Vaistininko užrašai

– Rameval duok!

– Ar lašų norėsit?

– RAMEVAL sakau.

– Kapsulių ar lašų?

– MAN TRĄŠŲ NEREIKIA!

Aš tai žinau, kad jam trąšų nereikia, bet ar jis pats žino, kad ne į “Žalią stotelę” atėjo apsipirkti.

– Galite įsivaizduoti tokį dalyką, kai žmogus geria ir nepasigeria?

– Na, būna, kad geria vandenį ir nepasigeria. Arba pieną🥛

– Tai va, gėriau gėriau aš svečiuose, galvojau, atsipalaiduosiu nuo įtemptos dienos rūpesčių. Išgėriau puslitrį – ir nieko. Galvoju, oho, koks atsparus pasidariau. Dar šiek tiek išgėriau. Vis tiek – nieko. Pasiimu butelį, pavartau, ogi ten – bealkoholinis 🤯 Matot, prie ko Veryga privedė…

Galiu jam paprieštarauti, bet jis jau išėjo…

Įeina nenusakomo amžiaus vyriškis ir priėjęs prie manęs ištiesia popieriaus lapelį. Na, prie lapelių mes įpratę, tai per daug nenustembu. Bet kai pradedu skaityti, šypteliu: “4 pūslės alaus ir viena bonka degtinės…PIN 4782”. Klausiu, ar čia tikrai man tas lapelis skirtas? Sako: “Tai jeigu duodu, tai – taip”. Hmm, galvoju, ką čia jam dabar iškrėtus 🤪 Padedu ant prekystalio 4 pūsles natrio chlorido po 500 ml infuzijoms ir vieną bonkelę salicilo spirito. Pažiūrėjo į mane įtariu žvilgsniu ir klausia:

– Kam čia jai reikia tokių nesąmonių?

– O čia tikrai JOS surašytas raštelis?

Čiupo jis iš manęs tą savo lapelį, pradėjo skaityti garsiai, po kelių ištartų žodžių  – jau tyliai, o kai suprato, kad čia jo prekės, išgaravo iš vaistinės kaip kamparas. Iš to streso žmogus gal net svarbių vaistų neparneš namo 🙃 Gal ir nereikėjo taip juokauti… Bet, liaudies išmintis sako: Kartais, kai negaunate, ko norėjote, tampa geriausiu dalyku, koks tik galėjo nutikti.

– Gelbėkite mane!

– Nuo ko? Lyg ir niekas jūsų nesiveja.

– Nežinau, kas darosi – šonkauliai pakilę, nei nusiraugėt galiu, nei nusiperst 💩

Staiga suprantu, kad turiu suktis labai sparčiai, nes gali įvykti sprogimas tiesiog ČIA ir DABAR 🧨💣 💩💩💩

– Man sloga. Reikia Ospamokso.

– Tikrai nereikia.

– O aš sakau, kad reikia. Tai niekaip?

– Pirma, reikia recepto, antra – Ospamokso jums tikrai nereikia.

– Tai neduosit?

– Ne.

– Tai tada VISOGERO. IKI KITO SNARGLIO!

Dar tokio atsisveikinimo negirdėjau 🤧 Reiks įtraukti į mano Įdomybių sąrašą 🗒

Įdomus individas yra žmogus. Ir nenuspėjamas. Vienas saujomis geria vaistus, nors jam jų, praktiškai, ir nereikia. Kitas gi, ignoruoja gydymą ir garsiai deklaruoja, kad jam jokių vaistų gerti nereikia. Papasakosiu tikrą istoriją su dar tikresniais jos dalyviais, tačiau, pažiūrėjus iš šono, galbūt, ji pasirodys visai neįtikėtina. Bet, akivaizdi. Net neklauskite, iš kur apie ją sužinojau. Visos istorijos eina iš lūpų į lūpas, kol pasiekia mane. Taigi.

Iš vieno didmiesčio į kitą savo automobiliu aplankyti kapų atvažiavo senjorų pora. Gerai nusiteikę, pasikrovę pilną bagažinę gėlių, įvažiavo į miestą. Ir netikėtai pateko į automobilių “kamštį”. Šiek tiek pastovėję ir iš vietos nei metro nepajudėję, nusprendė pasiaiškinti, kas čia vyksta. O kadangi šiame mieste retai lankosi, tai tuo pačiu, ir kelio į kapines pasiklausti.

