Vaistininko užrašai

Per daugelį metų susidėliojau šiokį tokį vaizdą apie įvairios paskirties objektus, kuriuose žmonėms suteikiamos kažkokios paslaugos. Ir padariau išvadą – yra tik viena YPATINGOS PASKIRTIES VIETA, kurioje jūs gausite visas (na, gerai, beveik visas) pačias skubiausias, svarbiausias ir neatidėliotinas paslaugas. Koks tai objektas? Žinoma, kad VAISTINĖ.

Nugvelbę maisto papildų, du narkomanai blaškosi, norėdami sužinoti, kas tai per turtas, kiek jis kainuoja, ir kiek už jį galima būtų gauti. 

– Einam į vaistinę, pažiūrėsim ar paklausim, kiek kainuoja. Sužinosim realią kainą. Tada parduosim. 

Gatvėje kalbasi dvi senjorės, kurių vienai susvaigsta galva:

– Užsukime į vaistinę. Ten galima spaudimą pasimatuoti, o jei prireiks, ir pagalbą suteiks 🤓

Ankstus saulėtas rudens rytas. Tik ne visiems jis – saulėtas 🤪 Nes – ankstyvas, o parduotuvėje gėrimų niekas dar neparduoda. Todėl vienintelė galimybė pataisyti sveikatą – vaistinė. 

– Man reikia ko nors stipresnio, pavyzdžiui spirito ar gudobelės tinktūros…

Bet vaistinė teikia ir kitas būtinąsias paslaugas:

– Tai kur man dabar tą dokumentą atsišviesti?

– Einam į vaistinę. Man praeitą kartą ten atšvietė ir net pinigų nepaėmė ☺️

Kalbasi du vyrai: 

– Tai kiek aš tau skolingas už praeitą kartą?

– 10 eurų.

– Bet pas mane tik 100 vienoje vietoje!

– Tai užeikime į vaistinę, ten pasmulkins 😁

Į vaistinę įžengia be perstojo kosinti moteris:

– Man nuo kosulio KĄ NORS.

– Bet jūs taip negražiai kosinate, jums reikia pas gydytoją.

– Aš ką tik iš jo. Paklausė plaučius, sakė, nieko nėra, liepė eiti į vaistinę ir paprašyti KO NORS nuo kosulio…

– Mama, labai noriu į tualetą,- įnirtingai tampo moterį už rankos mažametis.

– Va, vaistinė šalia, užeikim. Ten geros tetos ir dėdės dirba, mus įleis į tualetą.

Karšta liepos mėn. diena. Kvėpuoti nėra kuo, temperatūra pakilusi virš 30 laipsnių. Žmonės, laukdami autobuso, žvalgosi kokio didesnio medelio, kad pasislėptų nuo saulės. Autobusas vėluoja, karštis kyla, o čia kaip tik  prieš akis sušmėžuoja užrašas „vaistinė„:

– Einam, Vytai, į vaistinę palaukti autobuso, nes jau neturiu jėgų stovėti 😔

Bet vasarą keičia ruduo, o rudenį žiema, tada ateina pavasaris, ir vėl vasara. Taigi, ar kausto ledinis šaltis, ar degina kaitri saulė, ar kaip iš kibiro pila lietus, o gal siaučia uraganinis vėjas, vaistinėje VISI ir VISADA ras užuovėją ne tik nuo oro išdaigų, bet ir nuo gyvenimo negandų:

– Ar galite man iškviesti taksi? Tiek prisipirkau visko turguje, kad nepatempiu krepšių, o telefoną namie pamiršau. Aš čia pasėdėsiu, kol taksi atvažiuos…

Netrukus pro akis pražygiuoja moksleiviai, pilnom rankom ir burnom gatvės maisto. Pamatę per langą vaistinėje stovintį vandens aparatą, visi suguža į vidų:

– Ar mes galime atsigerti vandens? O galima įsipilti į gertuvę?

