Vaistininko užrašai

Įdomus individas yra žmogus. Ir nenuspėjamas. Vienas saujomis geria vaistus, nors jam jų, praktiškai, ir nereikia. Kitas gi, ignoruoja gydymą ir garsiai deklaruoja, kad jam jokių vaistų gerti nereikia. Papasakosiu tikrą istoriją su dar tikresniais jos dalyviais, tačiau, pažiūrėjus iš šono, galbūt, ji pasirodys visai neįtikėtina. Bet, akivaizdi. Net neklauskite, iš kur apie ją sužinojau. Visos istorijos eina iš lūpų į lūpas, kol pasiekia mane. Taigi.

Iš vieno didmiesčio į kitą savo automobiliu aplankyti kapų atvažiavo senjorų pora. Gerai nusiteikę, pasikrovę pilną bagažinę gėlių, įvažiavo į miestą. Ir netikėtai pateko į automobilių “kamštį”. Šiek tiek pastovėję ir iš vietos nei metro nepajudėję, nusprendė pasiaiškinti, kas čia vyksta. O kadangi šiame mieste retai lankosi, tai tuo pačiu, ir kelio į kapines pasiklausti.

Taigi, kaip dera, vyriškiui, jis patraukė link besibūriuojančių žmonių. Praėjo minutė, kita, o gal ir daugiau, nes automobilyje likusiai moteriškei pasidarė nuobodu. O gal smalsu. Todėl ji taip pat nusprendė pasižvalgyti. Paliko automobilyje rankinę, telefoną ir išėjo ieškoti savo vyriškio… Priėjusi būrelį žmonių bandė susirasti savo vyrą, bet jo taip ir neradusi, pasuko atgalios, link mašinos. Tik va, mašinos tai nėra. Kaip ir rankinės, kaip ir telefono. Kaip ir vyro.

Pirma mintis – pavogė. Visus 📞🚗👜👨🏽‍🦳Pasimetusi ir sutrikusi, pasigavo svetimą vyriškį (kas daugiau beliko) ir paprašė jo nuvežti pas vienintelę tame mieste gyvenančią seną pažįstamą. Vyriškis pasitaikė paslaugus, todėl nedvejodamas išpildė jos prašymą ir pristatė ją nurodytu adresu. Pabėdavojusi pažįstamai apie keistą įvykį, nusprendė, kad jai reikia grįžti atgal į namus. Į kitą miestą. Grįžti tai grįžti, pritarė draugė ir palydėjo ją iki autobuso. Ir liko laukti žinių. Po kelių dienų draugės susisiekė telefonu. 

– Tai kaip grįžai?

– Gerai.

– Tai ar atsirado vyras, mašina, daiktai?

– Atsirado. Vakare. Grįžo lyg niekur nieko. 

– Tai gal ir nepasigedo tavęs?

– Beveik kad ne. Tiksliau, nežinau, kada jis manęs pasigedo. Atėjo į mašiną, atsisėdo už vairo ir nuvažiavo į kapines. Padėjo gėles, tada pamatė, kad manęs nėra. Paskelbė paiešką. Papasakojo, kur mane “pametė”. Kadangi telefonas mašinoje, tai niekaip ir nepasiekė manęs. Grįžo namo vakare ir rado mane gyvą ir sveiką. Klausiu jo, tai kur tu buvai visą dieną? Tyli. Tai ko nepasigedai manęs? Tyli. Ko nuvažiavai? Tyli. Tai dabar ir aš tyliu. Nesikalbu. Pykstu. Jau anksčiau mačiau, kad jis kažkoks priplaukęs ir be atminties. Bet kad taip…

Kodėl papasakojau? Iš pradžių buvo juokinga, vėliau supratau, kad juoko čia mažai. Tai verčia susimąstyti, ar tikrai laiku ir visada pastebime besiartinančias ligas? Šiuo atveju, galbūt, ne laikas pykti ir tylėti, bet, atvirkščiai, nedelsti, o keliauti pas specialistus. Kartais esame linkę pirmuosius ligos požymius suvesti į charakterio keistenybes. Bet liga progresuoja, ir jeigu  šiandien ryt ir poryt neatsimename, kur pasidėjome akinius, tai po kelių metų galime pamiršti su kuo ir dėl ko gyvename.

– Gydytojau, supraskite, man jau 70 metų, bet aš ligi šiol bėgioju paskui mergaites!

– Ir kokia gi čia problema?

– Tai kad aš pamiršau, kodėl paskui jas bėgioju!