Vaistininko užrašai

Reklama vienodai veikia tuos, kurie išrašo vaistus, kurie juos vartoja ir kurie jais prekiauja. Visi jie priklausomi nuo reklamos.

Šį kartą mano straipsnis gimė iš reklaminių leidinių, kurie kas mėnesį tonomis išvežiojami po visas Lietuvos vaistines ir vėliau tonomis iškeliauja į konteinerius arba dūmais pro kaminus. Kai gauname šiuos laikraštukus, per daug dėmesio jiems neskiriu – tik tiek, kad žinočiau, kokios prekės bus populiarios einamą mėnesį ir ko vaistinėje reikėtų turėti daugiau 🤪 Pakeliui prigriebiu ir konkurentų informaciją, kad, reikalui esant, beieškant geriausios kainos, galėčiau klientą nukreipti teisingu keliu. Už tokį elgesį manęs valdžia tikrai nepaglostytų, bet aš, deja, gyvenime vadovaujuosi ne krautuvininkų filosofija ir visada stengiuosi pirkėją nukreipti teisinga linkme ⚖️

Taigi, apie tuos laikraštukus ir juose skleidžiamą informaciją.

Gintarinėje vaistinėje pasiskiepykite nuo gripo (su lojalumo kortele senjorams) 15,99€.

Tas pats ir Camelia vaistinėje: 

Skiepai nuo sezoninio gripo (su Senjoro arba Neįgaliųjų Mažų kainų kortelėmis) 14,99€.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: tiek senjorai, tiek neįgalieji nuo gripo gali pasiskiepyti NEMOKAMAI savo poliklinikose, nes jie patenka į rizikos grupę, todėl nuo gripo  yra vakcinuojami nemokamai 😉

Jei mūsų krautuvininkai būtų nuoširdžios asmenybės, gautų bonusų vien už tai, kad paskelbtų: “Skiepų nuo gripo kaina su lojalumo kortele 15,99/ 14,99. Senjorus ir neįgalius asmenis skiepijame nemokamai!“

Na, bet jeigu neduota dievulio, vadinasi NEDUOTA 😕

Pavarčius tuos mėnesio leidinius, randu ir kitų įdomybių.

PADEDA SUVIRŠKINTI MAISTĄ (Mezym). Vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų.

Ar tikrai visada žinome, kad mums nepakanka virškinimo fermentų? O gal tik dėka įkyrios reklamos mūsų skrandis jau negali pats atlikti savo prigimtinės funkcijos? Bet… Jei yra, kas padeda, tai reikia tik naudotis 😶 O tokių pagalbininkų apstu: vieni produktai padeda nusikakoti, kiti padeda kurį laiką iš viso nekakoti, vieni pilvo nebepūs, kiti padės to pilvo atsikratyti…

Vaistinė Camelia reklamuoja:

– Kur čia galiu palikti?- klausia senjoras, nešinas dviem maximiniais maišais “gėrybių” (ne miško) 💊💉💩

– O ką čia atnešėte?- nors man ir taip jau viskas aišku 🤦‍♂️🤦‍♀️

– Truputį sugedusių vaistų…

– Truputį?! Ar visų daugiabučio kaimynų?

– Koks skirtumas? Privalote priimti!

– Čia tik vaistai?

– O kas dar, jūsų manymu?

– Spėju, kad vaistų čia rasim nedaug…

– Kaip tai? 

– Va, prašau jums dvi dėžutės: į vieną dedate vaistus, į kitą – visą kitą turtą 🧻🦠

– Ką čia prisigalvojate? Nieko aš čia nerūšiuosiu.

– O aš jums tikriausiai panašus į rūšiuotoją?

– Tai bet čia vaistinės, o ne žmonių darbas.

– Mes, vadinasi, ne žmonės?

– Tai ką aš čia turiu rūšiuoti, nesuprantu?

Atsargiai praveriu vieną maišą, kuriame… O dieve, ko tik jame nėra… Na, gal vaistų ir silkės ausų 🤯

– Tai ką čia atnešėte? Matau tik maisto papildus ir namų šiukšles, kurių galite atsikratyti įprastu būdu.