Atsidūstu, nusišypsau ir tariu:

– Žinoma, kad galima. Juk geriau nei coca cola 😇

O mintyse pratęsiu – čia juk VAISTINĖ, čia viskas yra aukščiausiame lygyje 😉

Šio mano rašinėlio atsiradimą išprovokavo vaistinių lankytojai, kurie dėl visų savo negandų ir nuoskaudų įpratę kaltinti kitus. Mano atveju – vaistines ir juose dirbančius žmones. Tai jiems kainos netinka, tai – vaistų, kokių reikia, nėra, tai – kažkokio suš…. recepto iš jų reikalauja, tai – rusiškų vaistų vaistinė neturi, ir t.t. ir pan. Išrėkę savo nepasitenkinimą, jie dar mėgsta pasigirti, kad viską gaus ir viską jiems parduos KITI ir KITUR. Ir kaip jūs manote, kas gi TIE KITI? Ir KUR KITUR?

Turgus

Ne paslaptis, kad tokia stebuklinga vieta – turgus. Jeigu negavai vaistų vaistinėje, yra nemaža tikimybė, kad juos pavyks įsigyti turguje. Ir kainos prieinamos, ir asortimentas nemenkas, ir farmacinė paslauga bus suteikta – nespėsi išvardinti visų sveikatos problemų, kaip tavo rankose atsiras vaistai ir nuo skausmo, ir nuo uždegimo, ir miegui, ir net nuo kovido. Tik ne visi supranta, kad dažnai perka katę maiše. Kas gi patikrins tų įsigytų vaistų tapatybę ar kokybę? Kaip ir kur jie buvo gaminami, kaip ir iš kur gabenami, kaip ir kur laikomi – nėra taip svarbu. Svarbu tai, kad GAVAU. Tačiau nėra ko stebėtis žmonių naivumu ir patiklumu – juk yra tokių, kurie drąsiai vaišinasi sausainiais, paskanintais įmaišytomis narkotinėmis medžiagomis, musmirėmis, įsigytomis interneto platybėse ar Facebook grupėje pasidalintais nuo ligonio atlikusiais vaistais 🤯

Parduotuvės

Bet šį kartą norėčiau paminėti ne tik turgų. Yra ir daugiau įdomių vietelių, kuriose galima įsigyti vaistų. Skirtumas nuo turgaus – vaistai čia parduodami legaliai. Tai – mažmeninės prekybos įmonės, kuriose galioja kitos nei vaistinėse taisyklės. Ir tik todėl, kad vaistų asortimentas nedidelis. Tačiau vaistai juk tie patys, kokius laikome vaistinėse. Pardavinėja juos eilinės pardavėjos, neturinčios jokio supratimo apie vaistų sąveikas ar šalutinį poveikį. Įstatymas draudžia joms teikti bet kokius komentarus apie parduodamus vaistus, tačiau kas uždraus atokaus kaimo gūdumoje dirbančiai pardavėjai pasijusti vaistininke? O ir kaimo žmonės paprasti, vienas kitą pažįstantys, kaip broliai, ir sesės, kaip viena šeima, kuri įpratusi tartis bet kokiais klausimais ir drauge priimti sprendimą. Gaila man farmakotechnikų, kurių statusas pardavėjų atžvilgiu net menkesnis – jie negali vieni savarankiškai dirbti vaistinėje, ne taip, kaip degalinių ar parduotuvių darbuotojai, pardavinėjantys vaistus.

Na, nieko nepadarysi, juk Lietuvoje prastas vaistų prieinamumas, todėl verkiant reikėjo žengti šį žingsnį. Svarbu, kad žmonės laimingi būtų. Ir jeigu klerkai, leidę tokią prekybą, vis dar tiki, jog gelbėja žmoniją nuo perteklinio ir neracionalaus vaistų vartojimo, tai siūlau jiems dažniau apsilankyti ne vaistinėje, o kaimo parduotuvėje.

Farmacinė paslauga ir kiti ypatumai

Teko man apsilankyti tokiame taške vienoje kaimo parduotuvėlėje. Užėjau tikrai ne vaistų pirkti. Prireikė degtukų. Parduotuvėlė, prekiaujanti maisto ir kitomis smulkiomis pramoninėmis prekėmis, įrengta konteineryje. Lankiausi vasarą, todėl viduje buvo ganėtinai šilta. Maisto prekės sudėtos į vitrininius šaldytuvus, pardavėja vėsinasi ventiliatoriumi, viskas puiku. Bet mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už vaistų, išrikiuotų lentynėlėje šalia kasos. Taip gyvenime jau būna, kad batsiuviai pastebi visus batų trūkumus ir nešvarumus, stomatologai – nevalytus ir ėduonies pažeistus dantis, o vaistininkai – visur ir visada mato vaistus 🤓 Staiga užėjo begalinis noras ir man vieną kartelį pabūti vaistų pirkėju, todėl nusprendžiau pažaisti vaistinę. Buvo labai įdomu sužinoti, ar tik vaistinės laikosi teisės aktų reikalavimų, prekiaudamos vaistais, ar ir visi kiti vaistų rinkos dalyviai. Juolab, kad puikiai žinau, jog tokiame taške galiu prašyti tik konkretaus siūlomo vaisto ir nesileisti į ilgas diskusijas apie sveikatą. O mane aptarnaujantis asmuo privalo nieko neklausinėti, o tik paduoti tą vaistą, į kurį rodau pirštu. 

