Vaistininko užrašai

Žmogaus prigimtis yra gūdi laukinė giria ir niekam neduota jos iki galo pažinti. Net ir Mama nežino tamsiausių savo vaiko paslapčių. Nežiūrint į tai, ji nuolat dalina patarimus savo vaikams. Kartais su humoru, kartais – rimtai. Bet visada – prasmingai 🙂🙃

Dukrai

Vasaros dieną kavinukėje sėdėjo dvi moterys. Jos gėrė atšaldytą arbatą. Viena iš jų – jaunamartė, kita – jos Motina. Moterys kalbėjosi apie vedybas, įsipareigojimus. Senoji pasuko ledukus savo stiklinėje, ramiai pažvelgė į dukrą ir tarė: 

“Nepamiršk savo draugių. Kuo vyresnė tu būsi, tuo svarbesnėmis jos taps. Nesvarbu, kiek stipriai mylėsi savo vyrą ar vaikus, tau vis tiek reikės draugių. Nepamiršk lankytis su jomis pamėgtose vietose dabar ir vėliau, veikti su jomis tai, ką buvote pamėgusios. Tau reikės kitų moterų draugijos. Moterims visada jos reikia.”

Jaunajai tai pasirodė keista. 

“Aš esu ką tik ištekėjusi, ką tik įžengiau į vedusiųjų pasaulį, aš jauna subrendusi moteris, o ne mergaitė, kuriai reikia draugių, mes puikiai sutariame, turėsime šeimą, tai padarys mano gyvenimą pilnaverčiu.”

Bet ji išklausė Motinos ir saugojo ryšius metams bėgant. Kai nemažai metų jau buvo užkloję vieni kitus, ji žinojo:

• Draugės pasaugo mūsų vaikus ir paslaptis 🤱🏻
• Draugės padeda suruošti vaikų vestuves 🎉
• Draugės juokiasi kartu ir tam nereikia ypatingos priežasties 😁
• Draugės duoda patarimus, kartais mes juos priimame, kartais ne 🤔
• Draugės ne visada sako, kad esi teisi, bet, paprastai, tai daro sąžiningai ⚖️
• Draugės ne visada pritaria tavo pasirinkimams, bet jos vis tiek tave myli ❤️
• Draugės padeda surinkti likučius ko nors netekus 🧩
• Draugės išklauso, kai vaikai užgauna širdį 💔
• Draugės išklauso, kai prarandi darbą ar brangų žmogų 🤷‍♀️

Laikas praeina. Gyvenimas prabėga. Atstumai išskiria. Vaikai užauga. Karjeros baigiasi. Darbai ateina ir nueina. Kolegos pamiršta palankumą. Meilė ištuštėja. Bet draugės yra čia, nesvarbu, kiek mylių tarp jūsų.

Sūnui

Sūnau, atmink, kad aš tave labai myliu, ir mano visi įkyrūs patarimai – tai tik mano meilės įrodymas.

Nesitikėk, kad tavo žmona elgsis su tavimi taip, kaip aš. Taip niekada nenutiks – ji tavęs nepagimdė 🤰

Visada pats plauk savo kojines. Vietoj tavęs tai galės padaryti tik skalbimo mašina 🧺

Niekada nesakyk savo žmonai  “Mano mama daro kitaip” 🙅🏻‍♂️, o frazę “Pas mamą šitas buvo skaniau”, užmiršk amžiams 🤐

Nesiskųsk man dėl savo žmonos. Tu pats ją išsirinkai 👩🏻‍🦰

Atstovaudamas krautuvininkų ordą ir grieždamas pirmuoju smuiku, tačiau visiškai nesiorientuojantis realybėje, seimo narys A. Matulas Seime pristatė prieštaringai vertinamą įstatymo projektą, kuris vienaip ar kitaip palies didelę dalį visuomenės.

Vaistinių darbuotojai – ne žmonės?

