Vaistininko užrašai

Žmonėms labiausiai patinka istorijos apie žmones

Laimingiausi žmonės būna gegužės mėnesį. Žiema jau seniai pasitraukė su savo gripais ir peršalimais. Nuo šilto saulės alsavimo viskas pražysta, visur tvyro švelnumas. Jauni juokiasi net be priežasties, seni daužo vienas kitam per sulinkusias nugaras ir sveikina su sėkmingai įveikta dar viena žiema 🌨

Vaistinėje, beje, visais metų laikais ir šypsenos 😀, ir surauktų antakių netrūksta 🤨

Žmogus yra toks, koks pats save sukuria

– Man kempinės!

– O kam naudosite? Ką planuojate plauti ar valyti?

– Ar jūs nesuprantate? Čia rimtai klausiate?

– Na, juokas ir šypsena dar niekam nepakenkė.

– TAI TURITE AR NETURITE?

– Jei kempinės, tai neturime. Jei Islandinės kerpenos, tai – štai, prašome 🙂

– Taip, ta pati…

Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje

– Nuo peršalimo reikia ko nors.

– Suaugusiam ar vaikui?

– Suaugusiam. Ir duokite tabletėmis. Gal Coldrex.

– 12 ar 24 tab.?

– 12. Kad metams užtektų.

– ? 🤭

– Gersiu po 1 tab. į mėnesį. Ir neaiškinkite, kad turiu gerti kitaip, vis tiek neklausysiu

Žodžiai nevirsta žmogumi. Žmogus virsta žodžiais

– Tokią cekavą kaimynę turiu – nenueina nuo savo durų akutės, visus ateinančius ir įeinančius stebi. Tai vieną kartą neapsikentęs priėjau prie jos durų ir tariau: “By…s tau į akį, pi…ė už ausies!” Baigėsi visi sekiojimai.

Dauguma žmonių panašūs į dešreles – kuo juos prikimši, tą jie ir turės viduje

Senjoras skundžiasi užsitęsusiais kojų skausmais, bėdavoja, kad niekas jau nepadeda – nei tabletės, nei tepalai. Laukiančiųjų eilutė ilgėja, nepatenkintų daugėja. Vienam klientui akivaizdžiai kantrybė baigiasi, nes visi išgirstame: “Iš senos šiknos naujų kojų neištrauksi!”

Gavau vieno skaitytojo (būsimo vaistininko) laišką, gal tiksliau, apmąstymus apie vaistininko darbą šiuolaikinėje vaistinėje. Paskutinis mano įrašas apie gyvenimo dėsnius privertė susimąstyti ir esamus, ir būsimus farmacijos specialistus, kuriuos neramina krautuvininkų reikalavimai dirbti tik PAGAL JŲ NUSTATYTAS TAISYKLES. Žiūrint iš vienos pusės, liūdna, kad jaunimui, kuris dar net nepradėjo dirbti, o tik pažinasi su vaistinės virtuve, kyla susirūpinimas dėl klestinčios neteisybės. Iš kitos pusės – džiugu, kad šiuolaikinė jaunuomenė iš viso kelia klausimą, kaip turėtum dirbti, kad būtum geras įmonei, bet sąžiningas ir doras sau. Tai dilema, kuri šiuo neramiu laikmečiu lyg Damoklo kardas, kaba vaistinėse virš darbuotojų galvų 🗡 

“Mes žinome, kad tu nori kitaip, bet bus taip, kaip mes liepiame, nes mes geriau žinome, kaip yra geriau.” 

Tai krautuvininkų skanduotė, kuria bandoma išplauti smegenis samdomiems darbuotojams. Ne veltui skaitytojo neapleidžia mintis, kad dirbdamas kaip tikras vaistininkas, bijotų užsitraukti įmonės ar tiesioginio vadovo nemalonę… Kažkas panašaus į gyvulių ūkį, kuriame tavo vieno kova, deja, nieko nereiškia. Visgi, drąsus yra ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris bijo ir vis tiek daro.

Ką galiu patarti man parašiusiam skaitytojui? Kaip dirbti, kai reikalaujama ilgesnio čekio, kuo daugiau maisto papildų pardavimo? Kaip pasiekti pardavimų tikslų? Kaip gauti padorią algą, tačiau nesikoncentruoti vien į skaičius ir išlikti sąžiningu? Deja, aš toks kaip ir visi, kai lyja, aš šlampu 😀

Sudėtinga ką ir patarti… Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Jeigu nuolat galvosi apie tai, kiek šį mėnesį uždirbsi reitingų, nepajusi, kaip tapsi nuo tokių minčių priklausomas. Kartais prabils sąžinė, kartais viršų ims reitingai. Ypač tuomet, kai suprasi, jog  pagrindinė alga neleidžia gyventi laisvai. Vėliau, galbūt, netgi įsitrauksi į žaidimą Drąsūs Stiprūs Vikrūs, nes psichologinis spaudimas bus nuolatinis tavo palydovas darbe. Daug kas priklausys nuo kolektyvo – jeigu kolegoms yra svarbu pardavimų kiekybė, o ne kokybė, sąžinę ir dorumą teks kuriam laikui pamiršti. Man pasisekė, kad nereikia žvalgytis į banko sąskaitą, kad su kolegomis esame lyg vienas kumštis 🤜🤛, kad  mes vadovaujamės ne krautuvininkų, o savais sukurtais, bet laiko patikrintais darbo metodais – Žmonių sveikata tebūnie aukščiausias įstatymas. Klientai sugrįžta ne todėl, kad vakar “pigiai” pardaviau magnį ar tris žuvų taukų pakuotes už dviejų kainą. Klientai sugrįžta, nes atkalbėjau juos nuo bereikalingo pirkinio, nes įtikinau, kad tas vaistas bus naudingiau nei vietinės “žvaigždės” rankose reklamuojamas produktas. Žmonės anksčiau ar vėliau pajus, kas ir kada juos bandė apmulkinti ar pasinaudoti jų nežinojimu.

1. Būk dėmesingas savo mintims – jos tampa žodžiais 💤

Vienas iš nemaloniausių vaistinės lankytojų – slaptas pirkėjas. Įsivaizduojantis esąs “pasaulio bamba”, jis eina vertinti profesionalų atliekamą darbą 😳 Negavęs tik jį vieną tenkinančio atsakymo, jis skuba pas “savo darbdavį” su ataskaita. Paradoksas, bet nuo tos ataskaitos priklausys, ar patikrintos vaistinės darbuotojai gaus papildomą priedą prie algos, ar bus nulinčiuoti ir skaudžiai nuplakti (ačiū dievui, tik žodžiais). Mintyse tokius “agentus” nulinčiuoju ir aš. Kas jie, pagaliau, tokie, kad objektyviai neįvertinę esamos situacijos, gali į ataskaitą įrašyti, jog aš nepasakiau Laba diena? Nesvarbu, kad pasitikau įėjusį klientą žvilgsniu ir pasisveikinau galvos linktelėjimu. Na, ir lojalumo kortelės nepasiūliau įsigyti, nes nuolat girdint iš klientų atsiliepimus  apie tai, kad ta kortelė nieko verta, neišdrįsau įrodinėti atvirkščiai. Tuomet mintyse pagalvojau “Tikrinimo rezultatai nebus geri”. 

Netrukus išgirdau regiono vadovo žodžius: “Rezultatai netenkina”.

2. Būk dėmesingas savo žodžiams – jie tampa veiksmais.

Dabar pasakiau sau garsiai: “Geriau būti teisingam, negu nelaimingam”. Ir dirbau toliau taip, kaip liepė mano sąžinė. Neįrodinėjau, kokia nuostabi vaistinės nuolaidų kortelė… Nes ji – visiškai nenuostabi, pirmiausia todėl, kad turi daug sąlygų. Tos sąlygos dažniausiai yra nenaudingos klientui, bet pelningos krautuvininkui. Žmogus perka vaistą, tu vis brauki brauki tą kortelę, bet nuolaidos kaip nėra, taip nėra. Tada raudonuodamas teisiniesi, kad tam vaistui nėra, nes…, o tam irgi ne 20%, o tik 5%, nes… Ir dar nuolaidos negalioja, nes per mažas krepšelis… Tai kodėl turiu tokį niekam tikusį daiktą, dėl kurio vėliau teks raudonuoti, brukti žmonėms? Mano supratimas apie rūpestingumą prieštaravo mano tiesioginės valdžios politikai, todėl jų vizitai į vaistinę padažnėjo, priekaištų mano atžvilgiu daugėjo. Bet juk laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. 

3. Būk dėmesingas savo veiksmams – jie tampa įpročiais.

Dirbti nuoširdžiai tapo įpročiu. Nesumeluosiu, bet taip dirbau visada. Todėl esu pirmas juodajame sąraše žmogus, kurio valdžia norėtų atsikratyti. Nežiūrint į tai, nepuolu “ilginti” pirkinių kvito, nebruku asmeninių pasiūlymų, kai jų nereikia, nepuolu girti reitinginių prekių ir išlieku ištikimas Hipokratui – PIRMIAUSIA NEPAKENK. Reikia tik įprasti gerai dirbti, ir jau nebus galima be to gyventi. Tūkstančiu žodžiu nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu. Užuot pasakojęs, koks “geras”, efektyvus, inovatyvus, kokybiškas ir nebrangus yra X maisto papildas, verčiau pasakysiu: “Jis nepateisins Jūsų lūkesčių, tiesiog, NEPIRKITE”.

Žmogaus prigimtis yra gūdi laukinė giria ir niekam neduota jos iki galo pažinti. Net ir Mama nežino tamsiausių savo vaiko paslapčių. Nežiūrint į tai, ji nuolat dalina patarimus savo vaikams. Kartais su humoru, kartais – rimtai. Bet visada – prasmingai 🙂🙃

Dukrai

Vasaros dieną kavinukėje sėdėjo dvi moterys. Jos gėrė atšaldytą arbatą. Viena iš jų – jaunamartė, kita – jos Motina. Moterys kalbėjosi apie vedybas, įsipareigojimus. Senoji pasuko ledukus savo stiklinėje, ramiai pažvelgė į dukrą ir tarė: 

“Nepamiršk savo draugių. Kuo vyresnė tu būsi, tuo svarbesnėmis jos taps. Nesvarbu, kiek stipriai mylėsi savo vyrą ar vaikus, tau vis tiek reikės draugių. Nepamiršk lankytis su jomis pamėgtose vietose dabar ir vėliau, veikti su jomis tai, ką buvote pamėgusios. Tau reikės kitų moterų draugijos. Moterims visada jos reikia.”

Jaunajai tai pasirodė keista. 

“Aš esu ką tik ištekėjusi, ką tik įžengiau į vedusiųjų pasaulį, aš jauna subrendusi moteris, o ne mergaitė, kuriai reikia draugių, mes puikiai sutariame, turėsime šeimą, tai padarys mano gyvenimą pilnaverčiu.”

Bet ji išklausė Motinos ir saugojo ryšius metams bėgant. Kai nemažai metų jau buvo užkloję vieni kitus, ji žinojo:

• Draugės pasaugo mūsų vaikus ir paslaptis 🤱🏻
• Draugės padeda suruošti vaikų vestuves 🎉
• Draugės juokiasi kartu ir tam nereikia ypatingos priežasties 😁
• Draugės duoda patarimus, kartais mes juos priimame, kartais ne 🤔
• Draugės ne visada sako, kad esi teisi, bet, paprastai, tai daro sąžiningai ⚖️
• Draugės ne visada pritaria tavo pasirinkimams, bet jos vis tiek tave myli ❤️
• Draugės padeda surinkti likučius ko nors netekus 🧩
• Draugės išklauso, kai vaikai užgauna širdį 💔
• Draugės išklauso, kai prarandi darbą ar brangų žmogų 🤷‍♀️

Laikas praeina. Gyvenimas prabėga. Atstumai išskiria. Vaikai užauga. Karjeros baigiasi. Darbai ateina ir nueina. Kolegos pamiršta palankumą. Meilė ištuštėja. Bet draugės yra čia, nesvarbu, kiek mylių tarp jūsų.

Sūnui

Sūnau, atmink, kad aš tave labai myliu, ir mano visi įkyrūs patarimai – tai tik mano meilės įrodymas.

