Vaistininko užrašai

Planai dėl valstybinių vaistinių steigimo įgauna pagreitį, todėl diskusijų šiuo klausimu vis daugėja. Nors daugelis mano kolegų (ir aš tame tarpe) svajoja apie darbą būtent tokioje vaistinėje, ir po šiai dienai nesuprantame, ar jau uždegta žalia šviesa šiam projektui, ar vis dar bandoma jį stabdyti 🤔

Kadangi į mano rankas pateko straipsnis aktualia tema, nutariau jį pagvildenti ir pateikti savo nuomonę.

Valdiška vaistinė – viruso komplikacija?

Kad valstybinėms vaistinėms intensyviai priešinasi didžiųjų vaistinių tinklų savininkai, suprantama, tačiau kodėl į jų gretas lygiuojasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kurio vienas strateginių tikslų buvo ginti asmens laisvę, atstovai?

Buvusio šio instituto prezidento nuomone, valdiškos vaistinės – sunkiausia viruso komplikacija. Komplikacija todėl, kad po naujo įstatymo priėmimo, ligoninės ir poliklinikos vaistinės ne tik parūpins medikamentų ligoninių pacientams – jose vaistų galės nusipirkti bet kas.

Argi eiliniam piliečiui bus blogai, kad jo pasirinkimas bus didesnis? Kodėl reikia taip baimintis naujų žaidėjų? Dėl šio sprendimo, pirmiausia, laimėtų ligonis, vadinasi, visos priemonės yra pateisinamos.

Maxima ar valstybė?

Straipsnyje sakoma, kad nėra puiku, jog šias vaistines valdys ligoninės ir poliklinikos, kurios dažniausiai priklauso valstybei ar savivaldybėms ir ši nuosavybė suteikta gydymo paslaugoms teikti, o ne mažmeninei vaistų prekybai. Tai kodėl dabar tose poliklinikose ir gydymo įstaigose yra įsikūrusios ne viena, ir ne dvi vaistinės? Jau nekalbu apie šalia esančius pastatus – ten dar po dvi – keturias vaistines randame. Argi ligoniai turėtų purkštauti dėl to, kad vaistų įsigijimas jiems taps prieinamesnis ir, galbūt, pigesnis?

Taip, vaistinės susimoka nuomą už patalpas. Tačiau ši vieta – auksinė antilopė, dėl jos vyksta sostų karai, ir laimėtojas būna tik vienas, nebijantis aukštų nuomos kainų, nes galų gale visa tai vis tiek atsiperka su kaupu. Tą žino dabartiniai nuomotojai, todėl visais įmanomais būdais bando sustabdyti šį įsibėgėjantį procesą, nes greičiausiai, jie bus išmesti iš užimamų patalpų.

Paprastam žmogeliui visiškai tas pats, kas bus valdytojas – ar valstybė, ar krautuvininkai, svarbu jo reikiamų vaistų visada būtų 🙂 O jeigu jie bus dar ir pigesni, tai koks skirtumas, kas ir kiek mokės už nuomą?

Apie orą

Orai turi svarbią, kartais tiesioginę įtaką žmonių gyvenimui. Klimato kaita ir kraštutiniai orai (uraganai,  sausros, liūtys) verčia žmones migruoti. Orai veikia žmones ir mažiau drastiškais būdais. Esant kraštutiniams karščiams arba šalčiams, veikiama žmogaus imuninė sistema. Oras taip pat gali įtakoti nuotaikas. Nepaisant to, oras negali turėti tiesioginio poveikio žmogaus darbui ar mokymuisi. Jam įtakos turi tik paties žmogaus požiūris į oro pobūdį – karštį, šaltį ar lietų.

Pirmosios vasaros dienos – saulėtos ir šiltos, todėl mane puikiai nuteikia kūrybai ir geriems darbams 🙂

