Vaistininko užrašai

Atostogos –  vienas iš smagiausių laikotarpių dirbančio žmogaus gyvenime. Visi dirbantieji turi turėti teisę į atostogas. Bėda ta, kad daugelis nori atostogauti vasarą, o ji pas mus – trumpa 😞 Nežinau, ar kitur egzistuoja tokia problema kaip atostogų metu vaduojančiojo darbuotojo paieška, tačiau pas mus kiekvienais metais ši problema užkraunama ant vaistinės darbuotojo pečių. Taip ir lieka neaišku, kuo užsiima personalo ar žmogiškųjų išteklių skyrių darbuotojai, galų gale, regiono vadovai ir kiti svarbiais save laikantys asmenys?

Negaliu prisiminti savo pareigybėse, kurias pasirašiau, tokio punkto, kaip VADUOJANČIŲ KOLEGŲ PAIEŠKA ATOSTOGŲ METU. Logiška, kad neradau, nes tai ne mano darbo specifika. Nelogiška yra tai, kad esame verčiami atlikti kitų darbus. Ar pavaduojančių žmonių paieška yra per daug sudėtinga užduotis administracijos darbuotojams? O gal jiems trūksta kompetencijos? Pagal tai, kokia situacija būna vasaros metu vaistinėse, galima drąsiai teigti, kad JIEMS TAI NERŪPI. Kaip ir krautuvininkams, kurie žiniasklaidai nepamiršta pasigirti, kaip jiems svarbu rūpintis savo darbuotojais. Cha cha cha, norėtųsi pasijuokti jiems į akis, kai po tokių panegirikų sulauki atsako į savo atostogų prašymą – “Norint išeiti atostogų, privalote į savo vietą susirasti vaduojantį kolegą”. Staiga visas rūpestis išgaruoja. Perfrazuojant populiarųjį posakį, išeitų, kad ieškančių atostogų metu sau pamainos yra tik jų pačių reikalas. Ir nors apie planuojamas atostogas reikalaujama pranešti vos spėjus įsibėgėti Naujiems metams, tie išankstiniai planai nesuteikia jokių garantijų, kad imsi ir išeisi atostogų rugpjūtį, nors pranešei apie tai dar vasarį. Nepranešus, bauginama, kad iš viso negausi paatostogauti vasarą, jei iki nurodytos datos nepateiksi savo planų. Kokiu tikslu renkama informacija, sunku pasakyti, nes atėjus vasarai personalistai baugina jau kitaip – nepasirašys prašymo, kol nepaminėsi vaduojančio kolegos pavardės ir laikotarpio bei darbo krūvio, kurį jis apsiims paimti.

Taigi, suplanuoja vaistininkas atostogas rugpjūčio mėnesiui ir pažymi apie tai atsakingiems asmenims vasario mėn. Tada pradeda ieškoti širdžiai mielų vietų, kurios atitiktų TIKROS VASAROS lūkesčius 🗺 Ilgai paieškojęs, suranda 🏝🏖🌋🏜🗽. Ir po truputį pradeda ruoštis: iš pradžių – mintimis, o vėliau – aktyviais veiksmais – rezervuoja viešbutį, užsisako skrydžių (pirmyn ir atgalios) bilietus, renkasi vietines keliones, kai kurias, galbūt, perka iš anksto, sumoka avansą už automobilio nuomą ir t.t. O kadangi iki atostogų likę dar 2 – 4 mėn., toliau ramiai dirba savo darbą – konsultuoja klientus, dalija patarimus, padeda išsirinkti prekes, išklauso nuoskaudas ir nepasitenkinimą (dėl didelių vaistų, dujų, elektros, degalų kainų, neįgalios valdžios, pernelyg karšto ar šalto oro, bambančio vyro ar irzlios žmonos, neklausančių vaikų ir pan.), vakcinuoja, sutvarko žaizdas, kartais paprašytas suleidžia ampulę, dėlioja akcijas, karpo kainas, kabina plakatus, plauna grindis, šluosto dulkes, ravi gėlynus (jei šalia vaistinės  tokie yra) ir, svarbiausia, akylai saugo vaistinėje esantį turtą nuo ilgapirščių ir kitų neprognozuojamų asmenų. Sakyčiau, neša didelę atsakomybę 💪 O savo mažais ir dideliais darbais krautuvininkams dar ir kišenes ženkliai papildo. Ką gi, verta pasistengti vardan tautos ir  užtarnautų vasaros atostogų 🤓, kurios jau beveik alsuoja į nugarą. Likus mėnesiui iki atostogų pradžios, vaistininkas rašo prašymą (neduok Dieve, pavėluos, tai prašymas bus nepatenkintas). Tačiau, kaip žinia, jo neužtenka, todėl papildomai dar nurodo vaduojančius kolegas su jų prisiimta našta. Jeigu esi gana įžūlaus būdo, žinai savo konstitucines teises bei esi finansiškai tvirtai stovintis asmuo ir nebijantis netekti darbo, gali pareikšti:

