Vaistininko užrašai

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.

Mūsų regėjimą, kaip veiksmą, galime suskirstyti į penkias dalis. Akis padeda mums:

1. Nustatyti daiktų dydį ir formą
2. Skirti spalvas
3. Orientuotis erdvėje
4. Nustatyti atstumą tarp daiktų (ne tik pagal plotį, bet ir pagal gilumą)
5. Skirti šviesą nuo tamsos bei matyti įvairiai apšviestus daiktus

Nors mes normaliai žiūrime abiem akimis ir kiekvienoje susidaro atskiras daikto, į kurį žiūrime, vaizdas, mes matome vieną daiktą. Tai įvyksta todėl, kad abejose akyse susidarę vaizdai smegenyse suliejami į vieną ir mes turime giluminį, reljefinį matymą. Aiškiai matome daikto formą su visais iškilimais ir įdubimais, galime įvertinti nuotolį tarp daiktų pagal plotį ir pagal gilumą. Daiktų nuotolį galima nustatyti ir viena akimi, bet tik pagal plotį, daikto nuotolio įvertinimas pagal gilumą yra netikslus. Pilnavertis giluminis matymas galimas tik žiūrint abiem akimis.

Anksčiausiai atsiradusi ir vėliausiai išnykstanti akies veikla – sugebėjimas jausti šviesos stiprumo skirtumą ir prisitaikyti prie įvairaus apšvietimo. Tai vadinama – adaptacija.

Gebėjimui matyti esant įvairiam apšvietimui padeda periferinė tinklainės dalis. Daug reikšmės tinklainės jautrumui šviesai turi vitamino A kiekis organizme. Jeigu jo mažai – tuoj blogėja adaptacija tamsoje, atsiranda vištakumas. Tokiu atveju žmogus patamsyje visai blogai mato, negali rasti kelio į savo namus 😕

Deja, žmogus nėra tobula būtybė, todėl ir jo sudedamosios dalys kartais išeina iš rikiuotės. Dėl kokių akių  problemų dažniausiai žmonės suka į vaistines?

Konjuktyvitas

Jei nors kartą pabudę jautėtės taip, tarsi kas nors sviedė saują smėlio jums į akis, žinote, kad tai ne tik skausminga, bet ir vaizdas ne koks. Greičiausiai jus užklupo konjuktyvitas. Jis prasideda, kai sudirginama junginė – gleivinė, dengianti akies obuolį ir vidinę akies voko dalį. Sudirginti gali infekcija (virusai ir bakterijos) ar alergija (žiedadulkės, namų dulkės), cheminės medžiagos (chloruotas baseino vanduo) ar patekęs svetimkūnis. Konjuktyvitas labiau paplitęs tarp kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir kontaktinių lęšių nešiotojų. Dažnai jis praeina savaime, bet jei infekcija bakterinė, reikia gydyti antibiotiniais akių lašais, kuriuos paskirs gydytojas.

Simptomai gali pasireikšti vienoje arba abejose akyse: raudoni ar rausvi akių obuoliai, skausmas, niežėjimas ar jausmas, tarsi akys pilno smėlio, išskyros iš akies (gali būti tirštos ir gelsvos, esant bakteriniam konjuktyvitui ir skaidrios, vandeningos, esant virusiniam, dirgiklio sukeltam ar alerginiam konjuktyvitui).

Junginės uždegimo metu vokai pabrinksta, parausta, vokų junginė taip pat parausta, pastorėja, atvertus voką matyti jos klostės. Vokai darosi stori, sunkūs. Iš ryto prabudus sunku atsimerkti, nes vokų kraštai sulipę nuo pūlių, kurie išdžiūvo per naktį. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo greičiau pasveiksite, liga neprasidės kitoje, sveikoje akyje, nesukels komplikacijų ragenoje.

Kad ir kaip norėtųsi, netrinkite akių rankomis. Liesdami akis platinsite infekciją.

Niekada nenaudokite vienadienių kontaktinių lęšių antrą kartą. Laikykitės kontaktinių lęšių plovimo instrukcijos.

Nesidalinkite makiažo priemonėmis. Tas pats pasakytina ir apie akių lašus.

Šluostykite veidą tik savo rankšluosčiu.

Dėvėkite apsauginius akinius baseine.

Didesnė grupė respondentų vaistų ir papildų reklamas ignoruoja arba reklama jiems nedaro jokios įtakos. Smagu žinoti, kad žmonės yra daugiau besidomintys ir išprusę, todėl suvokia, kad ne viskas yra reikalinga ir naudinga, kas reklamuojama 🙂

P.S. kviečiu sudalyvauti naujoje apklausoje apie vaistininkų tatuiruotes.

