Vaistininko užrašai

Kažkada vaikystėje, kai mokėmės mokykloje, rašydavome vieni kitiems atminimus (atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana.. ir pan. ). Juose prilinkėdavome visko. Po daugel metų pavarčiau tą sąsiuvinį pageltusiais nuo laiko lapais ir radau puikius žodžius šiandienos rašliavai:

Gyvenimas mažytis,

Jei šį bei tą gali,

nėra čia ko varžytis,

Nes varžos tik kvaili 🙂

Kaip rodo praktika, žmonės, ateinantys į vaistinę būtent šiuo šūkiu ir vadovaujasi 🙂

Vyriškis (apie 64 m.):

– Važiavau dviračiu nuo kalvos, lėtai, bet trenkė pagalys į galvą. Pagalvojau: viskas gerai, tai buvo ženklas protui atstatyti 🙂 O dabar duokite man tvarstį ir vandenilio peroksido…

 Moteris (apie 55 m.):

– Žinote, man paskyrė Fokusin kapsules (mažina prostatos ir šlaplės raumenų tonusą, todėl lengvina šlapimo tekėjimą šlaple ir šlapinimąsi, aut.), tai iš karto viskas susitvarkė su prostata, – prigulusi ant prekystalio į ausį šnabžda klientė.

– Bet jūs neturite prostatos, – bandau paaiškinti vyrų ir moterų fiziologinius ypatumus, tačiau ji reikšmingai numoja ranka ir džiugiai praneša:

– Aš jums dar kartą sakau, kad kai tik pradėjau vartoti šiuos vaistus, man susitvarkė šlapinimasis ir pagerėjo prostatos reikalai!

– O aš jaučiu pareigą jus informuoti, kad šiais vaistais gydomi tik vyrai, todėl gerai pagalvokite, ar šie vaistai nebus tik jūsų vyro 😮

Moteris (apie 60 m.):

– Man išrašyti elektroniniai receptai.

– Gerai, prašau duokite savo asmens dokumentą.

– O tai mano veido neužtenka?

– Gal kai ateisite po 20 metų, nereikės dokumento, užteks ir veidą nuskenuoti, bet šiandien, vis dėlto, pateikite dokumentą.

– Nieko nesuprantu, kam tada šneka, kad dabar nereikia nešiotis jokių dokumentų, viskas kompiuterizuota, patogu, visi dalinasi bendra informacija, kurios turi jums pilnai užtekti?

– Na, man vis tiek reikės dokumento, kad aš galėčiau prieiti prie tos bendros informacijos ir pažiūrėti, kokie vaistai jums išrašyti 🙂

😕

Vyras (apie 65 m.):

– Jau pigiausių vaistų tai man neduokite, nes tuoj ir vietoj moterų pasiūlys pakaitalą – gumines moteris…

Mokslo metai baigėsi, knygos ir sąsiuviniai padėti į šalį. Pagaliau atostogos! Moksleiviams 🙂

Smagių ir nepatirtų nuotykių linkiu jiems visiems. O jų tėveliams (arba kažkada būsimiems) siūlau keliolikai minučių atsitraukti nuo ekranų (mobilių telefonų ir kompiuterių), susikaupti ir perskaityti rašinėlį, kupiną liūdesio, vilties ir tikėjimo 🙂

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose.  Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau, kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.

Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas. Valgant savaitgaliais, tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri. Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą “Panelė”. Man liepia netrukdyti.

Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės ir kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.

Sušukau: “Valio!”

Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.

“Valio!”, – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip garsiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.

Kodėl šaukiau “Valio”?