Vaistininko užrašai

Pradžia – pusė darbo. Dėl to verta daug kartų pradėti.

Nuolat bendraudami tarpusavyje, žmonės sukuria ypatingą psichologinį lauką, kuriuo perduoda vieni kitiems dvasines vertybes bei dorovinę patirtį. Jei žmogų gerbiame, tai vertiname ir jo mintis, nuomonę, tikime jo žodžiais, klausome jo patarimų, stengiamės įgyvendinti jo idėjas. Pagarba yra tarsi laidas, kuris įgalina gerbiamą žmogų geriau pažinti, pajusti, kas jame yra geriausio, pamatyti tuos patrauklius jo būdo bruožus, kurie kitaip nepastebimi. Jei žmogų gerbiame, juo žavimės, tai sukelia norą pačiam kuo nors būti panašiam į jį. Nejučiomis imame save su juo lyginti, galvojame, ką ir kaip galėtume savyje keisti. Taip prasideda nelengvas darbas su savimi – saviaukla 😊

Moksliniai tyrimai ir gyvenimo patirtis rodo, kad vien išorinėmis priemonėmis žmogaus neįmanoma išauklėti. Didesnį norą save auklėti pajuntame, kai pamatome, kad esame kitų gerbiami. Kitų žmonių mums reiškiama pagarba sužadina mumyse slypinčias vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo – išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

– Ei, tu, ilgai ten krapštysiesi?! Man binto reikia! Eini čia, greičiau!

***

– Insulininių švirkštų turi? Ne? Eik tu nac.. tada!

***

– Ko čia klausinėji nesąmonių? Ne tavo reikalas, kam ruošiuosi pirkti. Tavo darbas – parduoti!

Tai tik keli klientai iš šimto panašių 😀 Po tokių monologų, atrodo, žodis PAGARBA yra visur kitur, tik ne čia. Bet praeina minutė kita, ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžias. Tiesiog supranti, kad tokių “asmenybių” nei sugėdinsi, nei paveiksi savo pagarbiu elgesiu. Galbūt, tai sužalotos vaikystės pasekmė 🤔 Tiesa, matyt, glūdi kažkur giliau 👨‍👩‍👧‍👦

Suaugusieji ir vaikai

Daugelis gyvenimo pavyzdžių rodo, kad tie žmonės, kurie vienas kito negerbia, negali tarpusavyje normaliai bendrauti. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikų ir suaugusiųjų santykius. Jei mokinys negerbia mokytojo, tai nevertina ir jo dėstomo dalyko, nenori jo mokytis. Jei vaikas negerbia savo tėvų, jis neklauso jų pamokymų, nevertina jų gyvenimo būdo, idealų, nors šie būtų ir labai teigiami. Kartais vaikai audringai maištauja, pasidaro įžūlūs, nepakenčiami 👿

Nepagarba gimdo nepagarbą

(Kalba 5-7 klasių mokiniai)

“Labiausiai jaučiuosi nelaimingas tada, kai su manim visiškai nesiskaito mano tėveliai. Vos tik pradedu sakyti savo nuomonę, kuri nesutampa su jų, tuoj mama ir tėtis, lyg susitarę mane nutraukia, sakydami, kad aš dar per mažas, kad man dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs ir kad galėsiu turėti savo nuomonę, kai pats užsidirbsiu. Po triukšmingo ginčo dėl nusipirkto už savo sutaupytus pinigus man taip reikalingo ir mielo daikto, su mama susipykau “juodai”, todėl nutariau niekada  tėvams nesakyti, ką jaučiu ir ką galvoju. O dėl tokio nesiskaitymo su manimi, negaliu taip gerbti, kaip anksčiau juos gerbiau”.

“Galinėje stotelėje įlipęs į pustuštį autobusą, visada sėduosi kupinas geriausių norų tuoj pat, kai tik reikės, užleisti vietą senesniam žmogui. Bet kai tik, dar nespėjęs pamatyti, ar mano vieta kam reikalinga, išgirstu:

– Berniuk, ar jau užpakalį prišalai, kad negali atsistoti….

arba:

– Ir ko dabar tą jaunimą moko, kad kaip kelmai kokie kūpso…

arba:

– Gal jau nejudinkim to kūdikėlio, juk vargšelis pavargo naktį bemiegodamas…

tai paima toks pyktis ant tų suaugusių žmonių, kad, rodos, tyčia ant kokių trijų sėdynių atsisėsčiau ir niekada niekam vietos neužleisčiau! Bet stojuosi, nuleidęs galvą, sugėdintas, pažemintas…O trūko tik akimirkos, kad pats būčiau pašokęs ir užleidęs vietą…”

“Kai mama sirgo, ėjau į parduotuvę parnešti produktų. Stovint eilėje, mane nustūmė kita moteris, todėl aš jai kažką nepagarbiai pasakiau. Tada keletas žmonių, visiškai nežinojusių, kas atsitiko, mane pradėjo barti, gėdyti, o kai bandžiau teisintis, jie vienas per kitą ėmė šaukti, kad gerai pažįsta tokius vaikus, kurie jau nuo mažens tik ir tyko įsisprausti be eilės, kad iš tokių išaugs tikri apgavikai…” 

“Važiavau su draugu namo iš treniruotės, per kurią jis labai užsigavo koją. Vienam žmogui pakilus išlipti, norėjo atsisėsti į jo vietą, tačiau buvo smarkiai sugėdintas. Kai aš bandžiau paaiškinti, kad draugas per treniruotę nukentėjo, pasipylė pašaipos, buvome abu apšaukti dykinėtojais. Vis galvoju, nejau žmonės nesupranta, kad ir mes galime kartais blogai jaustis, būti labai pavargę, nors mums tik keturiolika… Kai mane šiurkščiai pastumia, neteisingai apkaltina, pradedu nebegerbti ne tik mane pažeminusiųjų, bet ir kitų suaugusiųjų.” 

