Vaistininko užrašai

Daugumai žmonių kirmėlės sukelia pasišlykštėjimą. Dar didesnį pasišlykštėjimą turėtų jausti žmogus, sužinojęs, kad kirmėlių yra jo kūne 😮

Askaridės, spalinės ir kaspinuočiai yra labiausiai paplitę mūsų platumose parazitai. Kai kurios kirmėlių rūšys, prieš tapdamos suaugusiais egzemplioriais ir galutinai įsikurdamos žarnyne, atlieka sudėtingą kelionę po visą žmogaus kūną. O žarnyne kirmėlės galų gale suranda “padengtą stalą”. Maistas čia joms jau gatavai suvirškintas, belieka tik ryti.

Spalinės

Vaikystėje, tikriausiai, daugumos iš mūsų žarnose prieglobstį buvo susiradusios spalinės. Tai pats dažniausias ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų parazitinis susirgimas. Požymis, kad jų yra, dažniausiai būna smarkus išangės niežėjimas, kuris labiausiai juntamas naktį. Todėl vaikai blogai išsimiega, būna pavargę, neturi apetito.

Tačiau pačios kirmėlės ne visada aptinkamos iš karto. Dažnai išmatose randamos baltos mažytės, tik 9 – 12 mm ilgio patelės. Tačiau ne visada. Jų buveinė – storoji žarna. Ją jos palieka tik naktį, kad padėtų savo kiaušinėlius ant išangės odos. Tai ir sukelia niežėjimą. Vaikai ima kasytis. Tada kirmėlaičių kiaušinėliai patenka į panages. O kai vaikas įsikiša pirštą į burną, tai praryja ir juos.

Apytaka prasideda plonojoje žarnoje, kur iš kiaušinėlių išsirita kirmėlaitės. Daug mažesni patinėliai ten ir lieka įsitaisę žarnos raukšlėse, laukdami patelių. Šios, po apvaisinimo, su žarnų turiniu keliauja į storąją žarną, patogiai įsitaiso ir ima dėti kiaušinėlius. Apytakos ciklas prasideda iš naujo.

Spalinės nesudaro tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau trikdo miegą ir apetitą. Be to, niekam nėra malonu žinoti, kad tavo viduriuose šeimininkauja šie parazitai 🙂

Askaridės

Askaridės į žmogaus žarnas patenka po ilgos nuotaikingos kelionės 😀

Viskas prasideda nuo kiaušinėlių, kuriuos deda askaridžių patelės. Anksčiau kaimo žmonės išviečių turinį naudodavo laukams tręšti (kartais, beje ir dabar). Jei tarp besinaudojančių išviete kas nors buvo apsikrėtęs tomis kirmėlėmis, tai jų kiaušinėliai patekdavo ant daržovių lapų, salotų ir vaisių. Jų rūpestingai nenuplovus ir valgant žalius, kirmėlių kiaušinėliai patekdavo į burną, o iš jos – į skrandį. Dabar žemdirbiai tręšimui naudoja fabrikuose gaminamas mineralines trąšas. Tačiau užkratas atsiranda kitoje vietoje. Išvykų į gamtą dalyviai ar, šiaip,  prispirti bėdos asmenys, gamtinius reikalus atlikinėja ne tam skirtose vietose, o automobilių stovėjimo aikštelėse, bromoje ar už krūmo parke. Tuomet kirmėlių kiaušinėliai patenka ant bėgiojančių šunų letenų, o iš ten – ant šunų šeimininkų rankų, o nuo ten ir į burną. Taip prasideda kirmėlės kelionė. Aplinkoje drėgnose ir pavėsingose vietose kiaušinėliai gali išgyventi kelerius metus. Žarnyne askaridės gali gyventi apie porą metų.

