Vaistininko užrašai

Mes visi gyvename spalvų pasaulyje. Beveik kiekvienas žmogus turi savo mėgstamą spalvą. Kaip ir kiekvienas žmogus turi mėgstamas tabletes.

Tabletes, kurių net pavadinimo nežino. Arba, neatsimena. Bet kiekvienas atsimena, kokios spalvos yra ta jo mėgstama tabletė 😄 Spalvos daro įtaką žmogaus psichologinei ir fiziologinei būsenai. Spalva labai stipriai veikia emocinius išgyvenimus. Galbūt, todėl ir tabletės ar kapsulės yra ne vien tik baltos spalvos 🤔

Žydra. Apsupdamas save melsvais atspalviais, žmogus jaučia komfortą, saugumą ir patikimumą.

– Man tų žydrų piliulių. Na, ne man. Iš tikrųjų, tai kaimynui vis perku.

– Tai daug yra žydrų tablečių.

– Bet man tų, kur tik vyrams tinka. Nu, suprantat, apie ką aš?

Na nejaugi taip sunku ištarti žodį Viagra ir išdidžiai tarti: SAU PERKU.

Geltona. Viena ryškiausių ir pozityviausių spalvų. Tarsi saulės, vasaros ir šilumos atspindys, teigiamai veikiantis smegenų veiklą, keliantis nuotaiką ir skatinantis vaizduotę.

– Man reikia gražiai švelniai geltonų tablečių. Jos taip švelniai veikia.

– Ką veikia? Kurį organą?

– Man tai jos padeda viskam. Paslepiu po liežuviu ir taip mane atpalaiduoja tas švelnus mėtų skonis ir geltona spalva.

– Tai gal šitos? Validolis?

– Taip, šitos.

– Bet jos BALTOS.

– Na ir kas, bet švelniai atpalaiduoja.

Patarimas sau: NIEKADA nesikoncentruok į tai, ką akcentuoja klientas. Ypač, kai pabrėžia, kokios spalvos tabletė. Nes devynis kartus iš dešimties spalva būna kitokia. Kaip ir vaisto pirma raidė 🙄

Oranžinė. Savo savybėmis artima geltonai spalvai. Guvumas, pozityvumas, aistra, pasiruošimas spręsti sudėtingiausius uždavinius, džiaugsmas ir spontaniškumas – visa tai yra oranžinėje spalvoje.

– Man reikia oranžinių kapsulių.

– Kam naudosite?

– Kam kam, skrandžiui.

– Tokių?

– Ne.

– Tai tokių?

– Ne.

– Turiu receptą, tuoj parodysiu.

– 🤦

– Omeprazol. Bet jos baltos.

– Bet dėžutė tai oranžinė.

Įdomus individas yra žmogus. Ir nenuspėjamas. Vienas saujomis geria vaistus, nors jam jų, praktiškai, ir nereikia. Kitas gi, ignoruoja gydymą ir garsiai deklaruoja, kad jam jokių vaistų gerti nereikia. Papasakosiu tikrą istoriją su dar tikresniais jos dalyviais, tačiau, pažiūrėjus iš šono, galbūt, ji pasirodys visai neįtikėtina. Bet, akivaizdi. Net neklauskite, iš kur apie ją sužinojau. Visos istorijos eina iš lūpų į lūpas, kol pasiekia mane. Taigi.

Iš vieno didmiesčio į kitą savo automobiliu aplankyti kapų atvažiavo senjorų pora. Gerai nusiteikę, pasikrovę pilną bagažinę gėlių, įvažiavo į miestą. Ir netikėtai pateko į automobilių “kamštį”. Šiek tiek pastovėję ir iš vietos nei metro nepajudėję, nusprendė pasiaiškinti, kas čia vyksta. O kadangi šiame mieste retai lankosi, tai tuo pačiu, ir kelio į kapines pasiklausti.

