Vaistininko užrašai

Didžioji klaida buvo padaryta tuomet, kai į Farmacijos įstatymą buvo įtraukta nuostata, jog “Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistinius preparatus pateikiant būtiną sveikatos apsaugos ministro nustatytą informaciją ir nuorodas.” 

Vadinasi, įstatymų kūrėja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), leisdama reklamuoti vaistus, netiesiogiai prisideda prie didesnio vaistų pirkimo, o tuo pačiu, ir vartojimo. Tame pačiame įstatyme teigiama:

“Parduodant (išduodant) nereceptinius vaistinius preparatus, draudžiama skatinti papildomai įsigyti analgetinių vaistinių preparatų.”

Lyg apsidrausdama, SAM vienu punktu skatina, kitu – stabdo. Ar farmacijos specialistas nepažeidžia įstatymo, kai klientui, perkančiam nereceptinius vaistus, papildomai pasiūlo (nes siūlyti reikalauja krautuvininkas) įsigyti su akcija Ibuprom, Nurofen, Nalgesin ar kitą analgetiką, nes šį mėn. jis parduodamas sumažinta kaina? 

Beje, įstatymas draudžia reklamuoti receptinius vaistus. Bet receptinių vaistų taip lengvai nenusipirksi, jų pardavimas yra kontroliuojamas, todėl be recepto – neprieinamas. Tokiems vaistams net reklama nepadėtų. Taigi, ar nevertėjo priimti sprendimą, jog draudžiama reklamuoti vaistinius preparatus, neišskiriant jų statuso? Jeigu visų sveikatos priežiūros specialistų tikslas yra šviesti piliečius, keičiant jų požiūrį į vaistų vartojimą, tai ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas būtent nereceptinių vaistų reklamai, nes ji tiesiogiai veikia žmonių sąmonę. Žmonės dažnai patys priima sprendimus, susijusius su vaistų vartojimu. Ir pasirinkimą neretai nulemia ne tikras poreikis, bet sumažinta vaisto kaina, vykdomos akcijos, nuolaidos, loterija, žaidimai, prizai ir t.t. Žinant, kad dauguma žmonių informacijos apie vaistus ieško internete ir daugelį sprendimų priima savarankiškai, kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą – sudėtinga. 

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikta statistika, daugiau nei 50 % receptinių vaistų yra paskiriami neteisingai, o dar pusė pacientų – paskirtus vaistus vartoja neteisingai. O ką tuomet kalbėti apie nereceptinius vaistus, kuriais nuklotos vaistinių savitarnos lentynos – tiesiog viskas “po ranka” sudėta ir ta ranka pati tiesiasi į gera kaina pažymėtą vaistą? Vaizdai su vaistų reklama mirga ne tik TV ekranuose, bet ir vaistinių monitoriuose – lauki, kol ateis tavo eilė, žiūri į teliką, kaip sukasi reklaminis filmukas, o kai ateina eilė pirkti, per tą reklamos gausybę pamiršti, ko tau iš tikrųjų reikia, nes filmukas įtaigus – pasirodo, visko reikia, kas per penkias minutes prabėgo pro akis. O kur dar TV laidų apie sveikatą pravesta reklaminė kampanija?

Taigi, galutinis atspirties taškas yra vaistininkas, kuris, be abejo, turi būti NEPRIKLAUSOMAS informacijos šaltinis, galintis skatinti racionalų vaistų skyrimą ir vartojimą. Vaistininko pareiga yra sumažinti piktnaudžiavimą vaistais ir pažaboti netinkamą jų vartojimą. Ne paslaptis, kad vaistininkai yra priklausomi nuo krautuvininkų malonės ir ne visada sąžiningai vykdo savo misiją. Norint išguiti šią blogąją praktiką, reikėtų priversti krautuvininkus mokėti farmacijos specialistams išimtinai tik už jų tiesioginį darbą bei įstatyme aprašytų pareigybių vykdymą, o ne už kuo didesnį prekių skaičių čekyje ar nuosavų prekės ženklų priverstinį brukimą, lojalumo kortelių dalijimą ar jų panaudojimą. 

Galbūt, krautuvininkai nežino, o gal tik apsimeta, kad nežino, jog racionalus vaistų vartojimas nėra tapatus racionaliam komerciniam pasiūlymui, o asmeninis pasiūlymas nebūtinai sutampa su pacientui paskirtu gydymu. Kaip ir nežino arba nenori žinoti, kad jei gydytojas vaistus paskyrė, tai vaistininkas jų nekeičia tais, kuriuos “išrašo” krautuvininkas. Pats laikas įsisąmoninti, kad gydytojas – išrašo ir pataria, vaistininkas – pataria ir išduoda, pacientas – suvartoja. Krautuvininkui vietos šiame procese kaip ir nelieka.

Bet krautuvininkų noras pasipelnyti – begalinis, todėl jie ir toliau visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi didinti vaistinės prekių pardavimus, įskaitant ir vaistus. Jie ir toliau primygtinai reikalauja siūlyti lydinčias prekes, asmeninius pasiūlymus, kabinti plakatus su Geromis vaistų kainomis, mėnesio pasiūlymus išdėlioti taip, kad net silpniau matantis juos pamatytų. O nepastabiems – palengvinti pastebėjimą – akcijuojamus vaistus pažymėti paryškintomis ir spalvotomis kainomis.

Farmacijos įstatyme aiškiai parašyta:

“Reklamuojant vaistinius preparatus gyventojams, draudžiama veikti gyventojus įkyriai siūlant vaistinius preparatus, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, vaistinių patalpose, kitose vietose kainų sumažinimą, kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ir priemonėmis”. 

Na ir kas? Įstatymas sako, kad bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą – tai yra Vaistinių preparatų reklama,  o krautuvininkas sako, kad jie ne reklamuoja, o tik informuoja gyventojus. Kai patikrinimų metu ateina inspektoriai ir pasako, kad tai akivaizdus skatinimas pirkti vaistus, pažymint juos išskirtinėmis kainų etiketėmis, krautuvininkai duoda nurodymą prieš patikrinimą spalvotas kainas pakeisti įprastomis, plakatus  – nuimti, o vaistus iš Išpardavimų lentynų – pašalinti. Po to, vėl viską atstatyti. Lyg veikti neturime ką. Visi viską supranta, tik pakeisti nieko negali. 

Kol vieni rengia racionalaus vaistų vartojimo grandiozinius planus , kiti ir toliau skatina besaikį vaistų pirkimą  ir  teikia  “Gerus” pasiūlymus “Geromis” kainomis.  

Tas pats š…, tik kita diena 💩