Vis tik keista, kad tokiais itin specifiniais klausimais, politiko nuomonė yra viršesnė ir svarbesnė už Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbančių specialistų išvadas. Taip pat už nuomonę tų, kurie kasdieną susiduria su esamais ir dar tik laukiančiais iššūkiais. Beje, pasigedau ministro Dulkio išsakytos pozicijos vaistinių darbuotojų naudai. Neišgirdau drąsaus ir motyvuoto komentaro, patvirtinančio, kad vaistinė – ta vieta, kurioje privalo dirbti komanda. Kaip ir gydytojas dirba su slaugytoju, kaip ir odontologas dirba su asistentu. VISUR YRA KOMANDA. Ponas Matulas pareiškė, kad: 

“Vaistininko čia absoliučiai niekas neliečia, jų teisėti lūkesčiai visiškai neliečiami.”

Na, tikrai, kokie tie  vaistininkų lūkesčiai? Oriai, o ne baudžiavos sąlygomis atidirbti, ramiai pavalgyti, nueiti į tualetą, išgerti kavos, minutei prisėsti ir atitrūkti nuo vaistinės lankytojų problemų, jaustis saugiam (vadinasi ne vienam). Argi čia lūkesčiai? O kai jų nėra, tai jie ir neliečiami. Viskas labai paprasta.

Blogas mokinys

Seime save pristatydamas moterų gydytoju ginekologu akušeriu, A. Matulas prisipažįsta, kad nelabai mokėjo priimti gimdymo, nes miestelyje nebuvo gimdymų. Ir kad vėliau jį to išmokė akušerės. O slaugytojas dirbti išmokė farmakotechnikai. Buvo paminėta, kad farmakotechnikė išmokino ir vaistininką. Vadinasi, nebūtina trinti universitetų suolus, kad ko nors išmoktum. Nes tave vėliau išmokys  kiti, nebūtinai studijavę tuos pačius mokslus.

Pristatydamas savo projektą, priminė, kad vaistininkai, kartu su farmakotechnikais eina į kvalifikacijos kėlimo kursus ir renka būtinas valandas, reikalingas licencijai pratęsti. Vadinasi, ir žinios visų vienodos. Bet šis ponas nežino, kokios tai paskaitos 🤣 ir kiek jos duoda naudos farmacijos specialistų tiesioginiame darbe. Naujų vaistų pristatymas ir priminimas apie jau seniai žinomus, pardavimų skatinimas ir praktiniai mokymai, kaip tai padaryti neprideda daugiau kompetencijos darbe. Netgi konferencijų metu pristatytos gydymo naujovės ir vaistų skyrimas pacientams, mūsų praktikoje nėra naudotinas, nes mes neskiriame gydymo lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. Ir ačiū dievui. Nes tai – gydytojų kompetencija.

...Eilinę dieną rojuj
Tu klupdamas eini
Ieškodamas rytojaus...

‎

...Eilinę dieną rojuj
Su ta pačia viltim
Kur skausmas nesustoja
O tu norėtum pasakyt
Kad tik išsilaikyt ant kojų...

‎

skamba Nedos dainos žodžiai mano galvoje laisvą minutę, kai neturiu lankytojų. Kažkas ieško rytojaus, kažkam reikia pagalbos šiandieną, dar kitam tos pagalbos reikėjo jau vakar, kiti – iš viso nesulaukė 🙃

Taigi, eilinė diena rojuj. Kartais užduodu sau klausimą: ar mano darbas vaistinėje yra man Dievo siųstas išbandymas, ar likimo dovana? Pastaruoju metu labiau krypstu į pirmą variantą. 

“Vaistininke, kas man yra? Aš karštai bezdu. Gal kokių vaistų pasiūlysite?”, – nuskamba pagalbos šauksmas vaistinėje.

