Vaistininko užrašai

Kaip čia taip atsitiko, kad pastaruoju metu tiek negerovių išryškėjo vaistininkų darbe? Iš tikrųjų, tai labai džiaugiuosi, kad apie visas vaistininkų bei jų padėjėjų problemas dabar jau viešai kalbu ne tik aš, bet ir kiti mano kolegos. Neskaitant asmeninių buvusio SAM ministro A. Verygos interesų (artėja rinkimai), problemų išviešinimas jo Facebook paskyroje, galbūt, pasitarnaus ne tik eksministro tolimesnei politinei karjerai, bet ir geresniam vaistininkų darbo aplinkos sukūrimui.

Netikėtai dienos šviesą išvydę ir visuomenės teismui pateikti el. laiškai, sukurpti krautuvininkų ir jų pakalikų atskleidė, kokioje aplinkoje mums tenka dirbti, kokie užkulisiniai žaidimai organizuojami vaistinėse, siekiant vienintelio tikslo – pasipelnymo eilinių piliečių sąskaita. Išviešinti juodieji smulkiųjų niekšelių darbeliai atskleidė jų darbo metodus ir manipuliacijas, kurių vykdymui tyliai pasitelkiami samdomi vaistinių darbuotojai. Iškeltos problemos plačiai nuskambėjo ne tik internetinėje erdvėje, spaudoje, bet ir televizijoje. 

Deja, pasirodė pavienių kolegų komentarų, kuriuose teigiama, kad diskusijos nėra reikalingos, nes niekas neverčia pardavinėti tai, ko nenori, niekas nebaudžia už tai, kad kažko nepardavei, nei vieno neišmeta dėl to iš darbo ir t.t. Drįsčiau paprieštarauti, jog tema neaktuali ir neverta platesnių diskusijų.

Save laikau aukštos kvalifikacijos specialistu, todėl manau, kad ne krautuvininkų kompetencijoje nurodinėti, kam, kada ir kokiu atveju turiu siūlyti tam tikras vaistinės prekes. Taip, galbūt, šiandieną už savo netradicinį požiūrį į pardavimų skatinimą aš ir nebūsiu atleistas, tačiau nežinau, kas bus po metų, kitų. Nežinau, kokio gilumo įtūpstu mūsų seimūnai ir ministeriai lenksis prieš krautuvininkus, nežinau, kokias laisves priimant ir atleidžiant darbuotojus  jiems suteiks nauji teisės aktai ar senų papildymai/pataisymai. Todėl apie visus susidariusius pūlinius reikia šnekėti čia ir dabar. Beje, jau ir šiandien galėčiau papasakoti apie man žinomus atvejus, kai krautuvininkas susidorojo su savo darbuotoju. Darbuotojas atleistas “abipusiu” susitarimu, prieš tai savo parašu patvirtinant, kad neatskleis atleidimo aplinkybių (taip esą bus geriau abiem pusėms). Finale – graži pabaiga statistikai.

O susidorojimo būdų yra daug. Ne visi esame vienodai stiprūs psichologiškai. Ne visiems yra malonūs nuolatiniai vadybininkų – pakalikų ir rudnosiukų priekaištai dėl nevykdomų reikalavimų. Ne visiems malonu matyti prieš akis mosuojamus lapus, kuriuose atsispindi tavo ir kitų kolegų pardavimų ataskaitų rezultatai. Ne visų nervai atlaiko psichologinį terorą, mobingą, pakeltą balso toną, pagrūmojimą ar žeminimą, koks esi nevykęs, nes tu – negali, o kiti gali pasiekti puikių rezultatų. Kaip žinia – kokie rezultatai, tokia ir alga.

– Laba diena, ar turite kūčiukų ir plotkelių? – klausia dar prieš Kalėdas į vaistinę užėjęs senjoras. Tas pats, kuris, beje, lankėsi ir 2022-aisiais 🙃 Ir tada jam knietėjo vaistinėje gauti šių produktų.

– Ne, neturime,- atsakau jam, kaip ir praeitą kartą.