Taigi, kaip dera, vyriškiui, jis patraukė link besibūriuojančių žmonių. Praėjo minutė, kita, o gal ir daugiau, nes automobilyje likusiai moteriškei pasidarė nuobodu. O gal smalsu. Todėl ji taip pat nusprendė pasižvalgyti. Paliko automobilyje rankinę, telefoną ir išėjo ieškoti savo vyriškio… Priėjusi būrelį žmonių bandė susirasti savo vyrą, bet jo taip ir neradusi, pasuko atgalios, link mašinos. Tik va, mašinos tai nėra. Kaip ir rankinės, kaip ir telefono. Kaip ir vyro.

Pirma mintis – pavogė. Visus 📞🚗👜👨🏽‍🦳Pasimetusi ir sutrikusi, pasigavo svetimą vyriškį (kas daugiau beliko) ir paprašė jo nuvežti pas vienintelę tame mieste gyvenančią seną pažįstamą. Vyriškis pasitaikė paslaugus, todėl nedvejodamas išpildė jos prašymą ir pristatė ją nurodytu adresu. Pabėdavojusi pažįstamai apie keistą įvykį, nusprendė, kad jai reikia grįžti atgal į namus. Į kitą miestą. Grįžti tai grįžti, pritarė draugė ir palydėjo ją iki autobuso. Ir liko laukti žinių. Po kelių dienų draugės susisiekė telefonu. 

Nors iki Kalėdų dar liko šiek tiek laiko, manau, kad vis tiek daugelio galvose mintys sukasi apie jas. Startavo Kalėdiniai vakarėliai su išpuoštomis eglutėmis ir aplink jas šokančiais raudonkepuriais žilagalviais Seneliais. O pačiupti už skverno ar timptelėti už barzdos, nori bemaž kiekvienas – ir mažas, ir didelis. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas patirtis apie mistinius dovanų nešėjus. Ir, visgi, jeigu kažkam iš jūsų kyla abejonių apie Kalėdų Senelio egzistavimą, siūlau perskaityti jo laišką ir jį kaip pasaką vakare pasekti savo vaikams, anūkams ir visiems kitiems, kurie niekada nepraranda tikėjimo 🤓

“Brangioji Susy, gavau ir perskaičiau visus tavo ir tavo jaunesniosios sesutės laiškus, kuriuos už jus parašė jūsų mama ir auklė. Taip pat perskaičiau tuos laiškus, kuriuos jūs, maži žmogiukai, parašėte man pačios: jūsų rankelės nerašė raidžių, kurios yra suaugusiųjų abėcėlėje, jūs naudojote tas raides, kurias visi vaikai visose šios žemės šalyse ir žibančiose žvaigždėse naudoja. Kadangi visi mano pagalbininkai Mėnulyje yra vaikai ir jie niekada nenaudoja kitokių raidžių – tik tokias kaip jūsų, – perskaityti fantastiškus tavo ir tavo mažosios sesutės ženklus, kaip tikriausiai supranti, man nebuvo sunku.

Sunkiau buvo perskaityti tuos laiškus, kuriuos jūs padiktavote mamai ir auklei, nes esu užsienietis ir prastai skaitau angliškai. Pamatysite, kad nesuklydau dėl daiktų, kuriuos tu ir tavo mažoji sesutė užsisakėte laiškuose. Vidurnaktį, kai jūs jau miegojote, įlipau per kaminą ir palikau jums visiems dovanų. Pabučiavau jus abi, nes esate mielos mergaitės, gerai išauklėtos, visuomet puikiai elgiatės, jūs tikriausiai esat paklusniausi maži žmogučiai, kuriuos kada nors esu sutikęs.

Tačiau tame laiške, kurį jūs padiktavote, buvo žodžių, kurių iki galo nesupratau, o vieno ar kelių nedidelių užsakymų nepristačiau, nes tų daiktų savo atsargose nebeturėjau. Paskutinį turėtą lėlių virtuvės baldų komplektą išsiunčiau vargšei neturtingai mergaitei į Šiaurinę žvaigždę – į ypač šaltą šalį virš Didžiųjų Grįžulo Ratų.

