Vaistininko užrašai

– Man rykštelių.

Hmmm, galvoju, Verbų sekmadienis lyg ir praėjo… Kokių čia dar rykštelių prireikė vaistinėje? O ir kokiam tikslui 🤔 Šventinto tai tikrai nieko neturime 😇 

– Tai kokių rykštelių jums reikia? Nuo ko?

– Kad geriau būtų!

Ir vėl man visokios gauruotos mintys lenda į galvą ⛓🧜‍♀️🧚‍♀️ Bet juk žmogus į vaistinę atėjo, o ne į  kokį sex shopą, todėl klausinėju toliau:

– Kam geriau?

– Man.

Paslapties šydas apgaubia mano klientą 😎, taigi, nežinau, kaip čia prie jo geriau priėjus 🧐

– Tai gal galite įvardinti, kokiai organizmo būklei? Kuo skundžiatės? Kokia savijauta?

– Nu, kad nelakstyčiau.

– Ar į tualetą, ar pas kitus?

– Į tualetą, į tualetą… Yra tokios rykštelės, atrodo, su spanguolėmis…

– Tai jūs, tikriausiai, apie Care Lady tabletes kalbate?

– Taip, taip, apie šitas.

Kaip jau visiems žinoma, vaistinė yra ta vieta, kurioje galima gauti visas įmanomas paslaugas ir nelabai čia kuo jau mus galima nustebinti:

– Man reikia detalių.

– Jeigu sakote, kad jums, vadinasi, automobilį galime atmesti? Tai kokią detalę reikia jums keisti?

– Ne man. Manęs tik paprašė nupirkti.

– Tai gal jums į autoservisą, vis dėlto?

– Ne, sakė vaistinėje yra. Na, ne detalės gal, bet kažkas panašaus…

– Detralex?

– Atspėjote!

– 😮🙄 Bet čia juk vaistinė ir tikrai ne ta vieta, kur žaistume žaidimą TAIP IR NE.

– Svarbu, kad yra laimėtojas 🎉

Smagu dirbti ne tik man, bet ir kolegoms bei kolegėms. Neseniai viena jų pasidalino savo patirtimi:

– Ar Viagrai būtinas objektas?

– O tai kaip jūs galvojate?

– Tai aš galvoju jus pakviesti šašlykų į kavinę. Pabaliavosim, pašoksim 🕺

– Ačiū labai, bet ne. Gal susiraskite kitą objektą…

– O gaila…

Dar vienas įrašas į vaistininko terminų žodyną:

– Duokite man herbalo.

Kadangi net nežinau, nuo ko pradėti, tai užpilu klausimais kokio, kam, su kuo, kada, kaip….

– Na jūs čia ir užsivedėte. Man gi reikia Verdin Gastro arbatos.

– O kodėl herbalio?

– Nes taip įspūdingiau! O ką, jūs nežinote, ką reiškia žodis HERBA?

– Herba ir herbalas – tai ne visai panašiai skamba 🤭

Kaip retai kada, pastaruoju metu turėjau daug laisvų šventinių dienų, todėl šiandien ne apie darbą 🍸🍹🍾

Laisvu nuo darbo metu mėgstu paskaitinėti įvairių žanrų knygas. Šį kartą mano rankose knyga apie smetoninę Lietuvą. Viename iš vienuolikos pasakojimų rašoma, kaip tarpukario Lietuvos spauda ragino bent jau vairuotojus apsieiti be degtinės ir verčiau rinktis alų 🍺🍻 Šis straipsnis iš žurnalo “Lietuvos auto” (1931 m. balandis) mane labai pralinksmino, todėl nusprendžiau praskaidrinti ir jūsų dieną.

Kalba netaisyta, autentiška, atspindinti 1931 metų Lietuvos laikotarpį:

Labai daug nusiskundžiama, kad mūsų šoferiai perdaug yra pratę vartoti svaiginamuosius geralus. Įsigėręs šoferis, kartais, kartais būna didžiausiu kaltininku gana skaudžios katastrofos.

Aišku, toks šoferių elgimasis yra nepateisinamas. Ypač kada dar šoferis eina tarnybos pareigas ir yra uniformuotas. Visi jį žino ir mato.

