Vaistininko užrašai

Žmogaus gyvenimas vaizdingai yra lyginamas su metų laikais. Jaunystė – tai pavasaris, brandus amžius – vasara, o senatvė prilyginama rudeniui. Vieni šį gyvenimo laikotarpį sutinka su giliu liūdesiu, kiti – nuogąstaudami ar net su baime. Silpsta jėgos, blogėja sveikata, vis dažniau aplanko ligos, negalia. Kaip tuomet reikalinga žmogui pagalba, kaip tuomet pasiligoję ir senstantys tėvai laukia iš savo numylėtų vaikų – sūnelių ir dukrelių, kuriems buvo atiduota visa, kas brangu ir gera, šilumos ir dėmesio.

Kodėl šiandien rašau apie senatvę? Gal todėl, kas vis dar ruduo? O gal todėl, kad kaip niekad daug senolių pastaruoju metu teko pašnekinti vaistinėje? Žmones – su savo nuoskaudomis, išgyvenimais ir asmeninėmis bėdomis. Juk visų kitų galvos šiandien užimtos “juoduoju penktadieniu” ir “juodaisiais išpardavimais”. Ir niekam nė motais, kad kažkam “juodasis penktadienis” yra tapęs “juodąja savaite, mėnesiu ar net metais”. Ir, deja, ne džiaugsminga prasme…

Nors gyvenime patyrę ir šilto, ir šalto, tie senoliai vis dar sugeba prajuokinti, paguosti (!), patarti, nustebinti. Auksines mintis ir įdomias istorijas girdžiu kone kasdien. Kai ką užsirašau, kai ką stengiuosi įsiminti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau visa tai nuguls mano dienoraštyje, vėliau, galbūt, ir knygoje. 

Taigi, susidėliojo gana liūdnoka rudeninė gyvenimo mozaika:

“Senatvė negali būti laime, džiaugsmu. Tai nemokšos sugalvojo žodžius “Laiminga senatvė”. Senatvė gali būti ramybe arba nelaime. Ramybe ji tampa tada, kada ją gerbia. Užmarštis ir vienatvė ją daro nelaime. Baisiausia ir sunkiausia tokioje senatvėje likti vienišam, visų apleistam, žinant, kad kažkur netoliese gyvena tavo suaugę vaikai, kuriems tiek daug širdies atidavei…”

“Aš nieko daugiau nebenoriu, tik greičiau užmerkti akis… Nebežinau, kuo aš nusikaltau savo vaikams, kad šie senatvėje užmiršo turintys tėvus.”

“Tėvai verkia, jei vaikai nevalgo, vaikai verkia, jei tėvai valgo…”

“Ar žinote nors vieną senatvės džiaugsmą? Tau jau neįgrįsta gyvybės draudimo agentai”

“Galvojau, kad auginu angelą su sparnais, o pasirodo, kad užauginau naktinę plaštakę…”

“Tik pagalvok, kaip greitai atėjo tas laikas, kai labiau pradedi vertinti šilumą nei šaltį, šviesą nei tamsą, draugiją nei vienatvę, garsus nei tylą…”

“Geras tas mano sūnus – atvežė maišą bulvių, marti – seną paltą padovanojo. Sako, kad patiems daug ko reikia, o aš pragyvensiu, juk pripratusi.”

“Vaikai sako, kad galėtų įtaisyti į senelių prieglaudą – ten nereikėtų apie nieką galvoti. Nesutikau, tai dabar sako, kad nėra ko kitų kaltinti.”

Ir, visgi, visiems šiems senjorams galiu garsiai ištarti:

Amžius – tai ne tik liūdesys ir skausmas. Amžius – vertybė. Senas medis geriausias deginti, senas vynas – gerti, senas draugas – pasitikėti, senos knygos – skaityti 🤓