Vaistininko užrašai

Nors apie originalius ir generinius vaistus nemažai kalbama ir rašoma, tačiau praktika rodo, kad žmonėms vis dar trūksta informacijos. Kiekvieną dieną savo klientams aiškiname apie šių vaistų skirtumus. Ligoniai pasimetę, nes nežino, kas jiems geriausiai tinka, kita vertus, net ir žinodami, nelabai gali rinktis tą geriausią, nes pasirinkimo laisvę dažnai stabdo sveikatos apsaugos ministerijos nurodymai 😕 Nežiūrint į tai, gydytojų ir vaistininkų pareiga dalintis įgytomis žiniomis su visuomene, taigi, šiandien tai ir padarysiu 🙂

Klasifikacija

Vaistus galima suskirstyti į tris rūšis: originalius patentinius, originalius nepatentinius ir generinius.

Originalūs patentiniai vaistai – tai naujų veikliųjų medžiagų preparatai arba jau žinomų veikliųjų medžiagų naujos farmacinės formos ar nauji deriniai. Juos gamina tik vienas gamintojas iki patentinės apsaugos laikotarpio pabaigos, jiems nėra konkurencijos.

Originalūs nepatentiniai vaistai – kurių patentas jau pasibaigęs, todėl yra ir kitų gamintojų, kurie gamina analogiškus (generinius) vaistus.

Generiniai vaistai – originalių vaistų kopijos. Juos gamina daug gamintojų, atsiranda konkurencija, todėl mažėja jų kaina.

Kainų skirtumai

Kodėl taip skiriasi šių vaistų kaina? Naujo vaisto sukūrimas – ilgas ir brangus procesas. Pramonė sukuria dešimtis  tūkstančių naujų medžiagų, kol jų tyrinėtojams pavyksta surasti naują veikliąją medžiagą. 

Klasikiniu pavyzdžiu, kaip ieškoma tokios vaistingosios medžiagos, galima laikyti Paulio Ehrlicho, chemoterapijos kūrėjo, pastangas. Jis XX a. pradžioje ieškojo vaisto nuo ligos, kuri tada siaubte siaubė pasaulį. Ji vienodai kamavo visus – vargšus ir turtuolius, senus ir jaunus, elgetas ir karalius. Milijonai žmonių tapo jos aukomis, buvo pasmerkti kamuotis visą gyvenimą. Nebuvo jokio patikimo vaisto nuo tos amžiaus rykštės – sifilio.

P. Ehrlichas tyrimus pradėjo nuo jau žinomos medžiagos – arseno. Tačiau arsenas – stiprus nuodas, tad P. Ehrlichas bandė sumažinti jo nuodingumą. Tai pavyksta padaryti truputį paveikus preparato cheminę formulę. Mokslininkas kantriai keitė ir keitė molekulę. Tačiau jo pagamintos medžiagos vis dar buvo per daug nuodingos žmonėms. Tik po 606 bandymo jam pavyko pagaminti preparatą, kuris bandant su gyvuliais pasirodė esąs gana nekenksmingas. Pauliui teko jį dar kelis kartus šiek tiek modifikuoti, kol jis iš tikrųjų pasidarė nepavojingas žmogui.

Šiandien reikalavimai medikamentų saugumui daug didesni negu Ehrlicho laikais. Todėl dabar tyrėjui tenka sukurti ir ištirti dešimtis tūkstančių medžiagų, kol vieną iš jų galima rekomenduoti žmonėms, kadangi jos nauda didesnė už vartojimo riziką. Tik tam reikia daug pinigų. Vėliau tas išlaidas reikia susigrąžinti. Pradėjus pardavinėti naująjį vaistą, reikia gauti dar ir pelno, kad farmacijos įmonė galėtų išmokėti atlyginimus darbuotojams ir turėtų lėšų naujiems medikamentams kurti. Galų gale, ji skiria pinigus, be kurių tyrimai apskritai būtų neįmanomi. Ji nori, kad būtų tiriama toliau, kuriami nauji medikamentai. Taigi, didelė pelno dalis skiriama tyrimams tęsti.

