Vaistininko užrašai

Sugrįžkime šiek tiek į 2022 – ųjų metų gruodžio mėn., kai Konkurencijos taryba Lietuvos vaistinių asociacijai ir aštuonioms vaistų prekybos ir konsultacijų bendrovėms, susitarusioms dėl kompensuojamųjų vaistų antkainių, skyrė apie 72,6 mln. eurų baudų. Tada krautuvininkai su K. Gage priešakyje mušėsi į krūtinę teigdami, kad jie esą tikrai nekalti. Krautuvininkai nesėdėjo sudėję rankų, rašė skundus ir vylėsi, kad baudos bus atšauktos. Tuo pačiu, ramino savo darbuotojus, kad bet kokiu atveju jų atlyginimai dėl paskirtų baudų, tikrai nenukentės. 

Taigi, algos, žinoma, nemažėjo, tačiau po truputį didėjo planai, mažėjo priedai ir kitos paskatos. O apie atlyginimų kėlimą nebuvo net kalbos – metinių pokalbių metu kobros šnypštė, kad ir taip gerai gyvename, reikia pridėti tiems, kuriems dar niekada nebuvo pridėta arba pridėta labai seniai…

Bet neseniai pasirodė žinia, kad teismas priėmė sprendimą panaikinti Konkurencijos tarybos nutarimą ir juo skirtas baudas „Limedikos“ bei „Gintarinės vaistinės“ bendrovėms. Tačiau tai tik pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kas yra tikrai teisus, konstatuoti negalima.

Ką tik praūžė trumpiausia metų naktis. Daugelis laiko veltui nešvaistė ir traukė ieškoti paparčio žiedo – to stebuklingo augalo žiedo, kuris, pasak pasakojimų, pražysta tik vieną kartą per metus – per Jonines, trumpiausią metų naktį. Nors visi žino, kad paparčiai realiai nežydi, visgi, atsiranda vienas kitas lietuvis, bandantis surasti žiedą, kurio niekas nematė 😀

Sakoma, kad tas, kuris suras paparčio žiedą, įgis nepaprastų galių: matys ateitį, supras gyvūnų kalbą, ras paslėptus lobius arba bent jau susiras antrą pusę. Todėl kiekvienais metais, kai Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje, o naktis būna trumpiausia iš visų, į mišką eina Jonai, Janinos ir kiti drąsuoliai, tikėdamiesi stebuklo. Vėliau tie “stebuklai”, kurių kas antras gydytojas, kas trečias šamanas, apsilanko vaistinėje. 

– Aš pasiskaičiau internete, tai viską žinau: man kepenys skauda, va čia. O gal inkstai. Žodžiu, reikia tablečių.

– Kokių?

– Tai jūs pasakykite kokių?

– Aš galvojau, kad ir tabletes internete jau išsirinkote…

Vaistinė – tokia specifinė vieta, kur susitinka mokslas ir tetos Janinos patarimai. Taip smagu “patarti”, o ir eilė greičiau tada juda:

– Tik nepirkit tų tablečių. Nuo jų mano kaimynei plaukai pradėjo slinkti… O gal net ir šlubuoti dėl jų pradėjo.

Ach, ta stebuklinga Joninių naktis. Per ją net gamta įgyja stebuklingų galių – vanduo, žolės, net rasa gali gydyti:

– Šūdas čia tos jūsų vaistinės arbatos! Va, aš tokių prisirinkau, kad man ir spaudimą sureguliuoja, ir vyrą apramina.

xxx

– Ką jūs čia visus tais chemikalais šeriate! Viską reikia gydyti natūraliai – kopūsto lapu ir malda!

xxx

– Kam tau tie vitaminai, vaikeli? Eik, grynu oru pakvėpuok, nes visas išblyškęs…

xxx

– Imkit šitą, aš jį vyrui daviau, tai jis ne tik sveikesnis tapo, bet dar ir tris lysves darže sukasė. Mūsų laiptinėje jau trys išsigydė be jokių daktarų. 

Baigiau rašyti savo humoristinę epopėją apie įvairias žmogaus kūno dalis, į kurias teko pažvelgti nepakartojamų klientų akimis bei impulsyviai pateikti atsakymus į kartais tau visai nesuprantamus klausimus, nes: “Ar nesupranti, kad liga nelaukia ir kentėti skausmų nėra laiko”, o, kaip žinia, savas skausmas visada yra pats didžiausias 🥴 Taigi, dabar beliko tik apibendrinti žmogaus sielą, kūną, jo organus užklupusias ligas ir viską sujungti į VIENĮ.

