Galbūt paskutinis šansas?

Vaistininkai

Tiek periodinė spauda, tiek įvairūs interneto portalai mirga nuo vaistininkų dalinamų patarimų. Vienuose rašoma, kaip saugiai laikyti vaistus namuose, kituose – kaip tuos vaistus saugiai naudoti, dar kituose – kaip reikia gyventi, kad tų vaistų iš viso nereikėtų 🤓 Visuose galima rasti kažką naudingo, prasmingo ar komerciškai naudingo. Kaip ten bebūtų, šiandienos vaistinė daugiau dvelkia komercija nei rūkstančia alchemijos krosnimi ar magiškais kvapais🔮 Ir nors dažnas pilietis vaistinėje linkęs paatvirauti ne tik apie jį užklupusias sveikatos bėdas, bet ir apie džiaugsmus bei kitus gyvenimo malonumus, ne visada jam tai pavyksta. Paradoksas – nors vaistinių Lietuvoje su kiekvienais metais tik daugėja, deja, pokalbiams laiko lieka vis mažiau ir mažiau⏳Šį brangų laiką negailestingai suryja antraeiliai darbai, kuriuos atlikti primygtinai verčia krautuvininkai. Tie darbai visiškai nesusiję su klientų gerove ir sveikatos paslaugų teikimu 😕 Kaip žinia, ligoniams, laiku negavusiems gydytojų specialistų konsultacijų, paskutine viltimi tampa vaistinė. O vaistinių darbuotojai, praradę paskutinę viltį būti suprasti savo vadovų, ne visada tampa vilčių ir norų pildytojais. Užuot savo laiką skyrę patarimams ir konsultacijoms, jie priversti skubėti ne tik dėl to, kad dažnai tenka dirbti vieniems pamainoje, bet ir dėl to, kad šalia pagrindinio darbo jų dar laukia antraeiliai, bet PRIVALOMI darbai (reklama, plakatai, kainų spausdinimai, jų karpymai, dėliojimai, žurnalų pildymai ir dokumentų segiojimai, grindų ir lentynų plovimai (kartais ir langų), gėlynų ravėjimai vasarą 🌺 (ačiū dievui, ne visur) ir sniego atkasinėjimas nuo durų bei druskos barstymas žiemą ❄️) Tai kada gi pakalbėti ir išklausyti? Kartais klientui atrodo, kad žmonių nėra, vadinasi, tu nieko neveiki ir turi marias laiko. Bet ne visada tai būna TIESA. Ne kartą teko išgirsti:

“Daugiau į tą vaistinę neisiu!”

“Kokia (koks) nemaloni (-us) darbuotoja (-jas) ten dirba!”🧟‍♂️

“Manęs net neklausė, ar man reikia visų išrašytų vaistų, net galvos nepakėlė nuo kompiuterio!”👩🏻‍💻

“Anoje vaistinėje tai nieko nepaklausi, visos piktos kaip širšės!”🐝

“Paklausiau, nuo ko tie vaistai, tai atkirto, kad kuo skundžiuosi, nuo to ir parašė”🤦‍♂️

“Klauskite gydytojo, kuris rašo, o ne manęs”

ir t.t. ir pan. Mes nesureikšminame tokių komentarų, nes panašius, tikriausiai, išsako ir apie mūsų vaistinę 🤭 Kartais tai būna tiesa, kartais – ne. Kartais klientas būna piktas ant viso pasaulio, kartais – mes būname pavargę ir išsunkti. O kur dar gamtos išdaigos – lietus, purvas, kruša, mėnulio pilnatis, magnetinės audros ar saulės užtemimas… Vienaip ar kitaip, visa tai veikia 🌓 Tačiau žmogus ir labiausiai atsainioje visuomenėje yra kupinas stebuklo laukimo, paguodos ar patarimo. Todėl pasinaudosiu galimybe ir šiandien duosiu vieną naudingą patarimą.

