Vaistininko užrašai

Ir vėl prisiminiau Nedos dainos žodžius: “Eilinę dieną rojuj.” Ech, pagalvojau, ar rojaus džiaugsmus pajusime tik tuomet, kai iškeliausime Anapilin? Bet aš labai norėčiau jau šiandien gyventi lyg rojuje 😇 Deja, deja, deja. Jeigu namie laukia rojus, tai darbe – tikrai ne visuomet.

– Ko čia stovi toks nelaimingas? Susirūpinęs kažkoks. 

– Galvą skauda.

– Galvą? Skauda? O tai ką, ir jums būna, kad skauda? Aš galvojau, kad jums niekada nieko neskauda 😳

Ir kaip gi neskaudės tos galvos, jeigu jau nuo anksčiausio ryto pradedi šokti pasiutpolkę. Kainų. Šiaip ne taip užbaigiame vieną akcijų mėnesį, kaip nepastebimai ateina sekantis. Mėnesio gale išsivalom, išsišvarinam dulkes iškraustytose lentynose ir pamažu, pagal naują akcijų laikraštuką bei planogramas pradedame dėlioti sekančią mozaiką. Nelygu vaistinės dydis ir joje esančių darbuotojų skaičius, lentynas užpildome per kelias dienas (įskaitant savitarną).

Atlikę labai svarbią krautuvininkams misiją, šiek tiek leidžiame sau atsipūsti ir pasidžiaugti savo darbu. Gal net ne darbu, o savimi – kaip greitai įgudome visa tai padaryti 🤓

Šimtai etikečių su kainomis atspausdintos, sukarpytos ir sukaišiotos į savo vietas. Atrodo, mėnesiui bus ramu. Bet… Kaip ne diena, taip naujiena. Ateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padaryti šiokių tokių korekcijų. O tai reiškia, kad vėl spausdinsi, vėl karpysi, vėl išiminėsi ir vėl įdėjinėsi. Kas to nedaro, nelabai ir supras, koks tai Sizifo darbas. Taigi, spausdinam, karpom, dėliojam loto. Tuo pačiu metu šypsomės vaistinės klientams ir,  vienoje rankoje laikydami receptą, o kitoje žirkles, suteikinėjame farmacinę paslaugą 🥳

Jeigu apsilanko vakcinuotis užsigeidęs lankytojas, žirkles pakeičiame į švirkštą 💉Svarbu, lemiamu momentu nesumaišyti. Taigi, įniršęs nuo netvarkos ir pagarbos stokos, bandai save suimti į rankas ir nežiūrint į patirtus nepatogumus, dirbti savo darbą toliau. Tačiau netrukus ekrane pasirodo naujas laiškas su dar vienu perkainavimu. Pagalvoju, kad vaistinėse jis dažniau vyksta nei degalinėse.

Pikta jau ne tik ant valdžios, bet ir ant viso pasaulio. Lyg nujausdama darbuotojų pyktį, administracija siunčia jiems kitą laišką: “Norime priminti apie sudarytą galimybę darbuotojams pasinaudoti nemokama psichologine pagalba.” Susimąstau, kam iš tiesų reikia tos pagalbos – man ar tam, kuris kaip beprotis pasiklydęs kainodaros labirintuose blaškosi pats ir blaško kitus? Nenuėjęs (nepaskambinęs) – nesužinosi.

Bet ką sakysiu, nuėjęs? “Atėjau pas jus, nes mane juodai užkniso etikečių karpymas ir kainų dėliojimas? Kokių etikečių? Kokių kainų? Galvojau, kad jūs vaistininkas, – greičiausiai išgirsiu tokius ar panašius žodžius. Na, ir aš iki šiol galvojau, kad aš vaistininkas. Bet, pasirodo, ne. Todėl ir stoviu šiandien toks visas nelaimingas, susirūpinęs su skaudančia galva 🤯

TPŠTKD.