Vaistininko užrašai

Ech, tas moterų plepumas, ech, tas vyrų nekantrumas 🤪

Vaistinės lankytojos visiškai nejaudino už jos nugaros ilgėjanti pirkėjų eilė, todėl ji, lyg niekur nieko, toliau tęsė savo pasakojimą, kurio pradžia siekė caro laikus, o pabaigos vis dar nebuvo matyti:

– Tai va, įsivaizduojate, kaip buvo tais laikais? Kur parašyta “Įeiti draudžiama”, mes vis tiek įsibraudavome per tvorą, nes reikėjo parsinešti kiaulienos gabaliuko, anties šlaunelės ar žirnių stiklainėlio. Per tvorą lipome ir kavos skardinėlės, ir tualetinio popieriaus ritinio.

– Ar dar ko nors norėsite?

– Ir dar, žinokite, per tas gamyklų tvoras vilkome ir cukrų, ir alkoholį. Griebėme nuotykinę, detektyvinę ir kitokią lengvąją bei sunkiąją literatūrą. Visa plati sovietinė šalis – vienos tvoros. Bet vaistų užteko. Nors ir nebuvo pasirinkimo, mums jo ir nereikėjo… Temperatūra – prašom tablečių, kosulys – va, jums mikstūra nuo kosulio, skauda ausį – palaukite, tuoj pagaminsim lašelių, vitaminų reikia – prašau, 10 miltelių, ką tik pagamintų vaistinėje…

– Suprantu, suprantu… Tai ar dar ko norėsite?

– Net nežinau dabar. Daviau vieną receptą, sakote, kad neturite tokių vaistų, duodu kitą – sakote, pasirinkite iš šitų penkių. Tai ką aš žinau, kuriuos man imti? Ir dar…

Matau, kad eilėje jau neramumai, žmonės piktai šurmuliuoja, garsiai trepsi, kosina, barškina raktais. Staiga pasigirsta vyriškas balsas iš eilės:

– Gal galima greičiau? Man ir sliekai visi mašinoje nudvės 🤨

Moteriškė nenusiteikusi lengvai nusileisti:

– Prie ko čia sliekai? Čia gi vaistinė! Parinkite man kraujo spaudimo aparatą, nes tas, kurį turiu, man nelabai patinka. Man atrodo, kad jis netiksliai rodo…

Eilėje pasigirsta dar vienas vyriškas balsas:

– Jūs čia vaistų atėjote nusipirkti ar pasikalbėti? Perkat greičiau ir leidžiate kitiems!

Šalia stovintis kitas  vyriškis pritaria:

– Jūs gi visiškai sveikas!

– Sveikas.

– Tai ko atėjote?

– Ligos lapelio.

Na, šis juokas, žinoma ne iš vaistinės. Čia gydytojų teritorija. Bet pas mus taip pat netrūksta panašių istorijų.

Pirštinės

– Laba diena, aš atėjau pas jus, bet ne vaistų pirkti.

– Tai ko atėjote?

– Atėjau tik patarimo.

– Na, puiku, klausau.

– Kaip manote, kuri pirštinių spalva man labiau tinka prie veido? Ką tik turguje buvau, paėmiau dvi spalvas, tai nežinau dabar, kurią sau pasilikti, o kurią grąžinti.

Kirminai

– Duokite ką nors nuo sukirmijusios galvos.

– Galėčiau šį bei tą pasiūlyti nuo kirminų, bet kai jie  – ne galvoje.

– Pas mane tai jie – galvoje.

– Tai paatviraukite, kas konkrečiai su jūsų galva yra negerai: ar ji svaigsta, ar smegenys sugraužtos taip, kad atmintis šlubuoja?

– Skauda, tik skauda, ir nieko daugiau.

– Na, tada dar ne viskas prarasta, išgydysime 😉

Smertis

– Man reikia ko nors nuo temperatūros.

– Ir kokia ta jūsų temperatūra? Ką skauda? Kokie negalavimai kankina?

