Išpažintys
Žmogaus gyvenimas vaizdingai yra lyginamas su metų laikais. Jaunystė – tai pavasaris, brandus amžius – vasara, o senatvė prilyginama rudeniui. Vieni šį gyvenimo laikotarpį sutinka su giliu liūdesiu, kiti – nuogąstaudami ar net su baime. Silpsta jėgos, blogėja sveikata, vis dažniau aplanko ligos, negalia. Kaip tuomet reikalinga žmogui pagalba, kaip tuomet pasiligoję ir senstantys tėvai laukia iš savo numylėtų vaikų – sūnelių ir dukrelių, kuriems buvo atiduota visa, kas brangu ir gera, šilumos ir dėmesio.
Kodėl šiandien rašau apie senatvę? Gal todėl, kas vis dar ruduo? O gal todėl, kad kaip niekad daug senolių pastaruoju metu teko pašnekinti vaistinėje? Žmones – su savo nuoskaudomis, išgyvenimais ir asmeninėmis bėdomis. Juk visų kitų galvos šiandien užimtos “juoduoju penktadieniu” ir “juodaisiais išpardavimais”. Ir niekam nė motais, kad kažkam “juodasis penktadienis” yra tapęs “juodąja savaite, mėnesiu ar net metais”. Ir, deja, ne džiaugsminga prasme…
Nors gyvenime patyrę ir šilto, ir šalto, tie senoliai vis dar sugeba prajuokinti, paguosti (!), patarti, nustebinti. Auksines mintis ir įdomias istorijas girdžiu kone kasdien. Kai ką užsirašau, kai ką stengiuosi įsiminti. Žinau, kad anksčiau ar vėliau visa tai nuguls mano dienoraštyje, vėliau, galbūt, ir knygoje.
Skaityti toliau »