Neišgalvotos istorijos

Tai tik kelios išsakytos paauglių nuomonės apie tai, kas juos gyvenime skaudina, žeidžia, slopina jų norą būti geresniais, atidesniais, jautresniais.

Galima į šią situaciją pažvelgti ir iš priešingos pusės:

“Nuo tos dienos praėjo penkeri metai, bet man ir šiandien malonu prisiminti iš darbo grįžusio tėčio žodžius:

– Tu jau vyras! Rytoj tau sueina 10 metų! Iki šiol tik mudu su mama tardavomės dėl visų šeimos reikalų, o dabar tarsimės visi trys. Gavau šiandien premiją ir noriu su tavim pasitarti, kaip geriau tuos pinigus panaudoti. Pagalvok gerai, ko mums labiausiai reikia, ko tu norėtum. Kai grįš mama, po vakarienės planuosime visi trys.

Aš tada buvau toks laimingas, nes pasijutau pilnateisis šeimos narys. Su manimi tariasi, klausia mano nuomonės pats protingiausias žmogus – mano tėtis! Jis užima svarbias pareigas, darbe visi su juo tariasi, klausia nuomonės, o štai dabar jis pradėjo tartis su manimi! Nuo tos dienos aš ėmiau stengtis viską daryti kuo geriau. Net per pamokas prisiminęs, nustojau spaudyti savo mobilų telefoną, nebesišaipiau iš mikčiojančio klasioko. Juk aš – vyras 👨‍💼, o su manim svarbiais reikalais tariasi tėtis!”

“Vis labiau mums patinka naujoji klasės vadovė. Net patys didžiausi išdykėliai pradėjo kažkaip pagarbiau elgtis ne tik su ja, bet ir su kitais mokytojais. Tikriausiai, dėl to, kad ji ant mūsų nešaukia, mūsų nežemina, nesišaipo. Blogų mokinių ar prasikaltusiųjų nebara prie visų, o pasikvietusi atskirai su kiekvienu nuoširdžiai, gražiai pasikalba. Negaliu atsistebėti, kaip ji supranta, ką kiekvienas turime geriausio savyje, ką kiekvienas geriausiai sugebame. Mūsų klasėje pasikeitusią nuotaiką visi mokytojai pastebi. Pasidarė daug maloniau eiti į mokyklą. Niekas iki šiol mūsų taip nesuprato, niekas taip nelaikė žmonėmis, kaip mūsų klasės vadovė 👱🏻‍♀️”

“Norą būti geresnei labiausiai žadina mamytė. Ji tokia gera, tokia maloni, švelni. Net tada, kai tvarkydama kambarį, netyčia sudaužiau gražiausią mūsų buto puošmeną – krištolinę vazą, ji manęs nebarė. Aš taip verkiau, pamačiusi, kas atsitiko… Su tokia baime laukiau mamos grįžtant, o ji priglaudė prie savęs mane verkiančią ir ramino: “Juk netyčia, kitą kartą būsi atsargesnė. Vaza sudužo, bet dovanojusių tą vazą žmonių pagarba man sudužti negali.” Aš nemoku apsakyti to jausmo, kuris tada kilo mano širdy, kai mama mane suprato ir, užuot nubaudusi, barusi, dar paguodė. Verkiau, bet jau iš džiaugsmo, kad turiu tokią gerą mamą. Nuo to karto ji pasidarė man dar brangesnė, ir iš visos širdies panorau būti tokia gera, tokia jautri, kaip mano mama.”

“Būna labai gera, kai suaugę žmonės, užleidus jiems vietą autobuse, padėkoja. Malonu, kad mane jau laiko žmogumi. Tada jaučiuosi kažkoks vertesnis ir labiau noriu su žmonėmis elgtis pagarbiai, dažnai ką nors gero padaryti.”

”Tada man kyla ypač didelis noras būti geresnei, kai su manimi žmonės būna malonūs. Kai, man padarius ką nors negerai, manęs nebara, o gražiai pasako, tada aš labai noriu pasitaisyti.”

Pamąstymui

Jei suaugusieji negerbs vaikų, vargiai galima tikėtis ir jų pagarbos. Kuriant tą psichologinį pagarbos lauką, be kurio nebeįmanomas dviejų kartų bendravimas ir bendradarbiavimas, vadovaujantis vaidmuo pagal amžių ir padėtį priklauso mums. Tačiau mokėkime juo naudotis – pirmieji su pagarba prakalbinkime ir kūdikį, ir vaiką, ir jaunuolį. 

TIK NUOŠIRDI PAGARBA GALI SUŽADINTI PAGARBĄ 🤓