Taigi, kaip dera, vyriškiui, jis patraukė link besibūriuojančių žmonių. Praėjo minutė, kita, o gal ir daugiau, nes automobilyje likusiai moteriškei pasidarė nuobodu. O gal smalsu. Todėl ji taip pat nusprendė pasižvalgyti. Paliko automobilyje rankinę, telefoną ir išėjo ieškoti savo vyriškio… Priėjusi būrelį žmonių bandė susirasti savo vyrą, bet jo taip ir neradusi, pasuko atgalios, link mašinos. Tik va, mašinos tai nėra. Kaip ir rankinės, kaip ir telefono. Kaip ir vyro.

Pirma mintis – pavogė. Visus 📞🚗👜👨🏽‍🦳Pasimetusi ir sutrikusi, pasigavo svetimą vyriškį (kas daugiau beliko) ir paprašė jo nuvežti pas vienintelę tame mieste gyvenančią seną pažįstamą. Vyriškis pasitaikė paslaugus, todėl nedvejodamas išpildė jos prašymą ir pristatė ją nurodytu adresu. Pabėdavojusi pažįstamai apie keistą įvykį, nusprendė, kad jai reikia grįžti atgal į namus. Į kitą miestą. Grįžti tai grįžti, pritarė draugė ir palydėjo ją iki autobuso. Ir liko laukti žinių. Po kelių dienų draugės susisiekė telefonu. 

Rytas (rytinė pamaina)

Aštunta valanda ryto. Saulė skaisčiai šviečia per langą, pranašaudama gerą dieną, kuri tik įgauna pagreitį. Ką gi, aš pasiruošęs gerų emocijų pliūpsniui. Bet… Į vaistinę įžengia dvi akiniuotos ir skrybėliuotos senjoritos, apie 70 metų.

– Man lengvesnio metoprololio ir sunkesnio prestarijaus. Einam su drauge sportuoti, pamiršau namie išgerti.

– Duokite asmens dokumentą, pažiūrėsiu, ką naudojate.

– Jūs nesupratote, ką aš jums pasakiau? Man vaistų reikia, kuriuos ryte pamiršau išgerti. Taip kad, GREIČIAU DUOKITE, NES AŠ NETURIU LAIKO ČIA SU JUMIS KALBĖTI. Treniruotė laukia 🤸‍♂️🏋️‍♀️

– Suprantu. Bet vaistai – ne saldainiai. Aš privalau patikrinti.

– Tai čia TOKIE reikalai rimti, kad reikia dokumento? Pasakysiu skaičius.

– Tai va, jums parašytas metoprololis – sunkesnis, o prestarium – lengvesnis. Matote, kaip svarbu yra viską sužiūrėti. Vaistų turite dar trims savaitėms.

– Žinau. Aš gi sakiau, kad pamiršau išgerti prieš sportą. O jei neišgersiu, galiu NUMIRTI.

– Tai jeigu jau mirti susiruošėte, gal neverta ir į sportus eiti?

Saulėta diena po truputį niaukiasi. Nuo reiklių klientų. Išėjus vieniems, juos keičia kiti. Vos tik puošniosios skrybėlaitės pradingsta tolumoje, kai vėl prasiveria durys. Pirma įeina jo EGO, o paskui – ir jis pats:

– Man Alotendino 10/5 mg, 10/10 mg, o gal 5 ir 10? Parašyta. Pažiūrėkite.

– Jūsų receptas įsigalios po penkių dienų.

– Nesek man čia pasakų, o greičiau duok!

– Tai leiskit pabaigt tą pasaką. Šiuo metu vaistų dar turite. Ateisite po penkių dienų ir nusipirksite savo vaistus.

– Tai bl.., na.. man dabar mirti, ar ką?!

Ir ko jie dabar šį rytą mirti visi susiruošė 🧐 Staiga pasijuntu kaip vaikščiojanti giltinė, besimojuojanti dalgiu. Išėjo vyriškis, paskui jį – jo EGO, likau tik aš, paskendęs giliuose apmąstymuose. Bet vaistinėj ilgai nepamąstysi. Jis vėl sugrįžo! Kaip Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos. 