– O kada bus iškepti?- lyg niekur nieko klausia.

– Eikite į bažnyčią.

– To dar nebuvo!

Ir išėjo. Taip ir nesupratau, kas jį taip nustebino ar papiktino – kad vaistinė, o ne bažnyčia dalina šiuos gaminius, ar tai, kad bažnyčia jam ne prie širdies 🧐 Kaip ten bebūtų, senus metus užbaigiau su gera nuotaika, o Nauji taip pat prasidėjo linksmai:

– Labas! Man ką nors tokio…

Įdomu, ką žmonės turi omeny, kai sako: Man ką nors tokio? Skanaus? Saldaus? Efektingo? Belieka daryti mažą pauzę ir sulaukti konkrečiau suformuluoto prašymo. Taigi, stoviu, žiūriu ir bandau skaityti iš akių:

– Jums sloga, jūs peršalęs?

– Taip, atspėjote. Galvą kabina, kaulus griebia…

– Tai stipresnių cheminių, ar augalinių vaistų pageidaujate?

– Man reikia tokio, kad nereikėtų viskį gerti

– Gal Gripex tada? Peršalimo simptomams mažinti.

Vyras traukia telefoną ir kažkam skambina:

– Man bando įkišti Gripex”.

– Čia juk paracetamolis, o tu neturi temperatūros. Nusipirk čiulpinukų gerklei.

– Kad man neskauda gerklės.

– Vietoj viskio bus gerai.

Tada atsisuka į mane ir sako:

– Man Jox į gerklę pasipurkšti.

– Sakėte, kad jums neskauda gerklės.

– Nu ir kas, bet aš užtat tą purškalą gerai žinau.

– Man nuo kojos piršto bezdalo ką nors.

– Aha, taip ir jaučiu, kad nuo to jūsų bezdalo taip trenkia bakterijomis, dvokas net kvapą gniaužia.

***

– Nuėjau išsiimti sveikatos pažymą, nes kitaip vairuotojo teisės nustos galioti. Gydytojas liepė pasidaryti kraujo tyrimą, sako, reikia patikrinti cholesterolį. Tai jei per didelis, pažymėjimo neišduos? Kaimynas epilepsija serga, bet jam galima vairuoti, o aš dėl aukšto cholesterolio vairuoti negalėsiu 😳?

***

– Kiek jums metų? Noriu patikslinti vaisto dozę.

– Ai, kiekvienais metais vis kitaip…

***

– Gal turite ką nors nuo grybelio?

– Kurioje vietoje tas grybelis?

– Aš nežinau. Žinau tik, kad pelėsinis.

– Pelėsinis? Kodėl taip nusprendėte?

– Kaimynas sakė, kad jį užpuolė pelėsinis grybelis, o aš skaičiau, kad juo užsikrečiama.

– Tai ar kaimyną užpuolė, ar jo butą?

– Velniai jį žino! Bet aš tikrai nenoriu jį pasigauti. O ką galima profilaktiškai panaudoti?

***

– Man nuo revoliucijos ką nors.

– Prancūzijos didžiosios, socialistinės Rusijoje ar Ukrainos Oranžinės revoliucijos?

– Aš rimtai.

– O aš dar rimčiau. Tai nuo kokios?

– Pilve man revoliucija, ar nesuprantate?

***

– Ar galite man pamatuoti alkoholio koncentraciją?

– Kokiu būdu?

– Kaip suprast kokiu būdu? Alkotesteriu!

***

– Kritau ir susitrenkiau galvą, gal man smegenų sutrenkimas? – klausia vyras.

– Koks sutrenkimas? Kokios smegenys? Neįmanoma sutrenkti tą, ko neturi! – sako šalia vyro stovinti žmona.

– Na, gal aš ir neturiu smegenų, bet nors tu ir esi beširdė, aš tau vis tiek perku širdies darbą gerinančius lašus! Ir kam tau jų reikia, jei tu neturi širdies?– atsikerta vyras.

– O tu nors ir esi beprotis, aš tau nuperku papildų protinei veiklai gerinti! – ramiai taria žmona.

