Vaistininko užrašai

Nuo naujo kompensuojamųjų vaistų kainyno atsiradimo praėjo dar nedaug laiko, tačiau šį bei tą jau galima parašyti.

Įdomiausia buvo pirma naujų kainų diena. Elektroninių receptų sistema buvo visiškai nepasiruošusi, todėl tą dieną įsigyti reikiamų vaistų be trukdžių pasisekė ne visiems. Vėliau, po truputį stojo viskas į savas vėžias.

Pirmoji klientė su kompensuojamųjų vaistų pasu (ne elektroniniu) atėjo gerai nusiteikusi. Ir ačiū jai už tai, nes kitas jos vietoje būtų ir mane, ir Verygą, ir visus kitus – kaltus ir ne visai – prakeikęs ? Mat pirkėja, prisiklausiusi nuolatinių ministro šnekų apie atpigsiančius vaistus, specialiai neišsipirko jų, o laukė liepos mėnesio. Sakoma:

Netikėk viskuo, ką girdi, neišleisk visko, ką turi, nemiegok tiek, kiek norisi.

Taigi, vaistų išrašyta net trims mėnesiams. Suvedu viską į kompiuterį ir lyginame su ankstesniu to vaisto pirkimu: pagal naują kainyną vaistai pabrango 2,85€. Šis vaistas kol kas neturi generikų, pigesnių analogų. Jis paliktas naujame kompensuojamųjų vaistų sąraše. Iki sąrašo pasikeitimo ir taip buvo brangus, nes yra sudėtinis, sudarytas iš trijų veikliųjų medžiagų, o dabar jo kaina dar padidinta! Jeigu dar nepamiršote, minėjau, kad mano klientė buvo puikios nuotaikos ir žinanti, kad gyvena Lietuvoje (kur pažadai ne visada virsta kūnu), tad mums beliko tik pasijuokti iš susiklosčiusios situacijos ? Ji tik pasakė:

Oho, tai bent sutaupiau! Bet gerai, kad tik 2,85€ teko permokėti. O jei 10€? Gal ir nepirkčiau visai?

O man teko susidaryti bendravimo su klientais planą, nes supratau, kad VISKO ČIA DAR BUS, DAR VISKAS TIK PRASIDEDA ?

Ir iš tikrųjų, buvo visko: ir pigiau, ir brangiau, ir tiek pat. Gėda buvo prieš ligonius, kurie serga sunkiomis, lėtinėmis, nepagydomomis ligomis. Nors anksčiau jų vaistai buvo be priemokos, dabar teko primokėti eurą, dešimt ir daugiau, priklausomai nuo išrašytų kiekių. O ir didelė dalis vaistinių nuėmė savo nuolaidas, todėl vaistų kainos išliko tos pačios, kiti – brango, be abejo, buvo ir pingančių. Gaila dėl vieno – sumažėjo kainos tų vaistų, kurie ir taip nebuvo brangiausi. Čia galima paminėti Betalok Zok. Tai nebuvo brangus vaistas, tačiau – vienas iš populiariausių ir gana dažnai rašomų. Kadangi jį naudoja labai didelė dalis ligonių, galbūt, norėta parodyti, kad vaistai tikrai atpigę. Galų gale, nesvarbu, kokia priežastis, svarbu didelei daliai žmonių tai duos naudos. Tačiau, stebuklas kol kas neįvyko. Nes dalis vaistų yra atpiginta kitų vaistų sąskaita. O taip buvo visada. Per metus kainynai keičiami ne vieną kartą. Ir visada žaidžiamas tas pats žaidimas – vienų grupių vaistai atpinga, kitų – pabrangsta, po kurio laiko vėl viskas keičiasi. Tokie kaitaliojimai žmonėms susuka protą, nes vartojamas vaistas – tai pinga, tai brangsta, nėra kada piktintis. Kai prieš kelis metus atsirado priemoka insulinams, Sveikatos ministerija garsiai skelbė, kad bus peržiūrėtos priemokos ir viskas daroma, kad tų priemokų neliktų. Deja, projektas nepavyko ? Kaip visada…

Skaityti toliau »

Mano darbo diena susideda iš tūkstančių mozaikų stikliukų. Ir visi jie tokie skirtingi! Vieni nugludinti, kiti – aštrūs, vieni – spalvoti, kiti – bespalviai. Bet visi ypatingi ? Todėl šiandien pabandysiu iš jų sudėlioti mozaiką. Suprantama, veiksmas vyksta tik vaistinėje, ir niekur kitur ?

Įeina vyresnio amžiaus klientė, sustoja prie reklaminių laikraštukų ir sako:
– Imt, neimt? Ai, būsiu sveikesnė, jei neskaitysiu.
(Ir išeina)

Vidutinio amžiaus moteris:
– Man, prašau, pleistro ir zelionkos.
Paduodu pleistro ir briliantinės žalumos.
– Ne tokio pleistro, sakau gi, su zelionka. Man nereikia to buteliuko.
Tada paduodu pleistrą su žalia marle.
– Jo, šito man ir reikia.