Skaityti toliau »
Rgs 29, 2022 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #118

Vaistininko dienoraštis

Gyvenimas – kaip supermarketas, imk viską, ko nori, bet nepamiršk – priekyje kasa. Už viską reikės sumokėti 💶 Tikra tiesa, kaip ir tai, kad nemokamai –  tik sūris pelėkautuose 🐭

Svarbu, kad viskas būtų pasakyta skambiomis frazėmis, tuomet į smulkmenas dėmesį jau nelabai kreipiame. Bet velnias slypi detalėse…

Vienas didžiųjų vaistinių tinklų (vaistinė Camelia) išplatino naujieną, kad Lietuvos paralimpiniam komitetui skyrė finansinę paramą ir kartu, šviesdami visuomenę, sieks mažinti žmonių su negalia patiriamą atskirtį. PAGIRTINA. Taip pat pristatė “naują” lojalumo programą žmonėms, turintiems negalią – numatyta didinti reikalingų prekių prieinamumą mažinant kainas žmonėms su negalia. Visi, kurie taps lojalumo programos nariais, vaistinėse gaus šias nuolaidas: iki 30 proc. maisto papildams, iki 25 proc. – kosmetikai, iki 20 proc. – nereceptiniams vaistams, iki 15 proc. – receptiniams vaistams ir iki 20 proc. kitam asortimentui. NIEKO NAUJA.

Beje, kiekvienas “patrauklus” pasiūlymas, kaip ir šis, turi išimčių – nuolaidos netaikomos prekėms, kurioms taikomos kitos akcijos, nuolaidos ar pasiūlymai. Akcija taikoma administracijos patvirtintam prekių sąrašui, kurį galima rasti vaistinėse. Nuolaidos netaikomos mineraliniam vandeniui, dovanų kuponams, kompensuojamiesiems vaistams ir med. prekėms, perkant su kompensuojamų vaistų receptu. Nuolaidos ir sąlygos administracijos sprendimu gali būti pakeistos.

Tik apie išimtis taip garsiai jau neskelbiama. Dažnu atveju, klientai apie nepriklausančias nuolaidas sužino tik vaistinėje, mokėdami už prekes. Taigi, kaip visada, visą nepasitenkinimą ir rūstybę tenka išjausti vaistinių darbuotojams 😢 Bet ir tai dar ne viskas. 

Skaityti toliau »
Rgs 22, 2022 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #117

Vaistininko dienoraštis

“Ir gėda, ir bėda”, taria vyriškis, pasislėpęs po masyviais geltonai žaliais polaroidiniais akiniais. “Tai kas nutiko?”, klausiu jo, bet jis kaip užsukamas mechaninis žaisliukas vis kartoja “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…”. Šiek tiek susinervinu, nes matau, kad nei gėdos, nei bėdos aš nepašalinsiu – niekaip nepavyksta užmegzti kontakto – nei akių 👁 (neleidžia veidrodiniai akiniai ), nei jokio kito 🦹🏼‍♀️ “Tai gal pirma apie bėdą?”, ieškau priėjimo. “Ne, pirma apie gėdą. Labai bijau, kad Onutė su manim neišsiskirtų.” “Ir ko jai skirtis?” “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda…” “Dešimtas hemorojaus lygis”, pagalvoju ir staiga suprantu, kad ne tik pagalvojau, bet ir garsiai ištariau 🤭 “Ne, ne, ne taip supratote, man ne hemorojus, man Viagros reikia. O, dieve, ir gėda, ir bėda…” “Gal jau gana tą mantrą kartoti?”, tariu ir apsidžiaugiu, kaip lengvai praslydau su ne kiekvienam suprantama savo pojūčių vertinimo skale 🤓 “Nei čia gėda, nei čia bėda, šiais laikais viskas išsprendžiama, tik va, recepto reikia”. “Parašė man gydytojas elektroninį”. “Puiku, tada jokių bėdų”. Vyriškis nusiperka ir išeina. Po kelių minučių girdžiu: “Ir gėda, ir bėda”. Pakeliu galvą ir prieš save veidrodiniuose akiniuose išvystu nustebusį savo žvilgsnį 🧐 “Nepaklausiau, per kiek laiko man suveiks?” Gavęs atsakymą, tyliai pasišalina. “Vienuoliktas hemorojaus lygis”, tariu mintyse, kai per langą pamatau vėl grįžtantį tą patį vyriškį. “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda”, jau nuo durų girdžiu spėjusią įgrįsti dainelę, bet giliai įkvepiu, suskaičiuoju iki septynių ir ramiai laukiu sekančio klausimo, kurį netrunku išgirsti: “O ar aš jos nesuplėšysiu?” “Ko? Onutės?” Dabar jau aš mintyse kartoju mantrą: “Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – keisti, ką galiu pakeisti ir išminties – tą skirtumą suprasti.” Ir pajuntu, kaip iš mano ramybės ateina gerumas ir ilgalaikė stiprybė 😇 Bet nuraminus savo mintis taip pat svarbu jas vėl sutelkti, todėl ramiai atsakau: “Turėkite drąsos pasikliauti savo protu.” Klientas patenkintas išeina. Kai skaitysite toliau, turbūt, galvosite: “nesąmonė, taip negali būti, čia jau per daug sutirštinta”, bet, deja, nieko neperdedu. Po kelių minučių vėl girdžiu: “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…” Aš žinau, kad kantrybė yra ypatingas bruožas. Pristigę jos, per valandą galime pridaryti tiek klaidų, kad joms ištaisyti prireiks savaičių, todėl įdėmiai klausau. “Ar man šie vaistai nepakenks odai? Girdėjau, kad nuo jų greičiau senėjama. Matote, kokia mano lygi ir graži oda?”, išdidžiai taria vyriškis ir pagaliau nusiima akinius, kad parodytų savo raukšlėtą veidą 😎