Mama gali tau parodyti žvaigždę, o tu pasakysi: “Mažoji Snieguole (toks mergaitės vardas), džiaugiuosi, kad gavai tuos baldelius, nes tau jų labiau reikia negu man.” Manau, kad šiuos žodžius Snieguolei turėtum parašyti savo rankyte, kad ji tau galėtų atrašyti. Jeigu tik ištarsi šiuos žodžius, ji tavęs gali ir neišgirsti. Pasistenk, kad tavo laiškas būtų lengvas ir plonas, nes jus skiria didelis atstumas, o pašto paslaugos yra labai brangios.

Tavo mamos laiške yra keli žodžiai, kuriuos ne visai supratau. Perskaičiau tokius žodžius kaip “lėlių pilnas lagaminas”. Ar teisingai supratau? Ateisiu prie tavo virtuvės durų apie devintą valandą ryto, tada man patikslinsi. Tačiau pasirūpink, kad nieko nebūtų prie durų, nes galiu kalbėtis tik su tavimi. Kai suskambės virtuvės durų skambutis, turi užrišti Georgui (namų liokajus) akis ir pasiųsti jį atidaryti durų. Paskui jis turi grįžti į valgomąjį arba tą kambarį, kuriame laikomas porcelianas, ir nusivesti ten virėją. Įspėk Georgą, kad turi eiti ant pirštų galiukų ir negali kalbėtis, nes kitaip vieną gražią dieną mirs. Tuomet nueik į vaikų kambarį, atsistok ant kėdės arba ant auklės lovos ir pridėk ausį prie kalbėjimo vamzdelio, kuris nuvestas į virtuvę. Kai sušvilpsiu į jį, turi pasakyti: “Sveikas atvykęs, Kalėdų Seneli!”. Tuomet tavęs paklausiu, ar užsisakei lagaminą, paklausiu, kokios spalvos lagamino pageidauji. Mama tau padės išsirinkti gražią spalvą, o tuomet turėsi man iki mažiausių smulkmenų papasakoti, kokie daiktai turėtų būti lagamine.

Žmogaus gyvenimas vaizdingai yra lyginamas su metų laikais. Jaunystė – tai pavasaris, brandus amžius – vasara, o senatvė prilyginama rudeniui. Vieni šį gyvenimo laikotarpį sutinka su giliu liūdesiu, kiti – nuogąstaudami ar net su baime. Silpsta jėgos, blogėja sveikata, vis dažniau aplanko ligos, negalia. Kaip tuomet reikalinga žmogui pagalba, kaip tuomet pasiligoję ir senstantys tėvai laukia iš savo numylėtų vaikų – sūnelių ir dukrelių, kuriems buvo atiduota visa, kas brangu ir gera, šilumos ir dėmesio.

Kodėl šiandien rašau apie senatvę? Gal todėl, kas vis dar ruduo? O gal todėl, kad kaip niekad daug senolių pastaruoju metu teko pašnekinti vaistinėje? Žmones – su savo nuoskaudomis, išgyvenimais ir asmeninėmis bėdomis. Juk visų kitų galvos šiandien užimtos “juoduoju penktadieniu” ir “juodaisiais išpardavimais”. Ir niekam nė motais, kad kažkam “juodasis penktadienis” yra tapęs “juodąja savaite, mėnesiu ar net metais”. Ir, deja, ne džiaugsminga prasme…

Nors gyvenime patyrę ir šilto, ir šalto, tie senoliai vis dar sugeba prajuokinti, paguosti (!), patarti, nustebinti. Auksines mintis ir įdomias istorijas girdžiu kone kasdien. Kai ką užsirašau, kai ką stengiuosi įsiminti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau visa tai nuguls mano dienoraštyje, vėliau, galbūt, ir knygoje. 