Daugiausia geriama degtinė. Juk nenuostabu, kad kitas šoferis išleidžia tam ir paskutinį savo centą. Ne vienas dėl degtinės netenka ir tarnybos.

Trumpai tariant, girtavimas – vartojimas alkoholinių geralų šoferių ir auto tarnautojų profesijai yra žeminantis paprotis, negražus ir smerktinas dalykas.

Kova su ta liga, aišku, sunki. Susilaikyti taip jau greit negalima. Todėl reikalinga eiti prie to pamažu, palaipsniui.

Reikalinga, kiek galint, susilaikyti. Jei jau taip norima gerti degtinę ar spiritą – tai kodėl gi vietoj to nepaimti alaus? Tiesa, nors ir toks šoferio elgimasis yra nepateisinamas. Na, bet ką padarysi. Prieiti prie to, kad šoferių ir auto tarnautojų profesija visai nevartotų svaiginamųjų geralų, yra negalima. To niekad nebus. Juk žmonės ne angelai. Iš jų reikalauti daug ko ideališko negalima.

Alaus vartojimas šoferių ir auto tarnautojų tarpe, aš, manau, būtų didesnis laidas geresniam jų profesijos vardui, kaip kad degtinės. Už tai ir visuomenė jų netaip smarkiai “linksniuotų” ir pats auto susisiekimas būtų kiek saugesnis.

Jei pietų metu išgersi bonką alaus – tai jau nieko tokio blogo, o jei išgersi bonką degtinės – dalykas jau kitas. Gal girtas ir nebūsi, bet kiekvienas pasakys, kad gėrei ir tiek. Ir jei, pavyzdžiui, tokiam šoferiui atsitinka koks incidentas – tuojaus visi pasakys, kad jis girtas ir tiek. Policija sustatys protokolą, atims knygutę ir baigtas kriukis.

Todėl, šoferiai ir auto tarnautojai, su svaiginamais geralais elkitės be galo atsargiai. Tuo klausimu daug ko kalbėti nei neverta. Juk esame ne vaikai. Turime protą, valią ir pasiryžimą. Laikas jau pradėti bristi iš tos klampynės, kuri tiek daug metų vargina mūsų profesiją.

Mano akys neseniai užkliuvo už viename dienraštyje vieno vaistinių tinklo išspausdinto “nekalto” straipsnio, kuriame dalijamasi KELIAIS PAGRINDINIAIS PATARIMAIS, kaip galima sutaupyti 😮

Taigi, vienas patarimų – Neeksperimentuokite, nes dažnai, užuot pagelbėjęs, spontaniškas skirtingų vaistų pirkimas ne tik ištuštins jūsų piniginę, bet ir galbūt pablogins jūsų fizinę savijautą. Šie skambūs žodžiai skirti vaistinės klientams, deja, mes girdime visiškai priešingus lozungus. Pardavimai, pardavimai ir dar kartą pardavimai. Tada, dar pelnas. Po to seka lydinčios prekės, asmeniniai pasiūlymai, akcijos – atrakcijos, laimės valandos ir kiti malonūs paglostymai. Įmušus vieną prekę, kurios pageidauja klientas, staiga ekrane iškrenta pasiūlymai, kuriuos privalu įpiršti prie tos vienintelės pageidaujamos prekės. Pamenu tuos specialiai mums užpirktus nemokamus seminarus, kuriuose  mokoma psichologinių fokusų – kaip parduoti kuo daugiau prekių. Tokių seminarų tikslas – išmokyti mus įvairiausių triukų, pavyzdžiui, kaip atėjusiam pirkti paracetamolio lapelio žmogui įteigti, kad jam reikia oi kiek daug prekių, ne tik paracetamolio – pradedant vitaminu C, maisto papildais ir baigiant vaistažolėmis ir balzamu lūpoms 💋 Vienas mano buvusių vadovų kartą taip pat pravedė nemokamus mokymus: Jei žmogus perka vaistus, o tu pamatei ant jo pečių pleiskanas, tai privalai pasiūlyti šampūno nuo pleiskanų! O jei pamatei ir akimirksniu nustatei nagų grybelį, tuomet privalai pasiūlyti priemones nagų grybeliui gydyti. Vadinasi, vadovaujantis laisvai samdomais ir smegenis plaunančiais koučeriais, na ir, žinoma, vadovais, aš, pamatęs žmogų, besikasantį pakaušį, turėčiau nedelsiant jam pasiūlyti ko nors nuo utėlių 🙄

Tokie tie dvigubi standartai: vieni – pirkėjo ausiai ir akiai, kiti – specialisto.

