Mano dienoraštis 
0Mūsų kasdienybė…
– Rameval duok!
– Ar lašų norėsit?
– RAMEVAL sakau.
– Kapsulių ar lašų?
– MAN TRĄŠŲ NEREIKIA!
Aš tai žinau, kad jam trąšų nereikia, bet ar jis pats žino, kad ne į “Žalią stotelę” atėjo apsipirkti.
– Galite įsivaizduoti tokį dalyką, kai žmogus geria ir nepasigeria?
– Na, būna, kad geria vandenį ir nepasigeria. Arba pieną🥛
– Tai va, gėriau gėriau aš svečiuose, galvojau, atsipalaiduosiu nuo įtemptos dienos rūpesčių. Išgėriau puslitrį – ir nieko. Galvoju, oho, koks atsparus pasidariau. Dar šiek tiek išgėriau. Vis tiek – nieko. Pasiimu butelį, pavartau, ogi ten – bealkoholinis 🤯 Matot, prie ko Veryga privedė…
Galiu jam paprieštarauti, bet jis jau išėjo…
Įeina nenusakomo amžiaus vyriškis ir priėjęs prie manęs ištiesia popieriaus lapelį. Na, prie lapelių mes įpratę, tai per daug nenustembu. Bet kai pradedu skaityti, šypteliu: “4 pūslės alaus ir viena bonka degtinės…PIN 4782”. Klausiu, ar čia tikrai man tas lapelis skirtas? Sako: “Tai jeigu duodu, tai – taip”. Hmm, galvoju, ką čia jam dabar iškrėtus 🤪 Padedu ant prekystalio 4 pūsles natrio chlorido po 500 ml infuzijoms ir vieną bonkelę salicilo spirito. Pažiūrėjo į mane įtariu žvilgsniu ir klausia:
– Kam čia jai reikia tokių nesąmonių?
– O čia tikrai JOS surašytas raštelis?
Čiupo jis iš manęs tą savo lapelį, pradėjo skaityti garsiai, po kelių ištartų žodžių – jau tyliai, o kai suprato, kad čia jo prekės, išgaravo iš vaistinės kaip kamparas. Iš to streso žmogus gal net svarbių vaistų neparneš namo 🙃 Gal ir nereikėjo taip juokauti… Bet, liaudies išmintis sako: Kartais, kai negaunate, ko norėjote, tampa geriausiu dalyku, koks tik galėjo nutikti.
– Gelbėkite mane!
– Nuo ko? Lyg ir niekas jūsų nesiveja.
– Nežinau, kas darosi – šonkauliai pakilę, nei nusiraugėt galiu, nei nusiperst 💩
Staiga suprantu, kad turiu suktis labai sparčiai, nes gali įvykti sprogimas tiesiog ČIA ir DABAR 🧨💣 💩💩💩
– Man sloga. Reikia Ospamokso.
– Tikrai nereikia.
– O aš sakau, kad reikia. Tai niekaip?
– Pirma, reikia recepto, antra – Ospamokso jums tikrai nereikia.
– Tai neduosit?
– Ne.
– Tai tada VISOGERO. IKI KITO SNARGLIO!
Dar tokio atsisveikinimo negirdėjau 🤧 Reiks įtraukti į mano Įdomybių sąrašą 🗒
Nespėju užsirašyti, kaip į vaistinę įlekia blogai nusiteikusi dama.
– Internetinis užsakymas!
– Koks numeris?
– Ten 10 vnt. Senos lapų arbatos!
– Numeris?,- matau, kad klientė labai nerami, todėl skubu atiduoti jos užsakymą.
Nervingai čiumpa pakuotę ir skuba link išėjimo. Bet pakeliui prigriebia akcijinio tepalo pakuotę ir grįžta atgalios:
– Kokia kaina?
– 6 eurai.
– Ne to klausiu. Kokia kaina?
– 6 eurai.
– Kokia kaina BE AKCIJOS?
– 8 eurai.
Nusiperka ji tepalą, nervingai išlupa iš dėžutės ir meta prieš mane ant prekystalio tuščią pakuotę, sakydama: “Susirinkite šiukšles!” O kita klientė, stebėjusi visą mizansceną nuo pradžių, kai tik anoji klientė atsiėmė Senos lapų arbatą, tarė: “Visas smegenis jau prašiko. Ir dar negana 🫢” O aš pakeičiu pirminę savo nuomonę – visai ji NE DAMA 🧟♀️
Bet darbo diena dar nesibaigia. Perka moteriškė vaistus. Pasakau sumą, ji paduoda pinigus, aš – grąžą – 25 EUR, ji pasiima tik 5 EUR, o 20 eurų lieka gulėti. Sakau, “Paimkite grąžą.” Ji negirdi, kuičiasi krepšyje. Bet atkunta už jos nugaros stovinti kita moteriškė: “Neima, vadinasi, tavo. Paimk ir džiaukis.”
Žmonės, mielieji, tai jūs tikrai įsivaizduojate, kad vaistinėse dirba sukčiai ir aferistai? Nesvarbu, kad spauda rašo, jog farmacininkai yra korumpuoti, dalyvauja karteliniuose susitarimuose ir visaip kitaip bando apgauti pirkėjus. Nesvarbu, kad kartais jie suklysta ir ne taip atiduoda grąžą. Visko pasitaiko. Bet galiu užtikrinti, kad savo klaidas tuojau pat ir ištaiso. Kita vertus, nieko bloga, jei padarome ką nors gera ir sau.