Kiekvieną naują medžiagą patentas saugo 20 metų. Pasibaigus šiam terminui, ja kiekvienas gali naudotis laisvai. Tuomet originalaus vaisto kaina krenta žemyn. Pavyzdžiui, preparato nuo diabeto glibenklamido 30 tablečių patentinės apsaugos galiojimo metu kaina buvo daugiau kaip tris kartus didesnė, nei pasibaigus patento galiojimui.

Kaip banga gena bangą, taip sveikatos apsaugos ministerija kuria naujas taisykles ir kepa naujus įstatymus. Kartais atrodo, kad ten vyksta varžybos – kas sukurs kuo daugiau ir kvailesnių įstatymų. 

Nuo liepos mėn. pradžios vėl įsigalios nauja kompensuojamų vaistų skyrimo ir išdavimo tvarka, o paskutinį metų ketvirtį planuojama iš sąrašo išimti sudėtinius vaistus.

Pažadai

2019-01-07 įsigaliojo naujas kompensuojamų vaistų kainynas. Tuomet buvo skelbiama, kad jis pasipildė 138 prekinių vaistų pavadinimais, o tai reiškia, kad Lietuvos pacientams kaskart gerėja vaistų prieinamumas ir jie turi vis didesnį medikamentų pasirinkimą vaistinėje.

Tačiau realybė buvo kitokia. Vaistų pasiekiamumas, deja, liko tik popieriuje. Praktika parodė, kad varginančios reikiamų vaistų paieškos nesibaigė, netgi priešingai, keliauti po vaistines ir ieškoti vaistų tapo gyvenimu būdu 😕Būtent dėl nuolatinio sąrašo kaitaliojimo susidarė vaistų tiekimo problema. Vieni gamintojai nepaskaičiavo, kiek pakuočių jiems reikės, nes į sąrašą pateko pirmą kartą, kiti – sumažino importą dėl nestabilios vaistų politikos, treti – tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių.

Taigi, geresniu gyventojų aprūpinimu vaistais girtis nereikėtų.

Vieni kuria, kiti griauna

Siekiant užtikrinti geresnį kompensuojamųjų vaistų prieinamumą, laikinai ėjusio sveikatos apsaugos ministro pareigas Vytenio Andriukaičio įsakymu buvo patobulinta sudėtinių vaistų įtraukimo į kompensavimo sistemą tvarka. Anksčiau galiojusi tvarka ribojo sudėtinių vaistų kompensavimo galimybes. Todėl pacientai, norėdami pasirinkti jiems patogesnį gydymą, dažniausiai būdavo priversti sudėtinius vaistus įsigyti asmeninėmis lėšomis. Po šio naujai išleisto įsakymo, kompensuojami sudėtiniai vaistai  turėjo greičiau pasiekti ligonius. 

Deja, praėjusiais metais, karaliaujant jau kitam ministrui, į kainyną sunkiau pradėjo patekti sudėtiniai vaistai, skirti širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, todėl net 60% pacientų pirko šioms ligoms gydyti vaistus už pilną kainą. Ir tai darė dėl kelių priežasčių: anksčiau paskirtas gydymas sudėtiniais vaistais buvo efektyvus, gerti vieną tabletę vietoj 3 yra žymiai patogiau bei pašalinių poveikių jaučiama mažiau.

Dvi ar šešios?

Inovatyvus gydymas padeda sukontroliuoti lėtines ligas ir išvengti mirtinų komplikacijų, nes sudėtinius vaistus yra paprasčiau vartoti. Vienoje sudėtinių vaistų tabletėje būna kelios veikliosios medžiagos, todėl nebereikia gerti daugybės skirtingų vaistų. Žinant tai, kad daugeliui pacientų išrašoma ne vienas, ir ne du vaistai, sudėtiniai vaistai yra puiki išeitis. Kuo daugiau tablečių skirta išgerti per dieną, tuo didesnė tikimybė, kad ligonis jų visų neišgers. O gydant sudėtiniais vaistais, užtenka vos vienos ar dviejų tablečių per dieną, todėl ligoniai daug geriau laikosi jiems paskirto gydymo, nepamiršta išgerti tablečių. Tai duoda ne tik gerų gydymo rezultatų, pagerėja išgyvenamumas bei mažėja komplikacijų rizika.

Sudėtiniai vaistai yra reikalingi sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis: diabetu, išemine širdies liga,  širdies nepakankamumu, taip pat persirgusiems miokardo infarktu. Tokie vaistai sukuria pridėtinę vertę sergančiajam, nes paprasčiau yra kontroliuoti ligą, išvengiant brangiai kainuojančių hospitalizacijų.

Mokslo metai baigėsi, knygos ir sąsiuviniai padėti į šalį. Pagaliau atostogos! Moksleiviams 🙂

Smagių ir nepatirtų nuotykių linkiu jiems visiems. O jų tėveliams (arba kažkada būsimiems) siūlau keliolikai minučių atsitraukti nuo ekranų (mobilių telefonų ir kompiuterių), susikaupti ir perskaityti rašinėlį, kupiną liūdesio, vilties ir tikėjimo 🙂

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose.  Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau, kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.

Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas. Valgant savaitgaliais, tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri. Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą “Panelė”. Man liepia netrukdyti.

Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės ir kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.

Sušukau: “Valio!”

Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.

“Valio!”, – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip garsiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.

Kodėl šaukiau “Valio”?

Planai dėl valstybinių vaistinių steigimo įgauna pagreitį, todėl diskusijų šiuo klausimu vis daugėja. Nors daugelis mano kolegų (ir aš tame tarpe) svajoja apie darbą būtent tokioje vaistinėje, ir po šiai dienai nesuprantame, ar jau uždegta žalia šviesa šiam projektui, ar vis dar bandoma jį stabdyti 🤔

Kadangi į mano rankas pateko straipsnis aktualia tema, nutariau jį pagvildenti ir pateikti savo nuomonę.

Valdiška vaistinė – viruso komplikacija?

Kad valstybinėms vaistinėms intensyviai priešinasi didžiųjų vaistinių tinklų savininkai, suprantama, tačiau kodėl į jų gretas lygiuojasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kurio vienas strateginių tikslų buvo ginti asmens laisvę, atstovai?

Buvusio šio instituto prezidento nuomone, valdiškos vaistinės – sunkiausia viruso komplikacija. Komplikacija todėl, kad po naujo įstatymo priėmimo, ligoninės ir poliklinikos vaistinės ne tik parūpins medikamentų ligoninių pacientams – jose vaistų galės nusipirkti bet kas.

Argi eiliniam piliečiui bus blogai, kad jo pasirinkimas bus didesnis? Kodėl reikia taip baimintis naujų žaidėjų? Dėl šio sprendimo, pirmiausia, laimėtų ligonis, vadinasi, visos priemonės yra pateisinamos.

Maxima ar valstybė?

Straipsnyje sakoma, kad nėra puiku, jog šias vaistines valdys ligoninės ir poliklinikos, kurios dažniausiai priklauso valstybei ar savivaldybėms ir ši nuosavybė suteikta gydymo paslaugoms teikti, o ne mažmeninei vaistų prekybai. Tai kodėl dabar tose poliklinikose ir gydymo įstaigose yra įsikūrusios ne viena, ir ne dvi vaistinės? Jau nekalbu apie šalia esančius pastatus – ten dar po dvi – keturias vaistines randame. Argi ligoniai turėtų purkštauti dėl to, kad vaistų įsigijimas jiems taps prieinamesnis ir, galbūt, pigesnis?

Taip, vaistinės susimoka nuomą už patalpas. Tačiau ši vieta – auksinė antilopė, dėl jos vyksta sostų karai, ir laimėtojas būna tik vienas, nebijantis aukštų nuomos kainų, nes galų gale visa tai vis tiek atsiperka su kaupu. Tą žino dabartiniai nuomotojai, todėl visais įmanomais būdais bando sustabdyti šį įsibėgėjantį procesą, nes greičiausiai, jie bus išmesti iš užimamų patalpų.

Paprastam žmogeliui visiškai tas pats, kas bus valdytojas – ar valstybė, ar krautuvininkai, svarbu jo reikiamų vaistų visada būtų 🙂 O jeigu jie bus dar ir pigesni, tai koks skirtumas, kas ir kiek mokės už nuomą?

Apie orą

Orai turi svarbią, kartais tiesioginę įtaką žmonių gyvenimui. Klimato kaita ir kraštutiniai orai (uraganai,  sausros, liūtys) verčia žmones migruoti. Orai veikia žmones ir mažiau drastiškais būdais. Esant kraštutiniams karščiams arba šalčiams, veikiama žmogaus imuninė sistema. Oras taip pat gali įtakoti nuotaikas. Nepaisant to, oras negali turėti tiesioginio poveikio žmogaus darbui ar mokymuisi. Jam įtakos turi tik paties žmogaus požiūris į oro pobūdį – karštį, šaltį ar lietų.