– Tai va, žiūrėk dabar. Matai? 20 diena. Vadinasi, ŠIANDIEN.

– Taip, išrašytas receptas šiandien, bet įsigalios tik po penkių dienų.

Išeina. Grįžta. Deja Vu (DĖ ŽAVU) DIEVAŽI 🤯

– Ėėėėėėėė, klausyk, kur čia dabar turiu kreiptis, kad man vaistų neduodi?

Belieka tik ištiesti ranką su paruoštais įvairių įstaigų telefonais. Tegul aiškinasi… 

Dar tik 8 val. 32 min., o aš jau noriu užrakinti vaistinę ir eiti namo. Dešimtas hemorojaus lygis 💩

Ir vėl prisiminiau Nedos dainos žodžius: “Eilinę dieną rojuj.” Ech, pagalvojau, ar rojaus džiaugsmus pajusime tik tuomet, kai iškeliausime Anapilin? Bet aš labai norėčiau jau šiandien gyventi lyg rojuje 😇 Deja, deja, deja. Jeigu namie laukia rojus, tai darbe – tikrai ne visuomet.

– Ko čia stovi toks nelaimingas? Susirūpinęs kažkoks. 

– Galvą skauda.

– Galvą? Skauda? O tai ką, ir jums būna, kad skauda? Aš galvojau, kad jums niekada nieko neskauda 😳

Ir kaip gi neskaudės tos galvos, jeigu jau nuo anksčiausio ryto pradedi šokti pasiutpolkę. Kainų. Šiaip ne taip užbaigiame vieną akcijų mėnesį, kaip nepastebimai ateina sekantis. Mėnesio gale išsivalom, išsišvarinam dulkes iškraustytose lentynose ir pamažu, pagal naują akcijų laikraštuką bei planogramas pradedame dėlioti sekančią mozaiką. Nelygu vaistinės dydis ir joje esančių darbuotojų skaičius, lentynas užpildome per kelias dienas (įskaitant savitarną).

Atlikę labai svarbią krautuvininkams misiją, šiek tiek leidžiame sau atsipūsti ir pasidžiaugti savo darbu. Gal net ne darbu, o savimi – kaip greitai įgudome visa tai padaryti 🤓

Šimtai etikečių su kainomis atspausdintos, sukarpytos ir sukaišiotos į savo vietas. Atrodo, mėnesiui bus ramu. Bet… Kaip ne diena, taip naujiena. Ateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padaryti šiokių tokių korekcijų. O tai reiškia, kad vėl spausdinsi, vėl karpysi, vėl išiminėsi ir vėl įdėjinėsi. Kas to nedaro, nelabai ir supras, koks tai Sizifo darbas. Taigi, spausdinam, karpom, dėliojam loto. Tuo pačiu metu šypsomės vaistinės klientams ir,  vienoje rankoje laikydami receptą, o kitoje žirkles, suteikinėjame farmacinę paslaugą 🥳

Artėja maksimalių išbandymų metas vaistininkams, gydytojams ir pacientams. Nors ką čia ir kalbėti, išbandymai mūsų tyko kasdieną – namie, darbe, parduotuvėje ar vėlų vakarą už artimiausio kampo 😲

Spręs vaistininkas

Taigi, nuo kitų metų įsigalios nauja tvarka, leidžianti vaistininkams pratęsti receptinių vaistų receptus ir išduoti vaistus be gydytojo sprendimo. Prieš tai suteikus farmacinės rūpybos paslaugą dėl tęstinio receptinių vaistų išdavimo. Tai reiškia, kad individualaus pokalbio metu vaistininkas su pacientu aptars vaistų vartojimą ir lėtinės ligos valdymą, o tada vaistininkas nuspręs, ar pratęsti receptą ir išduoti vaistus, ar nukreipti gydytojo konsultacijai.