Išklausius keletą koučerių paskaitų, kurių tema “Farmacinė rinkodara” ar “Pardavimų formulė”, pirmiausia, turėtume susikurti strategiją ir bandyti ją įgyvendinti. O vadovaujantis krautuvininkų reikalavimu pirkimo kvitą pritempti iki 20 €, į pirkinių krepšelį turėtume įmesti vaistažolių arbatos, piliulių virškinimui gerinti, gerųjų bakterijų, kelis vnt. vienkartinių kelnaičių, drėgnų servetėlių, kvepalų buteliuką (gera proga pagerinti jų pardavimus), šaldantį kremą ir vienkartinių kaukių. Pasiekus reikiamą sumą galėtume lengviau atsikvėpti.

Nesinaudojant koučerio ir mentoriaus A. Vietrino įkaltomis tiesomis apie pardavimų strategiją, belieka ramiai ištarti.:

“Bezdėkite sau į sveikatą, kol tas jūsų bezdėjimas netrukdo kitiems🤭 Tikriausiai, čili pipiriukų užvalgėte, tai garas eina 😤 viskas praeina, praeis ir tai.”

Praėjus vienoms šventėms dažnas pradeda laukti naujų. Todėl ne iš vieno vaistinės lankytojo tenka išgirsti: Na, va, praėjo Velykos, dabar lauksime Kalėdų 🙂

Apie vienų švenčių pabaigą byloja faktas, kad žmonės nustojo vaistinėje prašyti dažų kiaušiniams marginti, bei įrodinėti, kad tokia prekė turėtų rasti vietą lentynose 🙄:

– Tai jūs neturite dažų kiaušiniams marginti?! Kokia nesąmonė! Plaukams dažų tai, tikriausiai, turite… Gerai, tada duokite jodo, margancovkės (kalio permanganato) ir zelionkos (brilijantinės žalumos).

Kuo gi panašus didžiųjų švenčių laukimas vaistinėje? Ogi neblėstančia žmonių fantazija ir aštriu humoru. Kai vienas lankytojas paprašė dažų, o kitas – krienų miltelių 😲, aš prisiminiau kitą pernykštį senjorą – humoristą 👴🏻 Pagalvojau, kad nors ir ne tas metų laikas, ne tos šventės, šio mielo dieduko juokeliai turėtų būti (kol dar nepamiršti) suarchyvuoti Vaistininko užrašuose.

Šaltą ir snieguotą gruodžio mėn. rytą į vaistinę įžengė senjoras. Nusipurtė apsnigtą kepurę, patrepsėjo batais ir pamatęs pažliugusio sniego balutes nusistebėjo: Čia aš tiek prinešiau? Negali būti… Mano batai tai švarūs.

Apsidžiaugęs, kad jo batai švarūs, nužingsniavo gilyn į savitarną. Ten palikęs dar daugiau pėdučių 👣, atėjo prie kasos:

– Kūčiukų gal turite?

– 🥴

– Nu tų, su aguonom. Kur užmerkti reikia.

– Aš žinau, kas yra kūčiukai, bet čia juk vaistinė 🥼

– Ar nusikaltimas, kad paklausiau?

– Žinoma, kad ne. Bet patariu geriau nueiti į parduotuvę. Ten bus jums prikepę 🍪

– O tai gal turėsite tų laužomų?

– Kalėdaičių?! 😬

– Ar nusikaltimas, kad …

– Kūčiukų klausimu – į parduotuvę, kalėdaičių – į bažnyčią. Mes dar neprikepėm. Nors ką gali žinoti, gal krautuvininkai lieps ir kūčiukus kepti, ne tik žmones vakcinuoti 👨🏻‍🍳👩‍🍳

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, mane pradėjo kankinti egzistenciniai klausimai. Vienas tokių kilo po  nesibaigiančių straipsnių ir  diskusijų vaistininkų ir farmakotechnikų tema.

