Vaistininko užrašai

Sunkūs laikai atėjo ne tik ligoniams, bet ir juos gydantiems asmenims – gydytojams ir vaistininkams. Juk dažnu atveju prie teigiamo rezultato prisidedame visi. Kad pasiekti teigiamą rezultatą, kartais prireikia vaistų. Atrodo, viskas aišku ir paprasta. Išrašė, atėjai į vaistinę, nusipirkai ir išėjai gydytis. Deja, nėra taip, kaip atrodo eiliniam mirtingajam.

Prekių yra, vaistų nėra

Šiandien vaistinių lentynos lūžta nuo prekių. Bet kai tik užmeti akį į gydytojo išrašytą receptą, supranti, kad nė velnio tu tose lentynose neturi 😫 Ten, kaip kokiame nesąmonių muziejuje gali rasti tik niekam tikusių maisto papildų ar kitokio šlamšto. Tik ne reikiamų vaistų. Pavyzdžiui, per pusę dienos gal 75 kartus teko konstatuoti faktą, kad reikiamų vaistų neturiu. Antibiotikų neturiu jau kelis mėnesius, kraujospūdžiui mažinti tablečių turiu tik tokių, kurios nieko nedomina, o kurias gydytojai skiria – nėra. Tepalų asortimentas ženkliai sumažėjęs, epilepsijos, depresijos ar diabeto įprastais vaistais gydyti neišeina, nes nuolat trinka tiekimas. Tenka suktis su tuo, ką dar turi, ir niekas nežino, kaip bus rytoj. Šiandien dar kažkaip sugebame vieną vaistą pakeisti kitu, nelabai mylimu. Tik kai elektroninis receptas jau išrašytas, ne taip lengva atlikti tuos keitimus – reikia ir gydytojo įsikišimo, kuris turi greitai priimti sprendimą, kaip  vieną vaistą keisti kitu. Kartais ne tik vaisto gamintoją keisti, bet ir patį gydymą. Jeigu seniau dar galėjai ligoniui nurodyti kitą vaistinę, kur jis galės nusipirkti reikiamų vaistų, tai šiandien to padaryti dažnai jau neišeina, nes ir kitos vaistinės susiduria su dideliu vaistų stygiumi. Atėjo laikai, kai jau nebesvarbu, kad originalų vaistą keiti generiniu. Dabar jau ir generinių ne visada turime.

Šindlerio sąrašas

Juokingiausia, kad klerkų sukurtame Būtinųjų vaistinėje turėti sąraše nurodyti vaistai taip pat ne visi ir visada pasiekiami. Šis sąrašas nuo naujų metų vėl pasikeitė, vieni gamintojai keitė kitus, atsirado nauji – nematyti, negirdėti. O tai reiškia, kad tuos išmestus iš sąrašo ir staiga tapusius nereikalingais vaistus reikės kažkur padėti. O kur? Didmenininkai priimti nenori, gyventojai jų ir taip nelabai kada norėjo. Teks laukti sąrašo atnaujinimo, nes gal vėl jie ten atsidurs? O gal teks į atliekas atiduoti, nes šie vaistai greičiau pasensta, nei jų kas nors užsimano 😲 Bet nepaisant to, pareigingi vaistininkai studijuoja NAUJĄ sąrašą ir žiūri, kaip vėl pripildyti lentynas niekam nežinomais vaistais. Paradoksas, bet net ir valdžios nurodytų privalomai turėti vaistų nėra rinkoje 🤭 Pernai tame sąraše buvo diabetui gydyti seniai žinomas vaistas, šiemet – jau jo nėra, bet įtrauktas kitas, nežinoma “naujiena”. Bandai užsakyti, nes nežinai, kada tikrintojai įvirs per duris, bet…ir jo nėra rinkoje. Naujai įtrauktas, privalomas turėti, o užsakyti nėra kur 🙄 Ir ką tie klerkai sau galvoja 🧐 Gal, kad mes veikti neturime ką, tik kasdieną tą sąrašą čiupinėti ir “gerų ” pigių vaistų ieškoti? Kam keisti vaistus, kai ir seni buvo geri? Ir kam įtraukti tokius, kurie tikriausiai kokioj tolimosios Indijos ar Kinijos gamykloje vis dar gaminami? Sakyčiau, visai racionalus vaistų paskirstymas… O paskui mokome savo piliečius, kaip racionaliai tuos vaistus naudoti…kurių nėra…

Sakoma, pradėk tada, kai nepasiruošęs, nes vis tiek nežinai, su kuo susidursi. Visko numatyti neįmanoma. Net ir kliūtys atsiranda tik ką nors pradėjus 🥊