Kitas “vertingas” patarimas: Ne kaina, o būtent veikliosios medžiagos ir jų koncentracija lemia vaisto efektyvumą. Vaistininkas yra įpareigotas parodyti visus preparatus, turinčius vienodą veikliąją medžiagą ir privalo jums pasiūlyti pigiausią variantą. Taip teigia tie, kurie visuomenei nori pasirodyti iš gražios pusės, tačiau kitą savo pusę, ne tokią gražią parodo kontroliuodami savo pavaldinius.

– Man, prašau, duokite virškinimui ką nors, širdies lašiukų, dar norėčiau vitaminų, paracetamolio. Pridėkite binto kelių dydžių. Ir pleistriukų po kelis vienetus. Ko čia dar man reikėtų 🤔 Prisiminiau, nuo sąnarių skausmo nieko neturiu. Ir žuvų taukų buteliuką vieną įdėkite.

– Va, prašau, jūsų pirkinių maišiukas 🙂, – tariu jai, bet bobulytė pasimuisto, pamurma sau kažką po nosimi ir staiga taria:

– Ai, nepirksiu nieko. Kiek čia man liko… Vis tiek greitai mirsiu…

Tada vikriai apsisuka ant kulno ir palieka mane su išsižiojusia burna 😮 ir pilnu prekių maišeliu 🛍 Tokius klientus mes vadiname laiko vagimis 🧟‍♀️

***

– Man skauda gerklę, duokite man Detralex tablečių.

– Na, geriant Detralex tabletes, gal tik venų ar hemorojaus problemas susitvarkysite. Gerklei jos tikrai nepadės.

– O man padėjo! Galite ir kitiems perduoti. Tam čia ir stovite, kad naudingas žinias perduotumėt kitiems!

– Na, jeigu taip, tai kažkas sakė, kad tepaliukas hemorojui gydyti labai gerai gydo nosies landų šašus. Ir dar  – veikia kaip priešraukšlinis kremas veido odai 🤣

Dabar net susimąsčiau 🤔: kodėl apatinei kūno daliai skirti vaistai kai kam labai puikiai padeda išspręsti viršutinėje kūno dalyje atsiradusias problemas? Gal laikas gamintojams peržiūrėti vaistų indikacijas?

***

Kiekvienas žmogus vertas lygiai tiek, kiek pats save įvertina. Žmogiškumas baigiasi ten, kur prasideda gėrėjimasis savo žmogiškumu.

Vaistinės savitarnos skyriuje išdidžiai vaikšto jaunuolis. Lėtai vaikštinėja nuo vienos lentynos prie kitos ir renkasi vaistus. Tačiau kai prieina prie kasos, jo rankose vaistų dėžučių nematyti:

– Man reikia Neurorubino, Solpadeino, Diclac tepalo ir Ibupromo.

– Tai ko nepasiėmėte? Savitarna tam ir skirta. Taip taupome visų laiką (tuo metu, beje, kaip ir visada vaistinėje buvo nemažai lankytojų).

– O ką jūs veikiate? Aš čia nesiruošiu pašaliniais darbais užsiimti! Jūsų darbas klientus apšokinėti!

Gražus veidas dar nieko nesako. Yra žmonių baroko stiliuje: daug gražių detalių, o visuma – beskonė 👤

***

Bet…Mūsų darbe geriau šypsena, negu pasipiktinimas 🙂

– Ar techninę priežiūrą atliekate?

– Žinoma, atliekame, – atsakau intuityviai, nes manau, kad mes vaistinėje viską galime ir viską teikiame. Juk neatėjo klientas padangų pasikeisti, nors dabar kaip tik prasidėjo padangų keitimo vajus. – Tai ką remontuosime šiandieną?

– Noriu, kad kraujo spaudimą pamatuotumėte.