Kelionė tolima

Kai tik žmogus nuryja kirmėlės kiaušinėlius, skrandyje iš jų išsirita lervos. Iš ten jos patenka į plonąją žarną ir pragręžia jos sieneles. Kraujas perneša jas į kepenis, o iš ten į dešinįjį širdies skilvelį. Mažuoju kraujo apytakos ratu jos patenka į plaučių alveoles. Daugelio neaiškių trumpalaikių plaučių ligų (ypač vaikų) priežastis kaip tik ir yra tokios askaridžių kelionės. Bronchų ir trachėjos mažyčiai virpamieji plaukeliai gabena lervas aukštyn į ryklę. Ten yra didžioji jų persėdimo stotis. Per stemplę šie parazitai keliauja į skrandį ir plonąją žarną. Tai galutinė jų stotis. Per kelias savaites čia lervos tampa lytiškai subrendusiomis askaridėmis. Patelės vėl pradeda dėti kiaušinėlius. Kiekviena patelė per dieną padeda iki 200 000 kiaušinėlių. Apytakos ratas gali prasidėti iš naujo.

Ar skaitėte V. Gėtės romaną “Jaunojo Verterio kančios” ? Tai psichologinis romanas apie dorą jaunuolį, jautrų ir sentimentalų. Vienu metu jis yra laimingas, džiaugiasi gamta ir visu pasauliu, kuris jį supa. Vėliau – pasikeičia: abejoja, ima ne visiškai pasitikėti savimi ir kitais, pradeda pamažu ristis pražūties link.

Laimei, mano herojai ne tokio tragiško likimo kaip jaunasis Verteris, tačiau jo vardą prisiminiau, kai rinkau pavadinimą šios dienos istorijai 🙂

Šiandien daug žmonių galima būti vadinti jaunaisiais verteriais, nes ne visų gyvenimas vien rožėmis klotas.  Tokių rastume ir Maximose, ir statybininkų būryje ar Anglijos ūkiuose. Apie juos tegul rašo kiti. O aš  parašysiu apie dar niekada mano neminėtą grupę žmonių – jaunuomenę, studentiją, kurios desantą į vaistines kasmet išmeta kolegija ir universitetas. 

Laiškas

Pavasaris – tai metas, kai studentai, būsimi vaistininkai ir vaistininkų padėjėjai, užplūsta vaistines su begaliniu noru pasisemti taip jiems reikalingų įgūdžių. Kaip tik šiuo suaktyvėjimo metu mane ir pasiekė vieno studento laiškas, o jame – mažytė išpažintis, tiksliau – patirtis atliekant praktiką vaistinėje. Laiškas – anoniminis, apsidraudžiant nuo piktųjų kardinolų – vadybininkų. Puikiai visa tai suprantu, sudėtinga šiandien ne tik esamiems darbuotojams, bet ir būsimiems – su maištininkais niekas nenori turėti reikalų. Kita vertus, aš rašau ne tam, kad kam nors pakenkčiau, atvirkščiai, kad atskleisčiau neteisybę ir aferas, todėl visi man rašantys galite būti ramūs – jūs visada (jei to norėsite) išliksite INCOGNITO 😎

Dideli lūkesčiai

Kiekvienas studentas, ateidamas atlikti praktikos tikisi pasisemti praktinių įgūdžių bei pasijusti naudingu. Jiems yra sakoma:

“Praktikos metu įgysite visas būtinas žinias, susiesite teoriją su praktika, išmoksite visko, ko neišmokote paskaitose.”

Iš dalies, taip ir yra: paskaitose niekas nemokė kaip karpyti etiketes, dėlioti akcijas, talpiau sukišti į lentynas kuo daugiau prekių ir darbuotis taip, kad būtum mažiau pastebimas nei šešėlis. Tačiau lūkesčiai tai ne tokie. Pirmiausia, studentai norėtų būti supažindinti su vidaus tvarka ir visomis savo darbo funkcijomis. Deja, seka nusivylimas, nes retas vaistininkas imasi to mokyti 😕, – rašo būsimasis specialistas.