Šiandien nesinori rašyti apie darbą, problemas, neįvertinimą, mobingą ir kitus mažareikšmius dalykus. Kasdienybėje gal jie atrodo ir ne tokie mažareikšmiai, tačiau šiomis dienomis, lankantis ypatingose vietose, kur nėra neapykantos, pykčio ir agresijos, o tik spengianti tyla ir sielos ramybė, suvoki, kad viskas šiame gyvenime yra taip laikina. Vaikštai tarp degančių žvakių, antkapių su iškaltomis datomis, ir nejučia tave aplanko mintis – juk kiekvienas gimtadienis mus priartina prie mirties glėbio. Žmogus nežino, kaip atrodo mirtis, o kai miršta, apie tai jau negali papasakoti.

Kažkada, kai vaikai buvo maži, klausdavo: Pasakyk, ką myli labiausiai? Šiandien jiems galiu atsakyti: Tą, kuris serga, kol nepasveiko. Tą, kuris išėjo, kol nesugrįžo. Mažą, kol neužaugo. Ir visus, kol gyvas esu 😇

Taigi, mėgaukis kiekviena diena, nes praeities  jau nepakeisi, o ateitis niekam nežinoma. Jei gali sau leisti, rinkis geriausius dalykus, kurie šiuo metu čia įmanomi. Vėliau teks rinktis jau kitur:

Numirė žmogus. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat išėjo su juo. Ir štai, žmogaus siela stovi kartu su 🐕 šalia vartų, virš kurių parašyta “Su šunimis eiti draudžiama!” Akimirką pamąstė žmogus ir nuėjo toliau. Eina jie su šunimi keliu, kol pamato dar vienus vartus, ant kurių nieko neparašyta, tik šalia senolis sėdi.

– Atsiprašau, kas…

– Petras aš.

– O kas už šių vartų?

– Rojus.

– O su šunimis galima?

– Be abejo!

– O ten, prieš tai, kas per vartai buvo? Kas už tų vartų?

– Į pragarą. Iki rojaus nueina tik tie, kurie nepalieka savo draugų 🐩!

Rūpinkitės savo draugais, visur ir visada.

Didžioji klaida buvo padaryta tuomet, kai į Farmacijos įstatymą buvo įtraukta nuostata, jog “Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas.” 

Vadinasi, įstatymų kūrėja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), leisdama reklamuoti vaistus, netiesiogiai prisideda prie didesnio vaistų pirkimo, o tuo pačiu, ir vartojimo. Tame pačiame įstatyme teigiama:

“Parduodant (išduodant) nereceptinius vaistinius preparatus, draudžiama skatinti papildomai įsigyti analgetinių vaistinių preparatų.”

Lyg apsidrausdama, SAM vienu punktu skatina, kitu – stabdo. Ar farmacijos specialistas nepažeidžia įstatymo, kai klientui, perkančiam nereceptinius vaistus, papildomai pasiūlo (nes siūlyti reikalauja krautuvininkas) įsigyti su akcija Ibuprom, Nurofen, Nalgesin ar kitą analgetiką, nes šį mėn. jis parduodamas sumažinta kaina? 

Beje, įstatymas draudžia reklamuoti receptinius vaistus. Bet receptinių vaistų taip lengvai nenusipirksi, jų pardavimas yra kontroliuojamas, todėl be recepto – neprieinamas. Tokiems vaistams net reklama nepadėtų. Taigi, ar nevertėjo priimti sprendimą, jog draudžiama reklamuoti vaistinius preparatus, neišskiriant jų statuso? Jeigu visų sveikatos priežiūros specialistų tikslas yra šviesti piliečius, keičiant jų požiūrį į vaistų vartojimą, tai ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas būtent nereceptinių vaistų reklamai, nes ji tiesiogiai veikia žmonių sąmonę. Žmonės dažnai patys priima sprendimus, susijusius su vaistų vartojimu. Ir pasirinkimą neretai nulemia ne tikras poreikis, bet sumažinta vaisto kaina, vykdomos akcijos, nuolaidos, loterija, žaidimai, prizai ir t.t. Žinant, kad dauguma žmonių informacijos apie vaistus ieško internete ir daugelį sprendimų priima savarankiškai, kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą – sudėtinga. 

