Vaistininko užrašai

Stojamieji egzaminai jau ne už kalnų ir dauguma stojančiųjų tikrai žino, ką norėtų veikti gyvenime. Visgi, pratęsiant savo ankstesnio straipsnio (vaistininko profesija) mintis, leisiu sau šiek tiek pašmaikštauti apie farmacijos specialisto darbinius užkulisius.

Mintimis nuklydus į tolimą praeitį, bandau prisiminti, kas labiausiai paskatino mane pasirinkti šią specialybę. Pirmiausiai, žinoma, pati vaistinė, dvelkianti senove ir paslaptimi. Man, vaikui, apsilankymas vaistinėje, buvo kaip dienos ritualas. Su klasiokais, po pamokų, keliaudavome į vaistinę pirkti vitamino C žirnelių ar gliukozės. Tas specifinis kvapas, tvyrantis ore, tyla, paslaptingos ir mažai kalbančios, bet viską žinančios moterys baltais chalatais, žmonių ramybė ir jų pagarba vienas kitam tuomet mane kažkuo užbūrė.

Bet pats mistiškiausias reginys, kuris man buvo sunkiai suprantamas: keliasdešimt mažų stalčiukų, visiškai vienodų ir niekuo ypatingai neišsiskiriančių, ir juos atidarinėjanti vaistininkė, visada sugebėjusi atidaryti tą pirmą ir vienintelį, kuriame guli ligoniui reikalingi vaistai. Man tai prilygo stebuklui 😀

Taigi, kai atėjo metas pasirinkti savo tolimesnį gyvenimo kelią, abejonių neliko. Viskas atrodė nuostabu ir tobula, išskyrus atlyginimą. Jis tikrai buvo labai mažas. Tačiau tuomet apie tai negalvojau, nes pati profesija buvo aukščiau visko.

Kai jau studijavau ir atlikinėjau praktiką vaistinėse, vis dar džiaugiausi savo pasirinkimu, nes jokių pavojaus signalų, kad kas nors šioje srityje iš esmės pasikeis, neįžvelgiau.

Šiandien, praėjus ne vienam dešimtmečiui, galiu konstatuoti faktines aplinkybes, kurioms atsiradus, šios profesijos, tikriausiai, nesirinkčiau. Nes dabartinės vaistinės labiau primena parduotuves, turgų, reklaminių kampanijų susibūrimo vietą, kosmetikos parduotuves ar dar velniai žino ką. Neliko nei paslapties, nei ramybės, nei pagarbos, nei specifinio kvapo.

Skaityti toliau »

Šiandien pakeverzosiu apie savo popietinę pamainą. Ji mažai kuo skiriasi nuo rytinės, nebent tuo, kad ateinu sotus ir tuomet nesiblaškau tarp mikrobangės, kriauklės, stalo ir klientų 😀 O su kavos atsigėrimu visada yra paprasčiau.

13.00 – 14.00

Perskaičiuoju pinigus kasoje, kad ramiai galėčiau pradėti darbą. Tada persimetu keliais žodžiais su kolegomis apie einamuosius reikalus ir laukiu pirmųjų klientų. Pirmasis papuola narkomanas. Ir iš karto su pretenzija, kodėl neturiu insulininių švirkštų.

– Kad mažiau čia lankytumeisi, todėl ir neturiu

atsakau ir vis tiek parduodu švirkštą, 2ml. Niekaip neišeina išvengti šių lankytojų.

Kol klientų neturiu, skaitau elektroninius laiškus, kuriuose gausu naujos informacijos ir nurodymų. Taigi, pakabinu naujus reklaminius plakatus, nuimu jau nebegaliojančius, papildau mėnesio žurnaliukų krūvelę. Jūs net neįsivaizduojate, kiek pinigų paleidžiama vėjais su tom reklamom! Dažną mėnesį ir išmetame ne vieną, nes žmonėms tiek nereikia.

14.00 – 15.00

Ateina klientė, bet ne vaistų pirkti. Prašo, kad perdėčiau SIM kortelę iš vieno telefono į kitą. Su užduotimi susitvarkau puikiai.
Tada pasirodo kita moteris (~70 metų):
– Gal turite latekso?
– O kokio latekso jūs ieškote?
– Nu tai šlapimui varyti.
– Tai gal Lasix?
– Nu tai taip!

