Vaistininko užrašai

Gyvenimo patirtis byloja, kad tai, ką gauname veltui, ne visada tinkamai įvertiname, tausojame ar saikingai vartojame (pvz., vaistus 🙂). Tikriausiai retai kada susimąstome, kad ir žodis (dovanai mums duota nuostabi bendravimo priemonė) gali turėti gerų tikslų, o gali pridaryti ir daug nemalonumų, aplinkui paskleisdamas nemaža blogio 🧟‍♀️

Viskas priklauso nuo to, kaip tą žodį vartosime. Žodis gydo, žodis žeidžia – sako sena liaudies patarlė. Ir iš tikrųjų. Žodžiu galime paguosti, nuraminti kitą žmogų, atsiprašyti, jei ką įžeidėme. Kaip lengvai mes atsiprašome, kai nereikia… Ir kaip sunkiai, kai reikia… Deja, dažnokai prieš savo valią būname priversti klausytis, kaip gatvėje, parduotuvėje, ar, pagaliau, vaistinėje sprendžiami pažįstamų ar šeimų konfliktai, kaip netinkamai pavartotas žodis auklėjant sukelia visiškai priešingą reakciją. Teko ne kartą stebėti, kaip vaistinėje, laukiant savo eilės, klientai tramdo arba, atvirkščiai, nereaguoja į savo įsisiautėjusius vaikus.

Įžengusi į vaistinę mama, ant kėdės pasodino savo pradinuką ant kėdės, pastatė prie jo kelias tašes ir valdingu tonu įsakiusi jam ramiai sėdėti ir nesitraukti nuo tašių, nuėjo apsižvalgyti. Berniukas paklusniai sėdėjo minutę, kitą, trečią. Tačiau jam greitai įgriso nieko neveikti. Jis ėmė maskatuoti kojomis, pradėjo krapštyti kraujo spaudimo matuoklį. Staiga jo dėmesį patraukė per šiukšlių dėžę ropojantis vabalas. Vaikas nulipo nuo kėdės, žengtelėjo link dėžės ir pradėjo vaikyti tą vabalą. Tuo metu grįžo motina. Pamačiusi be priežiūros paliktas tašes, ji labai supyko (ženkliai labiau, nei be priežiūros paliktas jos vaikas 🤭), todėl netruko visokiais žodžiais iškoneveikti vaiką. Nejauku pasidarė ir visiems šalia stovintiems. Deja, neįmanoma buvo jai išaiškinti, kad su vaiku reikia kalbėtis normaliu tonu, o niuksai – pernelyg griežta bausmė. Ji atšovė, kad dabar ir taip tėvai per daug lepina savo vaikus, kad visos piktadarystės prasideda nuo to, jog vaikai nebarami. Ji nenorinti matyti savo vaiko chuliganu, todėl net negalvojanti elgtis kitaip 😲

Daug įdomių ir ne visai įdomių dalykų nutiko vaistinėse, kuriose teko man dirbti. Buvo ir juoko, ir pykčio, ir nuostabos. Tam tikrais momentais atrodydavo, kad dirbu ne vaistinėje, o turguje ar bala žino kur.

Pirmoji (X) vaistinė

Smagus buvo laikotarpis 🤗 Dirbau pas privatininką, bet ne tinklinėje vaistinėje. Akcijos ar nuolaidos tuo metu neegzistavo, todėl nebuvo ir spaudimo pardavinėti tam tikrus vaistus. Planų niekas nenustatinėjo ir į mano darbą nesikišo – tiesiog visi dirbome tai, ką geriausiai išmanėme – kas užsakymus darė, kas kainas ant dėžučių klijavo, kas vaistus pardavinėjo/išdavinėjo.