Žmogaus gyvenimas vaizdingai yra lyginamas su metų laikais. Jaunystė – tai pavasaris, brandus amžius – vasara, o senatvė prilyginama rudeniui. Vieni šį gyvenimo laikotarpį sutinka su giliu liūdesiu, kiti – nuogąstaudami ar net su baime. Silpsta jėgos, blogėja sveikata, vis dažniau aplanko ligos, negalia. Kaip tuomet reikalinga žmogui pagalba, kaip tuomet pasiligoję ir senstantys tėvai laukia iš savo numylėtų vaikų – sūnelių ir dukrelių, kuriems buvo atiduota visa, kas brangu ir gera, šilumos ir dėmesio.

Kodėl šiandien rašau apie senatvę? Gal todėl, kas vis dar ruduo? O gal todėl, kad kaip niekad daug senolių pastaruoju metu teko pašnekinti vaistinėje? Žmones – su savo nuoskaudomis, išgyvenimais ir asmeninėmis bėdomis. Juk visų kitų galvos šiandien užimtos “juoduoju penktadieniu” ir “juodaisiais išpardavimais”. Ir niekam nė motais, kad kažkam “juodasis penktadienis” yra tapęs “juodąja savaite, mėnesiu ar net metais”. Ir, deja, ne džiaugsminga prasme…

Nors gyvenime patyrę ir šilto, ir šalto, tie senoliai vis dar sugeba prajuokinti, paguosti (!), patarti, nustebinti. Auksines mintis ir įdomias istorijas girdžiu kone kasdien. Kai ką užsirašau, kai ką stengiuosi įsiminti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau visa tai nuguls mano dienoraštyje, vėliau, galbūt, ir knygoje. 

B. Franklinas sakė:

“Būk mandagus su visais, draugiškas – su daugeliu, familiarus – su kai kuriais”.

Stengiuosi įsiklausyti į šiuos žodžius. Deja, patirtis yra žiaurus mokytojas, nes pirmiausia pasiunčia išbandymą, o tik po to pamoką…

Pasakysiu jums vieną tiesą: NĖ PATS VELNIAS NIEKO NEGALI PADARYTI ŽMOGUI, KOL ŠIS DAR SUGEBA JUOKTIS. Todėl, pasijuokime iš visos širdies, ir iš savęs, ir iš kitų 🤣

– Man prašau “jegermeisterio”

– Kad stipriaisiais gėrimais neprekiaujame, nebent salicilo rūgšties spiritu, bet jis netinkamas vartoti į vidų

– Ne gėrimo man reikia, o tablečių.

– Hmmm, ir kur man dabar surasti jums tas jegermeisterio tabletes? Pasakykite bent jau kokį negalavimą jomis gydotės?

– Kraują skystinu. Va gi, matau, už jūsų lentynoje stovi. Su akcija.

– Hjertemagnyl?

– Taip!

– 🙄

XXX

– Akumuliatorių turite?

– Nei kronų, nei baterijų, nei akumuliatorių neturime.

– Tai man ne automobiliui. Man telefonui.

– Jau sakiau, kad neprekiaujame tokiomis prekėmis.

– Kai paklausai tų reklamų, tai, atrodo, kad viskuo prekiaujate, net ir pačiu velniu, o kai ateini, tai nieko negausi…

XXX

– Ką čia man ta gydytoja parašė ant lapelio?

– Omega žuvų taukų.

– Nereikia man jokių taukų, aš riebią žuvų valgau 🐟

XXX

– Man reikia papildų akims, bet būtinai – mėlynakiams.

– Negirdėjau, kad dar ir tokių būna 🙃

– Mačiau reklamą – ant vienos dėžutės mėlyna akis, o ant kitos – žalia. Tai man duokite su ta mėlyna akimi.

– Jie skirtingi savo sudėtimi, o ne dėl akių spalvos. Ką tada rudaakiams daryti?

– Greitai ir tiems prigamins. Duokite tą su mėlyna akimi.

Vaikystėje rašiau laiškus Kalėdų Seniui. Pasakodavau, koks geras buvau visus metus ir kokios dovanos priklauso už tą mano gerumą 😊 Vėliau rašiau draugams, gyvenusiems Lietuvoje ir draugiškose Rytų bloko valstybėse. Kitataučių adresus rasdavome mokykloje taip vadintame Pionierių kambaryje arba laikraštyje panašiu pavadinimu, kurio dabar tiksliai ir neįvardinsiu (gal tai buvo Pionierius). Siunčiau atvirukus į Lenkiją (tuomet ji vadinosi Lenkijos Demokratinė Respublika), keliavo jie ir į Vokietiją (taip pat Demokratinę). Žodžiu, pažintys ir draugystės be atsako mezgėsi baltame popieriaus lape. Bet rašiau ne tik draugams. Buvo ir tėvams skirtų laiškų – sveikinimo atvirukų. O kai vasaros (ir rudens) metu mus, moksleivius išveždavo į kolūkio laukus padėti ūkiams vykdyti penkmečio planų, visus įspūdžius ir patirtis vėl išguldydavau popieriaus lape, kuris paštu nukeliaudavo pas kiemo draugus, laimingai išsisukusius nuo priverstinų darbų 🍎🥔🍓

Toliau eilė atėjo meilės laiškučiams bei atvirutėms 💝, kuriuos vėliau keitė laiškai – prašymai šeimos nariams kažką padaryti, kažko nepamiršti, kažką nupirkti… Dar buvo (ir yra) kelionių atvirukai, kuriuos VISADA išsiunčiu NAMAMS ir tėvams iš bet kurio pasaulio kampelio, kur bebūčiau, kokiomis aplinkybėmis bekeliaučiau. Ir nors popierių sparčiai keičia naujosios technologijos, ir šiandien randu nemažai progų pasiųsti linkėjimus įvairiomis progomis senoviniu būdu, t.y. rašant ant atviruko ir klijuojant pašto ženklą. Beje, ar žinote, kiek šiuo metu kainuoja pašto ženklas siunčiant laišką Lietuvoje? Jeigu kam įdomu – 1,2 EUR . Kiekvienoje valstybėje kainos ir tvarka  skiriasi, tad kartais, norint išsiųsti atvirlaiškį iš tolimojo Ekvadoro ar saulėtosios Australijos, tenka ir pavargti. Tačiau kaip smagu būna lenktyniauti su laiku ir spėlioti, kas pirma pasieks namus – tu ar tavo ranka rašyta atvirutė ✈️🛳🕺

Bet, o dangau! Niekada negalvojau, kad turint farmacininko išsilavinimą ir dirbant vaistinėje teks laiškus – palinkėjimus  rašyti klientams. Taigi, vienas vaistinių tinklas sugalvojo naują projektą – Palinkėjimai klientui. O jei sugalvojo vienas, tai, žiūrėk, netrukus ir kiti paseks iš paskos. Kas tai per projektas? Ogi projekte dalyvaujantys vaistinių darbuotojai ant atvirukų užrašys palinkėjimą klientui ir kartus su įsigytomis prekėmis įdės į pirkinių maišelį. Ooooo, kiek visko buvo dėta į tą pirkinių krepšelį 🫢 Ir laikraštukus, ir žurnaliukus apie sveikatą, ir 5 litų vertės kuponus, ir kremų mėginukus, ir vaikiškas žaidimų kortas, ir vaikiškas knygutes krovėm be paliovos. Net ir kuponus vištoms su nuolaida nusipirkti.

Šiandien nesinori rašyti apie darbą, problemas, neįvertinimą, mobingą ir kitus mažareikšmius dalykus. Kasdienybėje gal jie atrodo ir ne tokie mažareikšmiai, tačiau šiomis dienomis, lankantis ypatingose vietose, kur nėra neapykantos, pykčio ir agresijos, o tik spengianti tyla ir sielos ramybė, suvoki, kad viskas šiame gyvenime yra taip laikina. Vaikštai tarp degančių žvakių, antkapių su iškaltomis datomis, ir nejučia tave aplanko mintis – juk kiekvienas gimtadienis mus priartina prie mirties glėbio. Žmogus nežino, kaip atrodo mirtis, o kai miršta, apie tai jau negali papasakoti.