Apie temperatūrą

Daugelyje naujai besisteigiančių vaistinių jau yra norma įrengti ir kondicionierių. Tai džiugina. Tačiau yra nemažai vaistinių, kuriose karštomis vasaromis dienomis dirbti darosi sudėtinga. Nepaisant vaistinėje vyrančios aukštos temperatūros, darbuotojai priversti į temperatūros registravimo žurnalus rašyti reikiamą, o ne realią temperatūrą ir drėgmę. Kokiu tikslu tuomet pildomi tie žurnalai, kuriuose atsispindi neteisinga informacija? Juolab, kad tas žurnalų pildymas yra niekinis. Ne paslaptis, kad tai vienas iš nykiausių vaistinės darbuotojams privalomų atlikti darbų, todėl dažnai yra užmirštamas ir pildomas tikrai ne kiekvieną dieną ir ne tą pačią valandą. Kai planuojami vidaus auditai ar planiniai vaistinės patikrinimai, arba ateina dirbti naujas vaistinės vadovas, tuomet žurnalai ištraukiami iš po apačios kitų žurnalų ir vienu ypu surašomi duomenys pagal būdingą tam sezonui temperatūrą 🙂 Įdomu, kaip temperatūra registruojama ir kontroliuojama degalinėse ir kitose naujose prekybos vietose, kur prekiaujama vaistais? Ar ten irgi pakabinti higrometrai, kurių parodymus registruoja atsakingas asmuo?

Apie naujoves

Vaistinių tinklai neriasi iš kailio, bandydami privilioti vis daugiau klientų. Vienos vaistinės dalina dovanas, kaip spaudos kioskai kavą (pirk 6 puodelius ir gauk vieną nemokamą), kitos – prašo lankytojų užpildyti anketą apie aptarnavimą ir juos aptarnavusį darbuotoją ir taip dalyvauti loterijoje. Nedalyvauju lažybų žaidimuose (statymuose), tai ir nežinau, gal jau ten siūloma lažintis, kaip smarkiai pabrangs vienas ar kitas vaistas, pvz., per pusę metų 🤔 Farmacijos banginiai galėtų susitarti  tarpusavyje ir surežisuoti statymą (kaip kartais tai daro sportininkai) – taip dar labiau papildytų savo amžinai tuščias kišenes 😄

Yra ir tokių vaistinių, kurios lygiuojasi į Anglijos aukštuomenę ir rengia arbatos popietes, vadindami tai – “Bendruomenės popietė”. Šios popietės tikslas – su bendruomenės nariais pasidalinti sukauptomis žiniomis apie sveikatą, pabendrauti neformalioje aplinkoje. Viskas būtų puiku, jei suteikta informacija ne skatintų įsigyti maisto papildų ar nereceptinių vaistų, o atvirkščiai, šviestų, kad kuo mažiau jų žmonės pirktų. Tačiau temos taip gudriai sudėliotos, kad jose apstu reklamos ir skatinimo įsigyti veiksmingų ir “po ligos taip reikalingų organizmui” vaistinių preparatų ar maisto papildų. O juk farmacijos įstatyme aiškiai parašyta, kad reklamuoti vaistinius preparatus neturi teisės sveikatos priežiūros ir (ar) farmacijos specialistai, teikdami sveikatos priežiūros ar farmacines paslaugas… O norinčių jas teikti tikrai netrūksta, nes tai dar vienas būdas pagerinti savo finansinę padėtį. Keista tik, kad temos numetamos “iš viršaus” su visa smulkiai aprašyta medžiaga ir savo interpretacijų būti jau negali. Neduok, Dieve, pasakysi sakinį, kuris atgrasys klientą nuo pirkimo. O pateikta medžiaga, tikriausiai, ne kartą paredaguota marketingo atstovų ar koučerių, todėl yra įtaigi ir viliojanti.

Cukrinis diabetas – labai sena liga. Ja sirgo jau senovės egiptiečiai bei indai. Jau tada apie šią ligą buvo nemažai žinoma, bet sėkmingai kovoti su ja nesugebėta. Žmonės, susirgę šia liga, senovėje buvo pasmerkti ankstyvai mirčiai.

Diagnozę nustatydavo liežuviu

Diabetiko šlapime yra cukraus. Gydytojai tai žinojo jau senovės laikais. Tada jie negalėjo padaryti tokių sudėtingų laboratorinių tyrimų kaip dabar. Jiems reikėdavo pasikliauti tik savo penkiais pojūčiais. Šlapimo skonį jie nustatydavo liežuviu. Kadangi sergančiojo diabetu šlapimas saldus, taip jie nustatydavo šią ligą. Cukrų šlapime nustatydavo ir kitu būdu: lėkštelę su šlapimu padėdavo netoli skruzdėlyno. Jei tik darbščiosios skruzdėlytės ją tučtuojau apspisdavo, kad pasmaguriautų saldžiuoju gėrimu, diagnozė būdavo aiški 🙂

Pirmieji simptomai 

Padidėjęs cukraus kiekis didina troškulį ir šlapinimąsi. Tai dažnai ir būna pirmieji ligos simptomai. Organizmas stengiasi atsikratyti cukraus, gamindamas daugiau šlapimo. Tačiau tokiu būdu jis netenka daug skysčių. Kūnas išdžiūsta, ima kamuoti troškulys. Ligonis bando jį malšinti daugiau gerdamas, kad kompensuotų vandens trūkumą kūne.

