Vaistininko užrašai

Nors iki Kalėdų dar liko šiek tiek laiko, manau, kad vis tiek daugelio galvose mintys sukasi apie jas. Startavo Kalėdiniai vakarėliai su išpuoštomis eglutėmis ir aplink jas šokančiais raudonkepuriais žilagalviais Seneliais. O pačiupti už skverno ar timptelėti už barzdos, nori bemaž kiekvienas – ir mažas, ir didelis. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas patirtis apie mistinius dovanų nešėjus. Ir, visgi, jeigu kažkam iš jūsų kyla abejonių apie Kalėdų Senelio egzistavimą, siūlau perskaityti jo laišką ir jį kaip pasaką vakare pasekti savo vaikams, anūkams ir visiems kitiems, kurie niekada nepraranda tikėjimo 🤓

“Brangioji Susy, gavau ir perskaičiau visus tavo ir tavo jaunesniosios sesutės laiškus, kuriuos už jus parašė jūsų mama ir auklė. Taip pat perskaičiau tuos laiškus, kuriuos jūs, maži žmogiukai, parašėte man pačios: jūsų rankelės nerašė raidžių, kurios yra suaugusiųjų abėcėlėje, jūs naudojote tas raides, kurias visi vaikai visose šios žemės šalyse ir žibančiose žvaigždėse naudoja. Kadangi visi mano pagalbininkai Mėnulyje yra vaikai ir jie niekada nenaudoja kitokių raidžių – tik tokias kaip jūsų, – perskaityti fantastiškus tavo ir tavo mažosios sesutės ženklus, kaip tikriausiai supranti, man nebuvo sunku.

Sunkiau buvo perskaityti tuos laiškus, kuriuos jūs padiktavote mamai ir auklei, nes esu užsienietis ir prastai skaitau angliškai. Pamatysite, kad nesuklydau dėl daiktų, kuriuos tu ir tavo mažoji sesutė užsisakėte laiškuose. Vidurnaktį, kai jūs jau miegojote, įlipau per kaminą ir palikau jums visiems dovanų. Pabučiavau jus abi, nes esate mielos mergaitės, gerai išauklėtos, visuomet puikiai elgiatės, jūs tikriausiai esat paklusniausi maži žmogučiai, kuriuos kada nors esu sutikęs.

Tačiau tame laiške, kurį jūs padiktavote, buvo žodžių, kurių iki galo nesupratau, o vieno ar kelių nedidelių užsakymų nepristačiau, nes tų daiktų savo atsargose nebeturėjau. Paskutinį turėtą lėlių virtuvės baldų komplektą išsiunčiau vargšei neturtingai mergaitei į Šiaurinę žvaigždę – į ypač šaltą šalį virš Didžiųjų Grįžulo Ratų.

Mama gali tau parodyti žvaigždę, o tu pasakysi: “Mažoji Snieguole (toks mergaitės vardas), džiaugiuosi, kad gavai tuos baldelius, nes tau jų labiau reikia negu man.” Manau, kad šiuos žodžius Snieguolei turėtum parašyti savo rankyte, kad ji tau galėtų atrašyti. Jeigu tik ištarsi šiuos žodžius, ji tavęs gali ir neišgirsti. Pasistenk, kad tavo laiškas būtų lengvas ir plonas, nes jus skiria didelis atstumas, o pašto paslaugos yra labai brangios.

Tavo mamos laiške yra keli žodžiai, kuriuos ne visai supratau. Perskaičiau tokius žodžius kaip “lėlių pilnas lagaminas”. Ar teisingai supratau? Ateisiu prie tavo virtuvės durų apie devintą valandą ryto, tada man patikslinsi. Tačiau pasirūpink, kad nieko nebūtų prie durų, nes galiu kalbėtis tik su tavimi. Kai suskambės virtuvės durų skambutis, turi užrišti Georgui (namų liokajus) akis ir pasiųsti jį atidaryti durų. Paskui jis turi grįžti į valgomąjį arba tą kambarį, kuriame laikomas porcelianas, ir nusivesti ten virėją. Įspėk Georgą, kad turi eiti ant pirštų galiukų ir negali kalbėtis, nes kitaip vieną gražią dieną mirs. Tuomet nueik į vaikų kambarį, atsistok ant kėdės arba ant auklės lovos ir pridėk ausį prie kalbėjimo vamzdelio, kuris nuvestas į virtuvę. Kai sušvilpsiu į jį, turi pasakyti: “Sveikas atvykęs, Kalėdų Seneli!”. Tuomet tavęs paklausiu, ar užsisakei lagaminą, paklausiu, kokios spalvos lagamino pageidauji. Mama tau padės išsirinkti gražią spalvą, o tuomet turėsi man iki mažiausių smulkmenų papasakoti, kokie daiktai turėtų būti lagamine.

Tuomet turėsi nueiti į biblioteką ir paprašyti Georgo uždaryti visas duris, vedančias į vestibiulį, ir visi turės kurį laiką tyliai pabūti. Iškeliausiu į Mėnulį atgabenti visų daiktų, o po kelių akimirkų sugrįšiu per kaminą ir nusileisiu į vestibiulyje esantį židinį, nes pati supranti, kad negaliu per kaminą su lagaminu nusileisti į vaikų kambarį. Žinoma, nusileisiu tik jeigu rasiu lagaminą, kurio pageidauji.

Jūs galite kalbėtis, jeigu norite, kol išgirsite mano žingsnius vestibiulyje. Tada turėsi paprašyti visų nutilti kuriam laikui – tol, kol vėl pradingsiu per kaminą. Gali būti, kad mano žingsnių neišgirsi, tuomet turi prieiti prie valgomojo durų, pažvelgti pro jas ir netrukus išvysi daiktus, apie kuriuos svajojai, po svetainėje stovinčiu pianinu, nes ten juos paliksiu.

Jeigu prineščiau sniego į vestibiulį, turi paprašyti Georgo, kad sušluotų jį į židinį, nes pats tokiems reikalams neturiu laiko. Georgas turėtų naudoti ne šluotą, o skepetą, nes kitaip vieną gražią dieną mirs. Patikrink, ar Georgas viską gerai padarė, kad jo neištiktų bėda. Jeigu palikčiau dėmių ant marmurinių grindų, Georgas neturėtų naudoti pemzos joms pašalinti. Tegu jos lieka ir primena apie mano apsilankymą. Kai pažvelgsi į dėmes ar kam nors jas parodysi, tegu jos primena, kad esi miela maža mergaitė. O kai išdykausi ir kas nors bakstels į seno gero Kalėdų Senelio paliktus pėdsakus ant marmurinių grindų, ką pasakysi, mieloji? Dabar turiu sudie, tačiau netrukus nusileisiu į Žemę ir paskambinsiu į tavo virtuvės duris.

Geriausi linkėjimai nuo Kalėdų Senelio, kurį žmonės kartais vadina Žmogumi Mėnulyje.”

Visgi, jeigu kažkam įdomu, galiu pristatyti ir šio nuostabaus laiško tikrąjį autorių. Tai daugeliui gerai pažįstamas rašytojas Markas Tvenas.