Vaistininko užrašai

Daugelis vis dar mėgsta pirki papildų komplektus, kuriuose yra visa puokštė įvairių žmogui naudingų arba visiškai nereikalingų medžiagų. Kai tenka gerti tik vieną tabletę ar kapsulę, viskas yra paprasčiau. Tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nemėgsta tokių papildų, o renkasi atskirus vitaminus, turėtų žinoti keletą svarbių momentų.

Gyvybė ir azotas

Tai – lotyniškų žodžių derinys vita – gyvybė ir amine -azotas, kuris įeina į šias medžiagas. Vėliau buvo nustatyta, kad azotas įeina ne į visų vitaminų sudėtį, tačiau žodis vitaminai jau tapo plačiai vartojamu.

Vitaminus galima suskirstyti į dvi grupes: vandenyje tirpius vitaminus (C ir B kompleksas) ir riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E, K). Tuo tarpu, kai riebaluose tirpūs vitaminai kaupiasi kūno audiniuose, vandenyje tirpūs vitaminai, išskyrus B12, žymesniais kiekiais nesikaupia. 

Riebaluose tirpius vitaminus organizmas gali išsaugoti apie keturis mėnesius, juos perdozavus galima pasiekti toksinę koncentraciją.

Paslėptas vitaminų stygius

Esant slaptam vitaminų stygiui, ima reikštis dirglumas, apetito stoka, nuovargis. Trumpalaikis ir vidutinės trukmės slaptas stygius sutrikdo bendrą savijautą. Ilgalaikis vitaminų trūkumas skatina lėtinių ligų vystymąsi.

Beta – karotinas

Beta – karotinas yra A (retinolio) pirmtakas, randamas augaliniame maiste. Jis priklauso karotinoidais vadinamų junginių šeimai ir suteikia citrusiniams ir geltoniems vaisiams bei daržovėms jiems būdingą spalvą. Jis taip pat randamas tamsiai žaliose lapuotose daržovėse. Beta – karotinas kartais vadinamas A provitaminu, kadangi žmogaus kūne jis paverčiamas į retinolį.

Dažnam rūpi atsakymas į klausimą: ar vitaminai tukina? Ne. Jie neturi kalorijų. Tačiau vitaminų priedai gali turėti keletą kalorijų savo cukriniam dangale. Paprastai šis kiekis yra nežymus.

B kompleksas

Į komplekso sudėtį įeina B1, B2, B6, B12 ir niacinas, pantoteninė rūgštis, folinė rūgštis ir biotinas. Tai yra vandenyje tirpių vitaminų grupė, kurią pastoviai reikia atstatyti dėl jų trumpo buvimo organizme. Nors visi jie priklauso vienai grupei, kiekvienas vitaminas atlieka unikalią, tik jam būdingą funkciją.

Tai, ką mokslininkai manė esant vienu vitaminu B (B surastas ir pavadintas po A), vėliau paaiškėjo, kad tai yra kompleksas vandenyje tirpių vitaminų. Skirtingos dalys imtos žymėti skaičiais ir taip atsirado vitaminai B1, B2 ir kiti.

Vandenyje tirpūs vitaminai absorbuojami ir pasyviai, ir aktyviai, nekaupiami organizme, pakliūna tiesiai į kraujotaką. Jie žymiai greičiau suyra.

Taip tiksliai atpasakoti laidos, kurią neseniai mačiau, man nepavyks, todėl, kas nematė, tikrai rekomenduoju ją pažiūrėti. Diskusija verta jūsų brangaus laiko. Ją pažiūrėti galite internetu per “Laisvės TV” kanalą. O kas neturi galimybių tai padaryti, pabandysiu pristatyti savais žodžiais.

Laidoje buvo diskutuojama apie naują vaistų kompensavimo tvarką, pirmą vaisto paskyrimą ir kuo tas paskyrimas naudingas (visuomenei ar liaudžiai).

Pirmas paskyrimas

Ateina ligonis su pirmu paskyrimu į vaistinę. Pagal vieną iš laidos dalyvių, premjero patarėją sveikatos klausimais P.G.

“nieko tokio neatsitiks, nes visi vaistai yra geri ir veiksmingi, todėl netikėtumų nebus. O jeigu bus, tada irgi nieko tokio, nes galima bus sugrįžti pas gydytoją ir pranešti apie visas atsiradusias blogybes.”