Patvirtinus naujai stumiamą projektą, gali atsitikti taip, kad tokį užrašą vaistinių vitrinose pamatysime ne tik prie vaistų, bet ir prie vakcinų, tiksliau – prie atliekamų paslaugų.

Seime užregistruotas siūlymas suteikti daugiau galių vaistininkams – jie galėtų atlikti lėtinių ligų valdymo ir profilaktikos programas, biocheminius tyrimus ir skiepijimą.

Sunerimo dėl savigydos?

Šiame projekte teigiama, kad įtvirtinus teisę vaistinėse taikyti prevencinės medicinos pagalbą, diagnostikos metodus ir tyrimus, pacientai būtų skatinami dar labiau rūpintis savo sveikata bei būtų užkertamas kelias savigydai.

Ką turi bendra skiepijimas vaistinėse ir savigyda? Nei dabar (kai nevykdoma vakcinacija), nei ateityje (kai, galbūt, ji bus atliekama) – savigydos procesas nevyksta ir nevyks. Žmogus gi negali pats savarankiškai sugalvoti ir nusipirkti vakciną bei pasiskiepyti namie. Tai apie kokią čia savigydą kalbama? Kaip skiepijimasis vaistinėse gali užkirsti kelią savigydai? Nebent bus sukurta vakcina, kuri padės atsispirti vaistų pirkimo  manijai 🙂

Prekyba vaistais degalinėse, tikriausiai, taip pat buvo sumanyta dėl savigydos mažinimo 🙃

Pavyzdžiai užkrečia

Europos Sąjungos farmacijos grupės duomenimis, profilaktinį skiepijimą ir biocheminius tyrimus leidžiama atlikti kitose ES šalyse: 18 ES šalių vaistinėse nustatomas gliukozės kiekis kraujyje, 17 – vykdomas cholesterolio nustatymas, 13 – vykdoma vakcinacija.

Jungtinėje Karalystėje vaistinė pilnai integruota į pirminės sveikatos priežiūros sistemą, o vaistininkai yra pilnateisiai jos nariai ir dirba greta šeimos gydytojo.

Amerikoje buvo sukurta programa (mokymų ciklas), kuri leido vaistininkams įgyti specifinių įgūdžių, reikalingų pagrindinės informacijos apie skiepus teikimui ir vakcinacijos vykdymui. Ši programa moko imunologijos pagrindų ir sutelkia dėmesį tiek į praktikos įgyvendinimą, tiek ir į teisinius reglamentus, susijusius su vakcinacija.

Sąlygos – nevienodos

Klausimai tiems, kurie suinteresuoti šio projekto patvirtinimu:

1. Ar galima dėti lygybės ženklą tarp Lietuvos ir  kitų, smarkiai pažengusių valstybių? 

2. Ar jau viskas padaryta Lietuvos vaistinėse, kad specialistai jaustųsi kaip Portugalijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse?

3. Ar jau viską šio projekto siūlytojai padarė dėl Lietuvos vaistininkų ir jų padėjėjų: pradėjo mokėti šio darbo vertas algas, sudarė geras darbo sąlygas, teisės aktais nustatė, kad NEGALI VAISTINĖJE DIRBTI VIENAS SPECIALISTAS PAMAINOJE, kuri kartais išsitempia iki 12 valandų, ar garantavo Darbo kodekse numatytas atostogas (NORMALIAS), pietų pertrauką?

Ir svarbiausia. Ar mes galime pasigirti tokiomis vaistinės erdvėmis kaip minėtos šalys? Kurioje vaistinės vietoje ketinama atlikti šią procedūrą? Ar teko kada gerbiamiems A. Matului, I. Degutienei ir kitiems iniciatoriams lankytis vaistinės patalpose (ne oficinoje, kur dabar aptarnaujami žmonės). Jie, tikriausiai, net neįsivaizduoja, kokioje kvadratinėje erdvėje sukiojasi darbuotojai. Keliuose kvadratiniuose metruose mūsų darbdaviai sugeba įsprausti ir vaistų atsargas, ir seifą, ir šaldytuvą, ir  darbo stalą, ir spintą. Kartais, kad išeiti ar įeiti į taip skambiai vadinamas “atsargų patalpas” tenka arba kėdę patraukti, arba vienas duris uždaryti, kitas atidaryti, jau nekalbu, jei reikia vairuotoją su prekių dėžėm įleisti arba su kolega prasilenkti – turėtų kaip keliuose stovėti ženklas su raudona rodykle, kuriam eismo dalyviui yra suteikiama pirmumo teisė.