– Jeigu nieko nepriimate, tai viską palieku prie durų. Aš čia pirmyn atgal nesinešiosiu…

Tai sistemos pūlinys, kurio neveikia nei Višnevskio ar Baneocino tepalai, nei jokios kitos priemonės. Tai, ką žmonės įsivaizduoja esant vaistais ir suneša naikinimui į vaistines, toli gražu neprimena NAIKINTINŲ VAISTŲ sąvokos. Šių šiukšlių nešimo į vaistines paūmėjimo negaliu susieti nei su mėnulio pilnatimi, nei su saulės užtemimu, nei su švarinimosi akcija “Darom”, nes procesas vyksta nenutrūkstamai. Jo svarbą suprantame visi – tiek mes, tiek gyventojai. Vieni atsakingai elgiasi ir nemeta vaistų į bendras šiukšles, kiti – pasiraitoję rankoves, atneštas “siuntas” sveria, registruoja, pakuoja ir perduoda estafetę kitiems. Visgi, su taromatais paprasčiau – jeigu tara netinkama grąžinimui, aparatas jos paprasčiausiai nepriima ir pinigų už ją neskaičiuoja. O ir su automatu nepasiginčysi, kodėl nepriima to ar ano. Mes tokių aparatų, deja, neturime 😢 Tiesa, turime vienoje Lietuvos vaistinėje tokį išmanųjį robotą, kuris “bando” atkartoti vaistininko darbą, bet ir jis atliekų nerūšiuoja. O galėtų. Beje, jeigu yra įvestos tam tikrų atliekų kvotos vienam žmogui per metus (pvz., padangų), tai gal ir vaistams reikėtų kažkokių normų? Jeigu būtų leidžiama pristatyti nemokamai 1 kilogramą vaistų per  metus, tikėtina, kad žmonės atsakingiau juos pirktų ir naudotų, taip pat pasistengtų bet kokio šlamšto į bendrą krūvą nemesti.

Neseniai gavau vienos Vaistininko užrašų skaitytojos prašymą kada nors parašyti apie nesveiką konkurenciją. Ji trumpai išsakė savo skaudulius bei leido savo perteiktas mintis panaudoti berašant straipsnelį šia tema. Beje, tema tikrai jautri ir, šiandien, kaip niekad, labai aktuali. Sutinku su kiekvienu jos parašytu žodžiu ✍️

„Vaistinės steigiamos kas keli metrai, tai konkurentai sukasi kaip išmano. Štai, už 5 m esančio kito tinklo kolegės receptinius vaistus dalina be recepto kaip saldainius. Pvz., keturiasdešimtmetis paprašo Nitroglicerino. Prisiprašius asmens kodo, paciento receptų istorijoje nuo 2019 metų nerandu nė vieno “širdinio” recepto. Atsisakau parduoti. Tai jis sako: “Su jumis visada problemos! Jau daug metų visur gaunu! Einu į kitą vaistinę!” Ir neįmanoma išaiškinti, kad aš dirbu atsakingai…O aną dieną panašiu atveju dėl kito rimto vaisto vyrukas pasakė: “Tikra pagarba jums! Nes jūs per tris metus pirma paprašėt recepto. Viską suprantu, bet aš gausiu kitoj vaistinėj”.

Tai čia tik pora pavyzdžių, bet farmacijos įstatymai galioja tik didmiesčiuose. Rajono centre net nebandyk kliento paprašyti dokumento. Išpūs akis ir pareikš, kad pirmą kartą girdi. Visada užtenka atmintinai išberiamo ar ant popiergalio užrašyto asmens kodo… Ir kaip prisibelst į kolegų sąžinę? Juk mes taip diskredituojam vaistininko profesiją, o farmacinės paslaugos (tokia, kokia ji turi būti) iš viso nebelieka.”

Taigi, liūdniausia yra tai, kad tie vadinami konkurentai yra tavo kolegos 🤦‍♂️🤦‍♀️ Tie patys, kurie krimto tuos pačius mokslus, kalė analgino ar vitamino C formules ir tuo pačiu metu dalinosi bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai kas pasikeitė? Kur gi dingo kai kurių kolegų sąžinė, žinios ir profesinė savigarba?