– Temperatūra tai kambario, o negalavimai… Na, ką čia vardinsi, kai smertis subinę uosto…

Nusipirko “vaistą”„Simitri“ parduotuvėje, prieš tai pasikonsultavusi su influencere, tada atėjo į vaistinę pirkti vienkartinių švirkštų, kad tą “vaistą” susileistų į raumenis, o po to paaiškėja, kad tai geriamas maisto papildas, vartojamas per burną. Bet, matote, nuomonės formuotoja yra žymiai kompetentingesnis specialistas, kuris gali patarti visais gyvenimo klausimais, tai kaip gi jos neklausyti? Pasirodo, konsultantė parduotuvėje patarė šį preparatą susileisti į raumenis, esą bus didesnis veiksmingumas. O moteris vaistinėje pasidžiaugė, kad jos sesei tas papildas labai gerai padėjo atsigauti nuo COVID-19 – pradėjus leisti ji pagijo, todėl dabar suleido ir mamai, ir sau pačiai… NEGALIU PATIKĖTI. Pasitikrinu, ar tik ne balandžio 1-osios pokštas, bet ne, už lango – besiartinanti žiema.

Minėtas papildas yra pagamintas Sakartvele. Apie jo reklaminį straipsnį kažkada rašiau ir aš, nes man jau tada kėlė nuostabą skleidžiamas melas apie  to preparato “gydomąsias” savybes. Bala nematė to jo “veiksmingumo”, išgėrei ir bele nenumirei, bet leistis į raumenis… Ir dar su rekomendacija, kad taip geriau – čia jau nusikaltimas žmogiškumui. Kaip iš fantastikos skyrelio. Tiesiog, skaitau ir negaliu patikėti, kad TOKIE dalykai vyksta Lietuvoje, ir kad pagrindiniai istorijos dalyviai jauni žmonės, besidomintys kiekvienu etiketės užrašu ar prekės sudėtimi. 

Ech, žmonės, mielieji… Belieka tik patylėti, nes mokydamas kvailį, pats kvailėji.

Atėjo klientas į vaistinę, išsitraukė iš maišelio dėžutę ir paprašė, kad ant jos užrašyčiau, kaip jam gerti TAS TABLETES. Užmečiau akį į dėžutę – ant jos rusiška kirilica užrašyta Ampicilin. Klausiu, kur pirko, nors man ir taip jau viskas aišku. Atsakymas tik patvirtino mano mintis “Vaistinėje pirkau, na, turguje, TURGAUS VAISTINĖJE. Ten visko galima gauti, nuo visų susirgimų…” Žinoma, kad nieko aš jam nerašiau, bandžiau atvesti jį į protą, stengiausi įtikinti, kad paliktų tas atliekas sunaikinimui vaistinėje, bet… “Aš pats tave tuoj sunaikinsiu! Jei ne ta turgaus vaistinė ir jos pardavėja, seniai jau būčiau pastipęs su jūsų paracetamoliu!” 

Na tikrai, kur man čia lygiuotis į TURGAUS vaistinę, jos profesionalią pardavėją ir jos gausų prekių asortimentą, kuriam jokie receptai nereikalingi? Bet tai juk dar vienas nusikaltimas žmogiškumui. Ar bent kuris nors pirkėjas susimąsto, ką jis perka? Kokia to vaisto sudėtis? Kokybė? Kur ir kieno jis buvo gaminamas? Kokiomis sąlygomis? Kaip transportuojamas? Koks jo galiojimas? Ir iš viso, ar tai vaistas, ir jei taip – ar jis saugus ir nepakenks?

Ech, žmonės, mielieji… Nejaugi, tikrai patikimesnis yra tas, kuris gali pasiūlyti viską?

Pavojinga zona

Vaistinė – padidintos grėsmės zona. Visomis prasmėmis. Pradedant neadekvačiais lankytojais, oro lašeliniu būdu platinamomis užkrečiamomis ligomis, kampe paliktais sudužusiais gyvsidabrio termometrais ir baigiant kobromis, slaptais pirkėjais bei kitais tikrintojais. Tų kitų tikrintojų – taip pat ne mažas ratas susidaro: Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, Valstybinė ligonių kasa, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos metrologijos inspekcija. Galbūt, reikėtų paminėti ir Valstybinę mokesčių inspekciją, ir Valstybinę higienos inspekciją, ir dar ką nors valstybinio. Nuolat esame dėmesio centre. Savaime suprantama, nes nuo mūsų darbo kokybės priklauso ir žmonių sveikata, ir laikomų vaistų kokybė. Viskas būtų nuostabu, jei ne BET ir KODĖL.