Ką šiuo klausimu galėčiau parašyti aš? Pažįstu ne vieną savo kolegą, kuris nuoširdžiai ir kantriai mokė studenčiokus visų būsimų darbų. Man taip pat teko apmokyti ne vieną studentą, mūsų vaistinėje vyravo demokratija ir liberalizmas, todėl studentai patys rinkdavosi, ką jie norėtų vieną ar kitą dieną daryti. Mes juk visi kažkada buvome studentai. Bet žinau ir tokių kolegų, kurie džiaugiasi studentais, nes nuo pečių nukrinta eilė visai neįdomių darbų (akcijos, kainos, prekės, dulkės ir t.t.)

“Kartu su Lietuvos farmacijos darbuotojų profesine sąjunga nerimaujame dėl to, kad šalyje mėginama įteisinti valdiškas vaistines. Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti, kaip toks sprendimas gali paveikti Jūsų profesiją, paskatino kreiptis ir sužinoti Jūsų, mieli vaistinių darbuotojai, nuomonę.”

Labai keistai skambanti išplatinta žinutė ir visiškai neaiškus tos žinutės tikslas – apsaugoti vaistininką ar savo tinklines vaistines nuo papildomos konkurencijos? Ir kam į visą šį reikalą įpainiota profsąjunga? Kas pagrindinis šio skelbimo autorius? Ar tik ne didieji vaistinių tinklai su D. Mikutiene priešakyje? Nuo kada šiems veikėjams parūpo vaistininkas ir jo problemos? 

Ne nuo to galo

Nelabai man suprantamas tas nerimas, kuriuo bandoma prisidengti kreipimosi pradžioje. Mielieji, dėl ko jūs nerimaujate? Ar kad vaistininkai turės didesnį pasirinkimą darbų paieškoje? Ar dėl to, kad valstybinės vaistinės galės pasiūlyti geresnes sąlygas nei siūlote jūs? Ar jūs pergyvenate, kad mus engs ir nesiskaitys? 

Tikriausiai jau neįžengs į rinką blogesnis žaidėjas nei šiuo metu esami. Ir neatsiras didesnių plėšikautojų nei yra dabartiniai. Todėl jeigu nuoširdžiai pergyvenate dėl farmacijos specialistų gerovės, pirmiausiai ką jūs turite padaryti, tai sukurti tokias sąlygas savo darbuotojams, kad jie nesižvalgytų per petį ir neieškotų geriau. O dabar, išplatinote kvailas anketas su dar kvailesniais klausimais. 

Kur jūs buvote ištisus dešimtmečius, kur esate dabar, kai mes šnekame apie įšaldytus atlyginimus, nepanaudotas atostogas ir prievartinius pardavimus? 

Kieno nenoras diskutuoti?

Cituoju:

“Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti”. 

Šitą sakinį mes galėtume skirti pirmiausiai savo tiesioginiams darbdaviams, kurie yra ir kurti, ir akli daugeliui mūsų prašymų. Jūs rašote apie valdžios ignoravimą jūsų atžvilgiu, o kad mes, farmacininkai, esame ignoruojami kasdieną savo darbdavių, jūs to taip ir nepamatėte. Tik kai pradėjo svilti užpakalis, kai susivokėte, kad jūsų pelnui iškilo grėsmė, staiga prisiminėte įrankį, kurio pagalba bandysite įrodyti, kad valstybinės vaistinės yra blogis.

Anketa

Kaip vertinate siūlymą kurti valdiškas vaistines?

Koks būtų mano atsakymas? Puikus siūlymas! Kodėl turėčiau jam nepritarti? Jeigu šiuo metu mano darbdavys yra puikus žmogus, kuriam rūpi jo darbuotojai ir todėl man saugu dirbti pas jį, aš net nesižvalgysiu kitur. Ir tai, kad atsiras naujų vaistinių, manęs visiškai nejaudins. Nejaudinti turėtų ir jo. Deja, šiai dienai tokių šviesuolių nėra daug, taigi, konkurencingesni veikėjai jam nereikalingi. O mums jie tikrai nepamaišys 🙂

Šiandien bandysiu išpildyti vieno skaitytojo prašymą – parašyti apie sudėtingą ligą – depresiją.