– Puiku, prašau prieikite prie techninės apžiūros aparato. Va, ir kvitą jums išduodu, kad reikia šį tą paremontuoti, nes apžiūros nepraėjote 😆

Sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi iniciatyvos didinti valstybės finansuojamų vietų skaičių būsimiems vaistininkams, tačiau atkreipia dėmesį, kad dalis jų po studijų nesirenka vaistinės kaip savo būsimos darbovietės 🙃 Na, sunku suvokti tokius klerkų sprendimus, kai patys suvokia problemą ir iš esmės jos nesprendžia, bet pasiduoda tinklų vadovų spaudimui, net neįsigilinę į situaciją. Eilinį kartą krautuvininkai parodė, kas valdo ministeriją – ministras ar krautuvininkai. Atėjo kelios bobelės, paverkė kažkam ant peties, kad oi, kaip mums trūksta vaistininkų, reikia kažką daryti, reikia pritraukti juos, reikia pafinansuoti, kad tik jų daugiau į rinką būtų išleista…Ir susileido valdininkai prieš rypautojas, pažadėdami finansinę paramą milijonierėms 🤣 Kaip viskas paprasta – atėjo, užmetė finansinę naštą valstybei, taip sakant, nusivalė kojas ir išėjo pakelta galva… Ir nei vienam valdininkui ministerijoje nekilo klausimų: Ar tikrai Lietuvoje trūksta vaistininkų? Ar ne per daug Lietuvoje yra VAISTINIŲ? Ar ne per mažai mokama darbuotojams, kad jų trūksta? Kodėl jie išeina dirbti kitur? Kokias sąlygas jiems pasiūlo, jeigu jie bėga iš vaistinių? Rodos, eiliniai klausimai, kurie natūraliai turėtų iškilti kiekvienoje mąstančioje galvoje. Bet, turbūt, ir yra esmė, kad būtent MĄSTANČIOJE galvoje 🤓

Viena krautuvininkė verkia kaip sunku rasti darbuotojus Vilniuje, Varėnoje, Druskininkuose, Mažeikiuose, Joniškyje, Naujojoje Akmenėje, Pakruojyje, Šilutėje, Pagėgiuose, Skuode, Visagine, Ignalinoje… Kita krautuvininkė „pastebi”, kad jauni specialistai nenori dirbti provincijoje. O kai kuriuose miesteliuose dėl farmacijos specialistų trūkumo tenka atidėti naujų vaistinių atidarymo planus!!! Įsivaizduojate! Pasirodo dar yra Lietuvoje vietų, kur nėra bent vienos vaistinės 🙄 Pagėgiuose yra ne mažiau kaip penkios įvairius tinklus atstovaujančios vaistinės, Pakruojyje – ne mažiau aštuonios, Joniškyje – apie 16 vaistinių (tame tarpe ir ligoninėje). Ironiška tai, kad visos jos kažkodėl mėgsta koncentruotis vienoje vietoje, kartais net vienu adresu. Argi tai normalu? Suprantama, kad vykstant tokiai plėtrai, vaistininkų trūkumas tikrai tikėtinas. Tačiau, ar tai turi būti rodiklis ministerijai dėl vaistininkų trūkumo?! Argi Skuodui neužtenka aštuonių vaistinių? O Vilniuje ir suskaičiuoti visas sunku. Bet vis dar kažkam atrodo, kad jų mažai.

Deja, tik vaistininkai suvokia pagrindines jų trūkumo priežastis: “Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje vaistinių. Jei mieste atsistosi ir apsidairysi, aplink pamatysi bene po vieną nuo visų tinklų. Ne darbuotojų mažėja, o vaistinių daug ir jų daugėja. Be to, dėl ilgėjančio darbo laiko tenka ieškoti specialistų dviems pamainoms”,- pasidalino savo nuomone viena iš buvusiųjų darbuotojų. 

Neįdomu klerkams ir tai, kad Lietuvoje vaistininkų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2018 m. buvo vienas didžiausių Europoje ir siekė 103, kai ES vidurkis – 85 (Vokietija 66, Danija 54, Olandija 21). Panaši tendencija išlieka ir vertinant vaistinių skaičius: vaistinių skaičius 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje yra 47, o Europos Sąjungos šalių visuomenės vaistinių vidurkis tesiekia 31.