Iš pirmo žvilgsnio, žmogaus kūnas atrodo kaip įspūdingas mechanizmas: jis vaikšto, kalba, virškina maistą. Bet tik iki tol, kol prisimena, kad sąnariai – girgžda, inkstai – atsisako dirbti pilnu pajėgumu, o dantys – sugenda, vos tik pamačius saldainį. O kaip akys? Ach, tos žibančios žalios, rudos ir mėlynos akys. Jos – nuostabios. Bet… jos turi geltonąją dėmę. Ir dažnai būna labai sausos ir dirglios. Gal nuo nervinio išsekimo ir emocijų?

Žmogaus nervų sistema – tai laidų raizgalynė be garantijos ir su ribotu galiojimo terminu. Smegenys valdo visą kūną, bet nežino, kaip jis veikia. Žmogaus smegenys sugeba išmokti japonų kalbą, parašyti simfoniją ar pasimėgauti SPA malonumais, kai reikia rašyti diplominį darbą. Bet tuo pačiu jos pašėlsta ir tampa nekontroliuojamos, kai netyčia paspaudi mygtuką SIŲSTI ir tavo žinutė pasiekia ne tą žmogų, kuriam tu rašei. Arba kai trečią valandą nakties tave užklumpa keistos mintys, neduodančios ramybės iki paryčių.

O štai imuninė sistema – galingas variklis. Bet ir ji kartais nusprendžia, kad tavo paties organai, kasa ar skydliaukė, yra įsibrovėliai, ir ima pulti savus. Autoimuninių ligų pavadinimai skamba kaip iš pasakų šalies, bet jų pasekmės mažai kam primena pasaką.

Kepenys – stambiausia virškinimo liauka bei didžiausias vidaus organas, nepailstamai filtruojantis kraują tuo pačiu metu, kai valgome šašlyką, užsigerdami jį alumi, vynu ir degtine. Tačiau kartais ir jos pasiunta, o tada pamatai, kaip tavo kūnas pamažu (ar staiga) ima gelsti lyg medžių lapai ankstyvą rudenį. 

Skrandis – natūralus rūgšties baseinas, laikina talpykla, kurioje maistas maišomas su skrandžio sultimis ir porcijomis nešamas į plonąją žarną. Priklausomai nuo to, ką dedate į tą talpyklą, kartais jis linkęs keršyti. Pykinimas, vėmimas, rėmuo, raugulys, žagsėjimas, o pagaliau, ir gastritas nebyliai bando priminti, kad šis organas – ne šiukšlių konteineris ir sugedusio, sunkiai virškinamo, per gausaus, per karšto, per riebaus maisto jis netoleruos.

Kojos, kojelės, tikros vargšelės. Darbe joms tenka nemažas krūvis, ir jeigu diena pasitaiko neeilinė, tuomet ir jų laukia maksimalių išbandymų metas.

Šokdina jas, kas tik netingi – ir nekantrūs klientai, ir susiraukusios kobros, ir nenutrūkstamu srautu važiuojančios vaistinių prekės (sėdint iškrauti ir sudėti jas į vietas nepavyksta). Taigi, trumpam atokvėpiui laiko lieka ne visada, o jeigu ir lieka, tuomet, skubi ne kojas ilsinti, bet kąsnį į burną įsimesti. 

“Sibire žmonės savaitę nevalgę išbūdavo, o jūs dienos negalite pakentėti”, – girdžiu širdį glostančius žodžius. Matyt, pirkėjas užuodė viliojantį pašildyto maisto aromatą ir nusprendė, kad dabar pirmenybė bus ne jam, o kotletams. Taip, suprantu, sunku buvo tiems žmonėms Sibire. Bet šiandien aš čia, Lietuvoje, dirbu svarbų ir visuomenei naudingą darbą. Žinoma, galiu ir pakentėti, tik ne savaitę… 

Išleidžiu nekantrųjį pilietį ir einu ilsinti savo kojų. Bet vos tik užsikeliu jas ant stalo (žinoma, sandėliavimo patalpoje, ne oficinoje 😄), girdžiu:

– Aūūūū, a yr čia kas nors? Mą vaistukų rek.

– Rek tai rek. Ir kokių gi?

– Va tokių.

– Prašom. 9 eurai ir 10 centų.

– Ohooo. Jie auksu apibarstyti, ar kap čia išeina?

Nespėju net ant kulno apsisukti, kaip prieš akis išdygsta naujas reikalautojas:

– Kur mano užsakymas? Sakėte, kad bus šiandien.

– Dar neatvežė, ateikite rytoj.

– Puiku! Ir ką man dabar daryti? Ar suprantate, kaip man jo reikia?! 

– Suprantu 🤭

– Nieko jūs nesuprantant. Man kojas skauda nuo vaikščiojimo pirmyn – atgal.

– Ir man skauda.

– O nuo ko jums? Nuo sėdėjimo, turbūt…

Dabar jau net ir norėdamas negaliu atsisėsti, nes tarpduryje pamatau iki skausmo pažįstamą veidą. Per jį ir jo sėbrus ne kartą teko startuoti įkandin 🏃‍♂️

– Ko čia vaikštot iš paskos? 

– Galvoju, gal kuo nors padėčiau?

– Nereikia man jokios pagalbos. Aš tik žiūrinėju…

– Puiku, bet dėl visa ko būsiu netoliese, kojas pataupysiu 😂 Ir, žinoma, prekes geriau dėtis ne į užantį…

Girdėjau, kad Niutonas savo garsųjį žemės traukos dėsnį atrado gulėdamas po obelimi, teisingiau, obuoliui atitrūkus nuo šakos ir bambtelėjus didžiam mokslininkui į kaktą. Anksčiau aš tuo abejojau, maniau, kad dėsniai atrandami kitaip, pavyzdžiui, ilgai ieškant, o tų ieškojimų sėkmė suteikia palaimą. Taip maniau iki tol, kol pats tapau atradėju 🧑🏻‍🔬

Jums smalsu, kurioje srityje? Sakyčiau, kad tas mokslas dar neturi pavadinimo. Galvoju, kokiu žodžiu galėčiau jį apibūdinti 🤔 Kažkas tarp magijos, ekstrasensorikos ir tikrojo mokslo: girdi kažkokias mistines ligas, naujus žmogaus organų apibūdinimus, negirdėtus vaistų pavadinimus, dar neatrastus gydymo metodus, tada per kelias minutes bandai viską sujungti ir pateikti patį geriausią pasiūlymą 🤩 

– Laba diena. Va, atsinešiau. Galite įkrauti?

– 🤯

– Taigi, matote, apyrankė. Man reikia, kad įkrautumėte nuo elektromagnetinių bangų. Pirkau internetu, bet neveikia. Tai nepakraus gi man per nuotolį.

– Nekrauname apyrankių.

– Dar norėjau paklausti. Buvau radęs straipsnį apie gydymą mėnulio akmenimis… Ar nieko negirdėjote? Gal vaistinėse, sakau, jau atsirado tokių akmenukų?

– Ne, neatsirado. Bet turime vitamininių guminukų “Marsiečiai? Gal norite? Bus lengviau valdyti signalus iš Marso 🤭

– Tai pasakokite, kas nutiko?

– Tai jūs man sakykite, kas blogai toje nuotraukoje?

– Kokioje nuotraukoje? 

– Va, pilvo organų nuotrauka.

– Tai gydytojas jums turi pasakyti, kas čia blogai, o kas nelabai.

– Bet aš jūsų klausiu. Visi mokėtės tam pačiame institute, o nesuprantate, kas man blogai 😠

– Nuotrauka kaip nuotrauka – juodai balta, tamsiau – šviesiau. Va, jeigu spalvotą atsineštumėte, galėčiau daugiau papasakoti. O kol kas galiu pasiūlyti “Puksio arbatėlės” ir, visgi, su nuotrauka nueiti pas gydytoją 👩‍⚕️

Ir kokiomis ligomis tik neserga žmonės… Bet įdomiausia, jog pasaulyje pilna ligų, kuriomis sergančio nepajėgs išgydyti joks medicinos mokslų daktaras:

– Man skauda pilvą. Iš pradžių galvojau, kad skrandis. Išgėriau vaistų nuo skrandžio – dar labiau skauda. Išgėriau nuo inkstų – pradėjo skaudėt galvą…

Vaistinės durys šiandien atsiveria jau keliasdešimt kelintą kartą. Visi su savo rūpesčiais, problemomis, ligomis ir skausmais. Kol kas – nei vieno su džiaugsmu ir šypsena. Matyt, tokia diena. 

– Laba diena. Man labai skauda. Visą kūną skauda. Reikia ko nors stipresnio. Labai… labai skauda.

Žvelgiu į prieš save stovintį jauną vyriškį: veidas sulysęs, akys raudonos, rankos dreba. Bet iš visų jėgų stengiasi laikytis tiesiai, atrodyti „normaliai“. 

– Kur konkrečiai jums skauda? Kurią kūno vietą?- Bet man ir taip aišku, kad jam tikrai skauda visą kūną. Ir ne tik kūną. Skauda ir sielą.

– Vakar visą dieną dirbau statybose. Todėl dabar taip prastai jaučiuosi. Duokite kokią tabletę. Tik stipresnę…

Žiūriu į šį jauną žmogų. Ne piktai. Ne su panieka. Bet su… liūdesiu. Jis supranta, kad aš taip pat suprantu. 

– Taip, taip. Aš buvau kaip jūs. Gal net geresnis. Mokiausi, dirbau ir gyvenau nerūpestingą gyvenimą. Iš pradžių viskas atrodė paprasta – viena cigaretė, vienas butelis, viena tabletė. Tik pabandysiu. Tik kartą. Tik dėl smalsumo. O tada viskas ėmė riedėti greičiau nei aš pats galėjau suvokti. Galvoje sukosi tik viena mintis: “Kur gaut? Kaip gaut? Kada gaut?” Niekini mane?

– Kas aš toks, kad niekinčiau ar teisčiau? Tada man reikėtų per dieną mažiausiai po dešimt nusidėjėlių nuteisti.

Pasninkavimas, vimdomieji vaistai ir mikstūros su gyvūnų mėšlu – tokius gydymo metodus senovėje taikė medicinos tėvas Hipokratas. Įrašai medicinos kortelėje taip pat skyrėsi nuo dabartinių. Kita vertus, jie buvo aiškūs, konkretūs ir suprantami:

“Šlapimo pakanka, jis skystas ir geros spalvos”.

Šiandien perskaitęs tokią išvadą e-sveikatoje, turbūt suabejotum gydytojo kompetencija 😎

“Karščiavimas grįžo, o ligoniui kosint, išsiskiria daug gleivių.” Ir vėliau: “Prakaituoja visas kūnas, bet ligonis nebekarščiuoja. Krizė baigėsi.”

Gydytojui apžiūrėjus žmogaus kūną ir nustačius ligą, buvo skiriamas gydymas, kuris, žvelgiant mūsų akimis, dažnai būdavo gryniausia beprotybė.

Keturi skysčiai

Natūrfilosofai manė, kad pasaulį sudaro keturi pagrindiniai elementai: ugnis, vanduo, oras ir žemė. Hipokratas padarė išvadą, kad tai, kas galioja gamtai, turi galioti ir žmogaus kūnui. Todėl žmogaus kūne viską lemia keturi pagrindiniai skysčiai.

“Kraujas, gleivės, geltonoji tulžis ir juodoji tulžis – skysčiai sudaro organizmo esmę, jie lemia ligas ir sveikatą”, – padarė išvadą jaunasis gydytojas. 

Apie kraują visi žinojo iš didelių ir mažų žaizdų. Gleives Hipokratas pastebėjo stebėdamas peršalusius ligonius, o geltonąją tulžį – vėmaluose. Manoma, kad juodąja tulžimi jis laikė kraują, aptiktą opa sergančio ligonio išmatose. 

“Žmogus suserga, kai išsibalansuoja organizmo skysčiai: tulžis ir gleivės sukelia ligas, kai jos pasidaro pernelyg drėgnos, pernelyg sausos, pernelyg šiltos arba pernelyg šaltos.”

Taigi, norint pagydyti žmogų, reikia atkurti pusiausvyrą, pavyzdžiui, pakeisti žmogaus valgymo įpročius arba paskatinti jį dėvėti šiltesnius arba plonesnius drabužius priklausomai nuo metų laiko. Bet sunkiausia – nustatyti tikslią diagnozę – tam reikia kruopštaus darbo.

Šlapimas ir ausų siera

“Jokia kita žmogaus organų sistema ir joks kitas sekrecijos organas nesuteikia tiek daug informacijos kaip šlapimo sistema”, – teigė Hipokratas, kuris kruopščiai žymėdavosi informaciją apie ligonio šlapimo spalvą, kiekį ir skaidrumą. Ir ne tik. Jis nevengdavo ir paragauti žmogaus šlapimo. Jis rašė, kad šlapimo skonis skiriasi – nuo saldaus iki labai kartaus.

Žmogus būna sveikiausias tada, kai šlapimas kvepia kaip šviežios figų sultys 😃 Vardan mokslo jis užsidėdavo ant liežuvio ir ausų sieros. Hipokratas teigė, kad sveiko žmogaus ausų siera yra karti, o salsvas skonis – blogas ženklas – pranašavo artėjančią mirtį ☠️