Lygūs ir lygesni

BET o KODĖL tokio didelio dėmesio nesulaukia degalinės ir kaimo parduotuvės, kurios taip pat turi teisę prekiauti vaistais? Atrodo, lyg ir tais pačiais nereceptiniais vaistais prekiaujame, lyg ir vienodus pašalinius poveikius tie vaistai turi, net ir laikymo sąlygos jų vienodos. Na, gal tik kainos šiek tiek skiriasi, bet tai ne esmė, nes kaina neturi poveikio (bent jau tiesioginio) žmogaus sveikatai. Taigi, turėtume visi laikytis vienodų žaidimo taisyklių ir vienodų reikalavimų – juk parduodame VAISTUS, ne kokias bulves ar morkas. Ar tikrai manote, kad VAISTINĖ = PARDUOTUVĖ? Ir abu žaidėjai laikosi VIENODŲ REIKALAVIMŲ? Ir ar tie reikalavimai VISIEMS yra VIENODI?

Bendri reikalavimai

Vaistai turi būti laikomi gamintojo nurodytomis sąlygomis. Dažniausiai, iki +25 laipsnių temperatūroje. Kaip įrodyti, kad nepažeidi šių laikymo sąlygų? Turi termometrus, higrometrus (kurie ir drėgmę matuoja), turi registracijos žurnalą, kur tuos įrodymus fiksuoji. Prietaisus periodiškai atiduodi metrologinei patikrai. Svarbu, kad prie vaistų būtų pateikta būtina informacija gyventojams. Galų gale, svarbiausia yra tai, kad apie vaistą bet kokią informaciją turi suteikti farmacijos specialistas! 

Ar kaimo parduotuvė turi termometrus? Ar periodiškai atlieka jų metrologinę patikrą? Tebūnie, turi ir atlieka. O kaip su drėgmės matavimu? Ar jiems privaloma? O kaip su temperatūros registravimu kiekvieną dieną? Pasirodo, nieko jie neprivalo. Nei drėgmės matuoti, nei parodymų registruoti. Na, suprantama, vaistininkai turi daugiau laisvo laiko, todėl ir reikalavimai jiems daug griežtesni.

Eksperimentas

Vieną dieną, trūkus kantrybei ir besiliejant apmaudui, nuvykau į vieno kaimo parduotuvę nusipirkti ko nors nuo skausmo.

– Laba diena, ar turite kokių vaistų nuo skausmo?

– O ką jums skauda?

Į mano rankas pateko EURO vaistinės apsipirkimo kvitas su komentaru apie gyvenimišką, bet su ne kokiu prieskoniu situaciją.

Dažna prekybos įmonė prie pagrindinio apsipirkimo kvito prideda dar vieną papildomą, kuriame siūloma tam tikrą prekę įsigyti su nuolaida. Tą daro ir vaistinės. Tik, paprastai, vaistinių kvituose dominuoja maisto papildai, higienos prekės ar nereceptiniai vaistai. Šį kartą krautuvininkų atstovai savo išmone pranoko visas kitas vaistines. Ar turėtume tuo stebėtis? Juk jie – prekybininkai iki kaulų smegenų, todėl, ką siūlyti vaistinėje apsiperkantiems žmonėms, sprendžia pagal savo išsilavinimo lygį.

Kaip ten bebūtų, šiame vaistinių tinkle dirba ne tik prekybininkai, bet ir farmacijos specialistai, todėl keista, kai nei vienai kobrai nepasirodė kvaila vaistinėse reklamuoti ir už vieną centą (su tam tikromis sąlygomis) skatinti įsigyti prekybos centro Maxima siūlomą savaitės  prekę, kuri dažnai visiškai nėra susijusi su vaistinės preke. Pavyzdžiui, vaistinėje išleidę 20 ir daugiau eurų, galėsite už 0,01 cnt. įsigyti kečupą, majonezą, marinuotus agurkus ar burokėlius. Neabejingi piliečiai komentuoja:

“Sustok, akimirka, žavinga, arba Vaistininko profesijos niveliavimas. Kai tam tikros Asociacijos kalba, kaip rinkoje trūksta Vaistininkų, pastarieji turi aiškinti Pacientams, ką veikti su tokiu kvituku!”

Ir tikrai, vietoj to, kad vaistininkas klientui suteiktų farmacinę paslaugą, dabar gi kelias minutes turi pasakoti, ką reiškia krautuvės Maximos akcija, ir kokią prekę šią savaitę galima ten įsigyti. Jeigu prekė verta dėmesio, prie kasos bandoma dar šį tą prigriebti, kad pritempti sumą iki tiek, jog išeitų dvi, o gal net ir trys prekės po vieną centą. Taip ir lieka neaišku, ar mes propaguojame racionalų vaistų vartojimą, ar, atvirkščiai, pasitelkdami įvairius rinkodaros triukus, skatiname įsigyti jų kuo daugiau?