Pirmosios vasaros dienos – saulėtos ir šiltos, todėl mane puikiai nuteikia kūrybai ir geriems darbams 🙂

Apie temperatūrą

Daugelyje naujai besisteigiančių vaistinių jau yra norma įrengti ir kondicionierių. Tai džiugina. Tačiau yra nemažai vaistinių, kuriose karštomis vasaromis dienomis dirbti darosi sudėtinga. Nepaisant vaistinėje vyrančios aukštos temperatūros, darbuotojai priversti į temperatūros registravimo žurnalus rašyti reikiamą, o ne realią temperatūrą ir drėgmę. Kokiu tikslu tuomet pildomi tie žurnalai, kuriuose atsispindi neteisinga informacija? Juolab, kad tas žurnalų pildymas yra niekinis. Ne paslaptis, kad tai vienas iš nykiausių vaistinės darbuotojams privalomų atlikti darbų, todėl dažnai yra užmirštamas ir pildomas tikrai ne kiekvieną dieną ir ne tą pačią valandą. Kai planuojami vidaus auditai ar planiniai vaistinės patikrinimai, arba ateina dirbti naujas vaistinės vadovas, tuomet žurnalai ištraukiami iš po apačios kitų žurnalų ir vienu ypu surašomi duomenys pagal būdingą tam sezonui temperatūrą 🙂 Įdomu, kaip temperatūra registruojama ir kontroliuojama degalinėse ir kitose naujose prekybos vietose, kur prekiaujama vaistais? Ar ten irgi pakabinti higrometrai, kurių parodymus registruoja atsakingas asmuo?

Apie naujoves

Vaistinių tinklai neriasi iš kailio, bandydami privilioti vis daugiau klientų. Vienos vaistinės dalina dovanas, kaip spaudos kioskai kavą (pirk 6 puodelius ir gauk vieną nemokamą), kitos – prašo lankytojų užpildyti anketą apie aptarnavimą ir juos aptarnavusį darbuotoją ir taip dalyvauti loterijoje. Nedalyvauju lažybų žaidimuose (statymuose), tai ir nežinau, gal jau ten siūloma lažintis, kaip smarkiai pabrangs vienas ar kitas vaistas, pvz., per pusę metų 🤔 Farmacijos banginiai galėtų susitarti  tarpusavyje ir surežisuoti statymą (kaip kartais tai daro sportininkai) – taip dar labiau papildytų savo amžinai tuščias kišenes 😄

Yra ir tokių vaistinių, kurios lygiuojasi į Anglijos aukštuomenę ir rengia arbatos popietes, vadindami tai – “Bendruomenės popietė”. Šios popietės tikslas – su bendruomenės nariais pasidalinti sukauptomis žiniomis apie sveikatą, pabendrauti neformalioje aplinkoje. Viskas būtų puiku, jei suteikta informacija ne skatintų įsigyti maisto papildų ar nereceptinių vaistų, o atvirkščiai, šviestų, kad kuo mažiau jų žmonės pirktų. Tačiau temos taip gudriai sudėliotos, kad jose apstu reklamos ir skatinimo įsigyti veiksmingų ir “po ligos taip reikalingų organizmui” vaistinių preparatų ar maisto papildų. O juk farmacijos įstatyme aiškiai parašyta, kad reklamuoti vaistinius preparatus neturi teisės sveikatos priežiūros ir (ar) farmacijos specialistai, teikdami sveikatos priežiūros ar farmacines paslaugas… O norinčių jas teikti tikrai netrūksta, nes tai dar vienas būdas pagerinti savo finansinę padėtį. Keista tik, kad temos numetamos “iš viršaus” su visa smulkiai aprašyta medžiaga ir savo interpretacijų būti jau negali. Neduok, Dieve, pasakysi sakinį, kuris atgrasys klientą nuo pirkimo. O pateikta medžiaga, tikriausiai, ne kartą paredaguota marketingo atstovų ar koučerių, todėl yra įtaigi ir viliojanti.