Be to, liga susilpnina ir organizmo apsaugines jėgas. Jį užpuola grybeliai, kuriems ypač patinka gleivinės. Matyt, šie parazitai mėgsta saldžią aplinką 😀 Susijaukia medžiagų apykaita ir tai sukelia ilgalaikius sunkius pažeidimus. Jie dažnai pasireiškia jau ir sergant lengvomis diabeto formomis, kurios būna nepastebėtos, todėl ir negydomos. Pirmiausia pažeidžiamos arterijos. Atsiranda progresuojanti aterosklerozė. Arterijų spindis susiaurėja. Jos praleidžia vis mažiau kraujo. Blogiau maitinami audiniai, kuriuos aprūpina pažeistosios arterijos. Tai ypač akivaizdžiai matosi pažvelgus į kojų pirštus. Čia audiniai apmiršta. Atsiranda nekrozė – vietinių audinių žūtis. Nuo jos ypač nukenčia didieji kojų pirštai. Tokių pokyčių pradžia – nagų pagrindų uždegimai. Jei ligonis, manydamas, kad tai tik nago augimas į vidų, pradės jį krapštyti, į jau apmirusį audinį gali patekti bakterijų. Čia jos ras puikiausią maitinančią terpę, pradės masiškai daugintis ir galiausiai sukels kraujo užkrėtimą.

Dar blogiau, kai liga užpuola mažytes akies tinklainės kraujagysles. Plonytės arterijos čia išvešėja, išleidžia ataugų. Tų ataugų sienelės labai plonos ir lengvai plyšta. Tada išsiliejęs kraujas suardo didelę tinklainės dalį ir žmogus net apanka. Kraujo išsiliejimo ir apakimo galima išvengti, jei laiku bus sunaikintos išvešėjusios kraujagyslės. Tą dabar nesunkiai galima padaryti lazerio spinduliu.

Tykantys pavojai

Cukraligė gali pakenkti ir daugeliui kitų organų. Neuropatijos pavidalu ji užpuola nervus. Liga reiškiasi rankų ir kojų niežėjimu bei tirpimu. Kartu dažnai būna dar ir stiprūs skausmai. Sunkiais atvejais ant kojų padų atsiranda neskausmingų pūlinių. Todėl kiekvienas diabetikas turi reguliariai apžiūrėti savo kojų padus, kad laiku pastebėjęs pūlinius, galėtų juos išsigydyti.

Pasitaiko viduriavimų bei šlapinimosi sutrikimų. Labai dažnai diabetikus kamuoja odos infekcijos, pavyzdžiui furunkulai (šunvotės)ir karbunkulai (piktvotės). Ir tuberkulioze jie suserga dažniau už nesergančius diabetu.

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.

Mūsų regėjimą, kaip veiksmą, galime suskirstyti į penkias dalis. Akis padeda mums:

1. Nustatyti daiktų dydį ir formą
2. Skirti spalvas
3. Orientuotis erdvėje
4. Nustatyti atstumą tarp daiktų (ne tik pagal plotį, bet ir pagal gilumą)
5. Skirti šviesą nuo tamsos bei matyti įvairiai apšviestus daiktus

Nors mes normaliai žiūrime abiem akimis ir kiekvienoje susidaro atskiras daikto, į kurį žiūrime, vaizdas, mes matome vieną daiktą. Tai įvyksta todėl, kad abejose akyse susidarę vaizdai smegenyse suliejami į vieną ir mes turime giluminį, reljefinį matymą. Aiškiai matome daikto formą su visais iškilimais ir įdubimais, galime įvertinti nuotolį tarp daiktų pagal plotį ir pagal gilumą. Daiktų nuotolį galima nustatyti ir viena akimi, bet tik pagal plotį, daikto nuotolio įvertinimas pagal gilumą yra netikslus. Pilnavertis giluminis matymas galimas tik žiūrint abiem akimis.

Anksčiausiai atsiradusi ir vėliausiai išnykstanti akies veikla – sugebėjimas jausti šviesos stiprumo skirtumą ir prisitaikyti prie įvairaus apšvietimo. Tai vadinama – adaptacija.