Atsakomybės našta

Viskas atrodytų puikiai, tik, bijau, kad visa atsakomybė, kaip visada nuguls ant vaistininko pečių. Praktika parodė, kad vaistininkas VISADA arba BEVEIK VISADA lieka kaltu:

• dėl to, kad nėra reikiamo vaisto ir klientui tenka paeiti apie šimtą metrų iki kitos vaistinės
• dėl to, kad sutriko vaistų tiekimas
• dėl to, kad vaistas šiandien kainuoja brangiau nei vakar
• dėl to, kad tabletė labai neskani, kažkokia karti
• dėl to, kad vaistų kainos fizinėje vaistinėje ženkliai skiriasi nuo kainos internetinėje vaistinėje
• dėl to, kad sutriko e-sveikatos sistemos puslapis ir negalima įsigyti vaistų
• dėl to, kad dažnai prašo recepto
• dėl to, kad sniegas blogai nukastas ir labai slidu prie įėjimo į vaistinę
• dėl to, kad kraujo spaudimo matavimo aparatas išvežtas numatytai patikrai
• galų gale dėl to, kad klientas išlipo iš lovos “ne ta koja” ir, apskritai, blogai miegojo, nes vakar jam nepardavė Xanax be recepto… Ir dėl to, kad mėnulis pilnas švietė tiesiai akis 🌔

O žinant gydytojų “geranorišką” bendradarbiavimą receptų rašymo ir vaistų skyrimo klausimais bei žmonių norą kuo greičiau ir paprasčiau gauti reikiamų vaistų, atrodo, kad mūsų laukia tikrai dideli išbandymai. Dar nepaminėjau krautuvininkų mums primestų papildomų darbelių, kurie niekaip nesusiję su farmacininko profesija 🔧🧹🪠🪣✂️🗂

Ar pasiteisins?

Greičiausiai, naujovė ilgai skinsis kelią iš teorijos į praktiką. Vaistininkai jau dabar velka milžinišką krūvį, vykdydami labai atsakingą misiją šioje žemėje, kuri reikalauja laiko, dėmesingumo, budrumo, atidumo. Net ir visas mintis sutelkę tik į darbą, deja, ne visada išvengiame klaidų. Argi norėsime jų dar daugiau? 

Pagal sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą naują tvarką, vaistininkas, pamatęs, kad pacientui pasibaigė išrašyti receptiniai vaistai (kai ligonis juo vartojo 6 mėn. ir ilgiau, bet neviršijo 12 mėn.), jis TURĖS informuoti pacientą apie teikiamą paslaugą, t.y. paslaugos teikimo tikslą, uždavinius, paslaugos eigą, galimą duomenų apie NUSTATYTAS problemas perdavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigai. Ir jeigu pacientas sutinka su visa išvardinta informacija, jam belieka užpildyti nustatytos formos klausimyną bei patvirtinti parašu. Bus galimybė pildyti ir elektroninį sutikimą, patvirtinant jį el. parašu. Negavus sutikimo, pacientas bus siunčiamas pas gydytoją. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko užtruks šis pokalbis 🙄 Bet ir tai dar ne viskas.

Gegužės pirmąją švenčiame Tarptautinę darbo dieną. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Taigi, diena – svarbi, todėl ir laisva nuo darbo. Tik kažkodėl ne visiems. Keistoka, kai vieni dirba, kiti – poilsiauja, nors šventė – visų dirbančiųjų. Kadangi žmonės turi įprotį kiekvieną dieną lankytis parduotuvėse ir vaistinėse, matyt, mums nelemta turėti laisvadienių net ir per šventes. Kaip ir duonos kasdieninės reikia kasdien, taip ir pleistriukų ant pritrintų kojų prireikia būtent šventinėmis dienomis. Savaime suprantama, nes ką gi per laisvadienį daugiau veikti, jeigu ne vaikščioti 😀 Daug vaikščioti. 

Beje, sprendžiant iš lankytojų pageidavimų, supratau, kad vakar išgelbėjau daug gyvybių.

– Duokite man nuo gerklės skausmo ką nors. Oi ne, ne šitą.

– Tai sakykite, kokį?

– Man padeda tiktai Džoi.

– Jox?

– Taip.

xxx

– Man reikia raudono kopūsto.

– Čia ne daržovių parduotuvė, jeigu ką.