Sekantis pirkėjas – vyras. Prašo pipirmėčių. Klausiu: ar arbatos, ar tinktūros norėtų. Sako:

– Ne, pleistro.

Na, kad nėra tokio pleistro, arba aš nežinau 😀 Bet pasiūlau jam pipirinį pleistrą. Pasirodo, tiesiai į dešimtuką 🙂

Kadangi turiu laisvo laiko, pradedu į pirkinių maišelius dėlioti reklamines skrajutes su vieno vaisto reklama. Nes reklama turi būtinai pasiekti vartotoją. Kitaip, kokia ji reklama? Pasijuntu tarsi laiškininkas. Gerai, kad dar į pašto dėžutes neprašo sumėtyti…
Skaityti toliau »

7.30

Prasideda mano darbo diena 😀 Atsirakinu ir pradedu susijunginėti techniką – kompiuterį, kasą ir visus telikus. Serialų per tuos telikus nerodo, bet reklaminių propagandinių vaizdo klipų – užtektinai. Jei kino filmą pažiūrėti per brangu, mielai kviečiame prie žydrųjų ekranų į vaistinę. Užsikaičiu kavos ir skaitinėju neperskaitytus laiškus apie perkainavimus, akcijas, naujienas ir visus kitus einamuosius reikalus. Jei kvailų laiškų nėra, rytas prasideda puikiai 😀

8.00

Durys atsidaro, žmonės dar miega. Nebent vienas kitas prabėgom prieš darbą užsuka kokį Theraflu ar Coldrex miltuką nusipirkti. Vis dar užsitęsusios žiemos atgarsiai…

9.00

Judesys darosi didesnis, miestas bunda, gatvės pagyvėja nuo automobilių triukšmo, žmonių juoko ir vaikų klegesio.

9.05 – 10.00

Antros darbo valandos istorijos:

Pagyvenusi senjorė perka, perka, perka ir dar vis perka, tada susivokia paklausti:
– Kiek dabar aš jau turiu jums mokėti? Nežinau, ar pinigų tiek turėsiu.
– 31€
– Aaaa, tai dar galiu kažką pirkti. Ką čia man dar galėtumėt pasiūlyti?

Vidutinio amžiaus vyras, bando mesti rūkyti.
– Ir kaip jums sekasi kovoti su rūkymu? – klausiu.
– Gerai , 1 cigaretė minus, raminančių 1 tabletė plius 😀

Bėgte įbėga į vaistinę ~70 metų senjorė ir rėkte išrėkia:
– Dabar pasakysiu labai negražiai: “Recepto neturiu. Duokit vaistų nuo skausmo arba jus nušausiu, nes labai jau skauda!”
Ir pabandyk tu jai neparduoti 😬

“Beviltiškas” klientas:
– Man taip skauda sąnarius, kad nežinau, ką ir pirkti. Niekas jau nepadeda – nei vaistai, nei alkoholis.

Vaistinė laikinai ištuštėja, todėl užsiimu naujo mėnesio akcijų spausdinimu, karpymu ir kaišiojimu į tam tikrą vietą 🙂 Prie to pačio ir dulkes pasivalau. Nesvarbu, kad algos man už tai nemoka.

10.00 – 11.00

– Kiek kainuoja 1tabl. Viagros?
– …
– Oho!!! Tada jau geriau pagerti eisiu!

Šitas žmogeliukas išėjo pagerti, tačiau įžengė kitas žmogeliukas ir nusipirko Viagros pakaitalą, pigesnį variantą. Atkirpau aš tą tabletę, jis pažiūrėjo ir sako:
– O negalite man tos tabletės apkirpti ratuku? Nes tie aštrūs kampai man kišenę išdraskys…

Vairuotojas atveža prekes, todėl pasiraitoju rankoves ir kimbu į sekantį darbą. Tarp bendravimo pertraukėlių, prekes sutvarkau ir vėl skaitau laiškus. O jie eina ir eina. Tai skubiai reikia perkainuoti prekes, tai atsispausdinti papildomą akciją, tai perkrauti kompiuterį, tai susipažinti su nauju ministro įsakymu, tai pranešimas apie slaptus pirkėjus, kurie tikrins mano kompetenciją darbe, tai…Jau noriu namo 😥 Bet dar tik vidurdienis! O su juo atbunda narkomanai.