Šiandien vieni gyvena Vėlinėmis (taip rodo kalendorius), kiti – ilguoju savaitgaliu (ir tai yra normalu), dar kiti – galvoja apie darbą ilguoju savaitgaliu (kaip būtų gerai nedirbti), o likę gyvena kelionių dvasia (pateisinama, nes vaikų atostogos – šventas reikalas, o išėjusieji – niekur neskuba, juos visada galima rasti vietoje bet kuriuo laiku). Visi gyvena su savais rūpesčiais, liūdesiu ir džiaugsmu. Kaip ten bebūtų, šį savaitgalį daugelio kelionės tikslas bus – kapinės ir žvakučių degimas. Taigi, laukia rimti dalykai, todėl ir straipsnis šiandien – apie LABAI RIMTUS DALYKUS. 

Vienas žmogus paklausė išminčiaus: “Daugelį metų mane kamuoja klausimas, KAS BUS PO MIRTIES? Atsakymo ieškojau knygose, bet šios paieškos niekur manęs neatvedė. Mokytojau, maldauju, išlaisvinkite mane iš šio nežinojimo.” Išminčius jam tarė: “Užduok šį klausimą mirusiam. AŠ KETINU GYVENTI.”

Taigi, APIE GYVUOSIUS

Skubame, svajojame, lekiame, stengiamės, tikimės, laukiame, ieškome, verkiame, planuojame, mirštame…

Skubame suaugti, o vėliau dūsaujame dėl prabėgusios vaikystės.

Svajojame, nes niekada negalime atsisakyti svajonių. Svajonės maitina mūsų sielą, kaip maistas maitina mūsų kūną. Kad ir kiek kartų gyvenime mums teko išgyventi nesėkmes ir pamatyti, kaip dūžta mūsų viltys. mes vis tiek svajojame.

Lekiame, tikėdamiesi suspėti apkeliauti  visą pasaulį, bet nesuprantame, kad lobis dažniausiai užkastas prie namų.

Stengiamės pasiklysti, kad aptiktume kažką įdomaus.

Tikimės gyventi su saule, bet juk taip nebus.

Atsiverčiu Vikipediją ir skaitau: “Senatvė – žmogaus amžiaus tarpsnis, einantis po vidurinio amžiaus (daugiau kaip 60-70 m.). Lietuvos gyventojai laiko senu asmeniu, kuris sulaukia 70-ies metų. Kai kuriose visuomenėse neišskiriamas vidurinis amžius, todėl žmogus gali būti laikomas senu ir nuo 45 m.”

OMG 😱

Jaunystėje atrodo, kad laimė bus, o senatvėje atrodo, kad laimė buvo.

– Turėjau dvi žmonas – viena sugebėjo gaminti, bet negamino. O kita… Nesugebėjo, bet gamino… Tada atrodė, kad ir ta bloga, ir ta – ne kažkas. Dabar gi, neprošal abi būtų 🥸

Senukai – tarsi pavargę vaikai.

– Man reikia oxy coral, – taria pagyvenęs vyriškis ir duoda suglamžytą lapelį, kuris labiau panašus į tą, kur miške pakrūmėje numestas guli, trūksta tik 💩 ant jo. Dievagojasi, kad jam gydytojas parašė. Tikiu juo, nes kokia prasmė meluoti? Tik tas “receptas”, matyt, ne vieną dieną kišenėje gulėjo…

– O kam naudosite? 

– Odai.

– Gal oxycort?

– Tai taip ir parašyta.

– Ne taip parašyta,- bandau įrodyti savo tiesą, nes prieš savo akis aiškiai matau parašytus DU atskirus žodžius. Bet tiek jau to. –  Tepalo neturiu.

– Nei tepalo turite, nei skaityti mokate. Ko iš viso čia stovite?

Senatvės išpažintis

Gyveno kartą vyras, kuris visą gyvenimą vengė vedybų. Kai sulaukęs devyniasdešimties metų jis gulėjo ligos patale, kažkas ryžosi jo paklausti:

– Tu taip ir nevedei ir niekada nesakei, kodėl.

– Taip, aš nesu prieš santuoką, bet visada ieškojau idealios moters. Daug laiko praleidau ieškodamas ir taip  prabėgo visas mano gyvenimas.

– Nejaugi visame pasaulyje, kuriame yra milijonai moterų, tu neradai vienos vienintelės idealios moters?

Atsiduso senukas, nubraukė ašarą ir tarė:

– Vieną aš vis dėlto radau.

– Tai kas nutiko, kad nesusituokėte?

– Ta moteris ieškojo idealaus vyro.