Geg 23, 2024 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #150

Rytas (rytinė pamaina)

Aštunta valanda ryto. Saulė skaisčiai šviečia per langą, pranašaudama gerą dieną, kuri tik įgauna pagreitį. Ką gi, aš pasiruošęs gerų emocijų pliūpsniui. Bet… Į vaistinę įžengia dvi akiniuotos ir skrybėliuotos senjoritos, apie 70 metų.

– Man lengvesnio metoprololio ir sunkesnio prestarijaus. Einam su drauge sportuoti, pamiršau namie išgerti.

Duokite asmens dokumentą, pažiūrėsiu, ką naudojate.

– Jūs nesupratote, ką aš jums pasakiau? Man vaistų reikia, kuriuos ryte pamiršau išgerti. Taip kad, GREIČIAU DUOKITE, NES AŠ NETURIU LAIKO ČIA SU JUMIS KALBĖTI. Treniruotė laukia 🤸‍♂️🏋️‍♀️

– Suprantu. Bet vaistai – ne saldainiai. Aš privalau patikrinti.

– Tai čia TOKIE reikalai rimti, kad reikia dokumento? Pasakysiu skaičius.

– Tai va, jums parašytas metoprololis – sunkesnis, o prestarium – lengvesnis. Matote, kaip svarbu yra viską sužiūrėti. Vaistų turite dar trims savaitėms.

– Žinau. Aš gi sakiau, kad pamiršau išgerti prieš sportą. O jei neišgersiu, galiu NUMIRTI.

Tai jeigu jau mirti susiruošėte, gal neverta ir į sportus eiti?

Saulėta diena po truputį niaukiasi. Nuo reiklių klientų. Išėjus vieniems, juos keičia kiti. Vos tik puošniosios skrybėlaitės pradingsta tolumoje, kai vėl prasiveria durys. Pirma įeina jo EGO, o paskui – ir jis pats:

– Man Alotendino 10/5 mg, 10/10 mg, o gal 5 ir 10? Parašyta. Pažiūrėkite.

– Jūsų receptas įsigalios po penkių dienų.

– Nesek man čia pasakų, o greičiau duok!

– Tai leiskit pabaigt tą pasaką. Šiuo metu vaistų dar turite. Ateisite po penkių dienų ir nusipirksite savo vaistus.

– Tai bl.., na.. man dabar mirti, ar ką?!

Ir ko jie dabar šį rytą mirti visi susiruošė 🧐 Staiga pasijuntu kaip vaikščiojanti giltinė, besimojuojanti dalgiu. Išėjo vyriškis, paskui jį – jo EGO, likau tik aš, paskendęs giliuose apmąstymuose. Bet vaistinėj ilgai nepamąstysi. Jis vėl sugrįžo! Kaip Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos. 

– Tai va, žiūrėk dabar. Matai? 20 diena. Vadinasi, ŠIANDIEN.

– Taip, išrašytas receptas šiandien, bet įsigalios tik po penkių dienų.

Išeina. Grįžta. Deja Vu (DĖ ŽAVU) DIEVAŽI 🤯

Ėėėėėėėė, klausyk, kur čia dabar turiu kreiptis, kad man vaistų neduodi?

Belieka tik ištiesti ranką su paruoštais įvairių įstaigų telefonais. Tegul aiškinasi… 

Dar tik 8 val. 32 min., o aš jau noriu užrakinti vaistinę ir eiti namo. Dešimtas hemorojaus lygis 💩

Skaityti toliau »
Geg 16, 2024 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #149

Ir vėl prisiminiau Nedos dainos žodžius: “Eilinę dieną rojuj.” Ech, pagalvojau, ar rojaus džiaugsmus pajusime tik tuomet, kai iškeliausime Anapilin? Bet aš labai norėčiau jau šiandien gyventi lyg rojuje 😇 Deja, deja, deja. Jeigu namie laukia rojus, tai darbe – tikrai ne visuomet.

– Ko čia stovi toks nelaimingas? Susirūpinęs kažkoks. 

– Galvą skauda.

– Galvą? Skauda? O tai ką, ir jums būna, kad skauda? Aš galvojau, kad jums niekada nieko neskauda 😳

Ir kaip gi neskaudės tos galvos, jeigu jau nuo anksčiausio ryto pradedi šokti pasiutpolkę. Kainų. Šiaip ne taip užbaigiame vieną akcijų mėnesį, kaip nepastebimai ateina sekantis. Mėnesio gale išsivalom, išsišvarinam dulkes iškraustytose lentynose ir pamažu, pagal naują akcijų laikraštuką bei planogramas pradedame dėlioti sekančią mozaiką. Nelygu vaistinės dydis ir joje esančių darbuotojų skaičius, lentynas užpildome per kelias dienas (įskaitant savitarną).