11.00 – 12.00

Vaistinėje eilutė, bet narkomanams – nė motais!

– Man švirkštą vieną ir ampulę vandens! Greičiau!
– Į eilę stok!
– Aš neturiu laiko, manęs taksas laukia!
– Nematai eilės galo? Ar prieš tave nematomi žmonės stovi? Stoji į eilę ir lauki, o jei nėra laiko, tai eini lauk.
– Nu, bl…, užknisai, duodi švirkštą.
– Kai ateis tavo eilė…
Skaityti toliau »

Akys apkrauna smegenis labiau nei bet kurios kitos kūno dalys. O jeigu tos akys dar ir nelabai sveikos…

Per mano darbo dieną vaistinėje apsilanko ne vienas, ir ne du klientai, kuriems reikia pagalbos akims. Akių lašų pasirinkimas yra labai platus ir su kiekviena diena tik dar labiau didėja. Todėl jaučiu pareigą savo puslapio skaitytojams šiek tiek palengvinti pasirinkimo naštą 😀

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis nereceptinius preparatus akims?

Pirmiausiai, ligos simptomai. Aš visada pasisakau už tai, kad ligą diagnozuoti turi gydytojas. Tačiau žinant šiuolaikinės medicinos problemas ir trūkumus, ne visada sekančią dieną pateksi pas specialistą (nebent akiduobėj matytųsi skylė 😕), todėl, kartais galime pagelbėti ir mes.

Pradėkime nuo to, kuo dažniausiai skundžiasi mūsų klientai.

Akių ašarojimas ir sausų akių sindromas. Paradoksas, tačiau viena iš labiausiai paplitusių priežasčių, dėl kurių ašaroja akys, yra sausų akių sindromas. Jei ašarose nėra tinkamo kiekio riebalų, kurie sudrėkina akis, akyse toliau gaminsis perteklinės ašaros.

Priežastys: buvimas lauke, vėjyje ir saulėje, ilgas žiūrėjimas į kompiuterio ekraną ar didelis nuovargis, cigarečių dūmai, kontaktiniai lęšiai, senėjimas (nuo 50-ties metų), menopauzė, oro kondicionieriai, ventiliatoriai, sausas vėjuotas klimatas, dažnas keliavimas lėktuvu, tam tikri vaistai (antihistamininiai, antidepresantai, kontraceptikai).

Simptomai: deginimo pojūtis, niežulys akyse, akių skausmas, akių nuovargis, išsausėjusios akys, akių paraudimas, fotofobija (jautrumas šviesai), sunkumo pojūtis akių vokuose. Sausų akių sindromą gali nustatyti oftalmologas, atlikęs specialų patikrinimą.

Gydymas: vaistai, akiniai nuo saulės, kurie apsaugos ne tik nuo saulės, bet ir vėjo.

Priežastys: užsikimšę ašarų kanalai, dulkės, vėjas, saulė, smogas, alergijos, šienligė, infekcija ar akies trauma, peršalimai, sinusitai, akių nuovargis, ryški šviesa.

Simptomai: ašarojimas.

Gydymas: vaistai, poilsis akims (nežiūrėti TV, nedirbti su kompiuteriu, neskaityti knygų). Jei užsikimšę ašarų latakai ar kt. rimtesnės problemos, būtina specialisto konsultacija.

Skaityti toliau »

Yra tik vienas būdas tapti geru pašnekovu – mokėti klausytis. Juk dažnai žmonės į vaistinę ateina pasišnekėti ir išlieti savo nuoskaudas. Kartais išeina klientas ir tada pagalvoji: taigi jis nieko nepirko, net neprašė nieko, ko jis apskritai buvo atėjęs? Bandai atsiminti, apie ką kalbėta, ir tada nustembi, kokia tuščia ir bereikalinga buvo kalba.