Taigi, Vaistininko užrašų pradžia buvo lengva ir neįpareigojanti. Tai buvo kaip žaidimas į vienus vartus – patyriau, sužinojau, išgyvenau – apie tai ir parašiau. Nelaukiant grįžtamojo ryšio. Tiesiog kaip vieno žmogaus dienoraštis. Profesinio gyvenimo dienoraštis. Mąsčiau kaip mažas vaikas – pažaisiu šiek tiek ir padėsiu į šoną. Tačiau padėti neišėjo. Žaidimas užsitęsė. Tiesa, mintis, kad reikia viską baigti, buvo aplankiusi ne kartą. Visus kūrybininkus aplanko kūrybinė krizė 🤯 Neslėpsiu, aš taip pat – ne išimtis. Kai atrodydavo, kad jau VISKAS, IŠSISĖMIAU, į pašto dėžutę atskriedavo palaikymas,  padėka už tai, kad esu, kad kažką naudingo, prasmingo parašau, ir palinkėjimas – gyvuoti ilgai ilgai. Tuomet supratau, kad savotiškame kare esu ne vienas. Netikėtai atsiranda bendraminčių, pagalbininkų, dažnai net nežinančių, kad prieš juos tas eilinis rašytojas, kuris išgirdęs apie vyraujančias problemas, netrukus apie tai parašys savo užrašuose 😊

Ne kartą teko iš savo studentavimo laikų kolegų išgirsti:

„Tu skaitei Vaistininko užrašus? Ne? Nieko apie tai nežinai? Tai paskaityk. Kaip teisingai parašė! Ir kaip nebijo?! O kaip prajuokino. Kaip taikliai įgėlė! „

Tai išgirdus, kartais pasidaro nejauku, graužia sąžinė, kad negaliu prisipažinti, jog prieš juos TAS PATS ŽMOGUS, apie kurį ką tik pakalbėjo. Kartais linksma iš kitų lūpų išgirsti paties aprašytą situaciją. Užplūdę jausmai tik pasako, kad, visgi, einu teisingu keliu. Ir kad negaliu staiga sustoti. Nesustoti rašyti skatina ir krautuvininkų savivalė, godumas, nesiskaitymas ir mano profesijos menkinimas.

Nesvarbu, kad senus metus pakeitė Nauji. Žmonės išliko tokie patys, jų taip lengvai nepakeisi. Aš taip pat nepradėsiu vaikščioti vandeniu ir nepaversiu vandens vynu🍷Visgi, kai kurie žmonės – kaip produktai, kuriuos gaminant įsivėlė klaida. Neseniai perskaičiau žurnalisto  A. Čekuolio mintį: “Niekada nesiginčyk su žmogumi. Kiekvieno ginčo galutinis rezultatas – įrodymas, kad kažkuris iš kalbančiųjų yra durnius.”

– Man reikia vieno prezervatyvo.

– Bet pakuotėje trys. Neturime po vieną.

– O man reikia VIENO. Aš einu į pasimatymą ir trijų man nereikia!

– Tai liks kitiems pasimatymams 😉

– 😤

Galbūt tas klientas dar neįvertino, kokio masto infliacija siaučia Lietuvoje. Atėjęs po kelių savaičių vėl pirkti prezervatyvų, jis už juos mokės jau dvigubai. Todėl pasidžiaugs, kad tada įsigijo visus tris. Daugiau už tokią kainą jau nebus 🙃

Įžengia į vaistinę jauna pora, vaikšto po savitarną, dairosi, žoleles varto, skaitinėja. Prieinu, klausiu:

– Gal galiu kuo padėti?

– Matom, kad, turbūt, neturėsite.

– Tai kas jums reikalinga?

– Turite čia visko, bet mums reikia Provanso žolelių.

– Tai ką jūs žadate daryti?

😄Pakikeno abu, pasimuistė ir išėjo nieko nenusipirkę. Kartais tie pirkėjai tokie paslaptingi ir sunkiai suprantami…O kartais, dar ir keisti 🤠

Gerai, kad pasirinkau vaistininko profesiją. Blogai, kad mus vis tiek vadina pardavėjais.

Gerai, kad vaistininko profesija yra paklausi. Blogai, kad nors ji ir paklausi, alga – nedidėja (arba didėja lėtai ir nespėja prisivyti kylančių kainų).