Gebėjimui matyti esant įvairiam apšvietimui padeda periferinė tinklainės dalis. Daug reikšmės tinklainės jautrumui šviesai turi vitamino A kiekis organizme. Jeigu jo mažai – tuoj blogėja adaptacija tamsoje, atsiranda vištakumas. Tokiu atveju žmogus patamsyje visai blogai mato, negali rasti kelio į savo namus 😕

Deja, žmogus nėra tobula būtybė, todėl ir jo sudedamosios dalys kartais išeina iš rikiuotės. Dėl kokių akių  problemų dažniausiai žmonės suka į vaistines?

Konjuktyvitas

Jei nors kartą pabudę jautėtės taip, tarsi kas nors sviedė saują smėlio jums į akis, žinote, kad tai ne tik skausminga, bet ir vaizdas ne koks. Greičiausiai jus užklupo konjuktyvitas. Jis prasideda, kai sudirginama junginė – gleivinė, dengianti akies obuolį ir vidinę akies voko dalį. Sudirginti gali infekcija (virusai ir bakterijos) ar alergija (žiedadulkės, namų dulkės), cheminės medžiagos (chloruotas baseino vanduo) ar patekęs svetimkūnis. Konjuktyvitas labiau paplitęs tarp kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir kontaktinių lęšių nešiotojų. Dažnai jis praeina savaime, bet jei infekcija bakterinė, reikia gydyti antibiotiniais akių lašais, kuriuos paskirs gydytojas.

Simptomai gali pasireikšti vienoje arba abejose akyse: raudoni ar rausvi akių obuoliai, skausmas, niežėjimas ar jausmas, tarsi akys pilno smėlio, išskyros iš akies (gali būti tirštos ir gelsvos, esant bakteriniam konjuktyvitui ir skaidrios, vandeningos, esant virusiniam, dirgiklio sukeltam ar alerginiam konjuktyvitui).

Junginės uždegimo metu vokai pabrinksta, parausta, vokų junginė taip pat parausta, pastorėja, atvertus voką matyti jos klostės. Vokai darosi stori, sunkūs. Iš ryto prabudus sunku atsimerkti, nes vokų kraštai sulipę nuo pūlių, kurie išdžiūvo per naktį. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo greičiau pasveiksite, liga neprasidės kitoje, sveikoje akyje, nesukels komplikacijų ragenoje.

Kad ir kaip norėtųsi, netrinkite akių rankomis. Liesdami akis platinsite infekciją.

Niekada nenaudokite vienadienių kontaktinių lęšių antrą kartą. Laikykitės kontaktinių lęšių plovimo instrukcijos.

Nesidalinkite makiažo priemonėmis. Tas pats pasakytina ir apie akių lašus.

Šluostykite veidą tik savo rankšluosčiu.

Dėvėkite apsauginius akinius baseine.

Didesnė grupė respondentų vaistų ir papildų reklamas ignoruoja arba reklama jiems nedaro jokios įtakos. Smagu žinoti, kad žmonės yra daugiau besidomintys ir išprusę, todėl suvokia, kad ne viskas yra reikalinga ir naudinga, kas reklamuojama 🙂

P.S. kviečiu sudalyvauti naujoje apklausoje apie vaistininkų tatuiruotes.

Patvirtinus naujai stumiamą projektą, gali atsitikti taip, kad tokį užrašą vaistinių vitrinose pamatysime ne tik prie vaistų, bet ir prie vakcinų, tiksliau – prie atliekamų paslaugų.

Seime užregistruotas siūlymas suteikti daugiau galių vaistininkams – jie galėtų atlikti lėtinių ligų valdymo ir profilaktikos programas, biocheminius tyrimus ir skiepijimą.

Sunerimo dėl savigydos?

Šiame projekte teigiama, kad įtvirtinus teisę vaistinėse taikyti prevencinės medicinos pagalbą, diagnostikos metodus ir tyrimus, pacientai būtų skatinami dar labiau rūpintis savo sveikata bei būtų užkertamas kelias savigydai.

Ką turi bendra skiepijimas vaistinėse ir savigyda? Nei dabar (kai nevykdoma vakcinacija), nei ateityje (kai, galbūt, ji bus atliekama) – savigydos procesas nevyksta ir nevyks. Žmogus gi negali pats savarankiškai sugalvoti ir nusipirkti vakciną bei pasiskiepyti namie. Tai apie kokią čia savigydą kalbama? Kaip skiepijimasis vaistinėse gali užkirsti kelią savigydai? Nebent bus sukurta vakcina, kuri padės atsispirti vaistų pirkimo  manijai 🙂

Prekyba vaistais degalinėse, tikriausiai, taip pat buvo sumanyta dėl savigydos mažinimo 🙃

Pavyzdžiai užkrečia

Europos Sąjungos farmacijos grupės duomenimis, profilaktinį skiepijimą ir biocheminius tyrimus leidžiama atlikti kitose ES šalyse: 18 ES šalių vaistinėse nustatomas gliukozės kiekis kraujyje, 17 – vykdomas cholesterolio nustatymas, 13 – vykdoma vakcinacija.