Aš suprantu, kad vaistininkai viską gerai išmano ir daug ką gali padaryti dėl ligonio sveikatos, bet gydyti gyvūnus? Manau, kad lazda jau per daug perlenkta 🤯 Tas begalinis krautuvininkų troškimas ant svetimos kupros patekti į rojų greitai mus privers pamiršti, kas mes iš tikrųjų esame ir kokia yra mūsų misija vaistinėje. 

Jau, tikriausiai, supratote, kad kalbu apie dar vieną krautuvininkų žingsnį savų kišenių papildymo link (mūsų kišenės, kaip jau įprasta, proporcingai nedidėja su kiekvienu naujai atsiradusiu darbu). Sutinku su teiginiu, kad vaistininkai puikiai išmano farmakologiją: vaistų veikimą, dozavimą, šalutinius poveikius, tačiau per drąsu būtų teigti, kad gyvūnų ir žmonių ligos yra panašios, o veterinariniai vaistai nuo žmonėms skirtų preparatų iš esmės nesiskiria.

Ne taip seniai buvo šaukiama, kad gyventojai susiduria su nepakankamu vaistų prieinamumu. Dabar gi krautuvininkai teigia, jog geresnio prieinamumo reikia veterinariniams vaistams, todėl leidimas vaistinėms prekiauti veterinariniais vaistais užtikrins geresnį jų prieinamumą, konkurencingesnes kainas ir kokybiškesnes paslaugas. Apie ką jie čia 🧐 Gal pirmiau reikėtų konkurencingesnes kainas padaryti žmonėms, o jau paskui pereiti prie gyvūnų? Ir apie kokias kokybiškesnes paslaugas čia kalbama? Ar veterinarinės vaistinės ir gydyklos teikia nekokybiškas paslaugas, kad pagalbos ieškoma visuomenės vaistinėse? Ar jau nesusitvarkoma su darbo krūviu, kad jį bandoma permesti ant kitų pečių? Ir ar tikrai jau vaistininkai neturi ką veikti vaistinėse? Ar ten per mažai pirkėjų, kad dabar jau farmacinę paslaugą vaistininkai pradėtų teikti ir gyvūnams? Greičiau jau ne veterinarinių vaistinių trūksta, o kelių vingių kažkieno galvose 🤯

Na, suprantu, krautuvininkai jais jau ir liks visą gyvenimą, iš jų tikėtis ko nors naudingo/protingo neverta, nes jų galvelėse tik pinigai vartosi. Bet kai jiems pradeda pritarti profesoriai ir specialistai, klausimų kyla daugiau nei atsakymų:

“Todėl, kad vaistininkams neleidžiama prekiauti veterinariniais vaistais, ypač mažesnių miestelių gyventojai susiduria su veterinarinių preparatų prieinamumo problema”

Bet juk su negaluojančiu gyvūnu mes skubame ne į vaistinę, o į veterinarinę kliniką, kurios šiandieną yra puikiai apsirūpinusios vaistais, skirtais gyvūnams gydyti. Kaip tie profesoriai įsivaizduoja vaistininko vaidmenį gydant gyvūnus? Nustatant ligą… Parenkant dozes… Suderinant vaistus… Mes žmogui ne visada galime padėti – tam juk ir yra gydytojai. Ar galima remtis argumentu, kad gyvūnams naudojami tie patys antibiotikai kaip ir žmonėms? Bet antibiotikai ar vaistai nuo parazitų nėra visas veterinarinės ar žmogiškos vaistinės turimas asortimentas!