O čia pradedama kalbėti apie tokią procedūrą! Ar tie veikėjai suvokia, kad vakcinacija – tai ne gliukozės ar cholesterolio tyrimai!

Grėsmė visuomenei

Prieš vakcinuojant reikia įsitikinti, kad žmogus yra visiškai sveikas skiepijimo metu. Kad jis nekosti ir nesloguoja.

Kas prisiims atsakomybę už galimas pasekmes, jeigu žmogus alergiškas, bet to nežino pats?

Ar po įvykusio anafilaksinio šoko vaistinė bus atsakinga už paciento tolimesnį likimą?

Leidimą skiepijimuisi suteikti turi šeimos gydytojas, žinodamas ne tik paciento ligos istoriją, gretutines ligas, tačiau ir įvertindamas esamą sveikatos būklę. Kaip visa tai galės įvertinti vaistininkas, matydamas žmogų pirmą kartą? Iš akių? O gal paprašys išsižioti ir aaaaaa pasakyti? Ar limfmazgius apčiupinės?

Didžioji dalis žmonių vakcinas toleruoja labai gerai, dalis patiria labai lengvas šalutines reakcijas. Deja, dalis žmonių patiria labai sunkias šalutines reakcijas. Ar ta reakcija žmogų ištiks vaistinėje, ar sveikatos priežiūros įstaigoje, suprantama, yra ne tas pats. 

O pasiūlius akciją du už vieno kainą, žmonėms tikrai gali galvos susisukti, apie galimas pasekmes tuomet jie negalvos.

Kol kas yra daugiau klausimų nei atsakymų 😕

Daugumai žmonių kirmėlės sukelia pasišlykštėjimą. Dar didesnį pasišlykštėjimą turėtų jausti žmogus, sužinojęs, kad kirmėlių yra jo kūne 😮

Askaridės, spalinės ir kaspinuočiai yra labiausiai paplitę mūsų platumose parazitai. Kai kurios kirmėlių rūšys, prieš tapdamos suaugusiais egzemplioriais ir galutinai įsikurdamos žarnyne, atlieka sudėtingą kelionę po visą žmogaus kūną. O žarnyne kirmėlės galų gale suranda “padengtą stalą”. Maistas čia joms jau gatavai suvirškintas, belieka tik ryti.

Spalinės

Vaikystėje, tikriausiai, daugumos iš mūsų žarnose prieglobstį buvo susiradusios spalinės. Tai pats dažniausias ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų parazitinis susirgimas. Požymis, kad jų yra, dažniausiai būna smarkus išangės niežėjimas, kuris labiausiai juntamas naktį. Todėl vaikai blogai išsimiega, būna pavargę, neturi apetito.

Tačiau pačios kirmėlės ne visada aptinkamos iš karto. Dažnai išmatose randamos baltos mažytės, tik 9 – 12 mm ilgio patelės. Tačiau ne visada. Jų buveinė – storoji žarna. Ją jos palieka tik naktį, kad padėtų savo kiaušinėlius ant išangės odos. Tai ir sukelia niežėjimą. Vaikai ima kasytis. Tada kirmėlaičių kiaušinėliai patenka į panages. O kai vaikas įsikiša pirštą į burną, tai praryja ir juos.

Apytaka prasideda plonojoje žarnoje, kur iš kiaušinėlių išsirita kirmėlaitės. Daug mažesni patinėliai ten ir lieka įsitaisę žarnos raukšlėse, laukdami patelių. Šios, po apvaisinimo, su žarnų turiniu keliauja į storąją žarną, patogiai įsitaiso ir ima dėti kiaušinėlius. Apytakos ciklas prasideda iš naujo.

Spalinės nesudaro tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau trikdo miegą ir apetitą. Be to, niekam nėra malonu žinoti, kad tavo viduriuose šeimininkauja šie parazitai 🙂