Už lango – apniukusi vasaros diena. Ilgesingai žiūriu į skubančius praeivius, skaičiuoju likusias valandas iki darbo pabaigos ir naiviai tikiuosi, kad tokią niūrią dieną užklys į vaistinę neeilinis lankytojas, kuriam pavyks darganotą dieną paversti šviesesne visomis prasmėmis 🤩

Staiga pro duris išdidžiai iškėlusi galvą ir nutaisiusi reikšmingą žvilgsnį, įžengia mano mentorė 🧝‍♀️ Matau tą iki skausmo pažįstamą veidą ir jaučiu, kaip mano viduriai susimezga į kietą mazgą 🧶 Nejaugi ji negirdėjo mano žodžių, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi 🧐 Matyt, negirdėjo, jei ji jau čia, užsidėjusi baltą chalatą ir pasiruošusi mane KAŽKO išmokyti. Prisimenu patarimą – ištikus bet kokiai vadinamajai katastrofai, užduok sau klausimą: “Ar tai bus svarbu po penkerių metų?” – nusiraminu ir lengva širdimi laikinai perleidžiu jai savo darbo vietą, nes man TIKRAI NESVARBU, KAS BUS PO PENKERIŲ METŲ 😎 Taigi, mano mentorė – nestokojanti jaunatvinio maksimalizmo persona, todėl žūtbūt pasiryžusi čia ir dabar nuversti kalnus, sudėliodama pagrindinius SĖKMINGO pardavimo akcentus: įmonei naudingi produktai, asmeniniai pasiūlymai, lydinčios prekės, lojalumo kortelė, dienos prekės. Tai seniai iki skausmo žinomos tiesos, kurias nuolat įkyriai į smegenis kala krautuvininkai. Atrodo, kad svarbesnių dalykų, aptarnaujant vaistinės lankytojus, kaip ir nebėra.

Ką gi, kadangi einamuoju momentu ne aš esu pagrindinis vaistinės veikėjas, giliai įkvepiu (tai nuramina mintis) ir stebiu. Po kelias valandas trukusio nemokamo spektaklio, supratau, ką norėjo pasakyti mentorė:

Pardavimas – tai pagalba klientui sprendimo priėmime, t.y., reikia padėti klientui priimti sprendimą. Beje, dažnai po tokios “pagalbos” kliento pirkinių krepšelyje atsiranda prekių, kurios jam tiesiog nereikalingos. Bet jeigu žmogus laisva valia jas įsigijo, vadinasi, tai – pozityvi manipuliacija 🤭

Pardavimo menas arba efektyvus kliento aptarnavimas: išsiaiškinti problemas bei lūkesčius ir pasiūlyti prekę. Tuomet – pasiūlyti DAR KAŽKĄ. Todėl po ranka VISADA reikia turėti PAPILDOMŲ PREKIŲ SĄRAŠĄ, o dar geriau – pačias prekes.

Artėjant mėnulio pilnačiai (o vakar ji jau prasidėjo), padaugėja  ir nestandartinių lankytojų vaistinėje. Mes prie šio reiškinio esame pripratę, kaip, beje, ir prie daugelio kitų, todėl tiesiog stengiamės dirbti savo darbą įprastu ritmu. Kita vertus, ir mums pasitaiko, jei ne ryškia mėnulio šviesa šviečiančių naktų, tai hemorojinių dienų tikrai 🤭

– Ko čia stovi prilipęs, kaip erkė prie subinės 😡Saugaus atstumo laikykis. Nauja pandemijos banga ateina 🌊, – tarė senjorė už jos stovinčiam vyriškiui, kuris iš tikrųjų labai jau siekė artumo 🥴

Ir tikrai, panašu į tai, kad neišvengsime pandemijos sugrįžimo, nes žmonės pernelyg atsipalaidavę ir išlaisvėję nuo itin griežtų praeityje buvusių suvaržymų 😷

– Pažiūrėkite į mano Covid testą, ar jis teigiamas? Čia va dvi juosteles rodo 🤧🤮 Tai lygtai ir sergu, ar ne?