Kalbasi du draugai:

– Vakar buvau lavonas.

– Gerk ir toliau, esi nemirtingas.

Su nuostaba stebiu vieno pažįstamo, praeityje buvusio visiško alkoholiko, sėkmingą sugrįžimą į gyvenimą. Žmogus, kuris nesugebėdavo atsispirti taurelei, nutarė pasekti kito nelaimėlio pavyzdžiu ir užsikodavo. Ir, o stebukle, jau keturi mėnesiai, kaip alkoholis jo nedomina ? Ir nesvarbu, kad keturi mėnesiai, nesvarbu, kad nežinia, kiek dar jų bus, ar nebus visai. Tačiau šeimai, kuri visada yra šalia, ir tie 4 mėnesiai yra labai svarbu.

Gražu buvo žiūrėti TV reportažą apie kažkurią Lietuvos savivaldybę, kurioje meras (ar seniūnas) nusprendė skirti finansavimą kodavimui keliems problemų turintiems savivaldybės gyventojams. O dar smagiau buvo klausytis tų žmonių ir jų artimųjų padėkos už sugrąžintą ramybę. Argi ne humaniškai pasielgė miestelio valdžia, neapsikentusi su nuolatiniu girtavimu? Ar tai nusikaltimas? Nusikaltimas yra leisti įstatymus, neįsigilinant į problemą ir neįsiklausant į specialistų rekomendacijas ir patarimus.

Skaityti toliau »

Būk pirmas, kai reikia klausytis, ir paskutinis, kai reikia kalbėti

Pasitaiko tokių atvejų, kai tenka pabūti tik liudininku tarp susiginčijusių klientų. Tuomet vadovaujuosi kita taisykle: didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. Nes kartais gali kliūti ir tau ?

Matau per langą, kaip į vaistinę bando patekti senyvas vyras. Sunkiai daro duris, todėl einu jam į pagalbą. Atidarau duris, o jis sako:

– Taip blogai jaučiuosi.

Esanti vaistinėje klientė, nepatenkinta, kad jai reikia laukti, kol aš padėsiu tam žmogui, todėl išrėžia:

– Tada namie reikia sėdėti, o ne lakstyti po vaistines!

– Patylėk, višta, čia ne tavo reikalas! Perki ir pirk.

O klientė nepėsčia:

– Užsičiaupk pats, senas krienas…

Senolis įsižeidžia:

– Na, žinai, man dar taip niekas nesakė.

Kažin kiek dar būtų trukęs tas jų pokalbis, jei ne mano priminimas, kad jie ne gatvėje, o vaistinėje. Ir kaltinti nereikia nei vieno, nes kalta – aplinka, kurioje gyvename, ir aplinkybės, kurios mus supa.

Kitas senolis pasakoja apie sąnarių problemas ir kaip jam daktarai išrašė aitvarą nešioti. O, sakau, tai dabar galėsite ne tik vaikščioti, bet ir skrajoti ? O jis rėžia:

– Taigi čia įtvaras!

Na, tada, sakau, užteks ir vaikščioti. Sakoma, visada reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Bet ne visada pavyksta tai suprasti iš pirmo žvilgsnio.

Skaityti toliau »

Jei lenkiesi, kai lenktis galima, ir išsitiesi, kai išsitiesti galima – panašus esi į šešėlį.
Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas – panašus esi į aidą.

Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Ypač mano profesijoje. Tokioje reikalingoje, atsakingoje, kone šventoje. Abejonė ir ryžtingumas, melas ir tiesa, verslas ir pareiga, pataikavimas ir pinigai, patirtis ir pripažinimas, taip pat vienatvė, viltis ir Žmogus. Visa tai labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Apie visa tai tenka galvoti nuolat ir laviruoti lyg ant peilio ašmenų. Kokia bus tavo diena, nežinai nei pats, nei žvaigždės tavo žvaigždyne ?

Pradėkime nuo Žmogaus. Aš esu žmogus, jūs, pirkėjai, esate žmonės, mano tiesioginiai ir netiesioginiai viršininkai – taip pat žmonės. Tik žmoniškumo turime ne visi vienodai. Mano vadovai kas mėnesį reikalauja, kad pardavimai vaistinėje didėtų. Jeigu jie nedidėja, o dar ir sumažėja, šie veikėjai praranda žmogiškumą ir užsiima šantažu. Na pavyzdžiui, grasinimais, kad

jei taip dirbsi ir toliau, tai su mumis tau ne pakeliui, nes stovi eilė laukiančiųjų ir norinčiųjų dirbti pas mus ir pagal mus.

