Mano dienoraštis 
0SAUGOTI NEGALIMA MESTI
Kur gi reikėtų padėti kablelį? Greičiausiai, tai priklausytų nuo situacijos 😀 Visgi, kartais situacija yra labai aiški ir sprendimas turėtų būti vienas, bet tada prasideda gyvenimas…
– Tai va, atnešiau jums parodyti vaistus, kurie liko po mano vyro mirties. Tai parinkite gal man kažką iš jo lobyno, nes negi dabar išmesiu gerus vaistus. Šitiek pinigų sukišta!
– Ar jūs čia rimtai?
– O tai kaip kitaip? Kuo rimčiausiai.
– Bet gi čia vien tik vaistai nuo aukšto kraujospūdžio širdies ir kitų lėtinių ligų.
– Tai jūs galvojate, kad aš nei širdies neturiu, nei aukšto spaudimo?
Ir kaip su tokia persona kalbėti? Kaip paaiškinti, kad savigyda yra blogis 🤯 Bet, pasirodo, tokių pragmatiškai mąstančių yra ne vienas, ir ne du.
– Va, radau čia kažkokias tabletes maišelyje. Žinau, kad pas jus pirkau. Dar vaistininkė skaičiavo iš dėžutės. Tai man dabar gerti, ar jau nebe?
– O nuo ko gydytojas išrašė? Ir kada?
– Neatsimenu, bet lyg nuo skausmo. O kada tai irgi neprisimenu. Gal pernai.
– 😳 Jeigu parašė prieš metus, tai ir sugerti turėjote visą kursą. Dabar jau nėra ko. Ir iš viso, neaišku, nei kur laikėte, nei kaip laikėte. Geriausia būtų juos sunaikinti.
– Kaip neaišku? Aišku. Laikiau stalčiuje, negėriau, nes, matyt, nustojo skaudėti, o jeigu dar jos geros, tai kam naikinti?
Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties – tą skirtumą suprasti 😇
– Pažiūrėkite, ką jums parodysiu.
Na, ilgai galvoti nereikia, nes netrukus prieš akis sušmėžuoja permatomas maišelis, kuriame – sudužęs tarybinis termometras ir judantys gyvsidabrio rutuliukai. Visai kaip vaikystėje 👶🏻 Trumpam pasineriu į širdžiai mielus prisiminimus, kai tų gyvų rutuliukų stumdymas buvo visai smagus užsiėmimas, bet vyriškas balsas priverčia pabusti:
– Tai ką daryti? Palieku čia.
Staiga suprantu, kad kantrybė yra sunkiausias ir vienintelis dalykas, kurio verta mokytis.
– Radau už lovos užkritusį Xanax tab. lapelį. Bet pažiūrėjau, kad jau penki metai kaip negalioja. Įdomu, jei išgersiu, ar neužmigsiu amžinu miegu?
Senatvė – kai vaistai tampa maistu, o maistas – nuodais 😂
– Laba diena, seniai matėmės. Atėjau prašyti pagalbos. Surankiojau savo vaistus iš visų kampų kampelių, spintų ir spintelių. Nežinau, kuriuos mesti, o kurie dar geri.
Šiaip jau stengiuosi nesivelti į tokias avantiūras ir be jokių kalbų paimu visas šiukšles naikinimui. Bet šį kartą pasidaviau silpnumui. Gal todėl, kad nebuvo žmonių, o gal todėl, kad gražiai paprašė, ar garbus amžius paėmė viršų, nežinau. Tiesiog, ėmiau ir išpurčiau ant prekystalio tą maišelį. Peržiūrėjau visus vaistus, visų jų galiojimas pasibaigęs kažin kada. Susėmiau viską atgal ir ruošiausi jau neštis registruoti kaip atliekas, bet…
– Kur kur čia bėgate? Su visais mano vaistais?
– Čia nėra vaistų, čia – tik šiukšlės.
– Tai kam tada nešatės? Sau pasiimsite?
– Taigi jūs prašėte padėti atrinkti.
– Taip, atrinkti, bet ne pasiimti sau. Duokit čia atgal! Kaimynkos geriau paprašysiu. Gal dar ir ji ką sau naudinga ras…
Moralas: NIEKADA NEMANYKITE, JOG KITI SITUACIJĄ ĮVERTINS TAIP, KAIP IR JŪS.