Per paskutinius kelerius metus vaistinės tapo deficitinių prekių vieta. Viskas prasidėjo nuo vienkartinių kaukių ir dezinfekcinių skysčių, vėliau šie deficitai užleido vietą turniketams ir vairuotojų pirmos pagalbos vaistinėlėms, o šiandieną kovojame su kalio jodido trūkumu. Žmonių norai ir pageidavimai – begaliniai, fantazija – beribė, deja, mūsų galimybės – ribotos. Kalio jodido tablečių/kapsulių ir spiritinio jodo trūkumas jaučiamas nuolat, tačiau jau ir kitų jodo preparatų paklausa ženkliai didėja. Negavęs nusipirkti KI tablečių, vaikinas išmąstė, jog apsisaugoti nuo neigiamo radiacijos poveikio jam tiks ir burnos gleivinės, gerklų ir ryklės purškalas Jox. Manote, man pavyko jį įtikinti, kad joduotas povidonas efektyviai naikina mikroorganizmus (bakterijas, grybelius) ir nėra tapatus kalio jodidui, kuris skirtas radioaktyviojo jodo izotopų patekimo į skydliaukę profilaktikai nurijus arba įkvėpus jodo atominės avarijos atvejais? 

Kita pirkėja labai nuliūdo negavusi spiritinio jodo, nes planavo juo tepti kojų padus ir tarpupirščius. Ne, ne, ne nuo grybelio, kaip kartais bando nagų grybą gydyti jodu senjorai. Jai kažkas pasakė, kad tokiu būdu prisotintas jodu organizmas lengvai atlaikys visas atomines atakas ir kitus gresiančius baisumus 🙄

Ilgai netrunka laukti kito keistuolio. Į vaistinę įžengė senjoras ir tėškęs man po nosim dvi dėžutes Kelp (maisto papildas iš jūros dumblių su galimai ten esančiu jodu), reikšmingai tarė:

– Noriu grąžinti, nes man jis visiškai neveikia nuo radiacijos!

– O kaip sužinojote, kad neveikia, ir kaip turėtų tas poveikis pasireikšti?

– Ne man jums aiškinti, kaip jis turi pasireikšti! Aš tik sakau, kad JOKIO POVEIKIO NĖRA. Pasiimkite atgal.

– Tai dar ir radiacijos nėra, ačiū dievui. Beje, maisto papildai, kaip ir maistas, atgal negrąžinamas, o ir pirkote jūs ne pas mane, taip kad nustokite triukšmauti ir reikalauti 😤

– Koks skirtumas, kurioje vaistinėje pirkau? Jeigu atėjau čia, tai ir priimti turite čia!

***

– Aš vartoju akims lašus Potasium. Perskaičiau informacinį lapelį ir radau parašyta, kad ten įeina pagalbinė medžiaga – kalio jodidas. Ir dar ten parašyta, kad jis akyje veikia kaip laisvuosius deguonies radikalus sujungianti medžiaga. Tai, gal man net tų tablečių nereikia? Mane tie lašai apsaugos nuo radiacijos 🤔

Va tokiom nuotaikom šiandien ir gyvename. Kam dumblių, kam jūros druskos, o kas ir joduota druska labai apsidžiaugtų. Šį mėnesį topinėse vaistinių lentynose išdėstyčiau visus produktus, kurių aprašyme tebūtų tik vienas stebuklingas žodis JODAS. Įeina pirkėjas ir prieš akis pamato lentyną, kurioje puikuojasi jau mano minėti Kelp, Jox, Potassium ir kiti nieko bendro su atominiu sprogimu neturintys preparatai kaip antai Liugolio tirpalas burnos gleivinei, spiritinis jodo tirpalas odos žaizdų antiseptiniam gydymui, Betadine odos tirpalas rankų, odos dezinfekcijai prieš chirurginę intervenciją, žaizdoms ir nudegimams gydyti, Senebactum odos tirpalas, veiksmingai naikinantis mikrobus, Betadine tepalas, Jodas Plius – jodo ir folio rūgšties tabletės ir t.t. ir pan. Paklausia klientas “Ar turite jodo?”, o aš jam džiugiai pamoju ranka “Štai, rinkitės, viskas, ką turime su jodu 🙂”. Kadangi žmonės yra žingeidūs ir viskuo besidomintys, tie produktai juos sudomintų kitu aspektu, ir galbūt, netikėtai pasisukęs pokalbis apie peršalimus, kosulį, bakterijas ir žaizdas nors trumpam padėtų užsimiršti apie branduolius ir atomus. Kartais juk taip būna – pradeda žmogus pasakoti apie gyvenimą, apie orą, apie namiškius, žiūrėk, ir ligas pamiršo, ir vaistų jam jau nereikia 😀