Vaistininko užrašai

Rytas (rytinė pamaina)

Aštunta valanda ryto. Saulė skaisčiai šviečia per langą, pranašaudama gerą dieną, kuri tik įgauna pagreitį. Ką gi, aš pasiruošęs gerų emocijų pliūpsniui. Bet… Į vaistinę įžengia dvi akiniuotos ir skrybėliuotos senjoritos, apie 70 metų.

– Man lengvesnio metoprololio ir sunkesnio prestarijaus. Einam su drauge sportuoti, pamiršau namie išgerti.

– Duokite asmens dokumentą, pažiūrėsiu, ką naudojate.

– Jūs nesupratote, ką aš jums pasakiau? Man vaistų reikia, kuriuos ryte pamiršau išgerti. Taip kad, GREIČIAU DUOKITE, NES AŠ NETURIU LAIKO ČIA SU JUMIS KALBĖTI. Treniruotė laukia 🤸‍♂️🏋️‍♀️

– Suprantu. Bet vaistai – ne saldainiai. Aš privalau patikrinti.

– Tai čia TOKIE reikalai rimti, kad reikia dokumento? Pasakysiu skaičius.

– Tai va, jums parašytas metoprololis – sunkesnis, o prestarium – lengvesnis. Matote, kaip svarbu yra viską sužiūrėti. Vaistų turite dar trims savaitėms.

– Žinau. Aš gi sakiau, kad pamiršau išgerti prieš sportą. O jei neišgersiu, galiu NUMIRTI.

– Tai jeigu jau mirti susiruošėte, gal neverta ir į sportus eiti?

Saulėta diena po truputį niaukiasi. Nuo reiklių klientų. Išėjus vieniems, juos keičia kiti. Vos tik puošniosios skrybėlaitės pradingsta tolumoje, kai vėl prasiveria durys. Pirma įeina jo EGO, o paskui – ir jis pats:

– Man Alotendino 10/5 mg, 10/10 mg, o gal 5 ir 10? Parašyta. Pažiūrėkite.

– Jūsų receptas įsigalios po penkių dienų.

– Nesek man čia pasakų, o greičiau duok!

– Tai leiskit pabaigt tą pasaką. Šiuo metu vaistų dar turite. Ateisite po penkių dienų ir nusipirksite savo vaistus.

– Tai bl.., na.. man dabar mirti, ar ką?!

Ir ko jie dabar šį rytą mirti visi susiruošė 🧐 Staiga pasijuntu kaip vaikščiojanti giltinė, besimojuojanti dalgiu. Išėjo vyriškis, paskui jį – jo EGO, likau tik aš, paskendęs giliuose apmąstymuose. Bet vaistinėj ilgai nepamąstysi. Jis vėl sugrįžo! Kaip Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos. 

– Tai va, žiūrėk dabar. Matai? 20 diena. Vadinasi, ŠIANDIEN.

– Taip, išrašytas receptas šiandien, bet įsigalios tik po penkių dienų.

Išeina. Grįžta. Deja Vu (DĖ ŽAVU) DIEVAŽI 🤯

– Ėėėėėėėė, klausyk, kur čia dabar turiu kreiptis, kad man vaistų neduodi?

Belieka tik ištiesti ranką su paruoštais įvairių įstaigų telefonais. Tegul aiškinasi… 

Dar tik 8 val. 32 min., o aš jau noriu užrakinti vaistinę ir eiti namo. Dešimtas hemorojaus lygis 💩

Vakaras (popietinė pamaina)

– Kiek ten buvo, kur tada pirkau?- paskubom klausia vyriškis, laikydamas į jo rankas įsikibusią maždaug 8 metų mergaitę.

– Ką pirkote? Kada TADA?

– Nu TADA.

– Pas mane tikrai nieko nepirkote.

– Tai pas TĄ pirkau,- rodo pirštu į kolegą. – Į lėktuvą gali neleisti prasinešti.

– Tai KĄ JŪS PIRKOTE?

– Purškalą į nosį. 

– Kokį purškalą? Ant pakuotės VISADA būna parašytas kiekis.

– O TEN nieko neparašyta.

– Negali būti.

– SAKAU, kad neparašyta.

– Gerai. Lašai, aliejus, purškalai, žiūrėkite, viską padėjau prieš akis. Rodykite.

– Va šitas.

– 10 ml. Parašyta. Matote?

– Ai, tai gerai tada.

Išeina, bet netrukus sugrįžta.

– Dar man reikia vitamino C. PROLONGUOTO. Taip gydytoja sakė. Tik pigesnio ir geresnio. Vaikui. Va šito, su akcija.

Atidarinėju dėžutę, kad parodyčiau, kokio dydžio kapsules jis išsirinko.

– Ką čia lukštenat? Palikit ramybėj!

– Noriu parodyti jūsų mergaitei kapsules, ar ji nuris?

Mergaitė, savo didelėmis iš išgąsčio akimis pažiūrėjo į mane, tada į tėtį ir purtydama galvą į visas puses, tyliai pareiškė, kad ji tokių kapsulių negers.

– Tai ką, nenurysi? Gerai, duokit kitas.

Išrinkom abiem priimtiną variantą ir visi likom patenkinti. Bet, neilgam. Po kelių minučių vyriškis sugrįžo vėl. Iki vaistinės uždarymo buvo likę 4 minutės. Jis įnirtingai šnekėjo telefonu. Greičiausiai, su žmona.

“Tai kada lėktuvas išskrenda? Pati negalėjai paskambinti? Eina na…” “Alio, alio, gydytoja? Tai kokių vaistų ten reikia nupirkti? Pala, pala”. Įjungia telefono garsiakalbį. “Sakykite dabar”. Gydytoja pradeda vardinti, ką reikia nusipirkti: “ Gelomirtol, Sinupret, Actifed, Vibrocil, Olynth, Allergodil”. Bandau pasiaiškinti, ko konkrečiai reikia – stiprumas, sirupas, tabletės, lašai, purškiamas, vaikui, suaugusiam ir t.t. Bet įsiterpti nepavyksta, nes pokalbis baigtas 😂 Šiaip ne taip, bendrom jėgom suformuojam pirkinių krepšelį. Skubu viską baigti, nes mano darbo diena baigėsi lygiai prieš penkias minutes, o aš taip pat labai noriu namo. Vyriškis išeina, aš skubiai užsirakinu, kad vėl koks paklydėlis nesibrautų. Kol skaičiuoju pinigus ir pildau kasos knygą, pasigirsta beldimas. Ir vėl JIS. 

– Vaistinė baigė darbą.

– Aš tik paklausti.

– Kas dar?

– O kaip aš susigaudysiu, nuo ko čia viskas?

– Nuo slogos. Nuo kosulio.

– Tai aš neatsiminsiu. O jei į ausį prilašinsiu?

– O skaityti nemokate? Svarbu, ne į akis.

Pagaliau uždarau vaistinę ir užlekiu šio bei to į parduotuvę. Vėl susitinku vakaro herojų.

– Ooo. Jūs? Tai matau, neskubate namo. Galėjote mane dar pakonsultuoti.

Kartais taip norėčiau tapti nematomu 😎 Namo, namo, greičiau namo, kol dar ko nesutikau parduotuvėj. Nedaug trūksta, kad pratęsčiau konsultacijas čia. Vienuoliktas hemorojaus lygis 💩