Žinojau, kad esu geras žmogus 😀, bet geras žmogus – ne profesija. O aš noriu pakalbėti apie profesiją. Taigi, KAS AŠ ESU dabar, buvęs farmakotechnikas ir esantis vaistininkas. Kurioje pusėje turėčiau būti šiandieną? Manau, kad visi mes, kaip niekad, turėtume būti vienoje barikadų pusėje, kad sugebėtume pasipriešinti krautuvininkų užmačioms.

Apie pradžią

Prieš daugelį metų nusprendžiau studijuoti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti vaistinėje. Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau į P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, farmacijos studijas. Kodėl nestojau į tuometį medicinos institutą? Nes nesijaučiau pakankamai stiprus biologijos srityje, o institute, šalia lietuvių kalbos ir chemijos, laukė ir šis egzaminas. Kadangi viską lėmė bendras egzaminų rodiklis, būtų užtekę gerai pasirodyti lietuvių kalbos ir chemijos egzaminuose, o iš biologijos gauti patį prasčiausią pažymį – ir aš jau kelio tiesiojoje. Taigi, gal viskas būtų išsisprendę ir palankiai, bet toks jau esu žmogus – jeigu jaučiu, kad žinau ne tiek, kiek reikia, nenoriu apsijuokti. Pagalvojau, kad eisiu į priekį mažais žingsneliais: baigsiu aukštesniąją mokyklą, tada įstosiu į aukštąją. Dėl šio sprendimo vėliau teko ne kartą gailėtis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau labai gerais pažymiais 🎉 Vėliau buvo visko 🤭 Studijų metais į save gėriau viską – bandžiau kuo geriau įsisavinti teorines ir praktines žinias, stebėti gerus ir blogus pavyzdžius, daryti išvadas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia.

Pirmieji savarankiški žingsniai

Baigus pirmąsias studijas, tapau vaistininko padėjėju (farmakotechniku). Toliau tęsti mokslų neskubėjau. Vaistinėje niekas netrukdė dirbti savarankiškai. Baigę šią farmacininkų kalvę, buvome labai laukiami. Ne vienas vyresnis kolega vaistinėje pabrėždavo, kad mes esame labai gerai paruošti specialistai, sugebantys gerai dirbti ne tik receptarais (priekyje, su klientais), bet ir stiprūs gamyboje. Buvome universalūs specialistai. Vaistinių buvo nedaug, darbuotojų jose – didelė komanda – kiek pamenu, visos vaistinės gamino vaistus, todėl žmonių reikėjo ir gamyboje, ir fasavime, ir analitiniame darbe, ir prekyboje. Net kasininko etatas vaistinėse buvo – vaistininkas receptaras išrašo popierėlį, su kuriuo klientas eina į kasą apsimokėti už pirkinį. Tada pirkėjas grįžta pasiimti savo lauknešėlio. Taigi, nesijautėme prastesni už vaistininkus.

Signalai

Ilgą laiką dirbome įprastai ir komandoje. Tačiau laikai keitėsi, pamažu artėjo permainos, kurios vėliau įnešė pirmąsias korekcijas išsilavinime. Su šia permainų banga mokslo įstaigos keitė pavadinimus, iš institutų tapo akademijomis, vėliau universitetais, aukštesnės mokyklos tapo kolegijomis, išsilavinimai turėjo atitikti įstaigos pavadinimą. Ankstesniu metu baigę institutus absolventai, automatiškai įgydavo bakalauro laipsnį. Mes, baigę aukštesniąsias mokyklas laipsnių neturėjome, tik specialybes. Norintys išsilyginti studijas ir pasikelti laipsnį, turėjo mokytis toliau. Dažnam darbe netgi buvo pareigybių reikalavimas – bakalauro ar magistro studijos.

