

Dienoraštis #122

“Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai…”
Taip prasideda Hipokrato priesaika, kurios būtina laikytis pasirinkus biomedicinos krypties studijas. Žinoma, gyvenimas būtų puikus, jeigu VISI žmonės gyventų taip, kaip mokė senovės graikų gydytojas. Bet ką ten visi, jeigu net ir davę žodį laikytis priesaikos, ne visada jos laikosi. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad ne visada išeina ☹️ Nesvarbu, kad vaistininko ar jo padėjėjo profesija jau savaime įpareigoja savo žiniomis pasitarnauti žmogui, būtent pats žmogus ne visada to nori. Dar nebaigus pasakoti apie vaistų sąveikas, pašalinius reiškinius ir vartojimą, netikėtai būni nutraukiamas žodžių tirados:
“Pats žinau kaip vartoti! Nesąmones čia pasakoji. Aną kartą sakei, kad reikia gerti 1 tabletę, o aš išgėriau tris, ir nieko, nenumiriau.”
Tai, ačiū dievui, kad nenumirė, nes Hipokratas būtų nepaglostęs. Va taip gaunasi su tuo tarnavimu…
“Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises”.
O jeigu Lietuvos įstatymai nesuteikia teisių į nemokamą gydymą ar atima galimybę nusipirkti reikiamų vaistų, kas tuomet yra Hipokrato priesaikos pažeidėjas? Aš labai norėčiau ligoniui leisti pačiam pasirinkti nemokamą ar dalinai kompensuojamą vaistą. Deja, tenka pasiūlyti pigiausią, o pageidaujantiems įsigyti jau seniau vartojamą vaistą, kuris šį ketvirtį iš viso neįtrauktas į kompensuojamųjų sąrašą, galiu parduoti tik už pilną kainą 😥 Be jokios kompensacijos. Nes taip nusprendė tie, kurie jokiais saitais nesusaistyti su Hipokratu.
Skaityti toliau »