Atlikę labai svarbią krautuvininkams misiją, šiek tiek leidžiame sau atsipūsti ir pasidžiaugti savo darbu. Gal net ne darbu, o savimi – kaip greitai įgudome visa tai padaryti 🤓

Šimtai etikečių su kainomis atspausdintos, sukarpytos ir sukaišiotos į savo vietas. Atrodo, mėnesiui bus ramu. Bet… Kaip ne diena, taip naujiena. Ateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padaryti šiokių tokių korekcijų. O tai reiškia, kad vėl spausdinsi, vėl karpysi, vėl išiminėsi ir vėl įdėjinėsi. Kas to nedaro, nelabai ir supras, koks tai Sizifo darbas. Taigi, spausdinam, karpom, dėliojam loto. Tuo pačiu metu šypsomės vaistinės klientams ir,  vienoje rankoje laikydami receptą, o kitoje žirkles, suteikinėjame farmacinę paslaugą 🥳

Skaityti toliau »
Geg 9, 2024 - Mintys apie darbą    0

Permainų vėjai

Artėja maksimalių išbandymų metas vaistininkams, gydytojams ir pacientams. Nors ką čia ir kalbėti, išbandymai mūsų tyko kasdieną – namie, darbe, parduotuvėje ar vėlų vakarą už artimiausio kampo 😲

Spręs vaistininkas

Taigi, nuo kitų metų įsigalios nauja tvarka, leidžianti vaistininkams pratęsti receptinių vaistų receptus ir išduoti vaistus be gydytojo sprendimo. Prieš tai suteikus farmacinės rūpybos paslaugą dėl tęstinio receptinių vaistų išdavimo. Tai reiškia, kad individualaus pokalbio metu vaistininkas su pacientu aptars vaistų vartojimą ir lėtinės ligos valdymą, o tada vaistininkas nuspręs, ar pratęsti receptą ir išduoti vaistus, ar nukreipti gydytojo konsultacijai.

Atsakomybės našta

Viskas atrodytų puikiai, tik, bijau, kad visa atsakomybė, kaip visada nuguls ant vaistininko pečių. Praktika parodė, kad vaistininkas VISADA arba BEVEIK VISADA lieka kaltu:

  • dėl to, kad nėra reikiamo vaisto ir klientui tenka paeiti apie šimtą metrų iki kitos vaistinės
  • dėl to, kad sutriko vaistų tiekimas
  • dėl to, kad vaistas šiandien kainuoja brangiau nei vakar
  • dėl to, kad tabletė labai neskani, kažkokia karti
  • dėl to, kad vaistų kainos fizinėje vaistinėje ženkliai skiriasi nuo kainos internetinėje vaistinėje
  • dėl to, kad sutriko e-sveikatos sistemos puslapis ir negalima įsigyti vaistų
  • dėl to, kad dažnai prašo recepto
  • dėl to, kad sniegas blogai nukastas ir labai slidu prie įėjimo į vaistinę
  • dėl to, kad kraujo spaudimo matavimo aparatas išvežtas numatytai patikrai
  • galų gale dėl to, kad klientas išlipo iš lovos “ne ta koja” ir, apskritai, blogai miegojo, nes vakar jam nepardavė Xanax be recepto… Ir dėl to, kad mėnulis pilnas švietė tiesiai akis 🌔

O žinant gydytojų “geranorišką” bendradarbiavimą receptų rašymo ir vaistų skyrimo klausimais bei žmonių norą kuo greičiau ir paprasčiau gauti reikiamų vaistų, atrodo, kad mūsų laukia tikrai dideli išbandymai. Dar nepaminėjau krautuvininkų mums primestų papildomų darbelių, kurie niekaip nesusiję su farmacininko profesija 🔧🧹🪠🪣✂️🗂

Ar pasiteisins?

Greičiausiai, naujovė ilgai skinsis kelią iš teorijos į praktiką. Vaistininkai jau dabar velka milžinišką krūvį, vykdydami labai atsakingą misiją šioje žemėje, kuri reikalauja laiko, dėmesingumo, budrumo, atidumo. Net ir visas mintis sutelkę tik į darbą, deja, ne visada išvengiame klaidų. Argi norėsime jų dar daugiau? 