LAIKYKIS. LAIKYKIS TVIRTAI. ATSILAIKYK. KANTRYBĖJE GENIALUMAS 😜

Skaityti toliau »
Rgs 15, 2022 - Mano dienoraštis    0

Be kaltės kalti

Vaistininko dienoraštis

Atsiverčiu populiarų savaitinį žurnaliuką ir skaitau:

“Sena ir įdomi mūsų vaistininkystės istorija. Aišku, nebūtų jos be iškilių vaistininkų. O kokia nūdiena?

Vargina progresuojančių sąnarių ligų skausmai, tad dažnai perku vaistinėse įvairių tepalų. Pastebėjau, kad paklausios, efektyvesnės prekės yra brangios. Tenka rinktis iš pigiausių, o nedidelė 50 g tūbelė greitai išsibaigia, todėl nusprendžiau pirkti 100 g pakuotę, tikėdamasi, kad ji dar bus ir pigesnė. Nuėjau į vaistinę. Iškart pamačiau lentynoje savo prekę. 50 g pakuotė kainavo 3,49, o 100 g – daugiau nei 9 eurus! Prie abiejų užrašas “Pigu”. Juodasis humoras?! Ar farmacininkai nusprendė pasityčioti patys iš savęs? Kiekvienas žmogus šiais laikais tiek aritmetikos dar moka… Gėda dėl tokių akibrokštų – juk tikslumas ir sąžiningumas visada buvo vaistininkų prioritetas.” Pensininkė N. Z.

Kokios mintys mane aplankė? NIEKUOMET NESVAIDYKITE PURVU. JŪS GALITE PATAIKYTI Į TAIKINĮ, BET JŪSŲ RANKOS VISADA BUS PURVINOS 😏 O jeigu rimčiau, tai liūdna, kai klientai, permokėję už pasirinktus vaistus pirmiausia kaltina vargšą vaistininką, kuris niekada nenustatinėja kainų ribų ir jokio patariamojo žodžio jų parinkimui, deja, neturi 🙁 Jau kam kam, bet vaistininkui ar jo padėjėjui, tikrai nereikia svetimų pinigų, juolab senjorų. Žinoma, apmaudu, kai atsiduri aprašytoje situacijoje, tačiau ji gali turėti ne vieną, o penkiasdešimt pilkų atspalvių 🌕🌔🌓🌒🌑 Visi žinome, kad velnias slypi detalėse, o vaistinėje – jų labai daug. Na, kad ir tokia maža (matoma tik įgudusiai akiai), bet reikšminga detalė – vaisto veikliosios medžiagos kiekis grame. Dvi identiškos pakuotės (dydis, spalva), tik procentiniai skaičiai, rodantys vaisto stiprumą, skiriasi (1% ir 5%). Ir, be abejo, kaina. Dažnas gamintojas pasiūlo kelias vaisto formas – kremą, tepalą. Tiesa, jų kainos dažnai būna vienodos, bet juk pasitaiko ir išimčių. Kaina gali skirtis ir dėl poveikio – kaitinančio, šaldančio ar neutralaus. Arba gamintojas pateiks naujieną ir mažom raidelėm kamputyje parašys Nauja formulė. Gal vaistas savo gydomosiomis savybėmis mažai kuo skirsis nuo savo pirmtako, bet kaina bus jau kita.