– O kodėl jūs vaikštinėjate su teigiamu testu? Nors kaukę užsidėtumėte, jei jau nenusėdite namie. Dabar nešiojate virusą, po viešas vietas vaikštinėdama 😠Prašau užsidėkite  apsauginę kaukę.

– Dar ko! Man jos nereikia. O ir kas čia tokio? Aš jokių simptomų nejaučiu ir nieko nežadu apkrėsti.

– Prašau užsidėti kaukę ir nekosėti į mane.

– Neturiu ir nesiruošiu pirkti! Nebūčiau parodžiusi testo, tai ir nežinotumėte, kad sergu.

– Aš jums padovanosiu.

– Gerai, duokite tada.

Saulė, karštis, jūros ošimas ir palmių šlamesys 🌞🌊🏝 Žinoma, galėtų būti ir Lietuva, bet ne šį kartą 🙃

Tradiciniu žalios spalvos kryžiaus ženklu pažymėta vieta. Nesunku suvokti, kad tai vaistinė. Gyvenimas joje verda, nors ir vasara. Už prekystalio trys vyrukai – vienas vaistininkas ir du jo padėjėjai. Balti chalatai 🤔 pamirškit, nėra jokių baltų chalatų, tik eiliniai, karštą vasaros dieną dėvimi rūbai. Kortelės su pavardėmis ir išsilavinimu 🤔 baikt juokus, kam to reikia? Skundų čia juk niekas nerašo 😎 Pirkėjų vaistinėje netrūksta – didesnę jų dalį sudaro rusų tautybės žmonės. Beje, aptarnaujantis personalas taip pat aktyviai bendrauja rusų kalba. Kadangi šiuo metu (o gal ir ne tik šiuo metu) Rusijoje vaistų nusipirkti sudėtinga, juos įsigyti bandoma visur kitur. Taigi, šios tautybės žmonės vaistus iš vaistinės tempia maišais tiesiogine prasme. Lietuviai – panašiai. Paradoksas – pas rusus nieko nėra, pas lietuvius – viskas brangu 😂 Net ir perkant maišais, čekio niekas neduoda, pinigų į kasą nemuša. Nesvarbu, kad tai valstybinė vaistinė. Pirkėjo matymo lauke, t.y. už vaistininko nugaros, lentynose stovi išrikiuoti receptiniai vaistiniai preparatai. Na, o jeigu jie išrikiuoti pačioje panosėje, aišku, kad recepto jiems niekas nereikalauja. Receptiniai antibakteriniai tepalai, kurių receptus saugome 1 mėn., TEN parduodami be recepto. Netoli jų įsitaisiusi kontraceptinė spiralė. Lietuvoje, pateikus receptą ji kainuoja ~140 EUR, o čia – 33 EUR. Argi ne ROJUS? Gal todėl, kad čekio niekas neduoda? Tik ramiai perskaičiuoja iš vietinės valiutos į dolerius arba eurus ir viskas 🤭 Na, kai toks kainų skirtumas, gal tas čekis visai ir nereikalingas… Beje, kitų vaistų kainos taip pat nepadoriai žemos. Lietuvoje populiarus vaistas Plavix (nuo kraujo krešulių susidarymo) kainuoja apie 10 EUR už 28 tab., o ten per pusę mažiau – 5 EUR. CRESTOR 20 mg N 28 (cholesterolio mažinimui) TEN nekainuoja ir 5 EUR, o pas mus gali tekti pakloti ir 40 EUR (jei iš viso pasiseks gauti). Kas dar gero TEN pridėta tokioje vietoje, kad klientas matytų ir susigundytų nusipirkti 🧐 Ogi VIAGRA, CIALIS, EXFORGE, NEXIUM, netgi ZYPREXA, šizofrenijai ir manijai gydyti. Lašai akims su antibiotikais – kokių nori, ir kiek nori, tik pirk. Jeigu suskaudo gerklę – pastilės ir purškalai kainuos 2-4 eurus. Pas mus vargiai beįpirksi už tokią kainą ką nors panašaus. Lietuvoje susiduriame su gana populiaraus  vaistų gamintojo “Servier” trūkumu, o TEN – nors vežimu vežk. Sako: “Pas mus viskas ok”. Pagal išdėliotą asortimentą gal tik XANAX trūko, bet stalčiuje po ranka, tikrai buvo 🙂 Šalia vaistininko guli Amaryl (diabetui gydyti). “Galima nusipirkti?” “Taip”. “O gal man insulino reikia, ne tablečių?” “Tai ko reikia, tą ir parduosim, sakykit konkrečiai.” 