Pagal sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą naują tvarką, vaistininkas, pamatęs, kad pacientui pasibaigė išrašyti receptiniai vaistai (kai ligonis juo vartojo 6 mėn. ir ilgiau, bet neviršijo 12 mėn.), jis TURĖS informuoti pacientą apie teikiamą paslaugą, t.y. paslaugos teikimo tikslą, uždavinius, paslaugos eigą, galimą duomenų apie NUSTATYTAS problemas perdavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigai. Ir jeigu pacientas sutinka su visa išvardinta informacija, jam belieka užpildyti nustatytos formos klausimyną bei patvirtinti parašu. Bus galimybė pildyti ir elektroninį sutikimą, patvirtinant jį el. parašu. Negavus sutikimo, pacientas bus siunčiamas pas gydytoją. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko užtruks šis pokalbis 🙄 Bet ir tai dar ne viskas.

Skaityti toliau »
Geg 2, 2024 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #148

Vaistininko dienoraštis

Gegužės pirmąją švenčiame Tarptautinę darbo dieną. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Taigi, diena – svarbi, todėl ir laisva nuo darbo. Tik kažkodėl ne visiems. Keistoka, kai vieni dirba, kiti – poilsiauja, nors šventė – visų dirbančiųjų. Kadangi žmonės turi įprotį kiekvieną dieną lankytis parduotuvėse ir vaistinėse, matyt, mums nelemta turėti laisvadienių net ir per šventes. Kaip ir duonos kasdieninės reikia kasdien, taip ir pleistriukų ant pritrintų kojų prireikia būtent šventinėmis dienomis. Savaime suprantama, nes ką gi per laisvadienį daugiau veikti, jeigu ne vaikščioti 😀 Daug vaikščioti. 

Beje, sprendžiant iš lankytojų pageidavimų, supratau, kad vakar išgelbėjau daug gyvybių.

– Duokite man nuo gerklės skausmo ką nors. Oi ne, ne šitą.

– Tai sakykite, kokį?

Man padeda tiktai Džoi.

– Jox?

– Taip.

xxx

Man reikia raudono kopūsto.

– Čia ne daržovių parduotuvė, jeigu ką.

– Tai žinau, gi. Tai kokie ten vaistai yra su raudonais kopūstais? Ai, gal ir ne kopūstais. Gal ryžiais raudonais? 

– Cholesteroliui? Papildai?

– Na taip, taip.

– Tai gal su raudonosiomis mielėmis fermentuoti ryžių milteliai?

– Nesvarbu man ar kopūstai, ar ryžiai, ar mielės. Svarbu, kad padėtų.

xxx

Man šefo.

Minutėlę sutrikau. Galvoju, gal patikrinimas koks netikėtas per darbo žmonių šventę. 

– Kokio šefo jums reikia? Ar kas nutiko?

– Taip, nutiko. Vaistai baigėsi.

– Tai prie ko čia šefas?

– Tai vaistai taip vadinasi. Nuo skausmo.

– ???

– Va, receptą turiu.

– Xefo?

– Sefo, sefo.

Skaityti toliau »
Bal 25, 2024 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #147

Įeina vienišius į vaistinę ir nusipirkęs vaistų taria:

Nereikia man čekio. Neturiu prieš ką atsiskaitinėti…

Netrukus įžengia jaunoji karta ir nusipirkusi vaistų rėžia:

Žinau, žinau, kaip vartoti. Po 2 tris kartus. Galite nesivarginti, internete skaičiau. 

– Bet vartojimas ne toks.

– Nesąmonė! Aš naudosiu taip, kaip Facebook grupėje rašė. 

– Puiku! Tik skundų paskui nerašykite, kad jums vaistinėje neteisingai pasakė, ar iš viso nepasakė.

– Tai jūs man nieko ir nepasakėte…

Jaunąją kartą keičia senjorai. Tiesia raštelį, kuriame: “Jorės” duona su akcija, 1,19 EUR, sviestas, pienas,  morkos, kapų žvakės 40% , “Savaitė”, paracetamolis, nuo sąnarių ružavos tab. ir diedui lašų…

– Tai kokių tų ružavų tablečių? Ir kokių lašų?

– Ružavos – tai apvalios, o lašai – tai širdies, tik kur spirito daugiau…

Kai senjorė užveria vaistinės duris, jas praveria vidutinio amžiaus vyras. Surenka telefono numerį ir šaukia: “Nu? Vaistinėj aš jau. Sakyk, greičiau, ko ten tau reikia? Koooo? Tai, bl…pati negali nusipirkti? Viskas? Tai greičiau sakyk, aš laiko neturiu. Kokios dar Estrados? Nu, bl…, duodu vaistininką:

– Estrados jai reikia kažkokios. Imkite telefoną, pakalbėkite, man jau nervai nelaiko…

Escadros jai reikia, bet man reikia recepto.