– O aš tau nuperku papildų akims, nors tu ir esi akla višta! – nenusileidžia vyras.

– O tau jokie kvepalai nepadės atsikratyti seno ožio kvapo! – piktdžiugiškai ištaria žmona.

– O tau nėra ko eiti į mišką grybauti, nes pas tave grybai auga ant kojų nagų!

– O tu vietoj žuvų taukų galėsi savo sužvejotas kilkes graužti!

– O tu…

– O tu…

– Na, gal jau gana? Aš manau, kad jums abiem neprošal pagerti ką nors nuo smegenų rūko 🤯

Va, taip. Artėja gražiausios metų šventės, bet gyvenimo rutina ima viršų. Kartą girdėjau linkint: “Venk triukšmingų ir agresyvių žmonių, jie žeidžia tavo dvasią.”  Deja, dirbant vaistinėje tokiems palinkėjimams išsipildyti nelemta 🥴 Tačiau aš galiu ramiai eiti per pasaulio triukšmą žinant, kad ramybė egzistuoja tik tyloje. Savo tiesas sakau ramiai ir aiškiai, bet ir kitus stengiuosi išklausyti – net ir tuos, kurie kalba nemokšiškai.

Nebūnu priešiškas, su visais stengiuosi palaikyti draugiškus santykius. Su džiaugsmu kuriu planus, su džiaugsmu juos ir įgyvendinu. Nelyginu savęs su niekuo – visada atsiras didesnis ar mažesnis už mane. Stengiuosi būti savimi, bet kartu ir priimu laiko patikrintus patarimus. Nesikremtu dėl nevykusios dienos ir neįvykdomų svajonių – tai sukelia nuovargį. Būnu atsargus, nes pasaulis pilnas klastos. Nepaisant visų klastų, varginančio triūso ir sudužusių svajonių, pasaulis yra gražus.

Artėjančių švenčių proga linkiu jums nenustoti svajoti, gyventi harmoningai, nesikrimsti dėl smulkmenų – VISKAS TĖRA SMULKMENOS 🤓

Nors iki Kalėdų dar liko šiek tiek laiko, manau, kad vis tiek daugelio galvose mintys sukasi apie jas. Startavo Kalėdiniai vakarėliai su išpuoštomis eglutėmis ir aplink jas šokančiais raudonkepuriais žilagalviais Seneliais. O pačiupti už skverno ar timptelėti už barzdos, nori bemaž kiekvienas – ir mažas, ir didelis. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas patirtis apie mistinius dovanų nešėjus. Ir, visgi, jeigu kažkam iš jūsų kyla abejonių apie Kalėdų Senelio egzistavimą, siūlau perskaityti jo laišką ir jį kaip pasaką vakare pasekti savo vaikams, anūkams ir visiems kitiems, kurie niekada nepraranda tikėjimo 🤓

“Brangioji Susy, gavau ir perskaičiau visus tavo ir tavo jaunesniosios sesutės laiškus, kuriuos už jus parašė jūsų mama ir auklė. Taip pat perskaičiau tuos laiškus, kuriuos jūs, maži žmogiukai, parašėte man pačios: jūsų rankelės nerašė raidžių, kurios yra suaugusiųjų abėcėlėje, jūs naudojote tas raides, kurias visi vaikai visose šios žemės šalyse ir žibančiose žvaigždėse naudoja. Kadangi visi mano pagalbininkai Mėnulyje yra vaikai ir jie niekada nenaudoja kitokių raidžių – tik tokias kaip jūsų, – perskaityti fantastiškus tavo ir tavo mažosios sesutės ženklus, kaip tikriausiai supranti, man nebuvo sunku.

Sunkiau buvo perskaityti tuos laiškus, kuriuos jūs padiktavote mamai ir auklei, nes esu užsienietis ir prastai skaitau angliškai. Pamatysite, kad nesuklydau dėl daiktų, kuriuos tu ir tavo mažoji sesutė užsisakėte laiškuose. Vidurnaktį, kai jūs jau miegojote, įlipau per kaminą ir palikau jums visiems dovanų. Pabučiavau jus abi, nes esate mielos mergaitės, gerai išauklėtos, visuomet puikiai elgiatės, jūs tikriausiai esat paklusniausi maži žmogučiai, kuriuos kada nors esu sutikęs.