Kartais kainos skirtumą gali lemti ir vaisto kelionė iki prekystalio: vienas vaistas atvyko tiesiai iš gamintojo, kitas – lygiagretaus importo, leidžiančio pasiūlyti tuos pačius vaistus žemesne kaina, pagalba. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vyksta vaistų perpakavimas. Tokias paslaugas siūlo ne viena, ir ne dvi įmonės. Ne visi pirkėjai domisi vaisto kilme. Labiau juos domina kaina, o ne ant pakuotės užklijuota informacija, skelbianti, kad vaistą Lietuvoje perpakavo X įmonė.

Skaityti toliau »
Rgs 8, 2022 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #116

Vaistininko dienoraštis

Ankstyvas ir saulėtas rudens rytas. Garuojanti kvapni rytinė kava, nepašildyta mikrobangų krosnelėje, o užpilta ką tik užvirintu vandeniu, nuteikia mane pozityviam dienos darbui vaistinėje. Netrukus prasiveria durys ir žengia pirmasis klientas. Po jo – dar vienas. Ir dar vienas.

Klientas Nr.1

Man reikia pamatuoti promiles. Ar galite?

– Galiu pamatuoti kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, deguonies įsotinimą kraujyje, patikrinti regėjimą, nustatyti odos būklę, paskiepyti, bet promilių nepamatuosiu.

– Tai laikas pagalvoti ir apie šitą paslaugą 😤

Klientas Nr. 2

Narkotikų testų turite?

Klientas Nr. 3

Vieną indelį mėšlui. Mat netiko degtukų dėžutėje! Farmacininkų biznis!

Mano trys pirmieji rugsėjo 1-osios klientai 🙃 Prisiminus posakį Atmink – geriausia dar priešaky, su nerimu laukiu kitų lankytojų. Sekantis labiau prajuokina nei suglumina, pasidalindamas savo rytiniais įspūdžiais:

Labas rytas! Aš ką tik po pornografinės nuotraukos.

– 🤭

– Oi. Kaip aš pasakiau? Panoraminės nuotraukos?

Po teisybei, man visai nesvarbu, kokia buvo ta fotosesija, medicininė ar pramoginė, svarbiausia, neprarasti humoro jausmo, kuris dažnai yra neatsiejama mūsų darbo dalis 🤗 Kartais bandai į situaciją pažvelgti rimtu veidu, o klientas ima ir paverčia viską juokais. Bet pasitaiko ir taip, kad tavo pajuokavimai apie ligas ar gyvenimą lieka nesuprasti ir tada jau lauk bėdos, nepadės nei akcijos, nei asmeninės nuolaidos 🎁 “Man pirštelių geriamų”, sako klientas, o aš nežinau, į kurią vaistinės pusę pasiduoti ir kokį stalčių atidaryti… Bandau aiškintis, kas tai per piršteliai (tikriausiai, ne žuvų, nes jie valgomi, o ne geriami🤭), bet klientas tik kraipo galvą, nesuprasdamas, kas man neaišku. Kadangi tokio prašymo dar neturėjau (visada būna pirmas kartas), sunkiai sekasi susieti vaistą su piršteliu. “Reklaminiame leidinyje yra tie piršteliai, virškinimui jie”, sako klientas ir tada suprantu, kad geriamieji piršteliai todėl, nes jų įpakavimas yra pailgoje plonoje vienkartinėje pakuotėje, kurią atkirpus/nuplėšus, jos turinį gali įspausti tiesiai į burną.

– Pažiūrėkite, ar man parašė elektroninį receptą?

– Deja, bet ne.

– Tai ir puiku! Skrandis pailsės nuo vaistų 🤩 Geros jums dienos! 