– Tai tegul eina, bl… pati ir nusiperka…

Santuoka – tai kada pradžioje kalba vyras, o moteris klausosi, po to kalba moteris, o vyras klausosi, ir galiausiai vyras ir moteris kalba vienu metu, o kaimynai (šiuo atveju, aš) klausosi.

Padarau išvadą: idealią santuoką galėtų sukurti akla žmona ir kurčias vyras 😇 Tai patvirtina į vaistinę įžengusi sutuoktinių pora:

Mano vyrui reikia pleistro nuo rūkymo. Gal mažiau kainuos nei cigaretės. Jau viską išbandė – ir knygą “Kaip mesti rūkyti perskaitė”, ir anoniminių rūkalių klubą išėjo, ir mano grasinimus atlaikė, niekaip nepavyksta tos smarvės namie atsikratyti. O ir atrodo baisiai – visas perkaręs, paakiai pajuodę…

– Jeigu tais pleistrais galėsiu tau dar ir burną retsykiais užklijuoti, tada perkam, kaina jau nesvarbu.

Laimingai santuokai reikia ne tik susirasti tinkamą žmoną, bet ir būti jai tinkamu vyru 🤓

Klientų įvairovė mano darbo dieną nuspalvina pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Nereikia net rožinių akinių. Prasiveria durys, bet nepastebiu, kad kažkas įeitų. Nuovargis… Bet matau, kaip ties prekystaliu tiesiasi maža rankutė, o joje – raštelis: prašau parduoti paracetamolio 10 tab. Netrukus pasigirsta vaikiškas balselis:

Skaityti toliau »
Bal 18, 2024 - Mano dienoraštis    0

Kaip aš dariau akių mankštą

Yra tokia 10-10-10 taisyklė. Ypač rekomenduojama sėdintiems prie kompiuterio. Reikia kas 10 min. pažiūrėti į bent 10 metrų nutolusį objektą bent 10 sekundžių. Žiūrėjimas į tolumą atpalaiduoja akis 👁

Ką gi, pirmyn!

Stoviu (ne sėdžiu, bet, manau, kad didelio skirtumo nėra) vaistinėje prie kompiuterio ir žiūriu į už 10 metrų nutolusį objektą – lauke, prieš vaistinės langus, bet “pasislėpęs” už medžio (bent jau jam taip atrodo) bando atlikti gamtinius reikalus gatvės praeivis. Jam sunkiai sekasi, nes, greičiausiai, jis bus padauginęs velnio lašų.  Kadangi kojos jau nelaiko, kad padėtų savo kūnui, jis viena ranka įsiremia į medį. Nerangiai kuičiasi savo kelnėse, kažko ieško… Laimei, mano laikas, t. y. 10 sekundžių baigiasi ir aš vėl susikoncentruoju į kompiuterį. Praėjo dar 10 minučių ir aš vėl bedu savo žvilgsnį į tolumą. Maždaug už 10 metrų (kaip ir priklauso) pamatau, kaip moteriškė, net linguodama, bėga į autobusą. Stebiu laiko ir jėgos santykį, kuris ženkliai nepalankus skubančiajai. Akimirkai net užmerkiu akis (irgi sveika), tada atsimerkiu ir… autobuso nėra, moteriškė sėdi stotelėje ant suoliuko… Nusprendžiu akių mankštą kuriam laikui atidėti, nes pamatyti vaizdai, atitolę nuo manęs 10 metrų atstumu,  kažkodėl nedžiugina. Visą save atiduodu darbui. Bet akys – ne valdiškos, todėl prisimenu kitą mankštą – akių raumenims:

Žiūrėkite į ką nors jūsų kairiajame regėjimo lauke. Laikykite savo žvilgsnį sukoncentruotą į tą objektą, o savo galvą sukite kaip tik įmanoma dešiniau, kol neprarasite objekto iš savo regėjimo lauko. Pakartokite šį procesą visomis kryptimis: kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn bei keturiomis įstrižomis kryptimis. Visą pratimą kartokite kelis kartus. Pirmuosius kartus atliekant pratimą jūs galite jausti silpną skausmą akyse.