Askaridės

Askaridės į žmogaus žarnas patenka po ilgos nuotaikingos kelionės 😀

Viskas prasideda nuo kiaušinėlių, kuriuos deda askaridžių patelės. Anksčiau kaimo žmonės išviečių turinį naudodavo laukams tręšti (kartais, beje ir dabar). Jei tarp besinaudojančių išviete kas nors buvo apsikrėtęs tomis kirmėlėmis, tai jų kiaušinėliai patekdavo ant daržovių lapų, salotų ir vaisių. Jų rūpestingai nenuplovus ir valgant žalius, kirmėlių kiaušinėliai patekdavo į burną, o iš jos – į skrandį. Dabar žemdirbiai tręšimui naudoja fabrikuose gaminamas mineralines trąšas. Tačiau užkratas atsiranda kitoje vietoje. Išvykų į gamtą dalyviai ar, šiaip,  prispirti bėdos asmenys, gamtinius reikalus atlikinėja ne tam skirtose vietose, o automobilių stovėjimo aikštelėse, bromoje ar už krūmo parke. Tuomet kirmėlių kiaušinėliai patenka ant bėgiojančių šunų letenų, o iš ten – ant šunų šeimininkų rankų, o nuo ten ir į burną. Taip prasideda kirmėlės kelionė. Aplinkoje drėgnose ir pavėsingose vietose kiaušinėliai gali išgyventi kelerius metus. Žarnyne askaridės gali gyventi apie porą metų.

Kelionė tolima

Kai tik žmogus nuryja kirmėlės kiaušinėlius, skrandyje iš jų išsirita lervos. Iš ten jos patenka į plonąją žarną ir pragręžia jos sieneles. Kraujas perneša jas į kepenis, o iš ten į dešinįjį širdies skilvelį. Mažuoju kraujo apytakos ratu jos patenka į plaučių alveoles. Daugelio neaiškių trumpalaikių plaučių ligų (ypač vaikų) priežastis kaip tik ir yra tokios askaridžių kelionės. Bronchų ir trachėjos mažyčiai virpamieji plaukeliai gabena lervas aukštyn į ryklę. Ten yra didžioji jų persėdimo stotis. Per stemplę šie parazitai keliauja į skrandį ir plonąją žarną. Tai galutinė jų stotis. Per kelias savaites čia lervos tampa lytiškai subrendusiomis askaridėmis. Patelės vėl pradeda dėti kiaušinėlius. Kiekviena patelė per dieną padeda iki 200 000 kiaušinėlių. Apytakos ratas gali prasidėti iš naujo.

Ar skaitėte V. Gėtės romaną “Jaunojo Verterio kančios” ? Tai psichologinis romanas apie dorą jaunuolį, jautrų ir sentimentalų. Vienu metu jis yra laimingas, džiaugiasi gamta ir visu pasauliu, kuris jį supa. Vėliau – pasikeičia: abejoja, ima ne visiškai pasitikėti savimi ir kitais, pradeda pamažu ristis pražūties link.

Laimei, mano herojai ne tokio tragiško likimo kaip jaunasis Verteris, tačiau jo vardą prisiminiau, kai rinkau pavadinimą šios dienos istorijai 🙂

Šiandien daug žmonių galima būti vadinti jaunaisiais verteriais, nes ne visų gyvenimas vien rožėmis klotas.  Tokių rastume ir Maximose, ir statybininkų būryje ar Anglijos ūkiuose. Apie juos tegul rašo kiti. O aš  parašysiu apie dar niekada mano neminėtą grupę žmonių – jaunuomenę, studentiją, kurios desantą į vaistines kasmet išmeta kolegija ir universitetas. 

Laiškas

Pavasaris – tai metas, kai studentai, būsimi vaistininkai ir vaistininkų padėjėjai, užplūsta vaistines su begaliniu noru pasisemti taip jiems reikalingų įgūdžių. Kaip tik šiuo suaktyvėjimo metu mane ir pasiekė vieno studento laiškas, o jame – mažytė išpažintis, tiksliau – patirtis atliekant praktiką vaistinėje. Laiškas – anoniminis, apsidraudžiant nuo piktųjų kardinolų – vadybininkų. Puikiai visa tai suprantu, sudėtinga šiandien ne tik esamiems darbuotojams, bet ir būsimiems – su maištininkais niekas nenori turėti reikalų. Kita vertus, aš rašau ne tam, kad kam nors pakenkčiau, atvirkščiai, kad atskleisčiau neteisybę ir aferas, todėl visi man rašantys galite būti ramūs – jūs visada (jei to norėsite) išliksite INCOGNITO 😎

Dideli lūkesčiai

Kiekvienas studentas, ateidamas atlikti praktikos tikisi pasisemti praktinių įgūdžių bei pasijusti naudingu. Jiems yra sakoma:

“Praktikos metu įgysite visas būtinas žinias, susiesite teoriją su praktika, išmoksite visko, ko neišmokote paskaitose.”