– Tai žinau, gi. Tai kokie ten vaistai yra su raudonais kopūstais? Ai, gal ir ne kopūstais. Gal ryžiais raudonais? 

– Cholesteroliui? Papildai?

– Na taip, taip.

– Tai gal su raudonosiomis mielėmis fermentuoti ryžių milteliai?

– Nesvarbu man ar kopūstai, ar ryžiai, ar mielės. Svarbu, kad padėtų.

xxx

– Man šefo.

Minutėlę sutrikau. Galvoju, gal patikrinimas koks netikėtas per darbo žmonių šventę. 

– Kokio šefo jums reikia? Ar kas nutiko?

– Taip, nutiko. Vaistai baigėsi.

– Tai prie ko čia šefas?

– Tai vaistai taip vadinasi. Nuo skausmo.

– ???

– Va, receptą turiu.

– Xefo?

– Sefo, sefo.

Įeina vienišius į vaistinę ir nusipirkęs vaistų taria:

– Nereikia man čekio. Neturiu prieš ką atsiskaitinėti…

Netrukus įžengia jaunoji karta ir nusipirkusi vaistų rėžia:

– Žinau, žinau, kaip vartoti. Po 2 tris kartus. Galite nesivarginti, internete skaičiau. 

– Bet vartojimas ne toks.

– Nesąmonė! Aš naudosiu taip, kaip Facebook grupėje rašė. 

– Puiku! Tik skundų paskui nerašykite, kad jums vaistinėje neteisingai pasakė, ar iš viso nepasakė.

– Tai jūs man nieko ir nepasakėte…

Jaunąją kartą keičia senjorai. Tiesia raštelį, kuriame: “Jorės” duona su akcija, 1,19 EUR, sviestas, pienas,  morkos, kapų žvakės 40% , “Savaitė”, paracetamolis, nuo sąnarių ružavos tab. ir diedui lašų…

– Tai kokių tų ružavų tablečių? Ir kokių lašų?

– Ružavos – tai apvalios, o lašai – tai širdies, tik kur spirito daugiau…

Kai senjorė užveria vaistinės duris, jas praveria vidutinio amžiaus vyras. Surenka telefono numerį ir šaukia: “Nu? Vaistinėj aš jau. Sakyk, greičiau, ko ten tau reikia? Koooo? Tai, bl…pati negali nusipirkti? Viskas? Tai greičiau sakyk, aš laiko neturiu. Kokios dar Estrados? Nu, bl…, duodu vaistininką:

– Estrados jai reikia kažkokios. Imkite telefoną, pakalbėkite, man jau nervai nelaiko…

– Escadros jai reikia, bet man reikia recepto.

– Tai tegul eina, bl… pati ir nusiperka…

Santuoka – tai kada pradžioje kalba vyras, o moteris klausosi, po to kalba moteris, o vyras klausosi, ir galiausiai vyras ir moteris kalba vienu metu, o kaimynai (šiuo atveju, aš) klausosi.

Padarau išvadą: idealią santuoką galėtų sukurti akla žmona ir kurčias vyras 😇 Tai patvirtina į vaistinę įžengusi sutuoktinių pora:

– Mano vyrui reikia pleistro nuo rūkymo. Gal mažiau kainuos nei cigaretės. Jau viską išbandė – ir knygą “Kaip mesti rūkyti perskaitė”, ir anoniminių rūkalių klubą išėjo, ir mano grasinimus atlaikė, niekaip nepavyksta tos smarvės namie atsikratyti. O ir atrodo baisiai – visas perkaręs, paakiai pajuodę…

– Jeigu tais pleistrais galėsiu tau dar ir burną retsykiais užklijuoti, tada perkam, kaina jau nesvarbu.

Laimingai santuokai reikia ne tik susirasti tinkamą žmoną, bet ir būti jai tinkamu vyru 🤓

Klientų įvairovė mano darbo dieną nuspalvina pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Nereikia net rožinių akinių. Prasiveria durys, bet nepastebiu, kad kažkas įeitų. Nuovargis… Bet matau, kaip ties prekystaliu tiesiasi maža rankutė, o joje – raštelis: prašau parduoti paracetamolio 10 tab. Netrukus pasigirsta vaikiškas balselis: