Vaistininko užrašai

Kadangi po Lietuvos saule pradėjo telktis juodi debesys, tenka į šoną mesti knygos rašymą ir savo mintimis bei įžvalgomis pasidalinti Vaistininko užrašuose. Apie ką? Žinoma, kad apie apgailėtiną vaistininko dalią.

Kaip ir buvo tikėtasi, Gagė su krautuvininkais priešaky vėl inicijuoja vaistininkų darbo savaitės valandų ilginimą ir atostogų trumpinimą.

Ironiška, bet kai visame pasaulyje kalbama apie trumpesnę darbo savaitę, geresnį gyvenimo balansą ir darbuotojų gerovę, pas mus vis dar bandoma optimizuoti žmogų – kad dirbtų daugiau už tiek pat. Ir visa tai gražiai supakuojama į frazes apie „rinkos poreikius“ ir „atsakomybę pacientui“.

O realybėje – ta „atsakomybė“ gula ant pavargusių pečių, kurie jau nebežino, ką reiškia savaitgalis su šeima. Tuo tarpu krautuvininkai ir toliau skaičiuoja, kiek valandų dar galima išspausti iš žmogaus.

Kartais atrodo, kad vaistininkai Lietuvoje turi kažkokį „vergo geną“. Trumpesnės atostogos, ilgesnė darbo savaitė, didesnis krūvis, jokio papildomo atlygio – ir vis tiek kažkaip visi prisitaiko. Lyg būtų normalu dirbti daugiau už tiek pat, ir dar jaustis kaltu, kad pavargai.

Paradoksas: vaistininkai – aukštos kvalifikacijos specialistai, nuo kurių tiesiogiai priklauso žmonių sveikata, bet patys už savo darbo sąlygas kovoti nelabai išdrįsta.

Krautuvininkai sako, kad trūksta specialistų. Bet stebėtis reikia ne tuo, kad jų trūksta, o tuo – kad kažkas dar iš viso dirba, nors darbo sąlygos ir atlyginimas ženkliai atsilieka nuo daugelio kitų šalių.

Taip, vaistininkai visada buvo kantrūs, darbštūs, lojalūs. Bet kantrybė nėra pareiga kentėti. 

Po daugiau nei 10 metų, kupinų juoko (nuoširdaus ir piktdžiugiško), ašarų (džiaugsmo ir liūdesio), šypsenų (tikrų ir apsimestinių), klausimų (rimtų ir labai rimtų 🤭), nusivylimo, skausmo, abejingumo, pagarbos (ir nepagarbos), padėkos, nuoširdumo ir… (galėčiau vardinti ir vardinti), nutariau padaryti pauzę. Ne todėl, kad pavargau. Ne, neišeinu visam laikui. Tiesiog atėjo laikas perkelti vaistinę į popieriaus lapus 📖

Mano blogas visada buvo ta vieta, kur dalinausi tuo, kas džiugina, stebina, kartais prajuokina, o kartais – priverčia susimąstyti. Bet dabar atėjo metas šiems pasakojimams surasti naujus namus – knygoje. Taip, taip, jau dabar matau spaustuvės dažais kvepiantį viršelį ir puslapius, įkvėptus vaistinės dvasios. 

Dėl šio didingo projekto, kuris įprasmins mano ilgų darbo metų potyrius, trumpam stabdau kassavaitinius įrašus. Tiksliau – ne stabdau, bet palieku laiko ir įvykių tėkmei. Jei bus vertų mano plunksnos įrašų, juos tikrai paskelbsiu. Kaip ir iki šiol, stengsiuosi atsakyti į visus jums rūpimus klausimus. Pasidalinsiu patarimais, kai tik jų kažkam prireiks. Tai – tik PAUZĖ, o ne VISKAS.  Tiesiog, naują savaitę pasitiksiu ne darydamas naują įrašą, bet kurdamas kažką didesnio 📝 Ir kaip jau minėjau, visada būsiu pasiekiamas savo tinklaraštyje Vaistininko užrašai. 

Tariu Jums AČIŪ 🙏 Kad skaitėte, komentavote, šypsojotės, dalinotės, palaikėte, tikėjote ir visada buvote šalia. Be Jūsų ši kelionė būtų buvusi ne tokia įdomi. Su savo įžvalgomis ir pastebėjimais mano blogą nuspalvinote ryškesnėmis spalvomis. Todėl pažadu – susitiksim dar kartą. Tik tuomet – Jūs laikysite rankose MANO KNYGĄ, o aš – vėl šypsosiuosi Jums, tik jau iš knygos puslapių 😊

Sugrįžkime šiek tiek į 2022 – ųjų metų gruodžio mėn., kai Konkurencijos taryba Lietuvos vaistinių asociacijai ir aštuonioms vaistų prekybos ir konsultacijų bendrovėms, susitarusioms dėl kompensuojamųjų vaistų antkainių, skyrė apie 72,6 mln. eurų baudų. Tada krautuvininkai su K. Gage priešakyje mušėsi į krūtinę teigdami, kad jie esą tikrai nekalti. Krautuvininkai nesėdėjo sudėję rankų, rašė skundus ir vylėsi, kad baudos bus atšauktos. Tuo pačiu, ramino savo darbuotojus, kad bet kokiu atveju jų atlyginimai dėl paskirtų baudų, tikrai nenukentės. 

Taigi, algos, žinoma, nemažėjo, tačiau po truputį didėjo planai, mažėjo priedai ir kitos paskatos. O apie atlyginimų kėlimą nebuvo net kalbos – metinių pokalbių metu kobros šnypštė, kad ir taip gerai gyvename, reikia pridėti tiems, kuriems dar niekada nebuvo pridėta arba pridėta labai seniai…

Bet neseniai pasirodė žinia, kad teismas priėmė sprendimą panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą ir juo skirtas baudas „Limedikos“ bei „Gintarinės vaistinės“ bendrovėms. Tačiau tai tik pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kas yra tikrai teisus, konstatuoti negalima.

Ką tik praūžė trumpiausia metų naktis. Daugelis laiko veltui nešvaistė ir traukė ieškoti paparčio žiedo – to stebuklingo augalo žiedo, kuris, pasak pasakojimų, pražysta tik vieną kartą per metus – per Jonines, trumpiausią metų naktį. Nors visi žino, kad paparčiai realiai nežydi, visgi, atsiranda vienas kitas lietuvis, bandantis surasti žiedą, kurio niekas nematė 😀

Sakoma, kad tas, kuris suras paparčio žiedą, įgis nepaprastų galių: matys ateitį, supras gyvūnų kalbą, ras paslėptus lobius arba bent jau susiras antrą pusę. Todėl kiekvienais metais, kai Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje, o naktis būna trumpiausia iš visų, į mišką eina Jonai, Janinos ir kiti drąsuoliai, tikėdamiesi stebuklo. Vėliau tie “stebuklai”, kurių kas antras gydytojas, kas trečias šamanas, apsilanko vaistinėje. 

– Aš pasiskaičiau internete, tai viską žinau: man kepenys skauda, va čia. O gal inkstai. Žodžiu, reikia tablečių.

– Kokių?

– Tai jūs pasakykite kokių?

– Aš galvojau, kad ir tabletes internete jau išsirinkote…

Vaistinė – tokia specifinė vieta, kur susitinka mokslas ir tetos Janinos patarimai. Taip smagu “patarti”, o ir eilė greičiau tada juda:

– Tik nepirkit tų tablečių. Nuo jų mano kaimynei plaukai pradėjo slinkti… O gal net ir šlubuoti dėl jų pradėjo.

Ach, ta stebuklinga Joninių naktis. Per ją net gamta įgyja stebuklingų galių – vanduo, žolės, net rasa gali gydyti:

– Šūdas čia tos jūsų vaistinės arbatos! Va, aš tokių prisirinkau, kad man ir spaudimą sureguliuoja, ir vyrą apramina.

xxx

– Ką jūs čia visus tais chemikalais šeriate! Viską reikia gydyti natūraliai – kopūsto lapu ir malda!

xxx

– Kam tau tie vitaminai, vaikeli? Eik, grynu oru pakvėpuok, nes visas išblyškęs…

xxx

– Imkit šitą, aš jį vyrui daviau, tai jis ne tik sveikesnis tapo, bet dar ir tris lysves darže sukasė. Mūsų laiptinėje jau trys išsigydė be jokių daktarų. 

Baigiau rašyti savo humoristinę epopėją apie įvairias žmogaus kūno dalis, į kurias teko pažvelgti nepakartojamų klientų akimis bei impulsyviai pateikti atsakymus į kartais tau visai nesuprantamus klausimus, nes: “Ar nesupranti, kad liga nelaukia ir kentėti skausmų nėra laiko”, o, kaip žinia, savas skausmas visada yra pats didžiausias 🥴 Taigi, dabar beliko tik apibendrinti žmogaus sielą, kūną, jo organus užklupusias ligas ir viską sujungti į VIENĮ.

Iš pirmo žvilgsnio, žmogaus kūnas atrodo kaip įspūdingas mechanizmas: jis vaikšto, kalba, virškina maistą. Bet tik iki tol, kol prisimena, kad sąnariai – girgžda, inkstai – atsisako dirbti pilnu pajėgumu, o dantys – sugenda, vos tik pamačius saldainį. O kaip akys? Ach, tos žibančios žalios, rudos ir mėlynos akys. Jos – nuostabios. Bet… jos turi geltonąją dėmę. Ir dažnai būna labai sausos ir dirglios. Gal nuo nervinio išsekimo ir emocijų?

Žmogaus nervų sistema – tai laidų raizgalynė be garantijos ir su ribotu galiojimo terminu. Smegenys valdo visą kūną, bet nežino, kaip jis veikia. Žmogaus smegenys sugeba išmokti japonų kalbą, parašyti simfoniją ar pasimėgauti SPA malonumais, kai reikia rašyti diplominį darbą. Bet tuo pačiu jos pašėlsta ir tampa nekontroliuojamos, kai netyčia paspaudi mygtuką SIŲSTI ir tavo žinutė pasiekia ne tą žmogų, kuriam tu rašei. Arba kai trečią valandą nakties tave užklumpa keistos mintys, neduodančios ramybės iki paryčių.

O štai imuninė sistema – galingas variklis. Bet ir ji kartais nusprendžia, kad tavo paties organai, kasa ar skydliaukė, yra įsibrovėliai, ir ima pulti savus. Autoimuninių ligų pavadinimai skamba kaip iš pasakų šalies, bet jų pasekmės mažai kam primena pasaką.

Kepenys – stambiausia virškinimo liauka bei didžiausias vidaus organas, nepailstamai filtruojantis kraują tuo pačiu metu, kai valgome šašlyką, užsigerdami jį alumi, vynu ir degtine. Tačiau kartais ir jos pasiunta, o tada pamatai, kaip tavo kūnas pamažu (ar staiga) ima gelsti lyg medžių lapai ankstyvą rudenį. 

Skrandis – natūralus rūgšties baseinas, laikina talpykla, kurioje maistas maišomas su skrandžio sultimis ir porcijomis nešamas į plonąją žarną. Priklausomai nuo to, ką dedate į tą talpyklą, kartais jis linkęs keršyti. Pykinimas, vėmimas, rėmuo, raugulys, žagsėjimas, o pagaliau, ir gastritas nebyliai bando priminti, kad šis organas – ne šiukšlių konteineris ir sugedusio, sunkiai virškinamo, per gausaus, per karšto, per riebaus maisto jis netoleruos.

Kojos, kojelės, tikros vargšelės. Darbe joms tenka nemažas krūvis, ir jeigu diena pasitaiko neeilinė, tuomet ir jų laukia maksimalių išbandymų metas.

Šokdina jas, kas tik netingi – ir nekantrūs klientai, ir susiraukusios kobros, ir nenutrūkstamu srautu važiuojančios vaistinių prekės (sėdint iškrauti ir sudėti jas į vietas nepavyksta). Taigi, trumpam atokvėpiui laiko lieka ne visada, o jeigu ir lieka, tuomet, skubi ne kojas ilsinti, bet kąsnį į burną įsimesti. 

“Sibire žmonės savaitę nevalgę išbūdavo, o jūs dienos negalite pakentėti”, – girdžiu širdį glostančius žodžius. Matyt, pirkėjas užuodė viliojantį pašildyto maisto aromatą ir nusprendė, kad dabar pirmenybė bus ne jam, o kotletams. Taip, suprantu, sunku buvo tiems žmonėms Sibire. Bet šiandien aš čia, Lietuvoje, dirbu svarbų ir visuomenei naudingą darbą. Žinoma, galiu ir pakentėti, tik ne savaitę… 

Išleidžiu nekantrųjį pilietį ir einu ilsinti savo kojų. Bet vos tik užsikeliu jas ant stalo (žinoma, sandėliavimo patalpoje, ne oficinoje 😄), girdžiu:

– Aūūūū, a yr čia kas nors? Mą vaistukų rek.

– Rek tai rek. Ir kokių gi?

– Va tokių.

– Prašom. 9 eurai ir 10 centų.

– Ohooo. Jie auksu apibarstyti, ar kap čia išeina?

Nespėju net ant kulno apsisukti, kaip prieš akis išdygsta naujas reikalautojas:

– Kur mano užsakymas? Sakėte, kad bus šiandien.

– Dar neatvežė, ateikite rytoj.

– Puiku! Ir ką man dabar daryti? Ar suprantate, kaip man jo reikia?! 

– Suprantu 🤭

– Nieko jūs nesuprantant. Man kojas skauda nuo vaikščiojimo pirmyn – atgal.

– Ir man skauda.

– O nuo ko jums? Nuo sėdėjimo, turbūt…

Dabar jau net ir norėdamas negaliu atsisėsti, nes tarpduryje pamatau iki skausmo pažįstamą veidą. Per jį ir jo sėbrus ne kartą teko startuoti įkandin 🏃‍♂️

– Ko čia vaikštot iš paskos? 

– Galvoju, gal kuo nors padėčiau?

– Nereikia man jokios pagalbos. Aš tik žiūrinėju…

– Puiku, bet dėl visa ko būsiu netoliese, kojas pataupysiu 😂 Ir, žinoma, prekes geriau dėtis ne į užantį…

Girdėjau, kad Niutonas savo garsųjį žemės traukos dėsnį atrado gulėdamas po obelimi, teisingiau, obuoliui atitrūkus nuo šakos ir bambtelėjus didžiam mokslininkui į kaktą. Anksčiau aš tuo abejojau, maniau, kad dėsniai atrandami kitaip, pavyzdžiui, ilgai ieškant, o tų ieškojimų sėkmė suteikia palaimą. Taip maniau iki tol, kol pats tapau atradėju 🧑🏻‍🔬

Jums smalsu, kurioje srityje? Sakyčiau, kad tas mokslas dar neturi pavadinimo. Galvoju, kokiu žodžiu galėčiau jį apibūdinti 🤔 Kažkas tarp magijos, ekstrasensorikos ir tikrojo mokslo: girdi kažkokias mistines ligas, naujus žmogaus organų apibūdinimus, negirdėtus vaistų pavadinimus, dar neatrastus gydymo metodus, tada per kelias minutes bandai viską sujungti ir pateikti patį geriausią pasiūlymą 🤩 

– Laba diena. Va, atsinešiau. Galite įkrauti?

– 🤯

– Taigi, matote, apyrankė. Man reikia, kad įkrautumėte nuo elektromagnetinių bangų. Pirkau internetu, bet neveikia. Tai nepakraus gi man per nuotolį.

– Nekrauname apyrankių.

– Dar norėjau paklausti. Buvau radęs straipsnį apie gydymą mėnulio akmenimis… Ar nieko negirdėjote? Gal vaistinėse, sakau, jau atsirado tokių akmenukų?

– Ne, neatsirado. Bet turime vitamininių guminukų “Marsiečiai? Gal norite? Bus lengviau valdyti signalus iš Marso 🤭

– Tai pasakokite, kas nutiko?

– Tai jūs man sakykite, kas blogai toje nuotraukoje?

– Kokioje nuotraukoje? 

– Va, pilvo organų nuotrauka.

– Tai gydytojas jums turi pasakyti, kas čia blogai, o kas nelabai.

– Bet aš jūsų klausiu. Visi mokėtės tam pačiame institute, o nesuprantate, kas man blogai 😠

– Nuotrauka kaip nuotrauka – juodai balta, tamsiau – šviesiau. Va, jeigu spalvotą atsineštumėte, galėčiau daugiau papasakoti. O kol kas galiu pasiūlyti “Puksio arbatėlės” ir, visgi, su nuotrauka nueiti pas gydytoją 👩‍⚕️

Ir kokiomis ligomis tik neserga žmonės… Bet įdomiausia, jog pasaulyje pilna ligų, kuriomis sergančio nepajėgs išgydyti joks medicinos mokslų daktaras:

– Man skauda pilvą. Iš pradžių galvojau, kad skrandis. Išgėriau vaistų nuo skrandžio – dar labiau skauda. Išgėriau nuo inkstų – pradėjo skaudėt galvą…