Ar daug matėte kosmetikos, avalynės ar drabužių parduotuvių, kuriose dirbtų vienas pardavėjas-konsultantas? Net ir padėvėtų prekių parduotuvėse nepamatysi vieno darbuotojo. Matyt, šiuose prekybiniuose taškuose yra sunkios ir pavojingos darbo sąlygos, o darbas – reikalaujantis ypatingo atidumo ir begalinės atsakomybės, nes vieno asmens ten darbuotis nepaliekama. O ir savininkai, greičiausiai gerai pelnosi iš tokių prekybų, nes kitaip – juk nesamdytų dviejų – penkių ir daugiau darbuotojų.

Krautuvininkų vargai

Visai kitaip yra su vaistinėmis. Jų savininkai jau priartėjo prie skurdo ribos, todėl nenustoja verkti ir reikalauti iš valdžios įvairių formų kompensacijų savo verslams. Darbuotojų trūksta, jų žvalgosi trečiosiose šalyse, esantiems darbuotojams didesnių nei pardavėjams algų mokėti neišgali. Žodžiu, visiškas krachas 🙄 Ir Konkurencijos tarnyba taip negailestingai pasielgė jų atžvilgiu 🤭 O dar kaip tyčia, tie septyniolika metų taip greitai praskriejo, kad nesuspėjo krautuvininkai savo verslo modelio pritaikyti taip, kaip jis veikia normaliame pasaulyje.

Darbo imitavimas

Sveikatos apsaugos ministerija, įstatymų leidėja, taip pat keliolika metų trypčiojo vietoje, vis atidėliodama vieno straipsnio įsigaliojimą, o seimūnai, sėdėdami savo patogiose kėdėse ne vieną kadenciją (vadinasi per 8-16 metų) taip pat nieko apčiuopiamo nenuveikė vaistinių darbuotojų labui. Keista, kad tokia situacija, kokią dabar turime, neverčia raudonuoti Sveikatos reikalų komiteto pirmininko, kuris tame poste sėdi nežinia kiek metų, bet net per centimetrą nepasistūmėjo į priekį. Kaip prieš keliolika metų, taip ir šiandien jis gieda tą pačią dainelę, kaip rykliai tik nori gero… Ar ne laikas pagalvoti apie tai, kad tokiems “veikliems” žmonėms pats laikas užleisti vietą kitiems, kurių mąstymas dar neapkerpėjęs ir jie pasiruošę TIKRAI dirbti Lietuvos piliečiams, ne tik po Seimo koridorius zujantiems krautuvininkams.

Kas yra vaistinė?

Neatmetu ir tokio varianto, kad p. Matulas ir kitos personos, tarnaujančios krautuvininkams ir jų asociacijoms (bet ne žmonėms) net nežino, kuo skiriasi parduotuvė nuo vaistinės. O ir iš kur jiems žinoti, jeigu krautuvininkai pasistengė vaistines ir jų darbuotojus prilyginti parduotuvėms ir pardavėjams. Tik kodėl užmiršo, kad parduotuvėse dirba komanda? Nejau, jų protu, vaistinėse turi būti kitaip?

Galbūt, pasiklydę tarp savo kitų vaikų (norfų, maximų), jie pamiršo, kad vaistinė – tai vieta, kur žmonės ne duoną ir batus perka. Vaistinėje vykdoma farmacinė veikla, apimanti vaistų įsigijimą, laikymą, pardavimą, išdavimą gyventojams, farmacinių paslaugų teikimą, gamybinių vaistų gamybą, kontrolę, išdavimą, farmacinę rūpybą, senų vaistų iš gyventojų priėmimą, jų saugojimą, registravimą, pridavimą naikinimui, receptų saugojimą, naikinimą, falsifikuotų vaistų kontrolę, vakcinaciją ir daugelį kitų ne visų akiai matomų darbų…

Kiekvieną kartą, kai tik parašau straipsnį dėl farmakotechnikų ir vaistininkų darbo po liepos 1 d., vis sau pasižadu, kad daugiau šia tema nerašysiu. O ir ką gi naujo čia galima parašyti? Atrodo, kad viskas, kas tik įmanoma, jau parašyta ir pasakyta 🙄 Tačiau, užtenka išgirsti kvailus pezalus, ir nepajuntu, kaip pirštai patys pradeda po kompiuterio klaviatūrą lakstyti 👨‍💻👩🏻‍💻

Pezalai

Šį kartą sugrįžti prie aktualios temos plėtojimo mane privertė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas.