Pasirodo, kai gydytojas neparašo recepto, ne visada būna blogai. Žinoma, tai vienetiniai atvejai, kai receptas neparašytas ir mes negauname velnių, kad jis neparašytas 🙂 Laimė! Kiekvienam ji – vis kitokia. Alkanam – jo duona. Ištroškusiam – vanduo. Skęstančiam – draugo ranka. Ieškantiems ligų – neišrašytas receptas 😃

Skaityti toliau »
Rgs 1, 2022 - Laisvalaikiui    0

…Rugsėjis

Mokyklos klasė
Prisimink mokyklą
Ir tą juodą suolą
Karalienę “dvoikę”
Generolą “kuolą”.

Prisiminiau kažkada išmoktą ketureilį, kuris atitiko tą laikotarpį, kuomet lankiau mokyklą. Taip, taip, turėjau savo pažymių knygelėje įvairių skaičių – pradedant nuliu, baigiant – penketu 🙂 Tada buvo penkiabalė pažymių sistema ir mūsų žinių vertinimas paprastai turėjo tilpti į keturis skaičius – 2, 3, 4, 5. Tačiau ypatingais atvejais galima buvo gauti ir žemesnį įvertinimą. Pavyzdžiui, kai mane pakvietė atsakinėti rusų klb. mokytoja ir aš nesugebėjau išlementi nei žodžio (šiaip, šio dalyko mano pažymiai buvo gana aukšti – 4-5, bet tada kažkas, matyt, užplaukė), ji ramiai tarė: “Kadangi visą laiką pratylėjai, rašau tau 0”. Ir tikrai parašė! Turiu išsaugotą daiktinį įrodymą – pažymių knygelę 📒 Joje taip pat yra įsitaisęs ir kuolas, t.y. vienetas. Už nepasiruošimą biologijos pamokai. Kai mokytoja pakvietė atsakinėti, nieko nepapasakojau 🤭, todėl gavau dvejetą. Kitai pamokai specialiai nesiruošiau, nes pagalvojau, kad antrą kartą iš eilės tikrai nekvies atsakinėti. Ir ką sau manote? Pakvietė. Kadangi vėl nieko doro nepasakiau, parašė vienetą 😢 Bet toks vertinimas, kaip jau rašiau, būdavo skiriamas ypatingai retomis progomis. Kita vertus, nors buvo penkiabalė sistema, keista, bet vienetai buvo beveik nerašomi, o nuliai – tuo labiau. Smagu prisiminti senus nerūpestingus laikus atėjus rugsėjo pirmajai 💐

Tiems, kas turi darželinukų

Vaikų čiauškėjimas – tai daugiau negu žodžiai; tai ne muzikos garsai, bet vis dėlto tai  – giesmė; tai ne skiemenys, bet vis dėlto sudaro kalbą.

Kodėl tu neateini, kai aš tave šaukiu? Aš tave šaukiau keletą kartų! – sako mama.

Kai tu pašaukei mane ketvirtą kartą, aš išgirdau tik pirmą kartą 🤭


Visos puikiosios žmogaus savybės – kilnumas, padorumas, gerumas, darbštumas – formuojasi pirmiausia vaikystėje, šeimoje ir yra tėvų auklėjamųjų veiksmų rezultatas.

Milda atsisėdo prie pianino nešvariomis rankomis. Mamai pradėjus ją barti, ji tarė:

– Nesirūpink, nieko neatsitiks. Aš skambinsiu tik juodais klavišais 🎹

Vaikai išauga mus nepalyginamai greičiau, nei mes išaugame juos 🤓

Tiems, kas turi 6 -12 metų amžiaus mokyklinukų

Jie labai nori adaptuotis tame pasaulyje, kuris yra už jų šeimų ribų. Jie nori mėgdžioti tokio paties amžiaus ir lyties vaikus.

Jie nori tapti kuo mažiau priklausomi nuo savo tėvų.

Jie išeikvoja daug energijos įvairiems įgūdžiams įgyti, pažinti viskam, kas yra aplink juos, tyrinėti prieš juos atsiveriančiam nuostabiam pasauliui 🔍

Kitų žmonių reiškiama pagarba sužadina giliai slypinčius geriausius pradus, tas vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo, išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Ten, kur vyrauja tarpusavio pagarba, lengviausiai pasisavinamos teigiamos vertybės, kurios perduodamos kitiems. Tuomet geriausiai išgirstama, suprantama. Tačiau nepagarba gimdo nepagarbą…

“Labiausiai jaučiuosi nelaimingas tada, kai su manimi visiškai nesiskaito mano tėveliai. Vos tik pradedu sakyti savo nuomonę, kuri nesutampa su jų, tuoj mama ir tėtis lyg susitarę mane nutraukia, sakydami, kad aš dar per mažas, kad man pienas nuo lūpų nenudžiūvęs 🍼, kad aš valgau jų duoną ir tik tada galėsiu turėti savo nuomonę, kai pats užsidirbsiu… Nutariau daugiau niekada tėvams nesakyti, ką jaučiu ir ką galvoju.”