Tačiau tame laiške, kurį jūs padiktavote, buvo žodžių, kurių iki galo nesupratau, o vieno ar kelių nedidelių užsakymų nepristačiau, nes tų daiktų savo atsargose nebeturėjau. Paskutinį turėtą lėlių virtuvės baldų komplektą išsiunčiau vargšei neturtingai mergaitei į Šiaurinę žvaigždę – į ypač šaltą šalį virš Didžiųjų Grįžulo Ratų.

Mama gali tau parodyti žvaigždę, o tu pasakysi: “Mažoji Snieguole (toks mergaitės vardas), džiaugiuosi, kad gavai tuos baldelius, nes tau jų labiau reikia negu man.” Manau, kad šiuos žodžius Snieguolei turėtum parašyti savo rankyte, kad ji tau galėtų atrašyti. Jeigu tik ištarsi šiuos žodžius, ji tavęs gali ir neišgirsti. Pasistenk, kad tavo laiškas būtų lengvas ir plonas, nes jus skiria didelis atstumas, o pašto paslaugos yra labai brangios.

Tavo mamos laiške yra keli žodžiai, kuriuos ne visai supratau. Perskaičiau tokius žodžius kaip “lėlių pilnas lagaminas”. Ar teisingai supratau? Ateisiu prie tavo virtuvės durų apie devintą valandą ryto, tada man patikslinsi. Tačiau pasirūpink, kad nieko nebūtų prie durų, nes galiu kalbėtis tik su tavimi. Kai suskambės virtuvės durų skambutis, turi užrišti Georgui (namų liokajus) akis ir pasiųsti jį atidaryti durų. Paskui jis turi grįžti į valgomąjį arba tą kambarį, kuriame laikomas porcelianas, ir nusivesti ten virėją. Įspėk Georgą, kad turi eiti ant pirštų galiukų ir negali kalbėtis, nes kitaip vieną gražią dieną mirs. Tuomet nueik į vaikų kambarį, atsistok ant kėdės arba ant auklės lovos ir pridėk ausį prie kalbėjimo vamzdelio, kuris nuvestas į virtuvę. Kai sušvilpsiu į jį, turi pasakyti: “Sveikas atvykęs, Kalėdų Seneli!”. Tuomet tavęs paklausiu, ar užsisakei lagaminą, paklausiu, kokios spalvos lagamino pageidauji. Mama tau padės išsirinkti gražią spalvą, o tuomet turėsi man iki mažiausių smulkmenų papasakoti, kokie daiktai turėtų būti lagamine.

Per daugelį metų susidėliojau šiokį tokį vaizdą apie įvairios paskirties objektus, kuriuose žmonėms suteikiamos kažkokios paslaugos. Ir padariau išvadą – yra tik viena YPATINGOS PASKIRTIES VIETA, kurioje jūs gausite visas (na, gerai, beveik visas) pačias skubiausias, svarbiausias ir neatidėliotinas paslaugas. Koks tai objektas? Žinoma, kad VAISTINĖ.

Nugvelbę maisto papildų, du narkomanai blaškosi, norėdami sužinoti, kas tai per turtas, kiek jis kainuoja, ir kiek už jį galima būtų gauti. 

– Einam į vaistinę, pažiūrėsim ar paklausim, kiek kainuoja. Sužinosim realią kainą. Tada parduosim. 

Gatvėje kalbasi dvi senjorės, kurių vienai susvaigsta galva:

– Užsukime į vaistinę. Ten galima spaudimą pasimatuoti, o jei prireiks, ir pagalbą suteiks 🤓

Ankstus saulėtas rudens rytas. Tik ne visiems jis – saulėtas 🤪 Nes – ankstyvas, o parduotuvėje gėrimų niekas dar neparduoda. Todėl vienintelė galimybė pataisyti sveikatą – vaistinė. 