Visgi, buvo kitokių prašymų. Savininkai norėjo turėti šiek tiek juodų apyvartinių lėšų, todėl pašnibždomis išreiškė savo norą. Laikai buvo kiti, Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, todėl visi vertėsi kaip kas išmanė. Kadangi iš darbdavio jaučiau pagarbą, o ne menkinimą ar spaudimą, pasirašiau šiai mažai aferai. Valstybė verslininkų tada neglostė (ne taip, kaip dabar pildo kiekvieną krautuvininko užgaidą), todėl išgyventi buvo sunku. Vaistų firmos, norėdamos įsiūlyti kuo daugiau prekių, už didesnius nuperkamus kiekius pridėdavo keletą dėžučių magaryčių. Tokias gautas dovanas stengėmės parduoti be čekių, taip surinkdavome šiek tiek juodų pinigų. Kompiuterinės apskaitos nebuvo – tiesiog imdavai vaistą ir mušdavai arba nemušdavai pinigusį kasą. Juk dirbome tik su kasa, o ne su kompiuteriu, todėl improvizavome. Viskas buvo daroma proto ribose ir tokia praktika ilgai netruko. Gal tiek ir tereikėjo darbdaviui, kad greičiau ir stipriau verslas įsibėgėtų.

Kai pagalvoju dabar, kai dirbau su praviru kasos stalčiumi ir pilnomis kišenėmis grynųjų, suima juokas. Tačiau sąžinės graužaties nejaučiau nei tada, nei dabar. Didesni nusikaltimai vyksta šiandieną – kai Lietuvos žmonės priversti daugiau už kitus europiečius mokėti už elektrą, dujas, maistą, vaistus, paslaugas, banko suteiktas paskolas ir t.t.

Taigi, vaistinė X buvo viena iš įdomesnių gyvenimo stotelių 🥳

Antroji (XX) vaistinė

Šioje vietoje ilgai neužsibuvau. Ir tuo džiaugiuosi. Pažadai, kurie buvo dalinami prieš įsidarbinant, taip ir buvo neištesėti. Jau vėliau, kai trenkiau durimis, ir vadybininkas manęs paklausė, kodėl išeinu, kas nepatiko,  dėl primintų pažadų pasiteisino: Negali būti, matyt, kažką ne taip supratote. Bet jei persigalvosite, tai labai lauksime.

Šioje tinklinėje vaistinėje ypač buvo juntamas psichologinis spaudimas parduoti tam tikrą prekę. Vadybininkas nuolat lankydavosi vaistinėje ir stebėdavo mūsų darbą. Tada prieidavo ir terorizuodavo, kodėl pavyzdžiui, nepasiūliau Lioton tepalo? Bet juk žmogui ne tokia problema, kad siūlyčiau Lioton. O jis – Nesvarbu, kokia kliento problema, svarbiau yra TAM TIKRŲ PREKIŲ PARDAVIMAI. Tada ir supratau, kad žmonių problemų sprendimas tapo mano paties problema ☹️ Šioje vaistinėje žmonių gydymu ir konsultavimu užsiima ne vaistininkai, o vadybininkai (kaip, beje, ir daugumoje tinklinių vaistinių).

Prisiminimai iš šios XX vietos – gana nykūs 🤥

Gerai, kad pasirinkau vaistininko profesiją. Blogai, kad mus vis tiek vadina pardavėjais.

Gerai, kad vaistininko profesija yra paklausi. Blogai, kad nors ji ir paklausi, alga – nedidėja (arba didėja lėtai ir nespėja prisivyti kylančių kainų).

Blogai, kad žmonės serga. Gerai, kad yra vaistų 💊

Gerai, kad nenaudojami vaistai nešami į vaistines, o ne mėtomi, kur papuola. Blogai, kad kartu su pasenusiais vaistais žmonės atneša ir kitas namie sukauptas atliekas 💩

Gerai, kai pirkėjas žino, ko nori ir rodo savo pageidaujamų vaistų sąrašą. Blogai, kad vaistininkai turi iš “viršaus” nuleistą reikiamų parduoti prekių sąrašą 📃

Blogai, kai žmogui įkyriai peršama nuomonė. Gerai, kad žmogus laisvas rinktis: ar vieną žolės lapą suvalgyti per dieną, ar švęsti gyvenimą 🎉

Gerai, kad daugiau yra pozityviai nusiteikusių klientų. Blogai, kad tarp jų vis dar įsimaišo slapti pirkėjai 😎

Gerai, kad valstybė kompensuoja dalį vaistų. Blogai, kad tų vaistų tiekimas dažnai trinka.