Būk mandagus su visais, draugiškas – su daugeliu, familiarus – su kai kuriais.

Išklausyti reikia viską, tik nereikia skubėti patikėti.

Man reikia Xanax, aš turiu receptą, bet pamiršau namie, rytoj atnešiu.

Man gydytojas išrašė e- receptą. Tikrai nėra? Negali būti! Geriau pažiūrėkite. Bet juk žinote, kad aš naudoju psichotropus, tai parduokite ir šį kartą

ir daug daug panašių pokalbių.

Neskubėk teisti, skubėk suprasti. Jei žmogus perka krūvą psichotropinių vaistų, tai dar nereiškia, kad jis priklausomas nuo jų. Gal jis bando atsikratyti kitų blogybių, tokių kaip narkomanija ar alkoholizmas.

Ypač venk kalbėti apie žmones: nei peik, nei girk, nei lygink. Venk patarinėti dėl vedybų, finansų ir šukuosenų. Ir visus savo asmeninius reikalus patartina laikyti paslaptimi 😀

Ne paslaptis, viena iš vaistinės lankytojų (ne pirkėjų) grupių yra vagys ir narkomanai. Jeigu esi pakankamai drąsus ir tau svarbi tavo paties reputacija (ne vaistinės), turi elgtis ryžtingai. Kai tik pamatai slampinėjantį įtartiną asmenį, kuriam dažniausiai nereikia tavo pagalbos, nes jis pats viską puikiai išmano, pirmiausiai, atsiprašyk laukiančių klientų, tada, pasiimk žirkles (kuo didesnes) ir eik prie įtariamojo. Tada stovėk šalia ir bandyk kantrybę – kurio bus stipresnė. Dažniausiai (bent jau iš mano patirties) išgirsti didžiulį nepasitenkinimą ir klausimus:

Ko jūs čia prie manęs stovite? Aš noriu apsižvalgyti. Ką aš jums koks narkomanas ar vagis?

ir pan.

Bet tada spjauna ir besikeikdamas išeina. Ir jeigu taip ryžtingai elgsiesi visada, šios personos tavo vaistinę aplenks.

Tačiau, jeigu tu visiškai nenori rizikuoti savo sveikata ar gyvybe, turi užsimerkti, nieko nematyti ir leisti tai gaujai veikti. Ir nesinervuoti dėl išneštų žuvies taukų ar brangios kosmetikos. Kitaip sakant, venk nemalonumų, sukeliančių liūdesį. Jei darbdavys nepajėgus užtikrinti reikiamos apsaugos, tai tegul ši finansinė našta krenta ant jo pečių. Nes, kaip žinia, dar yra nemažai vaistinių, kurios neturi nei filmavimo kamerų, nei apsauginių vartelių, kurie cypdami praneša apie vagystę. Beje, ir vagys nestovi vietoje – dirba grupėse: vieni nuplėšia apsauginius lipdukus, kiti, vėliau atėję tas pakuotes ramiai išsineša. Tokie jau rinkos dėsniai 😀

Skaityti toliau »

Stebuklų ir nepaprastų reiškinių nereikia ieškoti kažin kur. Tarp reiškinių, kuriuos matau kiekvieną dieną, yra tokių nesuprantamų, jog jie nustelbtų visokius stebuklus 😀

Reiškinys Nr.1

– Laba diena, man reikia Persil.
– Sveiki. O kam žadate jį naudoti?
– Tai kaip jūs nežinot? Šitiek reklamos apie jį leidžia!
– Tai gal tada ne vaistinėj reikėtų ieškoti. Nebent jums reikia Persen (raminantis vaistas).
– O tai čia ne tas pats?
– Tai gal nelabai tas pats tiktų skalbimui ir miegui 😀

Reiškinys Nr. 2

– Ar galėčiau nusipirkti Makroflex?
– Manyčiau, kad jums reikia į “Senukus” važiuoti.
– “Senukai” neprekiauja vaistais nuo šiki….!!!
– Tai jeigu jau apie tai eina kalba, gal norėjote Microlax klizmučių?
– Taip, taip.