Kaip jau kažkada rašiau, farmacininko specialybė yra gera tuo, kad sunegalavus, tu pats dažnai žinai, kokių vaistų reikia ir ką labiausiai apsimoka pirkti. Šiandien atradau dar vieną pliusą – tau nereikia sukti galvos, kurioje vaistinėje apsipirkti, nes jei pas tave šiandien kažko pirkti neapsimoka, tai žinai, kad kolegos, dirbantys kitur, visada tau išties ranką 🤝 Toks praregėjimas mane ištiko, kai vieną dieną atsidūriau netoli vienos didelės gydymo įstaigos viename didmiestyje 🏢🕌 Neskaitant gydymo įstaigos pastate įsikūrusių 3 vaistinių, šalia, lyg bitės aplink medų, sutūpę dar KELIOS (?😂): Camelia, Apotheca, Apotheka Pharma, Eurovaistinė, Gintarinė vaistinė (2 vnt.), Benu vaistinė ir viena privati vaistinė. Tik Norfos vaistinės pasigedau šioje zonoje. Negalvokite, kad tarp jų yra dideli atstumai. Vieną nuo kitos jas skiria nuo 5 (mažiausias atstumas, nes jas tik siena bendra skiria) iki maždaug 300 (nuo artimiausios iki tolimiausios) žingsnių. Bet stovint vienoje vietoje, per daug nesikraipant ir nesukiojant galvos, galiu vienu metu matyti penkias iš karto 😮 Taigi, viso – vienuolika vaistinių! Tai kaip tam vargšui žmogeliui išsirinkti pačią pačiausią 🧐

Camelia garsiai šaukia, kad joje pigiausi vaistai. O dar ir jų vienas atstovas bando įtikinti žmones, kad reikia rinktis pigiausius vaistus, nes jie, kaip ir originalūs, praktiškai yra tokie patys. O jeigu rinksitės pigiausius, tai ir krepšelio kaina nebus tokia gąsdinanti. Taigi, Camelia kviečia užsukti ir nusipirkti pigiausių generinių vaistų. Jam pritaria ir generalinė, pabrėždama, kad mažiausia kaina jų vaistinėse. Argi nemiela ta Camelios vaistinė?

Benu vaistinė siūlo jaukią aplinką, kad lankytojai jaustųsi saugiai ir patikimai. O jos penkios pagrindinės vertybės – kompetencija, draugiškumas, naujumas, inovacijos ir įsipareigojimai. Na, dėl tų vertybių reikėtų pasiginčyti, nes jos priklauso ne nuo vaistinės prekinio ženklo, bet nuo joje dirbančių žmonių. Kaip, beje, ir visur kitur. Bet, skamba maloniai, tai kodėl gi neužsukus? Kiek teko girdėti atsiliepimų iš klientų, už malonumus reikia ir susimokėti, o jei didesnės kainos nebaugina, tai – pirmyn 👍

Norint, kad susiformuotų įpročiai, prireikia ne vieno, ir ne kelių kartų tam tikram veiksmui atlikti. Lyg ir savaime suprantama tiesa. Kai ko nors nepadarau, ką turėčiau padaryti (pavyzdžiui, vairuojant neparodau posūkio arba važiuojant dviračiu per pėsčiųjų perėją, nenulipu nuo jo), tuomet teisinuosi:

“Niekaip neišsiugdau įpročio tam ir anam”.

Kartą taip besiteisinant prieš vaikus, vienas jų atkirto:

“Norint išsiugdyti įprotį, veiksmą turi kartoti 66 dienas.”