Paskutiniuose Vaistininko užrašų debatuose buvo lengvai juntamos depresinės nuotaikos. Bet tai tik nuotaikos 🙂 Ir visa tai tik laikina. Kur kas baisiau, kai žmogų užklumpa klastinga liga, kurios metu dažnai nesupranti, ar verkti, ar juoktis, ar gyventi, ar mirti…

Kas tai per liga?

Depresija – didelis iššūkis žmonijai bei nemenkas galvosūkis medicinai. Statistiniai duomenys rodo, kad susiduriame su itin plataus masto problema – tai vienas labiausiai paplitusių ir didžiausią naštą visuomenei sukeliantis sveikatos sutrikimas. Liga neplinta oro lašeliniu keliu 😀 kaip tymai. Bet ir vakcinos nuo jos, deja, nėra. Tačiau depresija yra kontroliuojama vaistais, svarbu rasti efektyviausią gydymo būdą.

Depresijos priežastys iki šių dienų nėra galutinai nustatytos. Manoma, kad depresijos veiksniai gali būti biologiniai (genetiniai) bei psichosocialiniai. Psichosocialinės priežastys, dėl kurių susergama, gali būti labai įvairios – skaudi nelaimė, netektis, skyrybos, sveikatos pablogėjimas, sunkumai darbe, nelaiminga meilė, vienišumas.

TLK klasifikatorius

Teritorinės ligonių kasos kompensuoja gydymą ligoniams, kuriems nustatyti šie depresiniai sutrikimai:

• dvipoliai afektiniai sutrikimai (F31): lengva arba vidutinio sunkumo depresija, sunki depresija, sunki depresija be psichozės simptomų, sunki depresija su psichozės simptomais, mišrus epizodas;
• depresinis epizodas (F32): lengvas depresinis epizodas, vidutinio sunkumo depresinis epizodas, sunkus depresinis epizodas be psichozės simptomų, sunkus depresinis epizodas su psichozės simptomais;
• pasikartojančios depresijos (F33): lengvas epizodas, vidutinio sunkumo epizodas, sunkus epizodas be psichozės simptomų, sunkus epizodas su psichozės simptomais;
• kiti afektiniai sutrikimai (F38): pasikartojančios trumpalaikės depresijos.

Ir visas šias išvardintas diagnozes apima vienas žodis – DEPRESIJA.

Rankena durims – nereikalinga

Nustatyti konkretų susirgimą užtrunka. O parinkti teisingą gydymą pavyksta ne iš karto. Tenka nueiti ilgą kelią. Pirmiausiai, reikia pripažinti sau, kad kažkas yra ne taip ir be specialisto pagalbos ištverti bus sunku. Taigi, prasideda žygiai pas daktarus. Kartais praeina nemažai laiko, kol patenki pas psichiatrą. O kartais būna ir taip, kad ten nusiunčiami psichologinių problemų neturintys žmonės. Dažniausiai taip nutinka, kai šeimos gydytojas neranda ligos, jam nusibosta kasdieniai ligonio nusiskundimai ir viskas nuleidžiama ant to, kad žmogeliui su galva negerai, pats nežino, ko nori, tai lai jam galvą ir gydo. O kuriam pagalba reikalinga nedelsiant, iš karto jos negauna 😕 Taigi, kai jau patenkama pas specialistą, reikia atlikti begalę įvairių testų, kurie nusprendžia tolimesnį likimą. Jeigu jau nuėjote taip toli, greičiausiai gausite vaistų, bet nebūtinai jie bus kompensuojami. Atsimenu vieną klientę, kuri kelis metus iš eilės pirko vaistinėje antidepresantus už pilną kainą. Pinigų per tiek metų išleido nemažai, todėl kartą aš jos paklausiau, kodėl jai nerašo kompensuojamo recepto. Ji sako:

„Aš paprastas žmogus, ne man suprasti tokias vingrybes. Man atrodo, kad aš rimtai sergu, bet gydytojai taip neatrodo. Atlikinėjau įvairius testus, atsakinėjau į daugybę klausimų, piešiau piešinius. Viename piešinyje reikėjo pavaizduoti namą, nupiešiau langus, duris, durų rankeną. Gydytoja man sako – jei nupiešei rankeną, tai dar ne taip ir blogai, todėl kompensacija nepriklauso.“

Paradoksas – bet priklauso pirkti už pilną kainą ir vartoti kasdieną, be pertraukos, ištisus metus.

Kitai pacientei irgi teko piešti tuos piešinius (pas kitą gyd.). Tik ji nepavaizdavo nei lango, nei durų, tuo labiau, rankenos. O tai jau labai blogai, nes nieko jau nesugebi įžvelgti šiam gyvenime – priekyje tik tuštuma. Kitame piešinyje reikėjo vėl kažką įsivaizduoti. Kai gydytoja pamatė jos kūrinį, pasibaisėjo:

– Ką jūs čia prikeverzojote? Kaip koks darželinukas! Visiška beskonybė!

– Beje, aš baigusi dailės mokyklą, turiu puikų stiliaus ir skonio pojūtį, jaučiu spalvų derinius ir daiktų formas. Ir čia juk ne dailės pamokos.

– Nežinau, nežinau, pagal tą jūsų piešinį tamstos galvoje – tikras chaosas.

– O kaip jums atrodo, kodėl aš sėdžiu jūsų kabinete?

Šiai pacientei kompensuojami vaistai buvo išrašyti nuo pat pirmos dienos. Turėjau ir kitą įdomią pacientę. Ši – vyriausia iš paminėtų, apie 60 metų, taigi, visos dar pačiame jėgų žydėjime.  Ilgai gydytoja keitė jai vaistus, derino su antipsichoziniais ir psichotropiniais. Situacija nekito ilgą laiką, kol vieną dieną atėjo nušvitimas. Vaistai buvo sumažinti iki minimumo, vietoj aštuonių tablečių kokteilio liko tik trys, atrodo, stojo viskas į savo vietas. Po mėnesio ji atėjo vėl atsiimti savo dozės, bet vaistai vėl buvo pakeisti. Klausiu, ar kas blogai darėsi nuo paskirtųjų. Ne, sako, viskas gerai, nežinau, kodėl gydytoja sugalvojo vėl viską pakeisti. Na, kadangi ne aš gydau, tai ne man ir komentuoti. Viską surenku, paaiškinu ir palinkiu sėkmės. Mėnesis pralekia kaip viena diena, todėl ji vėl stovi prieš mano akis: suvargusi, nuliūdusi, nekordinuota ir visokia kitokia 😒 Pakloja receptus (jai rašomi ir mokami, ir nemokami vaistai), ten vėl keisti vaistų deriniai, du antidepresantai praktiškai analogiški, psichotropinių vaistų – net trys rūšys, dvi iš jų – stipriai veikiančios, plius antipsichoziniai). Vėl viską sudėjau, paaiškinau vartojimą ir…palinkėjau sėkmės. Neturiu aš kompetencijos gydyti depresiją, gydytojai geriau žinoti. Bet gal tai pacientei jau reikalinga stacionari pagalba? O gal ir ne, nes tose įstaigose žmonės iš viso zombiais pavirsta 👹 Man jos tikrai labai gaila, atrodė, kad gydymas davė rezultatų, kad jau tikrai pavyko atsispirti nuo dugno, kaip vėl buvo krista atgal. Nežinau vaistų keitimo priežasties, kompensuojamųjų vaistų sąrašas tada keisdavosi tik kartą per metus, taigi, kas laukia dabartinių pacientų, kai jų vaistai keičiami kas tris mėnesius ne gydytojų, o ministro sprendimu?