Apie paauglius dažniausiai kalbame kaip apie tam tikrus statistinius vienetus – ką jie daro (paprastai, ką nors nedoro 🧟‍♂️🦹🏼‍♀️), kaip elgiasi (dažniausiai – nepakenčiamai 👻), kiek jų nusikalsta ir t.t. Bet kas gali atsakyti, kodėl jie TOKIE? Į šį klausimą galėtų atsakyti tie, kurie jau turėjo asmeninių patirčių. Deja, jos ne visada būna pakankamai objektyvios ir ne visuomet tą patirtį galima pritaikyti konkrečiai situacijai. O į tas situacijas (dažnai keblias) paauglys įvelia nepaisydamas kieno nors norų. Kita vertus, paaugliais buvome visi, vieni – prieš daugelį metų, kiti – visai neseniai, kai kurie dar tik taps… Vyresni tėvai mėgsta sakyti: Anksčiau buvo kitokie laikai…Dabar kitokie vaikai…Mes to ir ano neturėjome…Dabar jūs viską turite…

Iš pradžių tas amžiaus skirtumas skaičiuojamas šviesmečiais (nereikėtų pamiršti paminėti ir Juros periodą – ne vienas paauglys, tikriausiai, pamąsto, kaip ten tie jo tėvai gyveno su dinozaurais 🦖), vėliau viskas stoja į savas vietas.

Sunkusis periodas

Ateina laikas ir vaikas pamažu tampa suaugusiu žmogumi (kalbant fizine prasme: ūsai, balso storėjimas, kūno formos). O žiūrint iš psichologinės pusės, paauglystės laikotarpis gali trukti visą gyvenimą 😮 Tikriausiai, pažįstate ne vieną 30, 40 ar net 60 metų žmogų, savo elgesiu neiškopusį iš paauglio amžiaus 👨🏻‍🦱 Mat psichologinis žmogaus brendimas – tai ne ūsai, ne krūtys ir ne storas balsas. Tai daugiau socialinis procesas, tarpusavio santykiai. Nuo to, kaip šis procesas vyks paauglio aplinkoje, priklausys, koks jis bus po 20 metų: protingas, pilnavertis ar besiblaškantis, savyje susijaukęs žilstelėjęs nesubrendėlis.

Paauglystė – tai pirmiausia beribės energijos laikotarpis. Ta energija būtinai turi būti panaudota, nes kitaip ji sunyks ir jos trūkumą žmogus jaus visą gyvenimą. Viena šios energijos išraiškų yra intelektualinis paauglio vystymasis, dažniausiai labai intensyvus. Ne veltui sakoma, jog tai, ką žmogus sužino ir išmoksta jaunas būdamas, išlieka visą gyvenimą. Ir atvirkščiai, kas prarasta, to nebesugrąžinsi arba sugrąžinsi tik iš dalies, sunaudojant daug daugiau laiko ir jėgų.

Šiuo laikotarpiu keičiasi paauglio suvokimas. Savo tėvus, kartais ir mokytojus jis užverčia ištisa prielaidų, hipotezių lavina. O dar tas begalinis noras patobulinti pasaulį (būtinai visą 🙂), kovoti su neteisybėmis, ieškoti tiesos ir teisingumo. Iš čia – gražios idėjos ir lengvasparnės ateities svajonės 🧚‍♂️

Didėjant užsikrėtusiųjų COVID-19 žmonių skaičiui ir vyraujant pesimistinėms nuotaikoms, visai nesinori rašyti niūriomis temomis, todėl šiandien paleidžiu lengvą istoriją, kuri, beje, galėtų būti pamokanti 😉

Istorija – apie krizę. Šiuo metu didelės krizės dar neišgyvename, bet ką gali žinoti, kas laukia po mėnesio – kito 🧐

Į vieną nedidelį miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį, jis savininkui kaip užstatą padavė 100 € ir pasakė einąs išsirinkti kambario. Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.