Blogai, kad žmonės serga. Gerai, kad yra vaistų 💊

Gerai, kad nenaudojami vaistai nešami į vaistines, o ne mėtomi, kur papuola. Blogai, kad kartu su pasenusiais vaistais žmonės atneša ir kitas namie sukauptas atliekas 💩

Gerai, kai pirkėjas žino, ko nori ir rodo savo pageidaujamų vaistų sąrašą. Blogai, kad vaistininkai turi iš “viršaus” nuleistą reikiamų parduoti prekių sąrašą 📃

Blogai, kai žmogui įkyriai peršama nuomonė. Gerai, kad žmogus laisvas rinktis: ar vieną žolės lapą suvalgyti per dieną, ar švęsti gyvenimą 🎉

Gerai, kad daugiau yra pozityviai nusiteikusių klientų. Blogai, kad tarp jų vis dar įsimaišo slapti pirkėjai 😎

Gerai, kad valstybė kompensuoja dalį vaistų. Blogai, kad tų vaistų tiekimas dažnai trinka.

Išaušo gražus sausio rytas. Ant sienos kabo naujas metų kalendorius – kvepiantis spaustuvės dažais, išmargintas spalvotomis maisto papildų dėžutėmis ir kupinas naujų iššūkių. Kiekvienų metų pradžioje aplanko šviesios mintys apie būsimus įvykius darbe: didesnė alga, geresnės darbo sąlygos, daugiau darbuotojų vaistinėje, mažiau su vaistininkyste nesusijusių darbų, išnykęs vaistų tiekimo sutrikimas, slaptų pirkėjų eliminavimas, didesnis pasitikėjimas darbuotojais, objektyvus plano paskaičiavimas, leidimas dirbti pagal pašaukimą, o ne pagal kažkieno pageidavimus, sklandus e-sveikatos veikimas, pakantesni klientai ir geresnė komunikacija su gydytojais. Atrodo, viskas taip savaime suprantama ir paprasta, todėl tikėjimo laipsnis – didelis.

Mėnesiui dar nepasibaigus jau matau, kad manęs ir daugelio mano kolegų laukia tie patys metai su tomis pačiomis problemomis. Bet… Viltis miršta paskutinė.

Todėl aukštai iškeliu galvą ir laukiu vasario 😌, kuris, tikėtina, bus nuostabus. Vasaris pasitinka su nauju reklaminiu mėnesio leidiniu, kas reiškia, jog laukia nemokamas darbščiųjų rankų būrelis. Šis būrelis paprastai veikia du kartus per mėnesį – pradžioje, kai senas akcijas keičia naujos, ir paskutinį vakarą, kai jau po truputį pradedame išiminėti senas. Kartais būrelis atsidaro ir mėnesio viduryje, kai dėl neaiškių priežasčių keičiasi tam tikrų prekių kainos. Kartais prekių sąrašas būna nemažas, todėl visos informacijos atnaujinimui paaukoji ne vieną, ir ne dvi minutes. Na, tikėkimės, kad ateis ta diena, kai visus tuos darbus už mus atliks tam reikalui pasamdyti žmonės.

Kovas išgąsdino krautuvininkų užmačiomis žmonių vaistinėse prekiauti veterinariniais vaistais. Po tokių sprendimų būtų tekę ne tik žmogui, bet ir gyvūnui negalavimą nustatyti bei vaisto dozę pagal kūno svorį parinkti. O kur dar farmacinės paslaugos suteikimas…Na, kol kas krautuvininkų balsas neišgirstas. Tik ar ilgam?

Ne mažiau išgąsdino ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Žmonių nuotaikos pasikeitė, pašnekesius apie ligas ir sveikatą keitė kalbos apie karo baisumus. Atsirado panika dėl atominių elektrinių saugumo ir jodo tablečių trūkumo. Didelės jodo siuntos buvo atiduotos ukrainiečiams, todėl Lietuvos vaistinėse prasidėjo masinė psichozė. Žmonės, kurie turėjo tas tabletes namie, jas skubėjo sugerti ir puolė ieškoti naujos dozės. Ne visi norėjo girdėti, kad toks jodo vartojimas nuo galimų pasekmių neišgelbės.

Aplediję mūsų žiemos - 
Šlapia, pilka - kur dairais - 
Painias pasakas kasdieną
Seka mūs valdžia nūnai.

Apie pelno nebuvimą,
Apie mokesčius rūsčius.
Apie diržo paveržimą
Ir neblėstančius vargus.

Apie algą pagrindinę,
Šviesią ateitį visų,
Apie pokyčių virtinę
Ir kilimą lig dausų.

Apie sąžinę, dorumą,
Dirbant darbą nuolankiai,
Apie šventą lojalumą,
Kurį tikrina sekliai.

Apie mentorius - valdovus
Ir jų mokymus puikius,
Apie įmonės vadovus,
Ir jų poelgius taurius.

Kaip vadovai regionų
Pluša, nepakeldami galvų,
Nes juk ariami dirvonai
Laikos tik ant jų gležnų pečių 😲

Jie atvyksta neprašyti,
Pykčio perkreiptais veidais - 
Ir netrunka susakyti,
Ką privalome daryti po velniais!

