Vaistininko užrašai

– Tai ką, bl…, dar neatvežė mano vaistų? Eina na…

Trumpa pauzė mano galvoje ir tuomet iškyla klausimas – kas aš esu ir kur aš dirbu? Ne per seniausiai lyg ir žinojau, kad esu vaistininkas ir dirbu vaistinėje. Tačiau vis dažniau pasitaikančios “gyvenimiškos” situacijos verčia susimąstyti. Juolab, kad šiais laikais taip viskas greitai keičiasi (pinigai, valdžia, orai) – gal kažką pražiopsojau?

google.com paieškoje suvedu žodį VAISTININKAS. Iškrenta pirma lt.m.wiktionary.org paieška, kuriame rašoma: vaistininkas (Profesijos) – vaistinės darbuotojas, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir turintis farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, farmacijos specialistas. 

Apsidžiaugiu, kad niekas nepasikeitė, nes vaistininkas vis dar yra vaistinės darbuotojas ir farmacijos specialistas, kuriam suteiktas magistro kvalifikacinis laipsnis. Skamba išties prabangiai. Tik kodėl aš nesijaučiu taip prabangiai? Skaitau toliau: daiktavardis, vyriška giminė (gali būti ir moteriška), pagrindinė forma  linksniuojama. Pabandysiu prisiminti lietuvių kalbos pamokas mokykloje.

Vardininkas Kas? Vaistininkas. Žmogus, kuris vykdo Hipokrato priesaiką. Tačiau taip nemano krautuvininkas. Jam vaistininkas – Kas? Pinigų darymo mašina, užtikrinanti jam sotų gyenimą. Klientas taip pat turi savo nuomonę – Kas tas vaistininkas? Pardavėjas, kuris stengiasi jį išgydyti.

Kilmininkas Ko? Vaistininko neišgąsdins nei krautuvininkas, nei klientas, nei pasikeitę teisės aktai. Ką pasakytų krautuvininkas? Vaistininko pareigose numatyta per mažai darbų. O klientas mato, kad vaistininko atliekami darbai dažnai yra nesusiję su vaistininko profesija. Bet kam tai įdomu?

Naudininkas Kam? Vaistininkui nėra tokios kliūties, kurios jis negalėtų peršokti, iššūkio, kurio jis negalėtų įveikti, baimės, kurios nepajėgtų nugalėti. Tačiau krautuvininkas mano, kad vaistininkui nepriklauso pietų pertraukos ir pernelyg ilgos atostogos. Klientas pasakytų, kad vaistininkui “amžinai neaišku, ko pirkėjas nori. O jis nori tik geltonų pailgų tablečių. Ir kas čia neaišku?”

Galininkas Ką? Vaistininką lengva įžeisti, bet sunku išvesti iš kantrybės. Krautuvininkui atrodo, kad vaistininką sunku perpirkti, bet lengva išlaikyti. O klientas norėtų vaistininką įpareigoti perrišti žaizdą, suleisti vaistus bei parašyti receptą Xanaxui.

Įnagininkas Kuo? Vaistininku galima pasitikėti, pasakyčiau aš. Bet krautuvininkas atkirstų, kad vaistininku reikia maksimaliai pasinaudoti. Klientas pakrapštytų pakaušį ir garsiai pareikštų: “Vaistininku dirbti sugebėtų kiekvienas – tabletė šen, tabletė ten, anoks čia mokslas…”

Vietininkas Kur? Kame? Lietuvių kalboje labai keistai skamba šio žodžio vienaskaita, todėl panaudosiu daugiskaitą. Vaistininkuose slypi tikri klodai – kantrybė, ištvermė, pakantumas, taktiškumas, išmanumas, savarankiškumas. Neeee, atkirstų krautuvininkas. Vaistininkuose trūksta lojalumo ir meilės darbdaviui. Kliento lūpose įskaitau: Vaistininkuose geriau šypsena nei pasipiktinimas 😄

Na ir pabaigai liko Šauksmininkas!

Vaistininke, jeigu jautiesi laisvas, tuomet ir esi laisvas. Jeigu jautiesi pririštas, vadinasi, ir esi pririštas! Vaistininke, į tavo vietą rikiuojasi eilė norinčių užimti tavo vietą, todėl daryk išvadas!

Vaistininke, tu privalai man duoti Ospamox, Xanax ir visko, ko tik aš paprašysiu! 

Vaistininkui smagu daryti neįmanomus dalykus 😎