėti gerų tikslų, o gali pridaryti ir daug nemalonumų, aplinkui paskleisdamas nemaža blogio 🧟‍♀️

Viskas priklauso nuo to, kaip tą žodį vartosime. Žodis gydo, žodis žeidžia – sako sena liaudies patarlė. Ir iš tikrųjų. Žodžiu galime paguosti, nuraminti kitą žmogų, atsiprašyti, jei ką įžeidėme. Kaip lengvai mes atsiprašome, kai nereikia… Ir kaip sunkiai, kai reikia… Deja, dažnokai prieš savo valią būname priversti klausytis, kaip gatvėje, parduotuvėje, ar, pagaliau, vaistinėje sprendžiami pažįstamų ar šeimų konfliktai, kaip netinkamai pavartotas žodis auklėjant sukelia visiškai priešingą reakciją. Teko ne kartą stebėti, kaip vaistinėje, laukiant savo eilės, klientai tramdo arba, atvirkščiai, nereaguoja į savo įsisiautėjusius vaikus.

Įžengusi į vaistinę mama, ant kėdės pasodino savo pradinuką ant kėdės, pastatė prie jo kelias tašes ir valdingu tonu įsakiusi jam ramiai sėdėti ir nesitraukti nuo tašių, nuėjo apsižvalgyti. Berniukas paklusniai sėdėjo minutę, kitą, trečią. Tačiau jam greitai įgriso nieko neveikti. Jis ėmė maskatuoti kojomis, pradėjo krapštyti kraujo spaudimo matuoklį. Staiga jo dėmesį patraukė per šiukšlių dėžę ropojantis vabalas. Vaikas nulipo nuo kėdės, žengtelėjo link dėžės ir pradėjo vaikyti tą vabalą. Tuo metu grįžo motina. Pamačiusi be priežiūros paliktas tašes, ji labai supyko (ženkliai labiau, nei be priežiūros paliktas jos vaikas 🤭), todėl netruko visokiais žodžiais iškoneveikti vaiką. Nejauku pasidarė ir visiems šalia stovintiems. Deja, neįmanoma buvo jai išaiškinti, kad su vaiku reikia kalbėtis normaliu tonu, o niuksai – pernelyg griežta bausmė. Ji atšovė, kad dabar ir taip tėvai per daug lepina savo vaikus, kad visos piktadarystės prasideda nuo to, jog vaikai nebarami. Ji nenorinti matyti savo vaiko chuliganu, todėl net negalvojanti elgtis kitaip 😲

Daug įdomių ir ne visai įdomių dalykų nutiko vaistinėse, kuriose teko man dirbti. Buvo ir juoko, ir pykčio, ir nuostabos. Tam tikrais momentais atrodydavo, kad dirbu ne vaistinėje, o turguje ar bala žino kur.

Pirmoji (X) vaistinė

Smagus buvo laikotarpis 🤗 Dirbau pas privatininką, bet ne tinklinėje vaistinėje. Akcijos ar nuolaidos tuo metu neegzistavo, todėl nebuvo ir spaudimo pardavinėti tam tikrus vaistus. Planų niekas nenustatinėjo ir į mano darbą nesikišo – tiesiog visi dirbome tai, ką geriausiai išmanėme – kas užsakymus darė, kas kainas ant dėžučių klijavo, kas vaistus pardavinėjo/išdavinėjo.

Visgi, buvo kitokių prašymų. Savininkai norėjo turėti šiek tiek juodų apyvartinių lėšų, todėl pašnibždomis išreiškė savo norą. Laikai buvo kiti, Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, todėl visi vertėsi kaip kas išmanė. Kadangi iš darbdavio jaučiau pagarbą, o ne menkinimą ar spaudimą, pasirašiau šiai mažai aferai. Valstybė verslininkų tada neglostė (ne taip, kaip dabar pildo kiekvieną krautuvininko užgaidą), todėl išgyventi buvo sunku. Vaistų firmos, norėdamos įsiūlyti kuo daugiau prekių, už didesnius nuperkamus kiekius pridėdavo keletą dėžučių magaryčių. Tokias gautas dovanas stengėmės parduoti be čekių, taip surinkdavome šiek tiek juodų pinigų. Kompiuterinės apskaitos nebuvo – tiesiog imdavai vaistą ir mušdavai arba nemušdavai pinigusį kasą. Juk dirbome tik su kasa, o ne su kompiuteriu, todėl improvizavome. Viskas buvo daroma proto ribose ir tokia praktika ilgai netruko. Gal tiek ir tereikėjo darbdaviui, kad greičiau ir stipriau verslas įsibėgėtų.

Kai pagalvoju dabar, kai dirbau su praviru kasos stalčiumi ir pilnomis kišenėmis grynųjų, suima juokas. Tačiau sąžinės graužaties nejaučiau nei tada, nei dabar. Didesni nusikaltimai vyksta šiandieną – kai Lietuvos žmonės priversti daugiau už kitus europiečius mokėti už elektrą, dujas, maistą, vaistus, paslaugas, banko suteiktas paskolas ir t.t.

Taigi, vaistinė X buvo viena iš įdomesnių gyvenimo stotelių 🥳

Antroji (XX) vaistinė

Šioje vietoje ilgai neužsibuvau. Ir tuo džiaugiuosi. Pažadai, kurie buvo dalinami prieš įsidarbinant, taip ir buvo neištesėti. Jau vėliau, kai trenkiau durimis, ir vadybininkas manęs paklausė, kodėl išeinu, kas nepatiko,  dėl primintų pažadų pasiteisino: Negali būti, matyt, kažką ne taip supratote. Bet jei persigalvosite, tai labai lauksime.