– Man reikia ko nors stipresnio, pavyzdžiui spirito ar gudobelės tinktūros…

Bet vaistinė teikia ir kitas būtinąsias paslaugas:

– Tai kur man dabar tą dokumentą atsišviesti?

– Einam į vaistinę. Man praeitą kartą ten atšvietė ir net pinigų nepaėmė ☺️

Kalbasi du vyrai: 

– Tai kiek aš tau skolingas už praeitą kartą?

– 10 eurų.

– Bet pas mane tik 100 vienoje vietoje!

– Tai užeikime į vaistinę, ten pasmulkins 😁

Į vaistinę įžengia be perstojo kosinti moteris:

– Man nuo kosulio KĄ NORS.

– Bet jūs taip negražiai kosinate, jums reikia pas gydytoją.

– Aš ką tik iš jo. Paklausė plaučius, sakė, nieko nėra, liepė eiti į vaistinę ir paprašyti KO NORS nuo kosulio…

– Mama, labai noriu į tualetą,- įnirtingai tampo moterį už rankos mažametis.

– Va, vaistinė šalia, užeikim. Ten geros tetos ir dėdės dirba, mus įleis į tualetą.

Karšta liepos mėn. diena. Kvėpuoti nėra kuo, temperatūra pakilusi virš 30 laipsnių. Žmonės, laukdami autobuso, žvalgosi kokio didesnio medelio, kad pasislėptų nuo saulės. Autobusas vėluoja, karštis kyla, o čia kaip tik  prieš akis sušmėžuoja užrašas „vaistinė„:

– Einam, Vytai, į vaistinę palaukti autobuso, nes jau neturiu jėgų stovėti 😔

Bet vasarą keičia ruduo, o rudenį žiema, tada ateina pavasaris, ir vėl vasara. Taigi, ar kausto ledinis šaltis, ar degina kaitri saulė, ar kaip iš kibiro pila lietus, o gal siaučia uraganinis vėjas, vaistinėje VISI ir VISADA ras užuovėją ne tik nuo oro išdaigų, bet ir nuo gyvenimo negandų:

– Ar galite man iškviesti taksi? Tiek prisipirkau visko turguje, kad nepatempiu krepšių, o telefoną namie pamiršau. Aš čia pasėdėsiu, kol taksi atvažiuos…

Netrukus pro akis pražygiuoja moksleiviai, pilnom rankom ir burnom gatvės maisto. Pamatę per langą vaistinėje stovintį vandens aparatą, visi suguža į vidų:

– Ar mes galime atsigerti vandens? O galima įsipilti į gertuvę?

Atsidūstu, nusišypsau ir tariu:

– Žinoma, kad galima. Juk geriau nei coca cola 😇

O mintyse pratęsiu – čia juk VAISTINĖ, čia viskas yra aukščiausiame lygyje 😉

Šio mano rašinėlio atsiradimą išprovokavo vaistinių lankytojai, kurie dėl visų savo negandų ir nuoskaudų įpratę kaltinti kitus. Mano atveju – vaistines ir juose dirbančius žmones. Tai jiems kainos netinka, tai – vaistų, kokių reikia, nėra, tai – kažkokio suš…. recepto iš jų reikalauja, tai – rusiškų vaistų vaistinė neturi, ir t.t. ir pan. Išrėkę savo nepasitenkinimą, jie dar mėgsta pasigirti, kad viską gaus ir viską jiems parduos KITI ir KITUR. Ir kaip jūs manote, kas gi TIE KITI? Ir KUR KITUR?