Visos patirtys – ne iš geriausių. Gal diena ne tokia išaušo, gal žvaigždės blogai susidėliojo. Tačiau visoms trims mano herojėms liko tik nusivylimas, kurio jų gyvenime ir taip apstu. Noriu tikėti, kad tai buvo retos išimtys.

Te nesupyksta mano vienas skaitytojas, kuriam pažadėjau parašyti straipsnį apie depresiją 🙂 Savo pažado tikrai nepamiršau, tačiau šį kartą dar noriu pratęsti praėjusios savaitės diskusiją apie laisvą vaistininkystę. Tikrai neplanavau ties šia tema užstrigti, tačiau mane užkabino tie vadinamieji ofisiniai darbuotojai.

Žodžių žaismas

Ką galėčiau parašyti šiai EUROVAISTINĖS vadybininkei?

Pirma, kad pareiga išaukština žmogų. Ne pareigos, o PAREIGA.

Mūsų, vaistininkų, pareiga padėti žmogui, jai gi suteiktos pareigos niekaip nesusijusios su gerų darbų darymu. 

“…Gudrūs pakalbėti, pasibėdavoti ir pasimatuoti, kas didesnė auka…”

O kodėl pasibėdavojimai? O kodėl ne nuomonės išsakymas? Vienas protingas žmogus pasakė: “Gebėjimas remti savo nuomonę – stiprybės ženklas. Tai įrodymas, kad mes tobulėjame.” Pilnai pritariu šiai minčiai, nes savo profesiniame darbe mes tobulėjame kiekvieną dieną, ko negalėčiau pasakyti apie vadybininkus ar regiono vadovus. Jie, atvirkščiai, degraduoja, nes daugelis jų nesugeba būti tikrais tarpininkais tarp darbuotojo ir valdžios.

Kai valdžios netenkina pelnas, ji spaudžia regiono vadovus. Šie, negaudami bonusų – spaudžia mus. O ką spausti mums 😕? Valdžią, žmones ar dar kažką? Vaistinių daugėja, jos atsidarinėja viena šalia kitos, viena priešais kitą arba dvi – po vienu stogu, netgi tuo pačiu adresu, tai apie kokius planų vykdymus ir didėjančius pardavimus galima kalbėti? Tinklai konkuruoja tarpusavyje, bet mes, kolegos nenorime sekti tuo nesąžiningos konkurencijos keliu, mūsų prioritetai kitokie 🙂

Kita barikadų pusė

Turėjau karčios patirties su daugelio vaistinių tinklų vadybininkais. Nežinau, ar man tikrai nepasisekė sutikti tokių, kurie būtų buvę vaistininko pusėje, ar tokių jau iš viso nebeliko?  Visko buvo: ir šaukė, ir žemino, ir nesiskaitė, ir gudravo, ir taikė psichologinį smurtą, ir grasino. Per ilgus darbo metus sutikau tik vieną ŽMOGIŠKĄ regiono vadovę. Visi kiti – kultūros ir pagarbos stokojantys žmonės 😕 Todėl ir požiūris yra atitinkamas. Galbūt, esmė tame, kiek laiko tam vadybininkui teko dirbti eiliniu vaistininku ir ar iš viso teko… Jei nepatirsi didelio pasiaukojimo ir sunkaus darbo, tavo raškomi vaisiai nebus tikri 😕 Regiono vadybininkai dirba kaip šnipai ar agentai: jų tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos apie darbuotoją (jo pajėgumą pardavimuose, lojalumą, tarnystę, nuolankumą, socialinę padėtį, finansinį stabilumą). Tuomet žinai, kurį gali priversti dirbti non stop’u, kuris niekada nesiginčys ir neįrodinės savo teisių. O nepaklusniuosius privalu stebėti ir sudaryti kuo nepalankesnes darbo sąlygas. Gal tada susisgribs ir išeis savo noru laimės ieškoti kitur.