Cukrinis diabetas – labai sena liga. Ja sirgo jau senovės egiptiečiai bei indai. Jau tada apie šią ligą buvo nemažai žinoma, bet sėkmingai kovoti su ja nesugebėta. Žmonės, susirgę šia liga, senovėje buvo pasmerkti ankstyvai mirčiai.

Diagnozę nustatydavo liežuviu

Diabetiko šlapime yra cukraus. Gydytojai tai žinojo jau senovės laikais. Tada jie negalėjo padaryti tokių sudėtingų laboratorinių tyrimų kaip dabar. Jiems reikėdavo pasikliauti tik savo penkiais pojūčiais. Šlapimo skonį jie nustatydavo liežuviu. Kadangi sergančiojo diabetu šlapimas saldus, taip jie nustatydavo šią ligą. Cukrų šlapime nustatydavo ir kitu būdu: lėkštelę su šlapimu padėdavo netoli skruzdėlyno. Jei tik darbščiosios skruzdėlytės ją tučtuojau apspisdavo, kad pasmaguriautų saldžiuoju gėrimu, diagnozė būdavo aiški 🙂

Pirmieji simptomai 

Padidėjęs cukraus kiekis didina troškulį ir šlapinimąsi. Tai dažnai ir būna pirmieji ligos simptomai. Organizmas stengiasi atsikratyti cukraus, gamindamas daugiau šlapimo. Tačiau tokiu būdu jis netenka daug skysčių. Kūnas išdžiūsta, ima kamuoti troškulys. Ligonis bando jį malšinti daugiau gerdamas, kad kompensuotų vandens trūkumą kūne.

Be to, liga susilpnina ir organizmo apsaugines jėgas. Jį užpuola grybeliai, kuriems ypač patinka gleivinės. Matyt, šie parazitai mėgsta saldžią aplinką 😀 Susijaukia medžiagų apykaita ir tai sukelia ilgalaikius sunkius pažeidimus. Jie dažnai pasireiškia jau ir sergant lengvomis diabeto formomis, kurios būna nepastebėtos, todėl ir negydomos. Pirmiausia pažeidžiamos arterijos. Atsiranda progresuojanti aterosklerozė. Arterijų spindis susiaurėja. Jos praleidžia vis mažiau kraujo. Blogiau maitinami audiniai, kuriuos aprūpina pažeistosios arterijos. Tai ypač akivaizdžiai matosi pažvelgus į kojų pirštus. Čia audiniai apmiršta. Atsiranda nekrozė – vietinių audinių žūtis. Nuo jos ypač nukenčia didieji kojų pirštai. Tokių pokyčių pradžia – nagų pagrindų uždegimai. Jei ligonis, manydamas, kad tai tik nago augimas į vidų, pradės jį krapštyti, į jau apmirusį audinį gali patekti bakterijų. Čia jos ras puikiausią maitinančią terpę, pradės masiškai daugintis ir galiausiai sukels kraujo užkrėtimą.

Dar blogiau, kai liga užpuola mažytes akies tinklainės kraujagysles. Plonytės arterijos čia išvešėja, išleidžia ataugų. Tų ataugų sienelės labai plonos ir lengvai plyšta. Tada išsiliejęs kraujas suardo didelę tinklainės dalį ir žmogus net apanka. Kraujo išsiliejimo ir apakimo galima išvengti, jei laiku bus sunaikintos išvešėjusios kraujagyslės. Tą dabar nesunkiai galima padaryti lazerio spinduliu.

Tykantys pavojai

Cukraligė gali pakenkti ir daugeliui kitų organų. Neuropatijos pavidalu ji užpuola nervus. Liga reiškiasi rankų ir kojų niežėjimu bei tirpimu. Kartu dažnai būna dar ir stiprūs skausmai. Sunkiais atvejais ant kojų padų atsiranda neskausmingų pūlinių. Todėl kiekvienas diabetikas turi reguliariai apžiūrėti savo kojų padus, kad laiku pastebėjęs pūlinius, galėtų juos išsigydyti.

Pasitaiko viduriavimų bei šlapinimosi sutrikimų. Labai dažnai diabetikus kamuoja odos infekcijos, pavyzdžiui furunkulai (šunvotės)ir karbunkulai (piktvotės). Ir tuberkulioze jie suserga dažniau už nesergančius diabetu.

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.