Tada gydytojas pildys visokias ataskaitas, o atsakingos institucijos spręs, ar tą vaistą mesti lauk ir pripažinti kenksmingu, ar palikti.

Kaip pavyks atrinkti ligonius, kuriems iš tikrųjų pasidarė kažkas blogai, o kurie tik šiaip sugudravo, tikėdamiesi pasikeisti vaistą? Kaip pavyks nustatyti, ar vaistas tikrai daro daugiau žalos nei naudos? O dar žinant, kad didesnei daliai ligonių praktiškai visada pasireiškia visi įmanomi šalutiniai reiškiniai, kokie tik nurodyti informaciniame lapelyje 😀, kyla klausimas, ar nenukentės niekuo dėti vaistai?

Ir kas toliau? Gydytojas išrašo antrą pagal pigumą vaistą iš sąrašo🙂 Tai kokia tos naujos tvarkos prasmė?

Pasirinkimo laisvė

Laidoje dalyvavęs šeimos gydytojų asociacijos pirmininkas paklausė sveikatos patarėjo, ar negalima įtraukti į sąrašą dešimt vienos cheminės grupės vaistų ir suteikti jiems valstybės kompensaciją , pvz. 5€. Jeigu vaistas bus brangesnis, žmogus ir sumokės brangiau, neskriausdamas valstybės, tačiau pirks tai, kas jam tinka geriausiai. O jei norės nemokamai, tai ir rinksis tokį, nemokamą. Tačiau nebus jokios prievartos ir nurodymų iš viršaus.

Ką atsakė sveikatos patarėjas?

“Valdžia rūpinasi, kad žmogus išleistų mažiau pinigų ir galėtų nusipirkti vitaminų ar daugiau skirti geresniam maistui ar šildymui. Todėl reikia priversti žmones taupyti, perkant pigiausią.”

Gal geriau išmokykite žmones nepirkti papildų ir taip sutaupyti sveikesniam maistui?

Pagrindinis tikslas 

“Mažinti pacientų priemokas ir padaryti jas stabilias.”

Bet ligoniai, neturėdami pasirinkimo laisvės, perka originalius vaistus, mokėdami pilną kainą ir išleidžia daugiau.

“Taigi, kokia nauda iš naujos tvarkos?”, – paklausė premjero patarėjo žurnalistė.

– Vaistų kainos nekils. Ar tai blogai? Na, pavyzdžiui, jei būtų pasakyta, kad benzino kaina bus 1,10 ir daugiau nekils, ar jūs nebūtumėte laiminga?

– Jei lieptumėte pirkti vienos rūšies benziną, tikrai nebūčiau patenkinta”,- atsakė žurnalistė. 

– Jeigu jūs galite nusipirkti pigesnį daiktą, negi pirksite brangesnį?

– Tikrai ne visada pirkčiau pigesnį.

Ir ji visiškai teisi: nebūtinai turime visada pirkti tik tai, kas pigu.

– Ar priimate senus vaistus? 

– Taip, priimame.

– Ar galiu atnešti?

– Taip, galite drąsiai nešti čia ar į bet kurią kitą vaistinę. 

– Tada atnešiu.

– Gerai, tik nepamirškite pasiimti papildomo maišelio, rūšiuosime kartu, nes vaistinės priima tik vaistus, o jūs linkę sunešti viską, kas tik šauna į galvą – kremus, papildus, tuščius buteliukus, sudužusius gyvsidabrio termometrus ir dar bala žino ką 🙂

Kodėl tai parašiau? Todėl, kad žmonės iš tiesų nežino, ką jie turėtų grąžinti į vaistines. Retai būna, kad atsineštame maišelyje gulėtų kelios pakuotės vaistų, kurie jau nebegalioja, arba, tiesiog, atlikę nuo kito žmogaus, kuriam jau jų nebereikės. Dažniau pamatome kokio nors prekybos centro maišelį, plyštantį nuo visokiausių gėrybių. Tarp tų gėrybių randame ir keletą vaistų 😀, o visa kita…Reikėtų pamatyti! Žinoma, tokie radiniai dažniausiai atkeliauja iš vyresniosios kartos piliečių. Kartais pagalvoji, kad žmogus susimaišė ir vietoj šiukšlių konteinerio, pasinaudojo vaistinės paslaugomis, nes maišelyje randame net panaudotų vatos gabalėlių, kurie buvo naudojami leidžiant vaistus. Arba priskretusių pipečių ar panaudotų vienkartinių pirštinių ir apsauginių kaukių. Taigi, papildai – dar ne pats didžiausias blogis, bet… Niekas nenori knaisiotis po šlamštą, kuriam, galbūt, kokie 50 metų. Todėl bandome auklėti žmones švietimo keliu. Kai esi priverstas atskirti vaistus nuo viso kito, pats nustembi, kiek nedaug pasilieka vaistinėje.