Ar taip nutiko todėl, kad vaistas tapo preke, o vaistininkas – pardavėju? Kiekvienas save gerbiantis ir žinantis savo vertę vaistinės darbuotojas (tiek vaistininkas, tiek jo padėjėjas) piktinasi, kai klientas į jį kreipiasi “pardavėjau”. Deja, pardavėjais mus padarė ne tik krautuvininkai. Prie tokio “įvaizdžio” didele dalimi prisidėjome patys. Farmacininkai turėtų skirtis nuo krautuvininkų savo požiūriu į vaistą. Krautuvininko tikslas yra pelnas. Mūsų tikslas – žmogaus gerovė, jo sveikata. Bet, matyt,  kiekvienas specialistas skirtingai suvokia, už ką jam mokama alga – ar už tam tikros prekės iškišimą, ar už tinkamo vaisto parinkimą bei farmacinės paslaugos suteikimą. Tik nuo asmeninio pasirinkimo priklauso, kurioje pusėje tu stovi pats – verslo ar vaistininkystės. Vaistininkui verslininku šiandien tapti gana lengva. Verslininkui tapti vaistininku noro neužtenka. Tam reikia ne tik mokslo, laiko, bet ir pasišventimo ❤️

Saulėtas rudens rytas visais įmanomais ženklais rodė, jog laukia puiki diena 🤩 Tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, net ir pati ryškiausia saulė negali uždengti mėnulio pilnaties ir kartu su ja besiartinančių pasekmių 🧟‍♂️

Į vaistinę apsiblaususiu veidu įžirgliavo pagyvenęs vyriškis. Jo nusiteikimas nieko gero nežadėjo.

– Ar jau prasidėjo Nelaimės valandos? – tarė jis įsakmiu tonu.

– Taip,- ramiu tonu atsakiau, o mintyse pagalvojau, kad į dangų įžengus mėnulio pilnačiai, Nelaimės valandų skaičius ženkliai viršija Laimės ⏳

– Tai ko neklausiat, kodėl Nelaimės?

– Nes ir taip žinau, kad Laime nepavadinsi nemažėjančios eilės, atšalusios kavos ir gurgiančio pilvo 😢

– Kas tiesa, tai tiesa. Seniau tokio bardako nebuvo. Visos parduotuvės turėjo normalias pietų pertraukas, o vaistinės – sanitarines valandėles. Dabar verslas diktuoja savo sąlygas. Kaip tam eilėraštyje – avinus skerdyklon veda, trata būgnai, odą būgnams duoda patys avinai…

– Tik su piniginiais ženklais 💶 gali nepaisyti kelio ženklų ⛔️❗️O kiek tų piniginių ženklų vaistininko algoj 😬

– Tai pala pala, ką aš čia norėjau nusipirkti? Aaaa, duokite geltonų miltelių žaizdai. Na tų, kse..ksi…žodžiu, seksiformo.

– Seniai jau nėra tų geltonų miltelių, nebent gamybinėje vaistinėje su gydytojo receptu.

– Tai tada baltų miltelių duokite kaip jie ten, streptocidas atrodo vardu.

– Ir šių reikia ieškoti gamybinėje su receptu.

– Joptvaim…Atėjo visokie verygos, dulkiai, ir padarė betvarkę! Prie ruso tokio balagano nebuvo! Šikom į degtukų dėžutes, myžom, atsiprašant, į grietinės stiklainiukus, nes majonezą tik komunistai ir spekuliantai valgė, o dabar, matai, jau taisykles visi nusistatė, netinkama tara jiems! Šikau ir tapšnojau ant jų tų taisyklių. Ir taip gamtą teršiame plastmase…