Sakau, kokia nesąmonė! Jei nedariau tiek metų, tai niekada ir nedarysiu 🤭Dabar šis posakis taip įsišaknijo mūsų šeimoje, kad progai pasitaikius vis primename vienas kitam: “Dar liko 35 dienos ir jau pradėsi tą daryti 😂”. O kai rimtai įsitrauki, tai žiūrėk, kad nejučiom jau ir darai, net ir 66 dienų neprireikia. Sakau iš savo patirties: gavau dovanų česnako smulkintoją, bet prireikus tą česnaką susmulkinti, kaip visada, imu peilį ir smulkinu. Tada už nugaros išgirstu: “O kodėl vėl su peiliu?!”. Sakau, tiek metų naudojau peilį, kad niekaip neprisimenu, jog galima kitaip 🙂 Ir greitai išgirstu priminimą: “66 dienos ir viskas pasikeis”. Ir tikrai, pagaliau peilį naudoju kitiems reikalams.

Bet nebūčiau eilinis mirtingasis, jei man nebūtų iškilęs klausimas: “O kodėl 66 dienos? Kodėl ne 55?” Pasirodo, čia tyrimais paremta tiesa. Vis dėlto, priklausomai nuo asmeninių žmogaus savybių ir veiksmo tipo, šis skaičius gali skirtis. 

Beje, įpročius (o jų gali būti ir blogų) numarinti yra sunku (kartą išmokus važiuoti dviračiu, smegenys niekada nepamirš, kaip tai daroma). Įpročiai daro labai didelę įtaką mūsų elgsenai ir gali būti pagalbininkai kelyje į teigiamus pokyčius. Tačiau, kai kurių įpročių atsisakyti yra sunku. Pavyzdžiui, mesti rūkyti. Tuomet galima bandyti įgyti naują įprotį – tiesiog blogą pakeisti geresniu ir pradėti kramtyti gumą 🤣 Turėjau įprotį –  pakramtytą gumą (ne nuo rūkymo 😂) išmesti per automobilio langą. Iki tam tikro laiko sėkmingai tą ir dariau – kol vaikas (kai dar buvo mažesnis) paprotino: “Negalima mesti kramtomosios gumos BET KUR, nes paukštis praris ir gali žūti 😬”. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek dienų prireikė pakartoti šį veiksmą (gumą ne mesti per langą, bet vynioti į popierėlį), bet šiandien išdidžiai galiu pareikšti, kad mažųjų išminčių pamoką išmokau gerai. Tiesa, bandant pakeisti įprotį ir kartojant veiksmą kokį 63 kartą, dar pagavau savo ranką kišant per langą, bet laiku sustojau. Taigi, įprotis susiformavo visam gyvenimui 🤙

Internete radau virš 1000 patarlių apie darbą. Daugelis jų negirdėtų mano ausiai. Keletą pabandžiau susieti su vaistininko darbu ir neblogai gavosi 🤓

Darbininkai badauja, o turtuoliai puotauja – skamba patraukliai, tik nelygu, kurioje pusėje esi. Ši patarlė skamba kaip krautuvininkų šūkis, parodantis jų statusą ir nubrėžiantis aiškias linijas, kur kieno vieta yra (jei kas dar nežino).

Darbininkai sujudės, visi laukai ištuštės – įsivaizduojate tokį vaizdelį: visi vaistinių darbuotojai palieka vaistines ir išeina į gatves streikuoti 🤭 Bet kol taip įvyks, dar daug prakaito teks mums išlieti, kol būsime kaip nedalomas vienis. 

Darbininką iš valgymo pažinsi. O jeigu jam ne tik pavalgyti kartais nepavyksta, bet ir kavos ar arbatos atsigerti? Juk dažnai pietų lauknešėlis taip ir lieka suktis ratu mikrobangų krosnelėje… Na, matyt, iš to ir pažinsi, kad dirba tas, kas nevalgo 😀

Darbininkai – už darbo, tinginiai – už šaukšto. Todėl mums ir nelemta tą šaukštą taip dažnai laikyti rankoje. Mūsų rankose dažniau užsibūna vaistų dėžutės ar kompiuterio pelytė. Na, ir dezinfekcijos priemonės.

Žiemos darbai – šikinę krapštai. Čia ne mums. Pas mus žiemą pats darbymetis. Nors, kai po vieną dirbame, tai ar žiema, ar vasara – tas pats š….💩, tik kita diena. Kad ir kaip norėtum kur nors pasikrapštyti, ne visada suspėji.