Pagalvoju, kad visai nebloga treniruotė, kodėl gi nepabandžius 😎 Taigi, žiūriu į kairį regėjimo lauką ir matau, kad savitarnoje, pasislėpęs už lentynos, kažkas įnirtingai kuičiasi. Lėtai suku galvą dešiniau, bet nenoriu prarasti savo stebėjimo objekto kairėje, todėl jaučiu, kaip mano kairė akis pamažu veržiasi iš orbitos. Kadangi einamuoju momentu dešinėje pusėje nieko ypatinga nevyksta, skubu vėl viską kartoti iš pradžių – visas dėmesys į kairę pusę, prieš tai žvilgsniu pralekiant aukštyn žemyn ir įstrižai. Tas objektas kairėje vis dar kuičiasi, todėl nelaukiant pasekmių artėju link jo. Pasilenkęs prie apatinės stelažo lentynos į savo kuprinę jis krauna žuvies taukus. Pamatęs mane, atsistoja ir lyg niekur nieko man sako:

“Renkuosi papildus, tik niekaip neišsirenku. O ko jūs taip keistai į mane žiūrite?”

Iš kairiojo regėjimo lauko pamažu pereinu į dešinį, bet bandau neprarasti savo stebėjimo objekto. Tada, aukštyn žemyn įstrižai… Įvertinu lentynose atsiradusias tuščias vietas, tada kreipiuosi į objektą:

“Gerbiamasis, galiu jums padėti pasirinkti. Tuos kur laikote rankose, nelabai jums tiks, bet va, ten, kur matau prasegtoje kuprinėje, tai kaip tik jums. Eikime prie kasos!”

Objektas apstulbęs suka akis nuo manęs: tai dešinėn, tai kairėn, tai aukštyn, tai žemyn. Ir tik kai plačiais pečiais užstoju jam kelią, jis sugrąžina pasisavintas prekes ir sprunka iš vaistinės.

Ką gi, šiandien treniruočių akims pakaks, nes jaučiu silpną skausmą akyse.

Bal 11, 2024 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #146

Vaistininko dienoraštis

Kartą, šalia vaistinės, jau po darbo, išgirdau už nugaros jaunos merginos prašymą pasakyti, kur netoliese  yra maisto prekių parduotuvė. Buvo vasara, švietė saulė, mergina savo akis slėpė po akiniais nuo saulės. “Va, prieš jus”, – atsakiau jai ir mostelėjau ranka parduotuvės link. Ji padėkojo ir nuėjo. Bet aš pasijutau kažkaip neužtikrintai ir keistai. Kažkas čia buvo ne taip. Pasisukau į nueinančiosios pusę ir jau prie parduotuvės įėjimo pamačiau, kaip merginą už rankos paėmusi moteris nulydėjo ją į parduotuvės vidų. Tik tuomet supratau, kad į mane ką tik kreipėsi neregė, o aš tesugebėjau mostelėti ranka. Širdyje buvo tuščia ir nyku. 

Po šios akistatos su neregiu žmogumi, mano kelyje lyg tyčia ėmė rodytis tokie žmonės. O gal aš tapau pastabesnis. Per nedidelį laiko tarpą vienaip ar kitaip teko sutikti keletą tokių žmonių. Vienas jų (senjoras) buvo atėjęs į vaistinę ir guodėsi, kaip pardavėja jį apgavo, paimdama iš jo saujos didesnę nei reikėjo kupiūrą  už jo pirkinius. Stebėjausi, kad tokie dalykai vyksta 🙁 Kitą jauną merginą sutikau bevaikštinėjančią po parką. Jos energijos ir gyvenimo džiaugsmo galėjo pavydėti ne vienas aplinkinis. Vėliau sutikau jaunuolį, kuris, tikriausiai, mobilios programėlės pagalba užtikrintai keliavo savo tikslo link. Po mėnesio prasilenkiau su neregių senjorų pora, kuri vedžiojo savo augintinį. O gal augintinis juos vedžiojo. Iš tikrųjų, net nežinau. Bet ne tai juk svarbu. Svarbu tai, kaip turėtume elgtis mes, regintieji, kai šalia mūsų netikėtai pasirodo aklas žmogus. Padėti? Apsimesti, kad nematai? Kad nepastebėjai? Pervesti per gatvę? Padėti įlipti į autobusą? Kartą manęs aklasis paklausė, koks troleibusas atvažiuoja, ir kai aš pasidomėjau (po savo ne kokios ankstesnės patirties), ar jam nereikia pagalbos, jis nervingai atkirto:

Skaityti toliau »
Puslapiai:1234567...104»