Dažno regiono vadovo tikslas – padėti vaistinėms siekti užsibrėžtų tikslų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip tai darote? Teko girdėti įvairių patarimų, tokių kaip “Laikykite praviras duris, užeis daugiau žmonių” (nesvarbu, kad lauke per daug vėsu, kad atsidaryti duris, arba toks triukšmas sklinda nuo pagrindinės gatvės, kad negali susikalbėti), “Būtinai siūlykite vaistažoles, prie kiekvieno pirkinio”, “Jūsų vaistinei reikėtų prailginti darbo laiką, daugiau suprekiautumėte”, “Šį mėnesį vaistinėje bus atliekami cholesterolio matavimai, nepamirškite kiekvienam pasitikrinusiam įpiršti papildų”, “Jei neperka papildų, siūlykite kosmetiką” ir t.t. ir pan. Ar tai regiono vadovo pagalba vaistininkui? Yra tekę girdėti ir “aukso vertės” patarimų moteriškajam pradui: “Ištekėkit už turtingo vyro, kad jus išlaikytų”. Su visais šiais patarimais geriau jau netrukdytumėte dirbti. Arba, padirbėkite vieną mėnesį ranka rankon, koja kojon, kartu su mumis. Mes stovėsime šalia, stebėsime jūsų darbą, jūsų pastangas, dalinsime jums praktiškus patarimus, mokysime bendravimo ir kantrybės. Gal tada ir supratimas atsiras? O jei save atrasite iš naujo, pavyzdžiui, pardavinėjant dažus plaukams?

Vienam interneto portale (Mokymai farmacininkams) užtikau diskusiją, vertą dėmesio:  “Kas yra LAISVA vaistininkystė?” Viskas prasidėjo nuo paskelbto darbo pasiūlymo: “Siūlome LAISVĄ vaistininkystę už pinigus”. Vėliau sekė skelbimo autoriaus nusivylimas, nes besidomintys pirmiausiai klausė apie atlyginimą 🙂 Na, tai yra natūralu, žinant, kokias algas mes gauname. Nesinori daugžodžiauti, o po to išgirsti, kad siūloma alga dar mažesnė už esamą. Klausimas “Ką mokate?” daugumą specialistų papiktino: 

“…pirmoj vietoj, jog darbdavys suvoktų, kad bet kuris žmogus nėra darbinis arklys. Kaip vaistininkui, man svarbu kad darbdavio požiūris būtų kaip į vaistininką, o ne prekybininką…”

“…visi vaistininkai yra farmacijos magistrai, todėl visi mūsų kolegos, nesvarbu, kur dirba, yra PROFESIONALAI”

“…kaip fainai būtų dirbti nuo dūšios, kai virš kupros nekaba Damoklo planas, kai nereikia galvoti, kaip čia blem dar spėti sutvarkyti mėnesio dokus, susidėt akcijas ir dulkes prasivalyti, o kur dar lydinti prekė, krepšelis, reitingiukai, norisi teisėtos pietų pertraukos ir dirbti savo darbą. Dar būtų gerai ne iki 22.00 bent jau savaitgaliais…”

“Universitete mūsų nemokė karpyt kainų, dėliot akcijų…negaliu pakęst akcijų dėliojimo tiesioginio savo darbo metu…”

“Neretai susiduriam su situacija, kai ateina pasikonsultuoti, o perka, “kur pigiau”, vaistai “iš po stalo baltarusiški, rusiški ir pan. ir kaip man vartoti? Išvis, konsultacijas reikėtų apmokestinti…”

“…kokie dar gali būti klausimai “ką moki?” Kitas dalykas, jau ir taip negana to, kad mums siūlomas atlyginimas prasilenkia su proto ribom, yra dvigubai mažesnis uz vargšų mokytojų, tai gal mums išvis pradėt už dyką dirbt???”