Nesitikėk, kad tavo žmona elgsis su tavimi taip, kaip aš. Taip niekada nenutiks – ji tavęs nepagimdė 🤰

Visada pats plauk savo kojines. Vietoj tavęs tai galės padaryti tik skalbimo mašina 🧺

Niekada nesakyk savo žmonai  “Mano mama daro kitaip” 🙅🏻‍♂️, o frazę “Pas mamą šitas buvo skaniau”, užmiršk amžiams 🤐

Nesiskųsk man dėl savo žmonos. Tu pats ją išsirinkai 👩🏻‍🦰

Atstovaudamas krautuvininkų ordą ir grieždamas pirmuoju smuiku, tačiau visiškai nesiorientuojantis realybėje, seimo narys A. Matulas Seime pristatė prieštaringai vertinamą įstatymo projektą, kuris vienaip ar kitaip palies didelę dalį visuomenės.

Vaistinių darbuotojai – ne žmonės?

Vis tik keista, kad tokiais itin specifiniais klausimais, politiko nuomonė yra viršesnė ir svarbesnė už Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbančių specialistų išvadas. Taip pat už nuomonę tų, kurie kasdieną susiduria su esamais ir dar tik laukiančiais iššūkiais. Beje, pasigedau ministro Dulkio išsakytos pozicijos vaistinių darbuotojų naudai. Neišgirdau drąsaus ir motyvuoto komentaro, patvirtinančio, kad vaistinė – ta vieta, kurioje privalo dirbti komanda. Kaip ir gydytojas dirba su slaugytoju, kaip ir odontologas dirba su asistentu. VISUR YRA KOMANDA. Ponas Matulas pareiškė, kad: 

“Vaistininko čia absoliučiai niekas neliečia, jų teisėti lūkesčiai visiškai neliečiami.”

Na, tikrai, kokie tie  vaistininkų lūkesčiai? Oriai, o ne baudžiavos sąlygomis atidirbti, ramiai pavalgyti, nueiti į tualetą, išgerti kavos, minutei prisėsti ir atitrūkti nuo vaistinės lankytojų problemų, jaustis saugiam (vadinasi ne vienam). Argi čia lūkesčiai? O kai jų nėra, tai jie ir neliečiami. Viskas labai paprasta.

Blogas mokinys

Seime save pristatydamas moterų gydytoju ginekologu akušeriu, A. Matulas prisipažįsta, kad nelabai mokėjo priimti gimdymo, nes miestelyje nebuvo gimdymų. Ir kad vėliau jį to išmokė akušerės. O slaugytojas dirbti išmokė farmakotechnikai. Buvo paminėta, kad farmakotechnikė išmokino ir vaistininką. Vadinasi, nebūtina trinti universitetų suolus, kad ko nors išmoktum. Nes tave vėliau išmokys  kiti, nebūtinai studijavę tuos pačius mokslus.

Pristatydamas savo projektą, priminė, kad vaistininkai, kartu su farmakotechnikais eina į kvalifikacijos kėlimo kursus ir renka būtinas valandas, reikalingas licencijai pratęsti. Vadinasi, ir žinios visų vienodos. Bet šis ponas nežino, kokios tai paskaitos 🤣 ir kiek jos duoda naudos farmacijos specialistų tiesioginiame darbe. Naujų vaistų pristatymas ir priminimas apie jau seniai žinomus, pardavimų skatinimas ir praktiniai mokymai, kaip tai padaryti neprideda daugiau kompetencijos darbe. Netgi konferencijų metu pristatytos gydymo naujovės ir vaistų skyrimas pacientams, mūsų praktikoje nėra naudotinas, nes mes neskiriame gydymo lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. Ir ačiū dievui. Nes tai – gydytojų kompetencija.

...Eilinę dieną rojuj
Tu klupdamas eini
Ieškodamas rytojaus...

‎

...Eilinę dieną rojuj
Su ta pačia viltim
Kur skausmas nesustoja
O tu norėtum pasakyt
Kad tik išsilaikyt ant kojų...

‎

skamba Nedos dainos žodžiai mano galvoje laisvą minutę, kai neturiu lankytojų. Kažkas ieško rytojaus, kažkam reikia pagalbos šiandieną, dar kitam tos pagalbos reikėjo jau vakar, kiti – iš viso nesulaukė 🙃

Taigi, eilinė diena rojuj. Kartais užduodu sau klausimą: ar mano darbas vaistinėje yra man Dievo siųstas išbandymas, ar likimo dovana? Pastaruoju metu labiau krypstu į pirmą variantą. 

“Vaistininke, kas man yra? Aš karštai bezdu. Gal kokių vaistų pasiūlysite?”, – nuskamba pagalbos šauksmas vaistinėje.

Išklausius keletą koučerių paskaitų, kurių tema “Farmacinė rinkodara” ar “Pardavimų formulė”, pirmiausia, turėtume susikurti strategiją ir bandyti ją įgyvendinti. O vadovaujantis krautuvininkų reikalavimu pirkimo kvitą pritempti iki 20 €, į pirkinių krepšelį turėtume įmesti vaistažolių arbatos, piliulių virškinimui gerinti, gerųjų bakterijų, kelis vnt. vienkartinių kelnaičių, drėgnų servetėlių, kvepalų buteliuką (gera proga pagerinti jų pardavimus), šaldantį kremą ir vienkartinių kaukių. Pasiekus reikiamą sumą galėtume lengviau atsikvėpti.

Nesinaudojant koučerio ir mentoriaus A. Vietrino įkaltomis tiesomis apie pardavimų strategiją, belieka ramiai ištarti.:

“Bezdėkite sau į sveikatą, kol tas jūsų bezdėjimas netrukdo kitiems🤭 Tikriausiai, čili pipiriukų užvalgėte, tai garas eina 😤 viskas praeina, praeis ir tai.”

Praėjus vienoms šventėms dažnas pradeda laukti naujų. Todėl ne iš vieno vaistinės lankytojo tenka išgirsti: Na, va, praėjo Velykos, dabar lauksime Kalėdų 🙂

Apie vienų švenčių pabaigą byloja faktas, kad žmonės nustojo vaistinėje prašyti dažų kiaušiniams marginti, bei įrodinėti, kad tokia prekė turėtų rasti vietą lentynose 🙄:

– Tai jūs neturite dažų kiaušiniams marginti?! Kokia nesąmonė! Plaukams dažų tai, tikriausiai, turite… Gerai, tada duokite jodo, margancovkės (kalio permanganato) ir zelionkos (brilijantinės žalumos).

Kuo gi panašus didžiųjų švenčių laukimas vaistinėje? Ogi neblėstančia žmonių fantazija ir aštriu humoru. Kai vienas lankytojas paprašė dažų, o kitas – krienų miltelių 😲, aš prisiminiau kitą pernykštį senjorą – humoristą 👴🏻 Pagalvojau, kad nors ir ne tas metų laikas, ne tos šventės, šio mielo dieduko juokeliai turėtų būti (kol dar nepamiršti) suarchyvuoti Vaistininko užrašuose.

Šaltą ir snieguotą gruodžio mėn. rytą į vaistinę įžengė senjoras. Nusipurtė apsnigtą kepurę, patrepsėjo batais ir pamatęs pažliugusio sniego balutes nusistebėjo: Čia aš tiek prinešiau? Negali būti… Mano batai tai švarūs.

Apsidžiaugęs, kad jo batai švarūs, nužingsniavo gilyn į savitarną. Ten palikęs dar daugiau pėdučių 👣, atėjo prie kasos:

– Kūčiukų gal turite?

– 🥴

– Nu tų, su aguonom. Kur užmerkti reikia.

– Aš žinau, kas yra kūčiukai, bet čia juk vaistinė 🥼

– Ar nusikaltimas, kad paklausiau?

– Žinoma, kad ne. Bet patariu geriau nueiti į parduotuvę. Ten bus jums prikepę 🍪

– O tai gal turėsite tų laužomų?

– Kalėdaičių?! 😬

– Ar nusikaltimas, kad …

– Kūčiukų klausimu – į parduotuvę, kalėdaičių – į bažnyčią. Mes dar neprikepėm. Nors ką gali žinoti, gal krautuvininkai lieps ir kūčiukus kepti, ne tik žmones vakcinuoti 👨🏻‍🍳👩‍🍳