Ką sako statistika?

19,4 tonų – tiek pernai iš gyventojų surinkta pasenusių ar nebereikalingų vaistų. Tai yra net 5 tonomis daugiau nei prieš keletą metų, skelbia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Specialistai džiaugiasi, kad gyventojai atsakingiau rūšiuoja atliekas. Aš kažkodėl manau, kad žmonės ne atsakingiau rūšiuoja, bet vis dar neracionaliai perka ir vartoja, todėl jų nuolat daugėja.

Išlikę įpročiai

Kaupti daiktus – sovietmečio palikimas. Kad tai tiesa, byloja atneštų maišelių turinys. Ten galima rasti buteliukus nuo jodo ar kseroformo miltelių, kurių pagaminimo data, pvz. 1973 metai! Daugelio vaistų pavadinimai parašyti rusų kalba, o kainos net ne litais, o rubliais, tiksliau, kapeikomis, nes vaistai buvo pigūs. Vaistų asortimentas nebuvo platus, tačiau eiliniam susirgimui gydyti, užteko. Labiau buvo vartojami gamybiniai vaistai, kuriuos gamino bene kiekviena vaistinė. Vaistų kaupti gal ir nebuvo populiaru, tačiau kiti įsigyti deficitai dar ir dabar ne pas vieną guli kokiam apdulkėjusiam kampe. Taigi, kaupimas išliko daugelio sąmonėje net ir šiam laikmečiui. 

Naujo sąrašo vaidmuo

Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir nauja kompensuojamų vaistų tvarka, kai vaistų sąrašas nuolat keičiamas. Žmonių baimė likti be įprastų vaistų yra visiškai suprantama. Ne vienas patyrė lengvą šoką, kai naujame sąraše jų vartojamų vaistų neliko. Todėl kitą kartą žmogus jau gudrauja. Jeigu naujam sąraše išliko bent vienas jo mėgstamas vaistas, jis gydytojo prašo išrašyti maksimaliam laikotarpiui, pvz., 6 mėn. Gerai, jei per šį laikotarpį vaistai nesukels jokių šalutinių reakcijų ar neduok dieve, žmogus nepasimirs. Vaistai bus suvartoti sąžiningai ir pagal nurodymus. 

Kita naujovių problema – nuolatinis vaistų trūkumas. Kai sąraše liko tik keli gamintojai, jų siūlomų vaistų visiems nepakanka. Ištisomis savaitėmis vaikščioti po vaistines ir klausinėti, kada jau pagaliau atsiras tie reikalingi vaistai, išbandymas ne menkas. Todėl kitą kartą vėlgi gydytojo prašoma išrašyti kuo ilgesniam laikotarpiui, kad (jei pasiseks)  bent jau pusę metų būtų ramu.

Tikriausiai ši valdžia turi planą – chuliganą įvesti kuo daugiau draudimų. Ir jiems neblogai tai sekasi. Su naujai įvestais draudimais ar apribojimais susiduria ne tik sveikatos priežiūros specialistai, bet ir kitose srityse dirbantys Lietuvos piliečiai. Deja, esame ne visada pajėgūs įrodyti, kad daugelis priimtų sprendimų yra nelogiški ir neigiamai veikiantys gyvenimo kokybę. Apie visus sopulius daugiau kalbame savame rate, kartais aptariame ir viešoje erdvėje ar profsąjungose. Mes, vaistininkai, tikriausiai esame iš prigimties labai tolerantiški ir draugiškai nusiteikę, todėl ir trukdžių darbe sulaukiame daugiausiai. Trumpai sakant – kiek krauna, tiek vežame 😕 Paskutinis malkų vežimas vėl išpiltas prie vaistinės durų – turėsime nuspręsti, kokio gydymo nusipelnė ligonis (jei gydytojas apie tai nepažymės pats). 

