Vaistininko užrašai

Ne veltui yra sakoma: Iš pradžių prašo, paskui, reikalauja ir pagaliau priverčia. Na, mano atveju, labiau tiktų ne priverčia, bet grasina.

– Aš labai blogai jaučiuosi. Duok greičiau širdies lašų! Bet pinigų aš neturiu…

Prieš mane stovėjo apgailėtinai atrodanti žmogysta, kurią kankino abstinencijos požymiai. Įlašinau į stiklinę su vandeniu keliasdešimt lašų ir padaviau, kad apsiramintų. Pačiupo ir nusliūkino į vaistinės kampą. Įsitaisė ant grindų ir pamažu pradėjo glebti. Nesuprasi, ar nuo dozės, ar šiaip, nurimo. Pasisiūliau iškviesti greitąją pagalbą, atsisakė. Sako, man taip būna. Pasnūduriavo keletą minučių ir tyliai pasišalino. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Tiesą sakant, geriau taip, nei su vitaminais kišenėje 😄

Po savaitės vėl pasirodo matyta fizionomija:

– Man laaabai blogai. Duok Relaniumo. Ne? Tada Clonazepamo. Kodėl? Tai ir Xanaxo neduosi?!

– Šiandien ir širdies lašų nemokamai neduosiu

– Šūdas tie tavo lašai. Aš metadoną naudoju. Man reikia ko nors rimčiau.

– Rimčiau tik reabilitacijoj ar priklausomybių centre. 

– Rytoj ten eisiu, o gyventi reikia šiandien.

– Nugalėti blogus įpročius ir priklausomybes taip pat reikia šiandien, o ne rytoj.

– Kokia čia priklausomybė? Man narkotikai kaip tik laisvę suteikia. Susileidžiu ir skrendu. Ar skridai kada nors ant skrendančio kilimo? Nuneša tave ten, kur tik užsimanai…

– Tai kokia čia metadono programa? Dieną – metadonas, o vakare – injekcija ir Aladino kelionė skraidančiu kilimu?

– Iliuzija, o ne programa 😇 Kažkas juk turi pasipinigauti. Gerai, duok tada tris insulininius švirkštus ir injekcinio vandens dėžutę. 

– Insulininių neturiu.

– Nu bl.. ir gaidynas čia 🐔

Pažėrė saują centų, pasigriebė 2 ml švirkštus, ampules ir nurūko. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Kai suskaičiavau centus ir supratau, kad trūksta, jo ir pėdos jau buvo ataušę.

Praėjo dar kelios dienos ir vėl pamačiau prieš akis išnyrant gyvenimo ir priklausomybių išvargintą veidą. Išsitraukia iš krepšio kavos pakelį ir primygtinai reikalauja, kad nupirkčiau už pusę kainos. Kai atsisakau, ištraukia Omega žuvų taukų. Irgi už pusę kainos. Sakau, gal iš manęs išnešei, atkerta, kad savam kieme nevagia. Pamanyk, atrado SAVO kiemą. Kai pareiškiu, kad vogtų prekių man nereikia, iškoneveikia ir išeina. Na, suprantama, kai vartoji narkotikus tiek metų, smegenys taip sunaikinamos, kad sunku įžvelgti asmenybę. O poreikis apkvaišti viską nusveria.

Kitą dieną į vaistinę užsuko pardavėja iš greta įsikūrusios maisto prekių parduotuvės. Nusipirko vaistų ir pasiguodė, kad per narkomanus nėra gyvenimo – vagystės kiekvieną dieną. Neša viską – pradedant kava, baigiant – alkoholiu… Va tau ir SAVAS kiemas.

Ilgai laukti nelaukiamo lankytojo nereikėjo. Šį kartą atsinešė kvepalų ir kremų. Sako, pirk, nes labai reikia pinigų. Vietoj pinigų padaviau jam atspausdintą (pasiruošiau iš anksto, nes tikėjausi, kad vėl ateis) Narkomanų anonimų Dvylikos Žingsnių programą. Ir pasakiau: kai praeisi tuos dvylika žingsnių, tada aš ką nors iš tavęs nupirksiu 😉 Žinau, kad piktnaudžiavimas bet kokiomis medžiagomis sukelia nuotaikos kaitą. Kai jų gauni, nuotaika pagerėja, jei ne – pablogėja. Kaip žinia,  jo nuotaika pablogėjo akimirksniu, todėl pagrasino, kad kitą kartą gausiu dūrį su užkrėstu švirkštu.

O krautuvininkai vis sapalioja, kad mūsų darbo sąlygos nekenksmingos… Kad atostogų per daug turime, kad darbo valandų per mažai dirbame…

Ėjo savaitės, bet agresyvus lankytojas  nesirodė. Gal perdozavo, gal bando žingsniuoti pagal programą.

Maždaug po mėnesio mano ausis pasiekė žinia (juk rajone visi apie visus viską žino 😂), kad nabagą pasiėmė policija ir uždarė už vagystes. 

Ką gi, lauksiu sugrįžtant 🥴