Vaistininko užrašai

Gaunu įvairių skaitytojų klausimų. Kartais atsakau asmeniškai, kartais atsakymą pateikiu savo rašinėliuose. Taigi, šį kartą manęs paklausė, kaip pavyksta neprarasti savitvardos, kai neadekvatūs, visiškai neteisūs klientai leidžia sau ypatingai nemaloniai ir garsiai reikštis vaistinėje?

Na, tikriausiai, suimti save į rankas padeda užsiauginta stora oda, iki šiol neprarastas humoro jausmas ir žinojimas, kad vaistinė – yra TAVO VALDOS ir pats viršiausias žmogus esi TU. Neskaitant tų atvejų, kai tave aplanko visokie rudnosiukai. Beje, kartais užduodu sau klausimą: kas mane labiau nervina, ar neadekvatūs ir pikti lankytojai, ar nieko bendro su vaistais neturintys regionų vadovai, pabaigę krautuvininkų aukštesniąsias mokyklas vėliau įrodinėjantys, kad Lioton labai gerai gydo sąnarių skausmą? 

Nežiūrint į tai, kad po daugelio metų, praleistų vaistinėje, jaučiuosi apsinuodijęs žmonėmis, visgi, jie manęs taip smarkiai nenervina, kaip staiga prieš akis išdygusi regioninė, kurios rankose – neįvykdyti vaistinės planai ir bizūnas, kiekvieną kartą paliekantis randus tavo širdyje.

Bet šį kartą – apie nepatogius klientus, po kurių apsilankymo, darbo dienos pabaigoje tariu savo slaptažodį – TPŠTKD 💩 Jo reikšmę visai nesudėtinga rasti, pasitelkus paiešką Vaistininko užrašuose. 

Jeigu palygintume klientus, kurie įžengdavo į vaistinę prieš N metų ir kurie apsilanko šiandieną, tai… Nėra ką ir lyginti 😄 Prieš N metų vaistinėje girdėdavau, kaip musė bando sujaukti tylą stovinčių žmonių eilėje. Šiandien gi, apie tylą galime pamiršti, nes klientai jau nebemoka nei ramiai bendrauti, nei padoriai elgtis. Ne tik su darbuotojais, bet ir tarpusavyje. Stumdosi, ginčijasi, įžeidinėja vienas kitą, kartais – apsikumščiuoja, būna, kad ir apsispjaudo. Ir mus apspjaudo. Gerai, kad apsauginę sienelę prieš akis turime, nes kai dienos pabaigoje pasižiūriu, kiek gėrio ant jos prilipę 🦠🧫, dviprasmiškos mintys aplanko.

Prieš N metų vaistinės duris pravėręs senolis, pasisveikindamas nusiimdavo kepurę, tada nusiaudavo batus ir nedrąsiai žengdavo prie vaistininko. O kaip yra šiandien? “Ooo, prinešiau čia jums purvo šiek tiek, bet gi turite valytoją, tai išplaus.” Žinoma, kad išplausiu. Nes kitas pirkėjas netrukus ištars: “Nu bet ir purvo čia pas jus. Ne vaistinė, bet tvartas.” Ir ką tokiems pasakyti? Kad pirma aš esu vaistininkas, o tada jau – valytojas, buhalteris, pinigų keitėjas, dokumentų spausdintojas, etikečių karpytojas, klombų ravėtojas, sniego kasėjas…

Kaip neprarandu savitvardos? Pasiimu už durų stovinčią šluotą ir plačia šypsena pradedu valyti grindis. Klientas susigėsta ir kitą kartą jau nemato tų šlapių grindų.

– Tai tikrai neduosite Xanax?

– Jums neparašyta. Kartoju, kad reikia recepto.

– Nu ir gaidiška vaistinė!

Labai norisi atšauti ką nors riebiau, bet laiku susitvardau. Pagalvoju, kad vaistininkystė, visgi, dieviška profesija, todėl būti atžagariam – nevalia.

– Gaidiška tai gaidiška, užtat galiu jums pasiūlyti grūdų. Tiksliau, javainį su grūdais.

Mano pasiūlymas buvo toks nekaltas, kad klientas nurimo ir be Xanax.

– Man reikia plastmasės.

Na, metalo tablečių jau kažkas klausė, guminių tablečių – taip pat, anglių – irgi. Bet juk vaistininkystė – tai aiškiaregystė! Pajuntu, kaip mane aplanko praregėjimas:

– Jums indelį tyrimams?

– Taip

😇

– Vakar buvo pigiau.

– Taip. O prieš mėnesį – dar pigiau nei šiandien.

– Tai jūs – tikri vagys! Netgi, įteisinti vagys.

Ko negali pakeisti, reikia priimti. Su šypsena 🙂