Vaistininkai - gero būdo,
Jiems grūmoti nevalia,
Dėka jų ištvermingumo
Laikosi krautuvininkų pamaina.

Vaistinė - jiems kaip krautuvė - 
Pelną nešanti vieta.
Mums ji - kaip gyvenimo virtuvė,
Kurioje ras vietą paklydusi dvasia.

Šventės visgi jau artėja,
Su jomis - žmonių minia.
Tačiau vaistininkai neužmiega,
Todėl pasaka dar nebaigta 😉

SU ARTĖJANČIOMIS ŠVENTĖMIS, MIELI MANO DIENORAŠČIO SKAITYTOJAI IR VERTINTOJAI. LINKIU JUMS MAŽŲ IR DIDELIŲ STEBUKLŲ IŠSIPILDYMO 🧙‍♀️🧚‍♀️🧙🏼‍♂️

Žmonės kartais sako: “Taip negali būti, tai neįtikėtina!” Bet koks gi tai netikėtumas, jei neįtikėtini dalykai vyksta nuolatos – kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką. Juk žaidžiant loto kas nors būtinai turi laimėti aukso puodą, tai aišku visiems. Tačiau laimėjęs žmogus vis tiek sako, kad tai ne tik neįtikėtina, bet dar ir stebuklas. Taigi, linkiu patirti kuo daugiau neįtikėtinų dalykų 🤩

Ne pirmą kartą girdime, kaip farmacijos rinką drebina skandalai. Nėra ko stebėtis, nes šioje sferoje vaikšto dideli pinigai ir žaidžia galingi bei įtakingi žaidėjai. Farmacijos rinka pelningumu stengiasi neatsilikti nuo prekybos ginklais, narkotikais ir žmonėmis. Tai, kad Lietuvos vaistinių asociacijai ir aštuonioms vaistų prekybos bendrovėms, susitarusioms dėl kompensuojamųjų vaistų antkainių, Konkurencijos taryba skyrė beveik 73 mln. eurų baudos, per daug nenustebino. Kaip ir nenustebino vieši dviejų damų pasiaiškinimai, kad jos nevykdė jokių neteisėtų susitarimų ir nepažeidė konkurencijos teisės. Kas teisus, o kas nelabai, tegul aiškinasi teismai ⚖️; bet kuriuo atveju šis skandalas metė didelį šešėlį ant vaistinių. Vaistinėse dirba žmonės,  kurie taip pat (nors ir savaip) atstovauja farmacijos verslui, tačiau visiškai nesusiję su krautuvininkų žaidimais. Paradoksas, bet būtent krautuvininkai į savo negražius žaidimus nuolat įtraukia vaistinių darbuotojus, kurių rankomis ir lūpomis mulkina pirkėjus, reikalaudami įtikinti juos krautuvininkų siūlomo šlamšto gydomąja galia, taip pat vykdo psichologinį spaudimą ir mobingą, kuris pasireiškia niekinių maisto papildų brukimu bei TAM TIKRŲ vaistų (naudingų parduoti) kišimu. Jeigu kartais pasiseka išlaviruoti tarp sąžinės, pirkėjo ir krautuvininkų reikalavimo, kuriam laikui gali būti ramus 😇 Bet jei spjausi į viską ir dirbsi tik taip, kaip norėtų tave dirbantį matyti Hipokratas, sulauksi laaaaaabaaaaai nemalonaus pokalbio su regiono vadovu, o už tavo nugaros dažniau stovės mentorius, kuris slapčia mins ant kojos, mirksės arba tiesiog ČIA IR DABAR perims tavo klientą į savo miklias rankas 🫳🤏👈 Gali sulaukti įspėjančio pokalbio ir su aukščiausiu vadovu, kuris primins, kad dirbi pelną nešančioje įmonėje, o ne labdaros organizacijoje ir taisykles čia nustatinėja ne Hipokratas☝️

Taigi, Konkurencijos tarybos paskelbtos išvados vienoms damutėms pasirodė kaip šokiruojančios ir neatitinkančios tikrovės. Tačiau eiliniai žmonės taip pat liktų šokiruoti, susipažinę su vaistinių darbuotojams nustatyta vidaus tvarka, taisyklėmis ir reikalavimais 🤯

Paskelbto Konkurencijos tarybos tyrimo duomenimis, konkurenčių suderinti kompensuojamųjų vaistų antkainiai turėjo ne tik padengti jų kaštus, bet ir užtikrinti papildomus pelnus. Remiantis vidine bendrovių komunikacija – nustatant antkainius svarbus net ir vienas centas, kuris per metus duoda 90 tūkst. eurų pajamų. Ar galite įsivaizduoti – 1 cnt atneša 90 000 eurų! Kad ir per metus.