Turgus

Ne paslaptis, kad tokia stebuklinga vieta – turgus. Jeigu negavai vaistų vaistinėje, yra nemaža tikimybė, kad juos pavyks įsigyti turguje. Ir kainos prieinamos, ir asortimentas nemenkas, ir farmacinė paslauga bus suteikta – nespėsi išvardinti visų sveikatos problemų, kaip tavo rankose atsiras vaistai ir nuo skausmo, ir nuo uždegimo, ir miegui, ir net nuo kovido. Tik ne visi supranta, kad dažnai perka katę maiše. Kas gi patikrins tų įsigytų vaistų tapatybę ar kokybę? Kaip ir kur jie buvo gaminami, kaip ir iš kur gabenami, kaip ir kur laikomi – nėra taip svarbu. Svarbu tai, kad GAVAU. Tačiau nėra ko stebėtis žmonių naivumu ir patiklumu – juk yra tokių, kurie drąsiai vaišinasi sausainiais, paskanintais įmaišytomis narkotinėmis medžiagomis, musmirėmis, įsigytomis interneto platybėse ar Facebook grupėje pasidalintais nuo ligonio atlikusiais vaistais 🤯

Parduotuvės

Bet šį kartą norėčiau paminėti ne tik turgų. Yra ir daugiau įdomių vietelių, kuriose galima įsigyti vaistų. Skirtumas nuo turgaus – vaistai čia parduodami legaliai. Tai – mažmeninės prekybos įmonės, kuriose galioja kitos nei vaistinėse taisyklės. Ir tik todėl, kad vaistų asortimentas nedidelis. Tačiau vaistai juk tie patys, kokius laikome vaistinėse. Pardavinėja juos eilinės pardavėjos, neturinčios jokio supratimo apie vaistų sąveikas ar šalutinį poveikį. Įstatymas draudžia joms teikti bet kokius komentarus apie parduodamus vaistus, tačiau kas uždraus atokaus kaimo gūdumoje dirbančiai pardavėjai pasijusti vaistininke? O ir kaimo žmonės paprasti, vienas kitą pažįstantys, kaip broliai, ir sesės, kaip viena šeima, kuri įpratusi tartis bet kokiais klausimais ir drauge priimti sprendimą. Gaila man farmakotechnikų, kurių statusas pardavėjų atžvilgiu net menkesnis – jie negali vieni savarankiškai dirbti vaistinėje, ne taip, kaip degalinių ar parduotuvių darbuotojai, pardavinėjantys vaistus.

Na, nieko nepadarysi, juk Lietuvoje prastas vaistų prieinamumas, todėl verkiant reikėjo žengti šį žingsnį. Svarbu, kad žmonės laimingi būtų. Ir jeigu klerkai, leidę tokią prekybą, vis dar tiki, jog gelbėja žmoniją nuo perteklinio ir neracionalaus vaistų vartojimo, tai siūlau jiems dažniau apsilankyti ne vaistinėje, o kaimo parduotuvėje.

Farmacinė paslauga ir kiti ypatumai

Teko man apsilankyti tokiame taške vienoje kaimo parduotuvėlėje. Užėjau tikrai ne vaistų pirkti. Prireikė degtukų. Parduotuvėlė, prekiaujanti maisto ir kitomis smulkiomis pramoninėmis prekėmis, įrengta konteineryje. Lankiausi vasarą, todėl viduje buvo ganėtinai šilta. Maisto prekės sudėtos į vitrininius šaldytuvus, pardavėja vėsinasi ventiliatoriumi, viskas puiku. Bet mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už vaistų, išrikiuotų lentynėlėje šalia kasos. Taip gyvenime jau būna, kad batsiuviai pastebi visus batų trūkumus ir nešvarumus, stomatologai – nevalytus ir ėduonies pažeistus dantis, o vaistininkai – visur ir visada mato vaistus 🤓 Staiga užėjo begalinis noras ir man vieną kartelį pabūti vaistų pirkėju, todėl nusprendžiau pažaisti vaistinę. Buvo labai įdomu sužinoti, ar tik vaistinės laikosi teisės aktų reikalavimų, prekiaudamos vaistais, ar ir visi kiti vaistų rinkos dalyviai. Juolab, kad puikiai žinau, jog tokiame taške galiu prašyti tik konkretaus siūlomo vaisto ir nesileisti į ilgas diskusijas apie sveikatą. O mane aptarnaujantis asmuo privalo nieko neklausinėti, o tik paduoti tą vaistą, į kurį rodau pirštu.