Lygtis su daug nežinomųjų

Jeigu tai būtų matematinis uždavinys, gal jį ir lengvai išspręstume. Tačiau uždavinys visiškai nekvepia matematika:

Į vaistinę atėjo klientas x. Jam išrašyti kompensuojamieji vaistai. Kadangi jokio papildomo specialaus įrašo recepte nėra, vaistininkas pasiūlo rinktis vaistą pagal sąrašą. Klientas pigiausio vaisto nenori, nes prieš tai naudojo kito gamintojo vaistą, kuris yra brangesnis. Vaistininkas tokios informacijos neturi. Kokią formulę pritaikyti vaistininkui, kad uždavinys būtų išspręstas teisingai ir:

1. nebūtų pažeistas SA ministro įsakymas  (pagal dabartinį įsakymą privaloma išduoti pigiausią vaistą, esantį kompensuojamųjų vaistų sąraše), jei klientas dievagojasi, kad jam priklauso brangesnis originalus)
2. patenkinti kliento norus ir lūkesčius, išduodant jo anksčiau vartotą preparatą, nors recepte apie tai nepažymėta
3. nediskriminuoti klientų pagal tai, kelintą kartą jis vartoja paskirtą vaistą
4. gydytojui netyčia nepažymėjus, kad vaistas jau buvo vartotas, vis tik išduoti brangesnį.

Šiam uždaviniui išspręsti mes turime lygiai mėnesį. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, tikėtina, mūsų niekas nebaus. Jau pirmomis dienomis kilo daug klausimų, deja, atsakymų laukti nėra kada arba jų tiesiog niekas  nežino. Todėl dažną kartą liekame žmonių pusėje 🙂 

Keista tvarka

Kadangi gyventojų nepavyko priversti gydytis pigiais vaistais geruoju, dabar bus bandoma tai padaryti piktuoju. Gydytojams uždrausta išrašyti, o vaistininkams parduoti brangesnį kompensuojamą vaistą. Nuo kovo 1d., išrašant kompensuojamą vaistą pirmą kartą ar po ilgesnės pertraukos, recepte turi automatiškai atsirasti žyma – pirmas paskyrimas. Deja, realybė kitokia. Kol kas mes vadovaujamės savo valdžios duotais nurodymais. Pavyzdžiui, jei gydytojas neparašė “pirmas paskyrimas”, o paskyrė vaistą pirmą kartą, tai bus jo atsakomybė 🙂 Jei gydytojas nežinojo, kad turi pažymėti, galime parduoti, kaip įprastai. Visgi, turime bandyti parduoti pigiausią analogą. Jeigu kažkuo abejojame, galime elgtis savo nuožiūra (man tai labiausiai patinka 🙂). Elektroniniai receptai taip pat nėra dar tobulai pritaikyti šiam perversmui – informacijos iš viso nėra, arba ją surasti yra ne taip paprasta ir greita kaip norėtųsi. Be to, forminant receptą yra svarbesnių punktų, kuriuos turime sužiūrėti. 

Situacijos absurdiškumas

Renkasi ligonis vaistus pagal sąrašą (ir pigumą). Šalia vienas kito rikiuojasi du gamintojai. Pirmas – pigiausias, antras – 1centu brangesnis. Žmogus nori to “brangesnio”, tačiau aš privalau išduoti vienu centu pigesnį, nes gydytojas parašė pirmas paskyrimas. Negana to, gydytojas ant lapelio pažymėjęs, kad parduoti tą brangesnį (nors žino, kad mes negalime, arba nežino). Kaip pasielgti? Suma rimta, net 0,01€! Kas žalą paskui atlygins? Kadangi, pereinamasis mėnesis, išduodu “brangesnį” ir gaunu daug liaupsių🙂

Dažnai mėgstame pasakyti: “Nu ir tipažas pas mane apsilankė…” O tų tipažų, tikrai užklysta įvairių. Šiandien sugalvojau pažaisti psichologą – mėgėją 😎

Cholerikas

Jis dar vadinamas geltonąja tulžimi. Cholerikai – impulsyvūs. Jiems būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, o emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Jie yra nestabilūs. Tai kažkas panašaus į:

– Duokite ką nors į nosį 10 metų vaikui.

– Galite pabandyti drėkinantį nosies gleivinę purškiamą preparatą.

– Ką čia man purškalus siūlote! Kaip aš jam įpurkšiu?

– Vaikas jau didelis, pats lengvai įsipurkš.

– Gal išprotėjote!!! Aš sau į nosį nieko nelašinu, nepurškiu! Ir vaikui to nedarysiu! Duokite Actifedo tab.

– Bet jas galima vartoti tik vyresniems kaip 12 metų vaikams.

– Jau jūs man neaiškinsite, kas galima, ir kas negalima!

xxx

Apsipirkinėja senjoras vaistinėje, kaip staiga suskamba jo mobilus telefonas. Viena ranka jis ima iš piniginės pinigus, kita gi bando atsiliepti. Šiaip ne taip nuspaudžia mygtuką, bet tuomet pažeria pinigus ant žemės. Tada, aišku, susinervina ir rinkdamas pinigus pagaliau atsiliepia:

– Ko nori? Eik tu nachui, blet!…atsiprašau…Kiek aš skolingas?

Ką galėjau pasakyti šiems klientams? Nebent:

“JEI NESKIRSITE LAIKO SAVO DVASINIAM GYVENIMUI, TAPSITE (jei dar netapote 🙂) IRZLIU, DIRGLIU, GREIT UŽSIPLIESKIANČIU, NEPAJĖGIANČIU SAVĘS KONTROLIUOTI ŽMOGUMI.”

Sangvinikas

Šio tipo žmonės labai greitai randa bendrą kalbą su kitais, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greitai, taip pat greitai jie kinta. Sangviniko mimika bei kalba labai išraiškinga, jausmai – gilūs.

– Čia jūsų vaistai, mokėti nereikia nieko.

– Aš nenoriu už dyką. Padeklamuosiu jums savo eiles…  (deklamuoja)

– Na, puikiai kuriate.

– Negalvokite, kad aš sena. Nesvarbu, kad su sena skrybėle. Man tik 8 metai, nulis juk nesiskaito 😀

– Todėl ir aš jums sakau – mokėti nereikia, nes nulis – nesiskaito 🙂

– Vyras pavargo nuo manęs, tai išleidau pailsėti į sanatoriją. Sakau jam: “Eik ir pagauk kokią undinę.” Likimo ironija: ko nenori, tą ir gauni. Nenorėjau jauno vyro, o gavau. Dabar reikia suktis…

xxx

– Duokite lekspantylio.

– ??? Gal turite galvoje leksotanilį? 

– Nežinau, gal. Miegui reikia.

– Tai – psichotropiniai vaistai. Reikia recepto.

– Kokie čia psichotropai, visas kaimas geria, užtat gerai miegam ir galvos niekam nekvaršinam 🙂

xxx

– Buvau pas gydytoją, kad ji man vaistų išrašytų nuo sąnarių skausmo. Tai ji man siūlo mankštą. Špygą aš jai parodžiau, vaaa toookią 🖕, kokią dar mankštą

Ir man išraiškingais judesiais palei nosį suraito tikrą špygą 😮 kad geriau įsivaizduočiau.

Ne kiekvienas, tikriausiai, žino, kas iš tikrųjų yra ta farmacinė paslauga, tik visi žino, kad vaistinėje privalu tai gauti. Jeigu bandyčiau šį terminą apibūdinti žmogiškąja kalba, tai skambėtų maždaug taip:

“Farmacijos specialistas, išduodamas nereceptinį vaistinį preparatą, turi klausti informacijos apie gyventoją, kuriam skiriami tie vaistai, pvz., kuo jis skundžiasi, koks jo amžius, kam alergiškas, kokių turi žalingų įpročių, kiek laiko negaluojama, kokie vaistiniai preparatai jau buvo naudoti ir pan.”

Jeigu įtariu, kad ligonio nurodyti simptomai gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, aš privalau jį nukreipti pas gydytoją. Įvertinęs situaciją, jei reikia, parenku ir pasiūlau nereceptinį vaistinį preparatą, prieš tai informuodamas apie savigydos riziką, t.y., pernelyg ilgą vaistų vartojimo laiką, atsitiktinį panašių vaistų vartojimą, neteisingą dozavimą ar vartojimo būdą, sąveiką su kitais vaistais ir maistu, neteisingą simptomų įvertinimą, neteisingo gydymo pasirinkimą, delsimą kreiptis į gydytoją.

Kai vaistas parinktas, privalau informuoti, kaip efektyviai ir saugiai vartoti vaistą (prieš valgį, valgant, po valgio), kaip dažnai vartoti, kiek laiko vartoti, apie galimas vaisto kontraindikacijas. 

Visa tai – išduodant NERECEPTINĮ VAISTĄ.

