Vaistininko užrašai

Kaip čia taip atsitiko, kad pastaruoju metu tiek negerovių išryškėjo vaistininkų darbe? Iš tikrųjų, tai labai džiaugiuosi, kad apie visas vaistininkų bei jų padėjėjų problemas dabar jau viešai kalbu ne tik aš, bet ir kiti mano kolegos. Neskaitant asmeninių buvusio SAM ministro A. Verygos interesų (artėja rinkimai), problemų išviešinimas jo Facebook paskyroje, galbūt, pasitarnaus ne tik eksministro tolimesnei politinei karjerai, bet ir geresniam vaistininkų darbo aplinkos sukūrimui.

Netikėtai dienos šviesą išvydę ir visuomenės teismui pateikti el. laiškai, sukurpti krautuvininkų ir jų pakalikų atskleidė, kokioje aplinkoje mums tenka dirbti, kokie užkulisiniai žaidimai organizuojami vaistinėse, siekiant vienintelio tikslo – pasipelnymo eilinių piliečių sąskaita. Išviešinti juodieji smulkiųjų niekšelių darbeliai atskleidė jų darbo metodus ir manipuliacijas, kurių vykdymui tyliai pasitelkiami samdomi vaistinių darbuotojai. Iškeltos problemos plačiai nuskambėjo ne tik internetinėje erdvėje, spaudoje, bet ir televizijoje. 

Deja, pasirodė pavienių kolegų komentarų, kuriuose teigiama, kad diskusijos nėra reikalingos, nes niekas neverčia pardavinėti tai, ko nenori, niekas nebaudžia už tai, kad kažko nepardavei, nei vieno neišmeta dėl to iš darbo ir t.t. Drįsčiau paprieštarauti, jog tema neaktuali ir neverta platesnių diskusijų.

Save laikau aukštos kvalifikacijos specialistu, todėl manau, kad ne krautuvininkų kompetencijoje nurodinėti, kam, kada ir kokiu atveju turiu siūlyti tam tikras vaistinės prekes. Taip, galbūt, šiandieną už savo netradicinį požiūrį į pardavimų skatinimą aš ir nebūsiu atleistas, tačiau nežinau, kas bus po metų, kitų. Nežinau, kokio gilumo įtūpstu mūsų seimūnai ir ministeriai lenksis prieš krautuvininkus, nežinau, kokias laisves priimant ir atleidžiant darbuotojus  jiems suteiks nauji teisės aktai ar senų papildymai/pataisymai. Todėl apie visus susidariusius pūlinius reikia šnekėti čia ir dabar. Beje, jau ir šiandien galėčiau papasakoti apie man žinomus atvejus, kai krautuvininkas susidorojo su savo darbuotoju. Darbuotojas atleistas “abipusiu” susitarimu, prieš tai savo parašu patvirtinant, kad neatskleis atleidimo aplinkybių (taip esą bus geriau abiem pusėms). Finale – graži pabaiga statistikai.

O susidorojimo būdų yra daug. Ne visi esame vienodai stiprūs psichologiškai. Ne visiems yra malonūs nuolatiniai vadybininkų – pakalikų ir rudnosiukų priekaištai dėl nevykdomų reikalavimų. Ne visiems malonu matyti prieš akis mosuojamus lapus, kuriuose atsispindi tavo ir kitų kolegų pardavimų ataskaitų rezultatai. Ne visų nervai atlaiko psichologinį terorą, mobingą, pakeltą balso toną, pagrūmojimą ar žeminimą, koks esi nevykęs, nes tu – negali, o kiti gali pasiekti puikių rezultatų. Kaip žinia – kokie rezultatai, tokia ir alga.

Manau, kad esu stiprus žmogus ir nekreipiu dėmesio į pakalikų reikalavimus bei priekaištus. Tačiau jų vizitai (dažnai – netikėti) tikrai nenuteikia manęs produktyviam darbui. Anaiptol, sukelia pyktį, sugadina nuotaiką, sukelia minčių chaosą ir laikiną nepasitenkinimą savo darbu. Po tokių pokalbių kurį laiką bandai save susirankioti, kad vėl galėtum draugiškai ir maloniai bendrauti su klientais. Juk priėmus neteisingą ar nenuoširdų sprendimą kliento atžvilgiu, jis visada vėliau kaltins tave, o ne krautuvininką.

Prisimenu, kai prieš daugel metų nepastebimai įsprūdęs į vaistinę regiono pakalikas, atsistojo į kampą ir stebėjo mus, vaistinės darbuotojus, kaip ir ką mes siūlome. Tada priėjo prie manęs ir atskaitė ilgą moralą, kodėl pardaviau NE TĄ TEPALĄ, nes jis – NENAUDINGAS ĮMONEI. Jam gi nelemta suprasti, kad tepalas venoms nėra  tapatus tepalui sąnariams. Taigi, atkirtau jam, kad važiuotų pas savo VALDOVUS su komerciniu pasiūlymu: “Laikykite savo tinklo vaistinėse tik JUMS NAUDINGAS PREKES ir nereikės pergyventi dėl NE TŲ parduotų prekių.” Tame tinkle neišdirbau nė pusės metų ir jį palikau, bet…įbridau į kitą pelkę po kitu gyvatės ženklu…

Taigi, kalbėti reikia DAUG, ATVIRAI IR APIE VISKĄ. Apie tai, kaip krautuvininkai tavimi bando pasinaudoti parduodant jiems naudingas prekes, kaip šantažuoja dėl didesnio plano, pelno, kaip įpareigoja  susirasti kolegą, kuris tave išleistų atostogų, apie asmenybės menkinimą kitų akivaizdoje, apie darbo krūvį ir visus kitus sopulius, apie kuriuos mums uždrausta kalbėti.

Jeigu ir toliau tylėsime ir nuolankiai klausysime nesibaigiančio krautuvininkų pageidavimų koncerto, tai netruks ateiti laikas, kai už tą patį atlyginimą dirbsime daugiau, o atostogų turėsime mažiau.