Skaityti toliau »
Rgp 25, 2022 - Laisvalaikiui    0

Margas pasaulis

Margi žmonės (šeima)

Žmonių būna įvairių. Pradėję pokalbį piktai, išeina gerai nusiteikę ir laimingi. Arba, iš pradžių juokiasi, o vėliau grasina atleisti iš darbo. Vieniems prekes sudedi į maišelį, o jie tą maišelį nutrenkia tau atgal, kitas pasipiktina, kai vienos dėžutės neįdedi į maišelį. Vieni nori, kad jiems patartum, kiti – patarimus dalina patys. Vieni supyksta, kai gauna mažą nuolaidą, kiti – didžiuojasi tuo, kad įstengia nusipirkti be jokių nuolaidų.

Vaistininkų irgi būna visokių – linksmų, rimtų, susiraukusių. Vieni aptūpčioja klientą nuo jo įėjimo į vaistinę iki kol jis ją palieka, kiti – laukia, kad klientas kuo greičiau išsinešdintų 😳 Vieniems pavyksta slaptą pirkėją aptarnauti taip, kad surinktų 100 %  ir gautų premiją, kiti – dirba ne ką prasčiau, bet pasiūlo mažiau ir premijos negauna ☹️ Vieniems pavyksta apsipirkimo kvitą ištempti iki 20 cm ilgio, kitiems – suteikti kvalifikuotą pagalbą užtenka ir su viena preke. Juk vaistininko profesionalumas nematuojamas kvito ilgiu ir parduotų prekių skaičiumi 😬 Vienas vaistininkas mėgsta plepėti, kitas – atvirkščiai, geriau patylės ir daugiau išklausys. Visais atvejais svarbiausia yra padėti sveikti.

Vaikų taip pat vienodų nebūna. Vieni kantriai laukia, kol tėvai ką nors nupirks arba nenupirks. Kiti – tampo už rankų, rodydami į vieną ar kitą patikusį daiktą. Treti – kad nevargti, iš karto krenta ant žemės ir gauna, ko nori arba į užpakalį 😥

Norėčiau parašyti ir apie dar vieną kategoriją – pasipinigautojus ir kitus prašytojus. Beje, jie taip pat skirtingi. Vieni ko nors prašo, nes jų likimas pasisuko ne ta linkme, kiti prašo, nes jų toks gyvenimo būdas, treti – patologiniai tinginiai, kuriems bet koks darbas yra gyvenimo rykštė. Dar kiti – apsimetėliai, besinaudojantys kitų vardu ir parankia situacija. Pastaruoju metu sutikau nemažai prašytojų, prisidengusių Ukrainos vardu. Pasirinkę tas miestų vietas, kuriose lankosi daug gyventojų (prie didelių prekybos centrų) bei naudodamiesi esama situacija, jie pasistato aukų dėžutes su ukrainietiškais užrašais bei simboliais ir ne lietuvių kalba kviečia paaukoti ukrainiečiams. Atidžiau pažiūrėjus į tuos pinigų prašančius jaunus vyrus, suvoki, jog jų vieta bent jau šiandien tikrai turėtų būti ne čia, o ir jų elgesys – labiau chamiškas, nei nuoširdus. Ką gi, per prievartą iš tavęs pinigų niekas neatiminėja, todėl tik pačio reikalas, kam, kada ir kiek savo pinigų paaukosi.

Yra ir sąžiningų prašytojų. Kartą beapsipirkinėjant viename prekybos centre prie manęs priėjo visiškas bomželis ir paprašė 2 litų (tada dar buvo ši valiuta) alui, nes jis labai blogai jaučiasi ir jei neišgers alaus, tai mirs ☠️. Teko gelbėti gyvybę 🤷 Už sąžiningumą ☝️

Skaityti toliau »
Puslapiai:1234567...92»