Vaistininko užrašai

Ryte skambino TAS, kurio sveikatos pažyma pasibaigusi. Sako, kad girdėjo, jog vaistinėje galima prasitęsti. Bandžiau mandagiai paaiškinti, kad to nedarome, o jis: “Tai ką jūs iš viso ten darote?” 

Po pusryčių atėjo TAS, kuris vienu mauku išgeria litrą degtinės. Priėjęs tarė: “Oi, kaip man sunku” , o po to paprašė širdies lašų. Stipresnių.

Tada atėjo TAS, kurio jau seniai neturėjo būti tarp gyvųjų. Eilinį kartą nusipirko švirkštų ir…, vėl atsigulė į lovą laukti mirties.

Netrukus pasirodė TA, kurios niekas niekur niekada rimtai nemylėjo. Grakščiai nušuoliavo į savitarną, čiupo kelias pakuotes sargių ir išbėgo gelbėti to, kuris lovoje laukė mirties.

Prieš pietus atėjo TAS, kurį nuolat pagauna. Pasigyrė, kad apsirūpino džiūvėsiais, todėl dabar jam niekas nebaisu. Ir pasakė, kad greitai taps televizijos žvaigžde. Beje, tokių žvaigždžių ypač padaugėja per pilnatį.

Pietavau, kaip visada, draugiškai su VISAIS: prie vieno įsidėjau savo pietus į mikrobangę, prie kito – ji “pranešė’, kad laikas valgyti, prie trečio – sugebėjau pasidėti pietus ant stalo, prie ketvirto – smeigiau šakutę į kepsnį, ir, pagaliau, prie vienuolikto – nurijau jau atšalusį kąsnį.

Iš karto po pietų paskambino TA, kuriai visada įdomu, kas šiandieną dirba vaistinėje. Patenkinusi savo smalsumą, pažadėjo vakarop užsukti nusipirkti ko nors nuotaikai.

Kai mėginau gerti kavą, atėjo TAS, kuris žino, kas kiek kainuoja, ir kas geriausia nuo to, ar ano. Šį kartą nustebino paklausdamas, ką galėčiau jam pasiūlyti, kad protas nušvistų.

Netrukus purvinais batais įklampojo TAS, kurio rūsį nuolat semia fekalijos. Jis patikslino, kad jo batai ne šūdini, bet purvini, ir nusipirkęs keletą vienkartinių kaukių ir pluoštelį pirštinių, išėjo kuoptis. Po jo apsilankymo teko plačiai atverti vaistinės duris – tokioje, atsiprašant, fermoje toliau kiurksoti buvo nepadoru.

TAS, kuris žino, kas kiek kainuoja, supratingai palingavo galvą.

Po jo užsuko TAS, kuris mėgsta pameluoti. Šį kartą taip gražiai ir be sąžinės graužaties melavo, kad man pasidarė net šiek tiek gėda, jog aš juo netikiu.

Vakare vaistinė ištuštėjo, likau tik aš – TAS, kuris nežino, kaip reikia dirbti, kad VISI BŪTŲ LAIMINGI.

Šiandien pavargau kaip niekad 🤦 Lankytojai pasitaikė nesupratingi – kiekvienam po pusvalandį reikėjo aiškinti, kad jam galiu skirti tik penkias minutes. Nes taip nurodyta iš aukščiau. Nes reikia per kuo trumpesnį laiką išlupti kuo didžiausią naudą krautuvininkui. Nes reikia pradėti nuo kalbų, o baigti čiulbėjimu. Tai užtrunka. Visgi, vaistininkas yra gyvenimo šviesulys, o kaime – net inteligentas.