Mano dienoraštis 
0Dienoraštis #154
Žmonės turi beribę fantaziją, ypač tuomet, kai praveria vaistinės duris. Dažnai jų pageidaujamo vaisto pavadinimas skamba žymiai paprasčiau, bet jiems kažkodėl norisi jį ištarti kuo sudėtingiau 😄
– Man Pilpilino.
– 🧐
– Va, matau, ten už jūsų lentynoje padėtas. Su akcija.
– Folkepileno?
– Nu taip.
Moteriškė, nuolat besiskundžianti skrandžio problemomis ir dažnai perkanti Nolpazą, šiandien paprašė NOLPIZĖS.
Kartais turi užsirašę ant lapelio, bet nesivargina jo išsitraukti, todėl sako, kas tuo metu šauna į galvą:
– Cido turėsite?
– Sultimis neprekiaujame.
– Aš pats pažiūrėsiu, kuo čia jūs prekiaujate. Tai tikrai neturite Cido?
– Tikrai neturime. O kodėl jūs ieškote sulčių vaistinėje?
– Nes praeitą kartą ir pirkau vaistinėje. Va, lapelis.
– CITO FERRUM?
– Taip, CIDO FERRUM.
Kartais išgirstame kodinius žodžius:
– Katės lašų.
– Man kad variklis dirbtų.
– Pirmos pagalbos lašų. Tik negalvokit, kad aš čia pachmielui perku. Aš užsispiritavęs.
Ir visiems jiems reikėjo Širdies lašų 🤓 Be abejo, pasitaiko linksmai nusiteikusių senjorų. Įžengusiai porai suforminu receptą su vaistu Fokusin, o moteriškė, mirktelėdama akį, taria:
– Šitų kai prirašo, tai mes su vyru tokių fokusų pridarom, nepatikėsit!
Apsilanko ir nežinantys, ko nori:
– Duokit man purvo.
– Kokio purvo?
– Reikia išsivalyti.
– Ką jūs norite valyti?
– Save.
– Purvo tai aš neturėsiu. Be to, su purvu tik išsitepsite.
– Aš niekur neišeisiu, kol negausiu.
Supratau, kad žmogus nusiteikęs ryžtingai, todėl po truputį bandau išsiaiškinti, kas per purvas, ir ko jis nori. Po ilgų pasakojimų paaiškėjo, kad reikėjo parafino vonelėms darytis…
– Duokit man įmaučių.
– Kokių dar įmaučių?
– Batams.
– Jums bachilų reikia?
– Nereikia man jokių bacilų! Man reikia įmaučių į batus, kad batai būtų švarūs.
Va taip. Bet būna ir kitaip:
– Man reikia Haloperidolio lašų.
– O receptą turite?
– Tai dar čia kad vidurius paleisti reikalingas receptas?
– Haloperidol – antipsichotinis vaistas. Gal jums, vis dėlto, Gutalax lašų?
– Nu tai taip.
– O prašote Haloperidolio…
– Ai, nu tai ką aš žinau čia tuos jūsų pavadinimus.
Būna ir užsispyrusių:
– Duokite man mažiausių, pačių mažiausių prezervatyvų.
– Kur turime pardavime, neparašyta ant jų dydžių.
– Gal žinote, šitie maži?
– Nežinau
– O gal šitie?
– Tikrai nežinau.
– Tai kaip jūs nežinote?
– Tai ar mes viską turime būti išbandę ir paragavę?
Draugiškų ir dosnių lankytojų taip pat netrūksta:
– Dabar jau toks metas, vasara į pabaigą, grįžtu iš sodo ir visų kaimynų klausinėju, kam cukinijų, kam moliūgo? Bet niekam nieko nereikia… Gal jums reikia? Irgi nereikia? O man užtat reikia. Diclaco.
Apsilanko ir filosofai. Vyriškis kažko ieško kišenėje, kažkas iškrenta, barkšteli ant grindų:
– Ai, jei likimas iškrito, tai nieko tokio, tegul sau guli…