Šioje tinklinėje vaistinėje ypač buvo juntamas psichologinis spaudimas parduoti tam tikrą prekę. Vadybininkas nuolat lankydavosi vaistinėje ir stebėdavo mūsų darbą. Tada prieidavo ir terorizuodavo, kodėl pavyzdžiui, nepasiūliau Lioton tepalo? Bet juk žmogui ne tokia problema, kad siūlyčiau Lioton. O jis – Nesvarbu, kokia kliento problema, svarbiau yra TAM TIKRŲ PREKIŲ PARDAVIMAI. Tada ir supratau, kad žmonių problemų sprendimas tapo mano paties problema ☹️ Šioje vaistinėje žmonių gydymu ir konsultavimu užsiima ne vaistininkai, o vadybininkai (kaip, beje, ir daugumoje tinklinių vaistinių).

Prisiminimai iš šios XX vietos – gana nykūs 🤥

Gerai, kad pasirinkau vaistininko profesiją. Blogai, kad mus vis tiek vadina pardavėjais.

Gerai, kad vaistininko profesija yra paklausi. Blogai, kad nors ji ir paklausi, alga – nedidėja (arba didėja lėtai ir nespėja prisivyti kylančių kainų).

Blogai, kad žmonės serga. Gerai, kad yra vaistų 💊

Gerai, kad nenaudojami vaistai nešami į vaistines, o ne mėtomi, kur papuola. Blogai, kad kartu su pasenusiais vaistais žmonės atneša ir kitas namie sukauptas atliekas 💩

Gerai, kai pirkėjas žino, ko nori ir rodo savo pageidaujamų vaistų sąrašą. Blogai, kad vaistininkai turi iš “viršaus” nuleistą reikiamų parduoti prekių sąrašą 📃

Blogai, kai žmogui įkyriai peršama nuomonė. Gerai, kad žmogus laisvas rinktis: ar vieną žolės lapą suvalgyti per dieną, ar švęsti gyvenimą 🎉

Gerai, kad daugiau yra pozityviai nusiteikusių klientų. Blogai, kad tarp jų vis dar įsimaišo slapti pirkėjai 😎

Gerai, kad valstybė kompensuoja dalį vaistų. Blogai, kad tų vaistų tiekimas dažnai trinka.

Apie paauglius dažniausiai kalbame kaip apie tam tikrus statistinius vienetus – ką jie daro (paprastai, ką nors nedoro 🧟‍♂️🦹🏼‍♀️), kaip elgiasi (dažniausiai – nepakenčiamai 👻), kiek jų nusikalsta ir t.t. Bet kas gali atsakyti, kodėl jie TOKIE? Į šį klausimą galėtų atsakyti tie, kurie jau turėjo asmeninių patirčių. Deja, jos ne visada būna pakankamai objektyvios ir ne visuomet tą patirtį galima pritaikyti konkrečiai situacijai. O į tas situacijas (dažnai keblias) paauglys įvelia nepaisydamas kieno nors norų. Kita vertus, paaugliais buvome visi, vieni – prieš daugelį metų, kiti – visai neseniai, kai kurie dar tik taps… Vyresni tėvai mėgsta sakyti: Anksčiau buvo kitokie laikai…Dabar kitokie vaikai…Mes to ir ano neturėjome…Dabar jūs viską turite…

Iš pradžių tas amžiaus skirtumas skaičiuojamas šviesmečiais (nereikėtų pamiršti paminėti ir Juros periodą – ne vienas paauglys, tikriausiai, pamąsto, kaip ten tie jo tėvai gyveno su dinozaurais 🦖), vėliau viskas stoja į savas vietas.

Sunkusis periodas

Ateina laikas ir vaikas pamažu tampa suaugusiu žmogumi (kalbant fizine prasme: ūsai, balso storėjimas, kūno formos). O žiūrint iš psichologinės pusės, paauglystės laikotarpis gali trukti visą gyvenimą 😮 Tikriausiai, pažįstate ne vieną 30, 40 ar net 60 metų žmogų, savo elgesiu neiškopusį iš paauglio amžiaus 👨🏻‍🦱 Mat psichologinis žmogaus brendimas – tai ne ūsai, ne krūtys ir ne storas balsas. Tai daugiau socialinis procesas, tarpusavio santykiai. Nuo to, kaip šis procesas vyks paauglio aplinkoje, priklausys, koks jis bus po 20 metų: protingas, pilnavertis ar besiblaškantis, savyje susijaukęs žilstelėjęs nesubrendėlis.

Paauglystė – tai pirmiausia beribės energijos laikotarpis. Ta energija būtinai turi būti panaudota, nes kitaip ji sunyks ir jos trūkumą žmogus jaus visą gyvenimą. Viena šios energijos išraiškų yra intelektualinis paauglio vystymasis, dažniausiai labai intensyvus. Ne veltui sakoma, jog tai, ką žmogus sužino ir išmoksta jaunas būdamas, išlieka visą gyvenimą. Ir atvirkščiai, kas prarasta, to nebesugrąžinsi arba sugrąžinsi tik iš dalies, sunaudojant daug daugiau laiko ir jėgų.

Šiuo laikotarpiu keičiasi paauglio suvokimas. Savo tėvus, kartais ir mokytojus jis užverčia ištisa prielaidų, hipotezių lavina. O dar tas begalinis noras patobulinti pasaulį (būtinai visą 🙂), kovoti su neteisybėmis, ieškoti tiesos ir teisingumo. Iš čia – gražios idėjos ir lengvasparnės ateities svajonės 🧚‍♂️