Tiek periodinė spauda, tiek įvairūs interneto portalai mirga nuo vaistininkų dalinamų patarimų. Vienuose rašoma, kaip saugiai laikyti vaistus namuose, kituose – kaip tuos vaistus saugiai naudoti, dar kituose – kaip reikia gyventi, kad tų vaistų iš viso nereikėtų 🤓 Visuose galima rasti kažką naudingo, prasmingo ar komerciškai naudingo. Kaip ten bebūtų, šiandienos vaistinė daugiau dvelkia komercija nei rūkstančia alchemijos krosnimi ar magiškais kvapais🔮 Ir nors dažnas pilietis vaistinėje linkęs paatvirauti ne tik apie jį užklupusias sveikatos bėdas, bet ir apie džiaugsmus bei kitus gyvenimo malonumus, ne visada jam tai pavyksta. Paradoksas – nors vaistinių Lietuvoje su kiekvienais metais tik daugėja, deja, pokalbiams laiko lieka vis mažiau ir mažiau⏳Šį brangų laiką negailestingai suryja antraeiliai darbai, kuriuos atlikti primygtinai verčia krautuvininkai. Tie darbai visiškai nesusiję su klientų gerove ir sveikatos paslaugų teikimu 😕 Kaip žinia, ligoniams, laiku negavusiems gydytojų specialistų konsultacijų, paskutine viltimi tampa vaistinė. O vaistinių darbuotojai, praradę paskutinę viltį būti suprasti savo vadovų, ne visada tampa vilčių ir norų pildytojais. Užuot savo laiką skyrę patarimams ir konsultacijoms, jie priversti skubėti ne tik dėl to, kad dažnai tenka dirbti vieniems pamainoje, bet ir dėl to, kad šalia pagrindinio darbo jų dar laukia antraeiliai, bet PRIVALOMI darbai (reklama, plakatai, kainų spausdinimai, jų karpymai, dėliojimai, žurnalų pildymai ir dokumentų segiojimai, grindų ir lentynų plovimai (kartais ir langų), gėlynų ravėjimai vasarą 🌺 (ačiū dievui, ne visur) ir sniego atkasinėjimas nuo durų bei druskos barstymas žiemą ❄️) Tai kada gi pakalbėti ir išklausyti? Kartais klientui atrodo, kad žmonių nėra, vadinasi, tu nieko neveiki ir turi marias laiko. Bet ne visada tai būna TIESA. Ne kartą teko išgirsti:

“Daugiau į tą vaistinę neisiu!”

“Kokia (koks) nemaloni (-us) darbuotoja (-jas) ten dirba!”🧟‍♂️

“Manęs net neklausė, ar man reikia visų išrašytų vaistų, net galvos nepakėlė nuo kompiuterio!”👩🏻‍💻

“Anoje vaistinėje tai nieko nepaklausi, visos piktos kaip širšės!”🐝

“Paklausiau, nuo ko tie vaistai, tai atkirto, kad kuo skundžiuosi, nuo to ir parašė”🤦‍♂️

“Klauskite gydytojo, kuris rašo, o ne manęs”

ir t.t. ir pan. Mes nesureikšminame tokių komentarų, nes panašius, tikriausiai, išsako ir apie mūsų vaistinę 🤭 Kartais tai būna tiesa, kartais – ne. Kartais klientas būna piktas ant viso pasaulio, kartais – mes būname pavargę ir išsunkti. O kur dar gamtos išdaigos – lietus, purvas, kruša, mėnulio pilnatis, magnetinės audros ar saulės užtemimas… Vienaip ar kitaip, visa tai veikia 🌓 Tačiau žmogus ir labiausiai atsainioje visuomenėje yra kupinas stebuklo laukimo, paguodos ar patarimo. Todėl pasinaudosiu galimybe ir šiandien duosiu vieną naudingą patarimą.

Gyvenimas – kaip supermarketas, imk viską, ko nori, bet nepamiršk – priekyje kasa. Už viską reikės sumokėti 💶 Tikra tiesa, kaip ir tai, kad nemokamai –  tik sūris pelėkautuose 🐭

Svarbu, kad viskas būtų pasakyta skambiomis frazėmis, tuomet į smulkmenas dėmesį jau nelabai kreipiame. Bet velnias slypi detalėse…

Vienas didžiųjų vaistinių tinklų (vaistinė Camelia) išplatino naujieną, kad Lietuvos paralimpiniam komitetui skyrė finansinę paramą ir kartu, šviesdami visuomenę, sieks mažinti žmonių su negalia patiriamą atskirtį. PAGIRTINA. Taip pat pristatė “naują” lojalumo programą žmonėms, turintiems negalią – numatyta didinti reikalingų prekių prieinamumą mažinant kainas žmonėms su negalia. Visi, kurie taps lojalumo programos nariais, vaistinėse gaus šias nuolaidas: iki 30 proc. maisto papildams, iki 25 proc. – kosmetikai, iki 20 proc. – nereceptiniams vaistams, iki 15 proc. – receptiniams vaistams ir iki 20 proc. kitam asortimentui. NIEKO NAUJA.