Farmacinė paslauga ne vaistinėje

Šią paslaugą, deja, privaloma teikti tik vaistinėje. Keista, kai toks įstatymas numatytas tik farmacijos specialistams. Jeigu nereceptiniai vaistai bus parduodami kitose tam numatytose vietose (degalinėse, prekybos centrų kasose), farmacinė paslauga nebūtina, atvirkščiai, uždrausta ką nors komentuoti parduodant vaistą. Vadinasi, perkant nereceptinius vaistus, jei ligoniui nesuteikiama farmacinė paslauga, pavojus kyla tik vaistinėje (nes mes privalome ją suteikti, o jei privalome, tai  yra svarbu ir ne šiaip sau sugalvota), o degalinėje ar kitur – saugu, nes kalbėti apie galimą žalą – negalima 🙂 Bet ne apie tai šį kartą norėjau parašyti.

Liūdna dėl to, kad šiandien mes toli gražu negalime suteikti kokybiškos farmacinės paslaugos ir vaistinėje.

“Greičiau sukis!”

Na, patys pagalvokite, per pamainą kartais tenka aptarnauti 50 – 130 pirkėjų. Nesakau, kad jie visi perka vaistinius preparatus. Kitiems reikia higienos priemonių ar kosmetikos. Tačiau, didžioji dalis, visgi, yra vaistų pirkėjai. Kai vienam asmeniui skiri 5-10, o kartais ir daugiau minučių, eilė neišvengiamai ilgėja. Tada pradedame nervintis visi, ir mes, ir laukiantys eilėje. Pasipila komentarai, priekaištai, kartais ir visai nemalonūs:

“Kiek galima laukti?! Pasikalbėsite kitą dieną!” (Atrodo, kad kalbama apie žvejybą)

”Man tik citramono lapelį, galite be eilės?”

“Koks jūsų reikalas vaikui, ar suaugusiam, pasakiau, ką duoti, ir duokit greičiau čia nesąmonių neklausinėję!”

“Kaip gerai viską paaiškinote, dabar čia visada eisiu. Ir netingite su seniais taip kaip su vaikais bendrauti”

“Geriau jau būtų atskira vaistinė ar kasa senukams, kurie galėtų pašnekėti ne tik apie vaistus, bet ir apie gyvenimą, nes dabar kiekvienoje vaistinėje per juos po pusvalandį sugaišti.”

O jeigu dar lavonų diena pasitaikė, ar laimingų kančių valandos? Kaip tuomet turėtume kiekvienam suteikti farmacinę paslaugą pagal Sveikatos ministro nurodymus?

Kartą Lietuvoje

Tai nutiko vienoje Lietuvos vaistinėje. Istorija tikrai verta plunksnos. Išgirdau ją per vieną kolegų susiėjimą. Kaip visada, pokalbis sukosi apie darbą ir su juo susijusias istorijas. Gaila, kad nedalyvavo tikrasis istorijos pasakotojas, bet, manau, istorija dėl to nepraras savo žavesio 🙂 Ir te nesupyksta jis, jei pasakojime įsiterps vienas kitas mano žodis. 

Pirma diena

Atėjo senjoras į vaistinę ir pateikė gydytojo receptą. Ten buvo išrašytas tepalas Flucinar (recptinis vaistas, stiprus gliukokortikosteroidas). Tą kartą jam klausimų nekilo, todėl nusipirko ir, išklausęs vartojimo ypatumų, patenkintas išėjo. Bet greitai sugrįžo. Su tepalu rankose ir visiškai nepatenkintas! 

– Man jo nereikia, jis labai kenksmingas, tiesiog nuodingas! Aš perskaičiau informacinį lapelį. Negali būti, kad gydytoja tokį nuodą parašė!

– Ji jums paskyrė tokį vaistą, kuris būtų veiksmingas. Vartosite pagal instrukciją ir viskas bus gerai.

– Nebus gerai. Ar jūs skaitėte, kiek ten pašalinių poveikių išvardinta? Gal net 50!

– Visi vaistai turi šalutinius  poveikius.

– Bet tiek!

Ir pradėjo lietis gyvatės iš burnos – širdis sustos, inkstai neatlaikys, kepenys iškris ir, apskritai, anksčiau laiko mirs.

– Na, negaliu aš priimti vaistų atgal, vaistai – negrąžinami. Tuo labiau, jums gydytojas paskyrė gydymą.

Tuo pokalbis baigėsi, bet istorija – ne 🙂