Vaistininko užrašai

Daug įdomių ir ne visai įdomių dalykų nutiko vaistinėse, kuriose teko man dirbti. Buvo ir juoko, ir pykčio, ir nuostabos. Tam tikrais momentais atrodydavo, kad dirbu ne vaistinėje, o turguje ar bala žino kur.

Pirmoji (X) vaistinė

Smagus buvo laikotarpis 🤗 Dirbau pas privatininką, bet ne tinklinėje vaistinėje. Akcijos ar nuolaidos tuo metu neegzistavo, todėl nebuvo ir spaudimo pardavinėti tam tikrus vaistus. Planų niekas nenustatinėjo ir į mano darbą nesikišo – tiesiog visi dirbome tai, ką geriausiai išmanėme – kas užsakymus darė, kas kainas ant dėžučių klijavo, kas vaistus pardavinėjo/išdavinėjo.

Visgi, buvo kitokių prašymų. Savininkai norėjo turėti šiek tiek juodų apyvartinių lėšų, todėl pašnibždomis išreiškė savo norą. Laikai buvo kiti, Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, todėl visi vertėsi kaip kas išmanė. Kadangi iš darbdavio jaučiau pagarbą, o ne menkinimą ar spaudimą, pasirašiau šiai mažai aferai. Valstybė verslininkų tada neglostė (ne taip, kaip dabar pildo kiekvieną krautuvininko užgaidą), todėl išgyventi buvo sunku. Vaistų firmos, norėdamos įsiūlyti kuo daugiau prekių, už didesnius nuperkamus kiekius pridėdavo keletą dėžučių magaryčių. Tokias gautas dovanas stengėmės parduoti be čekių, taip surinkdavome šiek tiek juodų pinigų. Kompiuterinės apskaitos nebuvo – tiesiog imdavai vaistą ir mušdavai arba nemušdavai pinigusį kasą. Juk dirbome tik su kasa, o ne su kompiuteriu, todėl improvizavome. Viskas buvo daroma proto ribose ir tokia praktika ilgai netruko. Gal tiek ir tereikėjo darbdaviui, kad greičiau ir stipriau verslas įsibėgėtų.

Kai pagalvoju dabar, kai dirbau su praviru kasos stalčiumi ir pilnomis kišenėmis grynųjų, suima juokas. Tačiau sąžinės graužaties nejaučiau nei tada, nei dabar. Didesni nusikaltimai vyksta šiandieną – kai Lietuvos žmonės priversti daugiau už kitus europiečius mokėti už elektrą, dujas, maistą, vaistus, paslaugas, banko suteiktas paskolas ir t.t.

Taigi, vaistinė X buvo viena iš įdomesnių gyvenimo stotelių 🥳

Antroji (XX) vaistinė

Šioje vietoje ilgai neužsibuvau. Ir tuo džiaugiuosi. Pažadai, kurie buvo dalinami prieš įsidarbinant, taip ir buvo neištesėti. Jau vėliau, kai trenkiau durimis, ir vadybininkas manęs paklausė, kodėl išeinu, kas nepatiko,  dėl primintų pažadų pasiteisino: Negali būti, matyt, kažką ne taip supratote. Bet jei persigalvosite, tai labai lauksime.

Šioje tinklinėje vaistinėje ypač buvo juntamas psichologinis spaudimas parduoti tam tikrą prekę. Vadybininkas nuolat lankydavosi vaistinėje ir stebėdavo mūsų darbą. Tada prieidavo ir terorizuodavo, kodėl pavyzdžiui, nepasiūliau Lioton tepalo? Bet juk žmogui ne tokia problema, kad siūlyčiau Lioton. O jis – Nesvarbu, kokia kliento problema, svarbiau yra TAM TIKRŲ PREKIŲ PARDAVIMAI. Tada ir supratau, kad žmonių problemų sprendimas tapo mano paties problema ☹️ Šioje vaistinėje žmonių gydymu ir konsultavimu užsiima ne vaistininkai, o vadybininkai (kaip, beje, ir daugumoje tinklinių vaistinių).

