Vaistininko užrašai

Kiekviename žmoguje pjaunasi du vilkai: baltas ir juodas, geras ir blogas. Kuris manyje laimės? Tas, kuris maitinasi 🍔

Ar tikrai viskas taip paprasta? Manau, kad tai nuolatinis darbas su savimi, su savo sąžine. Žinoma, galima iki soties prišerti abu vilkus (kad jie nustotų tarpusavyje pjautis) ir toliau patogiai gyventi. Gyventi taip, kaip norisi ir tinka tau, net jei tai netinka niekam kitam 🥳

Ateina klientas, vaistinės savitarnoje prisirinkęs nemenką krūvelę maisto papildų. Palinkęs prie kasos klausia, ar geras jo pasirinkimas. Kadangi vienas vilkas jaučiasi sotus, pasisiūlau pakoreguoti jo pirkinių krepšelį savo nuožiūra. Klientas nepatikliai žiūri į mane, lyg ketinčiau jį prigauti, gina savo pasirinkimą, besdamas pirštu į naujovišką pakuotę ir ITIN GERĄ PASIŪLYMĄ 1+1. Kantriai jam dėstau, kad nors pakuotė ir gražiai atrodo, cholesterolio rodikliams įtakos tai neturės. Tai ne tas produktas, kuris daro stebuklus 🧙‍♀️Negaliu gi žiūrėti klientui į akis ir neraudonuojant teigti, kad tai vienas geriausių produktų, kuris tikrai tikrai sureguliuos cholesterolį. Nebent, galėčiau prisipažinti, kad jei jis nupirktų tas dvi dėžutes, tai prisidėtų prie mano algos priedo…

Kita klientė nori pasitarti dėl kosmetinio kremo – nežino, kurį gamintoją pasirinkti. Du vilkai grumiasi tarpusavyje, vienas kitam nenusileisdami. Jaučiu, kaip mano kairė ranka tiesiasi link vieno, dešinė – čiumpa kitą, o širdis prieštarauja abiem variantams. Visgi, klausau savo širdies, net kai ji priima ir nepatogius sprendimus (ypač tada!). Paduodu tą, kuris savo kokybe ir atsiliepimais lenkia visus kitus. Nesvarbu, kad vėl nieko neuždirbau (sau) ir uždirbau mažiau nei galėjau uždirbti krautuvininkui. Taigi, vidinės kovos nurimsta, bet neilgam, nes kur besidairau, visur prieš akis krautuvininko atmintinė: Pasiūlyti x  prekę, Nepamiršti asmeninio pasiūlymo, Klientams įpiršti lojalumo kortelę. Įžengus giliau, durys ir sienos nukabinėtos plakatais, kuriuose pavaizduoti vaistai, maisto papildai, med. prekės, kosmetika ir kt., kuriuos PRIVALU pasiūlyti pirmiausia. Todėl nuolat prieš akis mirgantys nurodymai kaip turi elgtis vienu ar kitu atveju, tuos du tavyje tūnančius vilkus kaip reikiant įaudrina 🌪 Pasakau sau garsiai: JEI ABEJOJI, ŽENK DAR VIENĄ NEDIDELĮ ŽINGSNĮ Į PRIEKĮ. Tad žengiu.

Ir prieš save pamatau demonų apsėstą agresyviai nusiteikusią būtybę, žvelgiančią bejausmiu apdujusiu žvilgsniu 🧟‍♂️, kuri reikalauja insulininių švirkštų. NEDELSIANT! Pasakau, kad neparduosiu, nes vis dar pykstu už praeitą kartą su švirkštais pasisavintus ir žuvų taukus. Net nežinau, kuris vilkas manyje šį kartą nugalėjo 🤔

Po kelių minučių įžengia dar vienas nepatenkintas lankytojas, kuriam nesiseka įsigyti išrašytų vaistų. Bandau paaiškinti, kad aš čia niekuo dėtas, bet ar įpykęs žmogus ką nors girdi? Jis taip rėkia, kad net savęs negirdi. Kantriai minkau klaviatūros mygtukus, skambinu kolegoms ir, o dangau, man pavyksta rezervuoti jam vaistus kitoje vaistinėje. Išbėgo net ačiū nepasakęs, gal sunerimo, kad jo vaistų kam kitam neparduotų. Bet mes pripratę ir būti išbarti, ir nebūtais dalykais apkaltinti, ir be padėkos likę. 

Taigi, kasdien vyksta nesibaigianti kova – tarp žvėrių, sąžinės, žmogiškumo… Kurį kompensuojamą vaistą pasiūlyti? Tą, kurį nurodė krautuvininkai? Ar tą, kurio prašo klientas? Ar įkyriai prašyti, kad senjoras pirktų dvi prekes (už tam tikrą sumą), nes tada gaus nuolaidas, ar visgi įtikinti, kad jis daugiau sutaupys, jei pirks vieną, bet tikrai reikalingą vaistą? Ar brukti lydinčias prekes, kurių žmogus net neplanavo pirkti?

Kai tave pasiekia algos lapelis su nedžiuginančiais skaičiais, atrodo, ir patį velnią parduotum. Ir kaip tą blogą vilką pamaitinti, kad jis būtų sotus? Čia nepadės net tris kartus mikrobangėje šildyti ir vis tiek atšalti suspėję kotletai, kuriuos planavau ramiai suvalgyti pertraukėlės metu. 

GYVENIMAS NESĄŽININGAS, BET, VIS DĖLTO, LABAI GERAS 🎉

Ir būti reikia tuo, kuo esi. Būtent BŪTI, o ne imituoti, įtikti ar parduoti save bet kokia kaina 😎