Mėsininkas – irgi padorus žmogus, net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasiskolinęs už gyvulius.

Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kol nepamatė gatve pėdinančios miestelio paleistuvės, kuri jam neseniai davė “skolon”. Tad atsidusęs, išėjo į lauką ir pašaukęs merginą, grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turėjo įsipareigojimų – už kambarius viešbutyje, kur vedžioja klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas mobilaus telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo.

Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja 🤭

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu 🤩

Pradžia – pusė darbo. Dėl to verta daug kartų pradėti.

Nuolat bendraudami tarpusavyje, žmonės sukuria ypatingą psichologinį lauką, kuriuo perduoda vieni kitiems dvasines vertybes bei dorovinę patirtį. Jei žmogų gerbiame, tai vertiname ir jo mintis, nuomonę, tikime jo žodžiais, klausome jo patarimų, stengiamės įgyvendinti jo idėjas. Pagarba yra tarsi laidas, kuris įgalina gerbiamą žmogų geriau pažinti, pajusti, kas jame yra geriausio, pamatyti tuos patrauklius jo būdo bruožus, kurie kitaip nepastebimi. Jei žmogų gerbiame, juo žavimės, tai sukelia norą pačiam kuo nors būti panašiam į jį. Nejučiomis imame save su juo lyginti, galvojame, ką ir kaip galėtume savyje keisti. Taip prasideda nelengvas darbas su savimi – saviaukla 😊

Moksliniai tyrimai ir gyvenimo patirtis rodo, kad vien išorinėmis priemonėmis žmogaus neįmanoma išauklėti. Didesnį norą save auklėti pajuntame, kai pamatome, kad esame kitų gerbiami. Kitų žmonių mums reiškiama pagarba sužadina mumyse slypinčias vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo – išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

– Ei, tu, ilgai ten krapštysiesi?! Man binto reikia! Eini čia, greičiau!

***

– Insulininių švirkštų turi? Ne? Eik tu nac.. tada!

***

– Ko čia klausinėji nesąmonių? Ne tavo reikalas, kam ruošiuosi pirkti. Tavo darbas – parduoti!

Tai tik keli klientai iš šimto panašių 😀 Po tokių monologų, atrodo, žodis PAGARBA yra visur kitur, tik ne čia. Bet praeina minutė kita, ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžias. Tiesiog supranti, kad tokių “asmenybių” nei sugėdinsi, nei paveiksi savo pagarbiu elgesiu. Galbūt, tai sužalotos vaikystės pasekmė 🤔 Tiesa, matyt, glūdi kažkur giliau 👨‍👩‍👧‍👦

(būtina perskaityti iki galo, gramatinių klaidų netaisyti, nežinomų žodžių klausti pas tarmiškai šnekančius žmones 🙂)

Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.

Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliui
Išvyrdavo zupės.

Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiukšlukį
Paspirdavo koju.

Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.

Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.

O dar tos šiūkšliukės
Bado akis...
Supykis dziedulis
Bobulai sakys:

 - Padlagės kap suodzis, 
Vieni guriniai.
Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?

Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
“Ne pyrmas cia rozas”,-
Bobulė pamanė.

 - Gana tau, dzieduli, 
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.

Bobulė dzieduliui
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.

Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.

Bobulė padlanges
Švariai išmazgojo.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.

Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.

Senatvė - ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia.

 - Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.

Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.

Su kojom ladzinėm
Neglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj
Guliu, o graby.