Beje, kiekvienas “patrauklus” pasiūlymas, kaip ir šis, turi išimčių – nuolaidos netaikomos prekėms, kurioms taikomos kitos akcijos, nuolaidos ar pasiūlymai. Akcija taikoma administracijos patvirtintam prekių sąrašui, kurį galima rasti vaistinėse. Nuolaidos netaikomos mineraliniam vandeniui, dovanų kuponams, kompensuojamiesiems vaistams ir med. prekėms, perkant su kompensuojamų vaistų receptu. Nuolaidos ir sąlygos administracijos sprendimu gali būti pakeistos.

Tik apie išimtis taip garsiai jau neskelbiama. Dažnu atveju, klientai apie nepriklausančias nuolaidas sužino tik vaistinėje, mokėdami už prekes. Taigi, kaip visada, visą nepasitenkinimą ir rūstybę tenka išjausti vaistinių darbuotojams 😢 Bet ir tai dar ne viskas. 

“Ir gėda, ir bėda”, taria vyriškis, pasislėpęs po masyviais geltonai žaliais polaroidiniais akiniais. “Tai kas nutiko?”, klausiu jo, bet jis kaip užsukamas mechaninis žaisliukas vis kartoja “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…”. Šiek tiek susinervinu, nes matau, kad nei gėdos, nei bėdos aš nepašalinsiu – niekaip nepavyksta užmegzti kontakto – nei akių 👁 (neleidžia veidrodiniai akiniai ), nei jokio kito 🦹🏼‍♀️ “Tai gal pirma apie bėdą?”, ieškau priėjimo. “Ne, pirma apie gėdą. Labai bijau, kad Onutė su manim neišsiskirtų.” “Ir ko jai skirtis?” “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda…” “Dešimtas hemorojaus lygis”, pagalvoju ir staiga suprantu, kad ne tik pagalvojau, bet ir garsiai ištariau 🤭 “Ne, ne, ne taip supratote, man ne hemorojus, man Viagros reikia. O, dieve, ir gėda, ir bėda…” “Gal jau gana tą mantrą kartoti?”, tariu ir apsidžiaugiu, kaip lengvai praslydau su ne kiekvienam suprantama savo pojūčių vertinimo skale 🤓 “Nei čia gėda, nei čia bėda, šiais laikais viskas išsprendžiama, tik va, recepto reikia”. “Parašė man gydytojas elektroninį”. “Puiku, tada jokių bėdų”. Vyriškis nusiperka ir išeina. Po kelių minučių girdžiu: “Ir gėda, ir bėda”. Pakeliu galvą ir prieš save veidrodiniuose akiniuose išvystu nustebusį savo žvilgsnį 🧐 “Nepaklausiau, per kiek laiko man suveiks?” Gavęs atsakymą, tyliai pasišalina. “Vienuoliktas hemorojaus lygis”, tariu mintyse, kai per langą pamatau vėl grįžtantį tą patį vyriškį. “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda”, jau nuo durų girdžiu spėjusią įgrįsti dainelę, bet giliai įkvepiu, suskaičiuoju iki septynių ir ramiai laukiu sekančio klausimo, kurį netrunku išgirsti: “O ar aš jos nesuplėšysiu?” “Ko? Onutės?” Dabar jau aš mintyse kartoju mantrą: “Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – keisti, ką galiu pakeisti ir išminties – tą skirtumą suprasti.” Ir pajuntu, kaip iš mano ramybės ateina gerumas ir ilgalaikė stiprybė 😇 Bet nuraminus savo mintis taip pat svarbu jas vėl sutelkti, todėl ramiai atsakau: “Turėkite drąsos pasikliauti savo protu.” Klientas patenkintas išeina. Kai skaitysite toliau, turbūt, galvosite: “nesąmonė, taip negali būti, čia jau per daug sutirštinta”, bet, deja, nieko neperdedu. Po kelių minučių vėl girdžiu: “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…” Aš žinau, kad kantrybė yra ypatingas bruožas. Pristigę jos, per valandą galime pridaryti tiek klaidų, kad joms ištaisyti prireiks savaičių, todėl įdėmiai klausau. “Ar man šie vaistai nepakenks odai? Girdėjau, kad nuo jų greičiau senėjama. Matote, kokia mano lygi ir graži oda?”, išdidžiai taria vyriškis ir pagaliau nusiima akinius, kad parodytų savo raukšlėtą veidą 😎

LAIKYKIS. LAIKYKIS TVIRTAI. ATSILAIKYK. KANTRYBĖJE GENIALUMAS 😜