Reiškinys Nr. 3

Kai klientas paprašė stiklinės šlangutės, ilgau negalėjau pataikyti, ko jis konkrečiai nori ir kam. Kai jau, atrodo, išklausinėjau apie viską, supratau, kad jam reikia indelio šlapimo tyrimui…

Reiškinys Nr. 4

– Atėjau karieso nusipirkti.
– ???
– Nu kaip jūs nesuprantate, vaistas toks kraujui skystinti.
– Xarelto?
– Nu taip, aš taip ir sakiau.
– Reikia recepto.
– Man gydytoja sakė, kad aš parodysiu jums savo gydytojo licenciją ir man duosite. Gydytojams receptų nereikia.
– Na, jeigu kažkada dirbote gydytoja, tai turėtumėte žinoti, kad vaistams reikalingos ne licencijos, o receptai 😀

Reiškinys Nr. 5

Ryte ateina išgėręs klientas ir klausia:
– Kaip jums atrodo, ar aš galiu šiandien toks eiti į darbą?
O aš mintyse galvoju: “Įdomu, kada buvai nors kartą į vaistinę blaivus užsukęs?”

Viskas yra puiku, nes visi mes esame žmonės, todėl klystame, painiojamės, užmirštame, juokiamės ir taisomės. Svarbu, į viską žvelgti su humoru. Niekada nesišaipau iš nusišnekėjimų, atvirkščiai, kantriai ir atidžiai aiškinuosi, ko vis dėlto tam mano klientui reikia. Juk tikrai neatėjo į vaistinę pirkti miltelių.

Skaityti toliau »

Išvarėm žiemą (nors nesijaučia 😀), sulaukėm pavasario (kalendorinio), dabar belieka laukti tikrojo pavasario, kuris astronomiškai prasideda apie kovo 20-21d. Tai – pavasario lygiadienis. Tuomet diena ir naktis susilygina ir trunka po 12 val. Taigi, dar šiek tiek teks palūkėti. O kad tas laukimas neprailgtų, šiandien atsisakysiu savo ankstesnio sumanymo parašyti kažką rimtesne tema ir leisiu sau ir jums šiek tiek atsipalaiduoti 😉

Retas iš mūsų nemėgsta keliauti. Deja, ne visada tam turime laiko ar galimybių. Todėl siūlau jums trumpą virtualią kelionę po namus. Jūs net neįsivaizduojate, kokie jie gali būti įdomūs 😯

Rūbų spinta – tai Kinija. Nesvarbu, kad parašyta: Hugo Boss, Cavalli ar Gucci – viskas yra Kinija 😀

Spintos antresolės – Mongolija. Niekas nežino, kas ten sudėta ir, aplamai, nesupranta, kas ten vyksta.

Virtuvė – tai Artimieji Rytai. Ten šnypščia dujos, žvanga peiliai, taškosi faršas ir teka ašaros. O viskam vadovauja diktatorius su chalatu.

Šaldytuvas yra Europos Sąjunga. Tik pažiūrėk, kiek ten visokių gėrybių, tvarkingai sudėliotų į lentynėles, žiūri šviesoje.

Močiutės kambarys – JAV. Va, sėdi vadovas. Nors ir nelabai supranta, kas vyksta, bet vis tiek viskam vadovauja. Ir jei tik kas nors pabandys be močiutės žinios lįsti į Artimuosius Rytus, karo neišvengs.

Palėpė yra Egiptas. Ten sukrautos piramidės visokių senienų.

Televizorius yra Ukraina. Kas turi valdymo pultelį, tas ir įjungia. Ir programos keičiasi po kiekvieno pultelio spustelėjimo.

Garažas yra Paryžius. Vidury stovi toks metalinis gargaras, po kuriuo galėtum praleisti visą gyvenimą.

Tu pats esi Lietuva. Rengiesi rūbais iš Kinijos, šypsaisi ir bijai erzinti JAV, žiūri, kokia programa dabar Ukrainoje ir svajoji, kada galėsi nuvykti į Paryžių.

Na, kelionė gal ir nelabai įspūdinga, bet lašelis geros nuotaikos dar niekam nepamaišė 😀