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikta statistika, daugiau nei 50 % receptinių vaistų yra paskiriami neteisingai, o dar pusė pacientų – paskirtus vaistus vartoja neteisingai. O ką tuomet kalbėti apie nereceptinius vaistus, kuriais nuklotos vaistinių savitarnos lentynos – tiesiog viskas “po ranka” sudėta ir ta ranka pati tiesiasi į gera kaina pažymėtą vaistą? Vaizdai su vaistų reklama mirga ne tik TV ekranuose, bet ir vaistinių monitoriuose – lauki, kol ateis tavo eilė, žiūri į teliką, kaip sukasi reklaminis filmukas, o kai ateina eilė pirkti, per tą reklamos gausybę pamiršti, ko tau iš tikrųjų reikia, nes filmukas įtaigus – pasirodo, visko reikia, kas per penkias minutes prabėgo pro akis. O kur dar TV laidų apie sveikatą pravesta reklaminė kampanija?

Taigi, galutinis atspirties taškas yra vaistininkas, kuris, be abejo, turi būti NEPRIKLAUSOMAS informacijos šaltinis, galintis skatinti racionalų vaistų skyrimą ir vartojimą. Vaistininko pareiga yra sumažinti piktnaudžiavimą vaistais ir pažaboti netinkamą jų vartojimą. Ne paslaptis, kad vaistininkai yra priklausomi nuo krautuvininkų malonės ir ne visada sąžiningai vykdo savo misiją. Norint išguiti šią blogąją praktiką, reikėtų priversti krautuvininkus mokėti farmacijos specialistams išimtinai tik už jų tiesioginį darbą bei įstatyme aprašytų pareigybių vykdymą, o ne už kuo didesnį prekių skaičių čekyje ar nuosavų prekės ženklų priverstinį brukimą, lojalumo kortelių dalijimą ar jų panaudojimą. 

Koks požymis skiria vaistininkystę nuo verslo? Pirmiausia, farmacininkas nuo farmacijos verslo atstovo skiriasi savo požiūriu į žmogų. Verslininko tikslas yra pelnas, vaistininko – žmogaus sveikata. Šiandieninėje vaistinėje iš vaistininko atimta pagrindinė jo funkcija – parinkti patį tinkamiausią vaistą. Šios misijos ėmėsi verslas, t.y., krautuvininkai, kurie “geriausiai” žino, kas gali padėti žmogui. Tas pagalbos priemones dažnu atveju parenka ne farmacininkai, o rinkodaros specialistai. Turime dirbti pagal jų sukurtus algoritmus, pirmenybę teikiant krautuvininkų stumiamoms prekėms, pildyti jų reikalavimus ir žaisti ne visada švarius žaidimus. Čia skylame į dvi stovyklas – vaistininkų ir biznierių. 

“Eurovaistinėse nemokamai apsaugoti savo odą nuo saulės bus galima visą vasarą, naujieji dozatoriai jau laukia gyventojų grožio produktus parduodančiose vaistinėse” – skelbiama viešojoje erdvėje. Idėja puiki, tik  paslauga suteikiama gal ne visai tinkamai. Kas pasakys, kokia apsaugos priemonė yra toje siūlomoje talpoje? Koks yra jos galiojimo laikas? Ar galima tikėti, ką parašo ar pasako krautuvininkas? Kaip žinia, krautuvininkai – gudrūs padarai, jie nieko neišmeta, net seną majonezą ar aliejų panaudoja, gamindami įvairias salotas ir mišraines, tai kaipgi su ta apsaugos kremo kokybe? Rodant dėmesį savo klientui, galima pasiūlyti naujas mažesnes originalias vienkartines pakuotes, kurių kokybė abejonių nekeltų.