Tai kaip tada su tais skambiais šūkiais, kad vaistininkas jums visada padės ir patars. Ką patars? Vietoj vieno vaisto nusipirkti tris? Ir dar vieną kitą papildą kokiam nors negalavimui pridės? Nes taip liepta iš aukščiau. Nes ne jums tai reikalinga, o kažkam kitam. O čia jau pasireiškia abejonė, baimė ir ryžtingumas. Tada bandai valdžiai išdėstyti savo argumentus, kad esi diplomuotas specialistas, turintis patirties ir įgavęs savo klientų pripažinimą, todėl visiškai nenorintis prarasti žmonių pasitikėjimo ir nenusiteikęs jų apgaudinėti. Deja, verslininkams rūpi tik verslas ir pinigai, o žmogus… Nesvarbu, kad tas žmogus gali būti kažkieno mama, tėvas, brolis, sesuo ar šiaip artimas. Ir ką gi, vieni išsigąsta, kad jei nevykdys reikalavimų, praras darbą, kiti – skaičiuoja reitingus, treti – nešvaisto gyvenimo abejonei ir baimei ir atlieka savo pareigą – nemeluoti ir būti nuoširdžiam. Neteisiu nei vieno. Nes jei vienu gyvenimo tarpsniu jis bus abejingas, kažkada vis tiek taps kitokiu ? Gal kada pats pajus apgaulę.

Skaityti toliau »

Neseniai vienas pažįstamas manęs paklausė, kaip aš reaguoju į tai, kad vaistinėse mus tikrins slapti pirkėjai, (o iš tikrųjų – Valstybinės vaistų kontrolės inspektoriai (VVKT)) ar mes laikomės Sveikatos ministro reikalavimo siūlyti pigesnius kompensuojamus vaistus. Trumpai pagalvojau ir atsakiau:

Man tas pats, aš kaip dirbau, taip ir dirbsiu, nenusižengiant farmacinei etikai ir žmogiškumui.

Visi žmonės skirtingi, ne tik pagal charakterį, bet ir pagal piniginės storį. Todėl būtų neprofesionalu įkyriai kišti pigius vaistus, jei žmogus nori ir gali sau leisti nusipirkti brangesnius (kalbu apie kompensuojamus vaistus). Ir joks ministras ar dar kas nors neturėtų šios teisės atimti iš piliečio, mokančio ar mokėjusio mokesčius valstybei (o tuo pačiu ir algą ministrui). Laisvoj šaly turėtų būti laisva valia, o taip pat ir pasirinkimo laisvė. Na, bet traukinys jau pajudėjo ir netrukus pamatysime, ką gero žmonėms ir valstybei duos šis įsakymas. Tų slaptų veikėjų atsiradimas niekaip neturėtų paveikti vaistinių darbuotojų. Nes mes visi jau įpratę prie kokių nors tikrintojų. Mus tikrina kas tik netingi: ir VVKT, ir higienos centras, ir maisto ir veterinarijos tarnyba, ir priešgaisrinė sauga, ir darbo inspekcija, ir darbdavių pasamdyti slapti pirkėjai, ir regiono vadovai. Aišku, šie „labai svarbūs“ asmenys didelio džiaugsmo mūsų darbe tikrai nesukelia, daugiau jau chaoso įneša, sakyčiau, bet… Kai negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį į ją ?

Taip kad, ne tiek patys slapti pirkėjai – tikrintojai kelia pasibaisėjimą, bet pats principas: mes, farmacininkai, baigę ilgus ir nelengvus mokslus, turintys ne vienų metų stažą, užsitarnavę savo klientų pagarbą ir pasitikėjimą, staiga tampame sukčiais ir valstybės apvaginėtojais. Ir tuos sukčius „protingos“ galvos sumanė padėti kažkam ant aukuro.

Mums taip pat būtų smagu kaip slaptiems interesantams patikrinti valdininkų darbą. Pažiūrėti, kaip jie siuntinėja iš vieno kabineto į kitą, kaip tvarkydami savo reikalus ir nebūdami darbo vietoje, ginasi, kad išvykę darbo reikalais. Arba patyrinėti, kokiu pagrindu ir kieno užsakymu priėmė vieną ar kitą „nekaltą“ įstatymo pataisą. Būtų nuostabu iš šono pastebėti, kaip jie ateina į darbą 8.00, tada išeina pietauti 12.00, o 12.45 jau sėdi prie savo darbo stalo ir kuria naujus planus kaip „gerinti“ padėtį farmacijos srityje. Ir 17 val. žengia namų link. O kur dar užkulisiniai susitarimai su farmacinėmis kompanijomis ir būtinuoju vaistų sąrašu? O kaip tas e-sveikatos projektas? Kas prisiims atsakomybę už įvairius trukdžius dirbant su e-receptu? Pravartu pirma patiems savo darže apsikuopti, o tada jau imtis žygių kitus tikrinti.

Skaityti toliau »