Jungtinėje Karalystėje vaistinė pilnai integruota į pirminės sveikatos priežiūros sistemą, o vaistininkai yra pilnateisiai jos nariai ir dirba greta šeimos gydytojo.

Amerikoje buvo sukurta programa (mokymų ciklas), kuri leido vaistininkams įgyti specifinių įgūdžių, reikalingų pagrindinės informacijos apie skiepus teikimui ir vakcinacijos vykdymui. Ši programa moko imunologijos pagrindų ir sutelkia dėmesį tiek į praktikos įgyvendinimą, tiek ir į teisinius reglamentus, susijusius su vakcinacija.

Sąlygos – nevienodos

Klausimai tiems, kurie suinteresuoti šio projekto patvirtinimu:

1. Ar galima dėti lygybės ženklą tarp Lietuvos ir  kitų, smarkiai pažengusių valstybių? 

2. Ar jau viskas padaryta Lietuvos vaistinėse, kad specialistai jaustųsi kaip Portugalijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse?

3. Ar jau viską šio projekto siūlytojai padarė dėl Lietuvos vaistininkų ir jų padėjėjų: pradėjo mokėti šio darbo vertas algas, sudarė geras darbo sąlygas, teisės aktais nustatė, kad NEGALI VAISTINĖJE DIRBTI VIENAS SPECIALISTAS PAMAINOJE, kuri kartais išsitempia iki 12 valandų, ar garantavo Darbo kodekse numatytas atostogas (NORMALIAS), pietų pertrauką?

Ir svarbiausia. Ar mes galime pasigirti tokiomis vaistinės erdvėmis kaip minėtos šalys? Kurioje vaistinės vietoje ketinama atlikti šią procedūrą? Ar teko kada gerbiamiems A. Matului, I. Degutienei ir kitiems iniciatoriams lankytis vaistinės patalpose (ne oficinoje, kur dabar aptarnaujami žmonės). Jie, tikriausiai, net neįsivaizduoja, kokioje kvadratinėje erdvėje sukiojasi darbuotojai. Keliuose kvadratiniuose metruose mūsų darbdaviai sugeba įsprausti ir vaistų atsargas, ir seifą, ir šaldytuvą, ir  darbo stalą, ir spintą. Kartais, kad išeiti ar įeiti į taip skambiai vadinamas “atsargų patalpas” tenka arba kėdę patraukti, arba vienas duris uždaryti, kitas atidaryti, jau nekalbu, jei reikia vairuotoją su prekių dėžėm įleisti arba su kolega prasilenkti – turėtų kaip keliuose stovėti ženklas su raudona rodykle, kuriam eismo dalyviui yra suteikiama pirmumo teisė.

O čia pradedama kalbėti apie tokią procedūrą! Ar tie veikėjai suvokia, kad vakcinacija – tai ne gliukozės ar cholesterolio tyrimai!

Grėsmė visuomenei

Prieš vakcinuojant reikia įsitikinti, kad žmogus yra visiškai sveikas skiepijimo metu. Kad jis nekosti ir nesloguoja.

Kas prisiims atsakomybę už galimas pasekmes, jeigu žmogus alergiškas, bet to nežino pats?

Ar po įvykusio anafilaksinio šoko vaistinė bus atsakinga už paciento tolimesnį likimą?

Leidimą skiepijimuisi suteikti turi šeimos gydytojas, žinodamas ne tik paciento ligos istoriją, gretutines ligas, tačiau ir įvertindamas esamą sveikatos būklę. Kaip visa tai galės įvertinti vaistininkas, matydamas žmogų pirmą kartą? Iš akių? O gal paprašys išsižioti ir aaaaaa pasakyti? Ar limfmazgius apčiupinės?

Didžioji dalis žmonių vakcinas toleruoja labai gerai, dalis patiria labai lengvas šalutines reakcijas. Deja, dalis žmonių patiria labai sunkias šalutines reakcijas. Ar ta reakcija žmogų ištiks vaistinėje, ar sveikatos priežiūros įstaigoje, suprantama, yra ne tas pats. 

O pasiūlius akciją du už vieno kainą, žmonėms tikrai gali galvos susisukti, apie galimas pasekmes tuomet jie negalvos.

Kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų 😕