Pasak jo, nuo liepos 1 dienos įsigaliojant reikalavimui farmakotechnikams dirbti vaistinėse tik kartu su vaistininku, 135 vaistinės Lietuvos regionuose nebegalės tęsti veiklos. Kaip pažymi politikas, mažų miestelių vaistinės neturės galimybės įdarbinti vaistininkų dėl mažų apyvartų ir darbuotojų trūkumo.

Ar tikrai dėl to? Pagrindinė priežastis, tikriausiai – dėl krautuvininkų nenoro mokėti didesnės algos. Jei kažkas mokėtų atitinkamą atlyginimą, nereikėtų skųstis vaistininkų trūkumu.

Gal seimūnas nežino, kad jau dabar krautuvininkai uždaro tas vaistines, kurios neneša pelno. Jiems nereikia laukti, kol bus priimti ar nepriimti tam tikri teisės aktų pakeitimai. Jie stebi situaciją ČIA ir DABAR. Bet šantažui pasirinkta visai nebloga strategija – uždarysime tik po liepos 1 d.

Skirtingi skaičiai

“Ir dabar, pagal surinktus duomenis, gali įvykti taip, kad apie 135 vaistinės mažesniuose miesteliuose, kurių apyvarta yra maža, tiesiog negalės toliau tęsti veiklos, nes nebus šalia galimybės įdarbinti vaistininką, nes arba jų nebus, arba apyvarta vaistinės tokia maža, kad arba privatus, arba tinklinė vaistinė nebus suinteresuota jų išlaikyti. O farmakotechnikai neteks darbo“, – nurodė Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas.

Įdomu būtų sužinoti ir kokie tie surinkti duomenys 🤔 Ar tik ne krautuvininkai juos rinko? O gal Krautuvininkų asociacijos vedlė? Bet remiantis jos duomenimis, kalba eina jau apie 200 vaistinių. Tai kaip yra iš tikrųjų? 

Šantažas kitomis lūpomis

2006 metais Europos Sąjunga priėmė direktyvą, pagal kurią farmakotechnikų veikla turi būti kontroliuojama vaistininkų. Taigi, A. Matulas su kompanija teikia siūlymą, kad “Tiems, kurie baigė farmakotechniko mokslus iki 2006 metų, (…) leisti pabaigti savo veiklą kontroliuojant ją vaistininkui nuotoliniu būdu“ ir pridėjo, kad Lietuvos vaistinės taip dirba jau keletą metų. 

Ar šiuo klausimu taip pat buvo surinkti duomenys, kiek atlikta tokių nuotolinių konsultacijų? Kad nebuvo sulaukta skundų dėl farmakotechnikų darbo, seimūnas suskubo pasisakyti jau anksčiau, bet kad tokie duomenys iš viso nebuvo renkami, nutylėjo… Gal todėl, kad visiškai nesiorientuoja šioje sistemoje? Beje, o farmakotechnikai, įgiję specialybę po 2006 metų jau bus klasifikuojami kitaip? 

“Nes jeigu mes to nepakeisim, nuo liepos 1 dienos šių metų gali būti, kad regionuose užsidarys kai kurios vaistinės”,- kaip darželinukas ar užsispyręs pirmokas kartoja vis tuos pačius žodžius. 

Bet gali būti, kad tos vaistinės ir neužsidarys. Ir dirbs kaip dirbę. Tik krautuvininkai bus priversti padidinti vaistininkams algas arba kaip visam normaliam pasaulyje, įdarbinti du žmones vienoje pamainoje.