Kažkada, kai vaikai buvo maži, klausdavo: Pasakyk, ką myli labiausiai? Šiandien jiems galiu atsakyti: Tą, kuris serga, kol nepasveiko. Tą, kuris išėjo, kol nesugrįžo. Mažą, kol neužaugo. Ir visus, kol gyvas esu 😇

Taigi, mėgaukis kiekviena diena, nes praeities  jau nepakeisi, o ateitis niekam nežinoma. Jei gali sau leisti, rinkis geriausius dalykus, kurie šiuo metu čia įmanomi. Vėliau teks rinktis jau kitur:

Numirė žmogus. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat išėjo su juo. Ir štai, žmogaus siela stovi kartu su 🐕 šalia vartų, virš kurių parašyta “Su šunimis eiti draudžiama!” Akimirką pamąstė žmogus ir nuėjo toliau. Eina jie su šunimi keliu, kol pamato dar vienus vartus, ant kurių nieko neparašyta, tik šalia senolis sėdi.

– Atsiprašau, kas…

– Petras aš.

– O kas už šių vartų?

– Rojus.

– O su šunimis galima?

– Be abejo!

– O ten, prieš tai, kas per vartai buvo? Kas už tų vartų?

– Į pragarą. Iki rojaus nueina tik tie, kurie nepalieka savo draugų 🐩!

Rūpinkitės savo draugais, visur ir visada.

…Ošia šilas
Ošia pušys
Ošia senos mergos kūš…

Dainuodamas įlinguoja į vaistinę “šiltas” vyrukas ir paprašo uspaskicho, tada pasitrina pakaušį ir pasitaiso: Man uspaskino. Na, vis tiek nesuprantu, bet įtariu, ko jam reikia: 

– Ar Upsarino norėsite?

– Taip, žinoma!

Jaučiuosi kaip išgelbėjęs pusę pasaulio, bet džiaugsmą išblaško kitas pilietis:

– Duokite man Verygos! 

Ar apsėdo juos kas šiandieną 🤔 Ar vaistinė su Seimu supanašėjo (apsaugok, Viešpatie 😇). Klausiu, ko jam iš Verygos reikia, o jis atkerta:

– Kaip kam reikia? Aš jį geriu!

– Ir nuo ko, jei ne paslaptis? Gal ir kitiems parekomenduosiu…

– Nuo ko, nuo ko, nuo cukraus ligos!

Užtrunkame, kol paaiškėja, ko nori pirkėjas. Iš tikrųjų, koks skirtumas, ar veryga, ar forxiga 😄 abu – prieš cukrų 🍭

Keistuolis keičia keistuolį, tokia jau netradicinė vieta yra vaistinė, nėra ko stebėtis. Įlekia toks savimi pasitikintis, pačiame jėgų žydėjime jaunuolis. Bando vaizduoti save kaip pasiturintį, vietinės reikšmės mafiozą. Kalbėjimo stilius išduoda vieno iš kelių Lietuvos regionų kilmę: 

– Nui, labuks!

– Sveiki!

– Kuom nustebinsi?

– 🧐

Tada prieina prie savitarnoje stovinčio Išpardavimų staliuko ir sako:

– Nui, kuo gero šiandie šūdų lentynoje yr?

– Visko turime. Dar nemokamai pridėsiu tualetinio popieriaus ruloniuką dėl viso ko. Ir kvepalų mėginuku papurkšiu, jei ką nusipirksite iš tos šūdų lentynos.

Gerai, kad slaptas pirkėjas nestovėjo ir neužsirašinėjo mano bendravimo stiliaus su vietine fauna. Gerai, kad regiono vadovė turi svarbesnių reikalų nei vaistinių vizitavimo, tai irgi nieko nematė ir negirdėjo.Gerai, kad iš viso tuo metu nieko nebuvo vaistinėje, tik mudu abudu prie šūdų lentynos stovėjome. Kaip sakoma: jeigu niekas nematė, vadinasi, nieko ir nebuvo, arba jeigu prie kasos nieko nebuvo, tai ir vagystės nebuvo…