Prisiminimai iš šios XX vietos – gana nykūs 🤥

Trečioji (XXX) vaistinė

Na, čia tai buvo juokelių, kai valdžios viršūnėlės sugalvojo už nupirktus vaistus (tam tikrą išleistą sumą) dalinti vištas ir gaidžius 🐓 Net ir reklama per visas informavimo priemones buvo užsukta. Nedaug trūko, kad tie šaldyti paukščiai būtų atkeliavę tiesiai į visas to tinklo vaistines, nes jau buvo užsimota pirkti mažus šaldytuvus paukštienos sandėliavimui vaistinėse. Bet nugalėjo sveikas protas, todėl vaistinėse dalinome tik kuponus, su kuriais žmonės ėjo į paukštyno firmines parduotuves ir už pusę kainos pirko vištų ir gaidžių ketvirčius. Beje, žmonės labai norėjo pigių pietų, todėl vaistus pirko išsijuosę – net nežinau, ar būtų užtekę to mažo šaldytuvo 🙃 Kiti gi, užėję į vaistinę, prašydavo ne vaistų, o vištų. Kai pasakydavai, kad vištų čia nelaikome ir jomis neprekiaujame, ne visi patikėdavo: Tai sau visas susikrovėte, žinome mes tuos farmacininkus…

Tokios ir kitos panašios akcijos – tai pasekmė to, kad vaistinėms vadovauja žmonės, neturintys nieko bendra su farmacija.

Ketvirtoji (XXXX) vaistinė

Vasara ☀️ Temperatūra lauke – virš 30 laipsnių karščio. Tokia pati ir vaistinėje. Kondicionieriaus nėra. Įrengti jo niekas net ir negalvoja. O ir kam? Vaistinėse juk dirba geležiniai žmonės, neištirps ❄️ Na, iš valdžios pasiųstą žinutę supratau. Bet be žmonių vaistinėse dar ir vaistai laikomi. Didelė jų dalis turi būti laikomi iki 25 laipsnių, kiti – iki 30 laipsnių temperatūroje. Bet vaistinėje kabančio termometro padalos išėję iš ribų, todėl neaišku, kiek dar laipsnių yra virš 30. Mano rankose šaldančio tepalo pakuotė išsipūtusi iki begalybės ir atrodo, tuoj sprogsianti. Rodau jį regiono vadovei, o ji – “Dėk į šaldytuvą” . O kaip su kitais tepalais, dar neišsipūtusiais? Kaip su kosmetiniais kremais? “Dėk viską į šaldytuvą. Ir prekiauk!” Sakau: Neprekiausiu! O ji: “Tada nurašyk!” Kaip viskas paprasta ir banalu. Žinoma, kad nurašiau. Kaip paskui žmonėms į akis galėčiau pažiūrėti dėl tokių parduotų prekių kokybės? Ir toks požiūris ne mažos privačios vaistinės, o vieno iš tinklų giganto. Kurio savininkė rieškučiomis semia pelną ir reikalauja vis daugiau. Gal ji nematė animacinio filmuko apie auksinę antilopę. Tuomet linkiu jai jį pasižiūrėti kartu su vaikais.

Vis gi, temperatūra kaito ir toliau, lankytojai pradėjo stebėtis, kaip mes tokioje pirtyje galime dirbti, todėl parašėme raštą administracijai. Dedikavome jį – už farmacinę veiklą atsakingam asmeniui. Naiviai galvojome, kad jis operatyviai išspręs mūsų problemą. Bet jo atsakymas pritrenkė: “Niekam nesakykite, kad pas jus nėra kondicionieriaus ir ramiai dirbkite. Nes žmonės dar skundą parašys Vaistų kontrolės tarnybai.” Bet palaukite, karšta ir žmonėms, kurie stovi eilėje, jie alpsta, nes nėra kuo kvėpuoti! “Sakykite, kad sugedo kondicionierius ir laukiate meistro”, kaip vėjas atskrido atsakymas 🌬 Taip laukėme du metus, kol kondicionierių “pataisė”. 

Tas pats žmogus, baigęs farmacijos mokslus ir atsakingas už visų tinklo vaistinių farmacinę veiklą, “patarė”, kaip pasielgti su sudužusiu gyvsidabriniu termometru, kurį neatsakingas pilietis paliko vaistinėje prie šiukšlių dėžės. Suvyniokite, kad nesimatytų ir su visomis vaistinės atliekomis atiduokite naikinimui, paprotino. Visai nesvarbu, kad tas gyvsidabris vaistinėje gulės dar 6 mėnesius, kol ateis atliekų išvežimo laikas. Nesvarbu, kad tokios atliekos nenaikinamos kartu su vaistais. Nesvarbu, kad jų net negalime taip paprastai atiduoti naikinimui. Ir tikrai, baisus čia daiktas, kad vienas ar kitas darbuotojas apsinuodys. Juk ir vadovė – krautuvininkė laikosi panašios nuomonės – komentuodama karą Ukrainoje, pasakė: “Vaistinė neužsidarytų net kritiniu atveju. Jei bomba ant kažkurios vaistinės nukristų, tai ta vaistinė ir neveiktų, bet veiktų kita vaistinė – už kampo, už dviejų gatvių”. Tikrai. O čia kažkoks niekingas gyvsidabris garuoja pusę metų. Ne kokia nors bomba 💣

Išvada

Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos sunku pergyventi, bet reikia guostis tuo, kad galėjo būti dar blogiau 😎