Iš dalies, taip ir yra: paskaitose niekas nemokė kaip karpyti etiketes, dėlioti akcijas, talpiau sukišti į lentynas kuo daugiau prekių ir darbuotis taip, kad būtum mažiau pastebimas nei šešėlis. Tačiau lūkesčiai tai ne tokie. Pirmiausia, studentai norėtų būti supažindinti su vidaus tvarka ir visomis savo darbo funkcijomis. Deja, seka nusivylimas, nes retas vaistininkas imasi to mokyti 😕, – rašo būsimasis specialistas.

Ką šiuo klausimu galėčiau parašyti aš? Pažįstu ne vieną savo kolegą, kuris nuoširdžiai ir kantriai mokė studenčiokus visų būsimų darbų. Man taip pat teko apmokyti ne vieną studentą, mūsų vaistinėje vyravo demokratija ir liberalizmas, todėl studentai patys rinkdavosi, ką jie norėtų vieną ar kitą dieną daryti. Mes juk visi kažkada buvome studentai. Bet žinau ir tokių kolegų, kurie džiaugiasi studentais, nes nuo pečių nukrinta eilė visai neįdomių darbų (akcijos, kainos, prekės, dulkės ir t.t.)

“Kartu su Lietuvos farmacijos darbuotojų profesine sąjunga nerimaujame dėl to, kad šalyje mėginama įteisinti valdiškas vaistines. Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti, kaip toks sprendimas gali paveikti Jūsų profesiją, paskatino kreiptis ir sužinoti Jūsų, mieli vaistinių darbuotojai, nuomonę.”

Labai keistai skambanti išplatinta žinutė ir visiškai neaiškus tos žinutės tikslas – apsaugoti vaistininką ar savo tinklines vaistines nuo papildomos konkurencijos? Ir kam į visą šį reikalą įpainiota profsąjunga? Kas pagrindinis šio skelbimo autorius? Ar tik ne didieji vaistinių tinklai su D. Mikutiene priešakyje? Nuo kada šiems veikėjams parūpo vaistininkas ir jo problemos? 

Ne nuo to galo

Nelabai man suprantamas tas nerimas, kuriuo bandoma prisidengti kreipimosi pradžioje. Mielieji, dėl ko jūs nerimaujate? Ar kad vaistininkai turės didesnį pasirinkimą darbų paieškoje? Ar dėl to, kad valstybinės vaistinės galės pasiūlyti geresnes sąlygas nei siūlote jūs? Ar jūs pergyvenate, kad mus engs ir nesiskaitys? 

Tikriausiai jau neįžengs į rinką blogesnis žaidėjas nei šiuo metu esami. Ir neatsiras didesnių plėšikautojų nei yra dabartiniai. Todėl jeigu nuoširdžiai pergyvenate dėl farmacijos specialistų gerovės, pirmiausiai ką jūs turite padaryti, tai sukurti tokias sąlygas savo darbuotojams, kad jie nesižvalgytų per petį ir neieškotų geriau. O dabar, išplatinote kvailas anketas su dar kvailesniais klausimais. 

Kur jūs buvote ištisus dešimtmečius, kur esate dabar, kai mes šnekame apie įšaldytus atlyginimus, nepanaudotas atostogas ir prievartinius pardavimus? 

Kieno nenoras diskutuoti?

Cituoju:

“Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti”. 

Šitą sakinį mes galėtume skirti pirmiausiai savo tiesioginiams darbdaviams, kurie yra ir kurti, ir akli daugeliui mūsų prašymų. Jūs rašote apie valdžios ignoravimą jūsų atžvilgiu, o kad mes, farmacininkai, esame ignoruojami kasdieną savo darbdavių, jūs to taip ir nepamatėte. Tik kai pradėjo svilti užpakalis, kai susivokėte, kad jūsų pelnui iškilo grėsmė, staiga prisiminėte įrankį, kurio pagalba bandysite įrodyti, kad valstybinės vaistinės yra blogis.

Anketa

Kaip vertinate siūlymą kurti valdiškas vaistines?

Koks būtų mano atsakymas? Puikus siūlymas! Kodėl turėčiau jam nepritarti? Jeigu šiuo metu mano darbdavys yra puikus žmogus, kuriam rūpi jo darbuotojai ir todėl man saugu dirbti pas jį, aš net nesižvalgysiu kitur. Ir tai, kad atsiras naujų vaistinių, manęs visiškai nejaudins. Nejaudinti turėtų ir jo. Deja, šiai dienai tokių šviesuolių nėra daug, taigi, konkurencingesni veikėjai jam nereikalingi. O mums jie tikrai nepamaišys 🙂