Vaistininko užrašai

Gyvenimo patirtis byloja, kad tai, ką gauname veltui, ne visada tinkamai įvertiname, tausojame ar saikingai vartojame (pvz., vaistus 🙂). Tikriausiai retai kada susimąstome, kad ir žodis (dovanai mums duota nuostabi bendravimo priemonė) gali turėti gerų tikslų, o gali pridaryti ir daug nemalonumų, aplinkui paskleisdamas nemaža blogio 🧟‍♀️

Viskas priklauso nuo to, kaip tą žodį vartosime. Žodis gydo, žodis žeidžia – sako sena liaudies patarlė. Ir iš tikrųjų. Žodžiu galime paguosti, nuraminti kitą žmogų, atsiprašyti, jei ką įžeidėme. Kaip lengvai mes atsiprašome, kai nereikia… Ir kaip sunkiai, kai reikia… Deja, dažnokai prieš savo valią būname priversti klausytis, kaip gatvėje, parduotuvėje, ar, pagaliau, vaistinėje sprendžiami pažįstamų ar šeimų konfliktai, kaip netinkamai pavartotas žodis auklėjant sukelia visiškai priešingą reakciją. Teko ne kartą stebėti, kaip vaistinėje, laukiant savo eilės, klientai tramdo arba, atvirkščiai, nereaguoja į savo įsisiautėjusius vaikus.

Įžengusi į vaistinę mama, ant kėdės pasodino savo pradinuką ant kėdės, pastatė prie jo kelias tašes ir valdingu tonu įsakiusi jam ramiai sėdėti ir nesitraukti nuo tašių, nuėjo apsižvalgyti. Berniukas paklusniai sėdėjo minutę, kitą, trečią. Tačiau jam greitai įgriso nieko neveikti. Jis ėmė maskatuoti kojomis, pradėjo krapštyti kraujo spaudimo matuoklį. Staiga jo dėmesį patraukė per šiukšlių dėžę ropojantis vabalas. Vaikas nulipo nuo kėdės, žengtelėjo link dėžės ir pradėjo vaikyti tą vabalą. Tuo metu grįžo motina. Pamačiusi be priežiūros paliktas tašes, ji labai supyko (ženkliai labiau, nei be priežiūros paliktas jos vaikas 🤭), todėl netruko visokiais žodžiais iškoneveikti vaiką. Nejauku pasidarė ir visiems šalia stovintiems. Deja, neįmanoma buvo jai išaiškinti, kad su vaiku reikia kalbėtis normaliu tonu, o niuksai – pernelyg griežta bausmė. Ji atšovė, kad dabar ir taip tėvai per daug lepina savo vaikus, kad visos piktadarystės prasideda nuo to, jog vaikai nebarami. Ji nenorinti matyti savo vaiko chuliganu, todėl net negalvojanti elgtis kitaip 😲

Šilta birželio popietė. Vaistinėje viešpatauja tyla ir ramybė, retkarčiais sutrikdoma praūžiančio automobilio ar praeinančių žmonių kalbų. Kadangi vaistinės durys atviros, puikiai girdžiu, kas vyksta lauke. O ten piktu balsu mama bara savo padykusią dukrą: “Ak, tu, kvaiša, ir vėl nukritai! Na ir nevykėlė! Juk sakiau, kad neliptum ten!” Po minutės kitos vėl girdžiu: “Na tu ir kerėpla! Nieko nežiūri, lipi kaip galvijas! Dar ir gėles sugebėjai kaip karvė ištrypti!” Mergaitė prislėgtu balsu atsiliepia: “Kam tada, mama, iš viso mane vežeisi kartu? Tam, kad aprėktum? Daugiau su tavimi niekur nevažiuosiu!”

Taigi, žodis gydo, žodis žeidžia 🏹 Žmones suartina menki dalykai – šypsena ir geras žodis, kuris lyg burtažodis žadina žmogaus energiją, kelia optimizmą, pasitikėjimą bei meilę gyvenimui 💫 Gal girdėjote istoriją apie Stebuklingą braškių pardavėją? Lūkuriuodami autobuso, keleiviai sumano nusipirkti braškių. Netoliese esančiame vaisių ir daržovių kioske dirba labai šaunus pardavėjas. Jis maloniai atsakinėja į pirkėjų klausimus, guviai išpildo jų pageidavimus, aptarnauja greitai, paslaugiai, netgi nepamiršta kiekvienam pasakyti AČIŪ. Sulipę į autobusą, keleiviai negali pamiršti “stebuklingojo” braškių pardavėjo ir garsiai spėlioja, kas jis toks:

– Ko gero, pardavėju persirengęs laikraščio korespondentas 🤔

– Vaikinas tikrai geras, malonus, – pritarė susižavėjusiems bendrakeleiviams pagyvenęs vyriškis. – Tik kodėl mes tuo stebimės? Televizoriais nesistebime, kibernetika – taip pat ne. O čia – stebuklą atrado…

Ir iš tikrųjų, kas čia keista? Kiekvienas pažįstame ne vieną tokį žmogų. Pardavėjai, laiškanešiai, gydytojai, slaugytojai, vairuotojai (žinoma, tame tarpe ir vaistininkai🤩🥼) ir visi kiti darbuotojai, kurie ne tik sąžiningai dirba, bet ir nešykšti kitam gero žodžio. Tik ne visada yra grįžtamasis ryšys 🙃

– Ar pas jus galima atnešti senus vaistus?

– Taip, žinoma.

– Kaip gerai, koks jūs malonus. Rytoj tada atnešiu.

Ateina rytdiena, maloningasis ponas, nešinas maišeliu, įvinguriuoja į vaistinę. Padeda maišelį ant prekystalio, dar kartą padėkoja, kad mes labai šaunūs žmonės ir skubiai pasišalina. Pradarau “vaistų” maišelį, o ten sudužęs gyvsidabrio termometras… Mintyse ir aš “padėkoju”.

Žodis gydo, žodis žeidžia…