Į užduotą klausimą “Ką mokate?”, daugelis gali atsakyti:

“Suteikti kvalifikuotą farmacinę paslaugą!”

Šiandien tai reiškia – ne tik spręsti sveikatinimo klausimus, bet ir suteikti nemokamas paslaugas darbdaviui:

1. Plauti grindis, valyti dulkes
2. Karpyti kainas
3. Dėlioti akcijas
4. Klijuoti lipdukus (“Laukti čia”, “Darbo laikas” ir pan.)
5. Prižiūrėti aplinką
6. Dirbti vietoj tariamai įdėtos stebėjimo kameros

Daugelis vis dar mėgsta pirki papildų komplektus, kuriuose yra visa puokštė įvairių žmogui naudingų arba visiškai nereikalingų medžiagų. Kai tenka gerti tik vieną tabletę ar kapsulę, viskas yra paprasčiau. Tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nemėgsta tokių papildų, o renkasi atskirus vitaminus, turėtų žinoti keletą svarbių momentų.

Gyvybė ir azotas

Tai – lotyniškų žodžių derinys vita – gyvybė ir amine -azotas, kuris įeina į šias medžiagas. Vėliau buvo nustatyta, kad azotas įeina ne į visų vitaminų sudėtį, tačiau žodis vitaminai jau tapo plačiai vartojamu.

Vitaminus galima suskirstyti į dvi grupes: vandenyje tirpius vitaminus (C ir B kompleksas) ir riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K). Tuo tarpu, kai riebaluose tirpūs vitaminai kaupiasi kūno audiniuose, vandenyje tirpūs vitaminai, išskyrus B12, žymesniais kiekiais nesikaupia. 

Riebaluose tirpius vitaminus organizmas gali išsaugoti apie keturis mėnesius, juos perdozavus galima pasiekti toksinę koncentraciją.

Paslėptas vitaminų stygius

Esant slaptam vitaminų stygiui, ima reikštis dirglumas, apetito stoka, nuovargis. Trumpalaikis ir vidutinės trukmės slaptas stygius sutrikdo bendrą savijautą. Ilgalaikis vitaminų trūkumas skatina lėtinių ligų vystymąsi.

Beta – karotinas

Beta – karotinas yra A (retinolio) pirmtakas, randamas augaliniame maiste. Jis priklauso karotinoidais vadinamų junginių šeimai ir suteikia citrusiniams ir geltoniems vaisiams bei daržovėms jiems būdingą spalvą. Jis taip pat randamas tamsiai žaliose lapuotose daržovėse. Beta – karotinas kartais vadinamas A provitaminu, kadangi žmogaus kūne jis paverčiamas į retinolį.

Dažnam rūpi atsakymas į klausimą: ar vitaminai tukina? Ne. Jie neturi kalorijų. Tačiau vitaminų priedai gali turėti keletą kalorijų savo cukriniam dangale. Paprastai šis kiekis yra nežymus.

B kompleksas

Į komplekso sudėtį įeina B1, B2, B6, B12 ir niacinas, pantoteninė rūgštis, folinė rūgštis ir biotinas. Tai yra vandenyje tirpių vitaminų grupė, kurią pastoviai reikia atstatyti dėl jų trumpo buvimo organizme. Nors visi jie priklauso vienai grupei, kiekvienas vitaminas atlieka unikalią, tik jam būdingą funkciją.

Tai, ką mokslininkai manė esant vienu vitaminu B (B surastas ir pavadintas po A), vėliau paaiškėjo, kad tai yra kompleksas vandenyje tirpių vitaminų. Skirtingos dalys imtos žymėti skaičiais ir taip atsirado vitaminai B1, B2 ir kiti.

Vandenyje tirpūs vitaminai absorbuojami ir pasyviai, ir aktyviai, nekaupiami organizme, pakliūna tiesiai į kraujotaką. Jie žymiai greičiau suyra.