Vaistininko užrašai

Apie paauglius dažniausiai kalbame kaip apie tam tikrus statistinius vienetus – ką jie daro (paprastai, ką nors nedoro 🧟‍♂️🦹🏼‍♀️), kaip elgiasi (dažniausiai – nepakenčiamai 👻), kiek jų nusikalsta ir t.t. Bet kas gali atsakyti, kodėl jie TOKIE? Į šį klausimą galėtų atsakyti tie, kurie jau turėjo asmeninių patirčių. Deja, jos ne visada būna pakankamai objektyvios ir ne visuomet tą patirtį galima pritaikyti konkrečiai situacijai. O į tas situacijas (dažnai keblias) paauglys įvelia nepaisydamas kieno nors norų. Kita vertus, paaugliais buvome visi, vieni – prieš daugelį metų, kiti – visai neseniai, kai kurie dar tik taps… Vyresni tėvai mėgsta sakyti: Anksčiau buvo kitokie laikai…Dabar kitokie vaikai…Mes to ir ano neturėjome…Dabar jūs viską turite…

Iš pradžių tas amžiaus skirtumas skaičiuojamas šviesmečiais (nereikėtų pamiršti paminėti ir Juros periodą – ne vienas paauglys, tikriausiai, pamąsto, kaip ten tie jo tėvai gyveno su dinozaurais 🦖), vėliau viskas stoja į savas vietas.

Sunkusis periodas

Ateina laikas ir vaikas pamažu tampa suaugusiu žmogumi (kalbant fizine prasme: ūsai, balso storėjimas, kūno formos). O žiūrint iš psichologinės pusės, paauglystės laikotarpis gali trukti visą gyvenimą 😮 Tikriausiai, pažįstate ne vieną 30, 40 ar net 60 metų žmogų, savo elgesiu neiškopusį iš paauglio amžiaus 👨🏻‍🦱 Mat psichologinis žmogaus brendimas – tai ne ūsai, ne krūtys ir ne storas balsas. Tai daugiau socialinis procesas, tarpusavio santykiai. Nuo to, kaip šis procesas vyks paauglio aplinkoje, priklausys, koks jis bus po 20 metų: protingas, pilnavertis ar besiblaškantis, savyje susijaukęs žilstelėjęs nesubrendėlis.

Paauglystė – tai pirmiausia beribės energijos laikotarpis. Ta energija būtinai turi būti panaudota, nes kitaip ji sunyks ir jos trūkumą žmogus jaus visą gyvenimą. Viena šios energijos išraiškų yra intelektualinis paauglio vystymasis, dažniausiai labai intensyvus. Ne veltui sakoma, jog tai, ką žmogus sužino ir išmoksta jaunas būdamas, išlieka visą gyvenimą. Ir atvirkščiai, kas prarasta, to nebesugrąžinsi arba sugrąžinsi tik iš dalies, sunaudojant daug daugiau laiko ir jėgų.

Šiuo laikotarpiu keičiasi paauglio suvokimas. Savo tėvus, kartais ir mokytojus jis užverčia ištisa prielaidų, hipotezių lavina. O dar tas begalinis noras patobulinti pasaulį (būtinai visą 🙂), kovoti su neteisybėmis, ieškoti tiesos ir teisingumo. Iš čia – gražios idėjos ir lengvasparnės ateities svajonės 🧚‍♂️

Kuklus patariamasis balsas

Savo idėjomis paauglys pirmiausia išvargina artimuosius, įtraukdamas juos į begalinius ginčus ir svarstymus. Kadangi tėvai, apsupti smulkių rūpesčių ir įtempto darbo, dažnai moja į tai ranka, paaugliui atrodo, kad jie nepajėgia mąstyti ir, apskritai, nieko neišmano. Dėl to, savo idėjoms deklaruoti  (kartais ir įgyvendinti) ieško kitos auditorijos. Tai paprastai būna jo draugų ar vienmečių ratas. Paauglių tendencija burtis į grupes, kompanijas yra natūralus reiškinys. Žmogus nori būti suprastas. Jei to jis nepasiekia namie, ieško bendraminčių kitur. Šeimoje jo padėtis pamažu keičiasi – jis jau ne vaikas (tai jam aišku 😉), o tėvai su tuo nelengvai apsipranta. Todėl natūralu, jog paauglys ieško savo vietos bendraminčių kompanijoje. Jei ta kompanija nėra bloga, dėl jos neverta jaudintis. Kur kas blogiau, jei vaikas nepritampa prie būrio, nesugeba išsikovoti jame sau vietos ar net nemėgina to daryti. Tai rodo, jog yra riboti jo psichologiniai adaptaciniai mechanizmai ir dėl to ateityje gali kilti nemažai problemų. Tad tėvų uždavinys – ne slopinti natūralias bendravimo su draugais tendencijas, bet jas (jei to reikia) pakoreguoti. Beje, neverta pernelyg pasitikėti savo galimybėmis – paauglys jau nebe vaikas ir draugus renkasi pats. Suaugusiems lieka kuklus patariamasis balsas. Jeigu jis bus išmintingas, pagrįstas ir neįkyrus, savo tikslą pasieks 👍 Priešingu atveju, jis liks balsu, šaukiančiu tyruose, ar dar blogiau 🖕

Autoritetas

Šiuo laikotarpiu tėvų autoritetas paauglio akyse menkėja. Su tuo suaugusieji, nors ir kaip bebūtų sunku, nemalonu ir liūdna, turi susitaikyti. Rodos, visai neseniai buvusi teisingiausia, išmintingiausia ir galutinė tėvų nuomonė dabar pasidaro labai abejotina, o kartais, ir juokinga. Tik ką buvęs protingiausias ir stipriausias (iš visų!) tėvelis staiga savo ištįsėliui jau neatrodo toks protingas ir stiprus 😕 Sunkiausia tėvams apsiprasti su mintimi, kad jų vaikas (taip mylėtas ir puoselėtas) pradeda autoriteto ieškoti tarp kitų suaugusiųjų. Patirtis, įgyta šeimos rate jau darosi nebepakankama ir paauglys ieško žmonių, kurie galėtų praplėsti jo suvokimo ribas. Žmonės, kuriuos jis šiuo laikotarpiu pasirenka savo autoritetais, daro didžiulę įtaką jo tolimesniam psichologiniam brendimui, tolesniam gyvenimui.

Taigi, tėvai šiuo laikotarpiu neturėtų beatodairiškai ropštis ant pjedestalo (nuo jo vis tiek anksčiau ar vėliau bus nukelti 😄), o privalo padėti paaugliui pasirinkti autoritetu tokį žmogų, kurio asmenybė imponuotų ne tik dėl savo išorinio patrauklumo, bet ir dėl tikrųjų dvasinių vertybių. Deja, ir čia tėvų galimybės būna gana ribotos. Geriausių rezultatų pasiekia tie tėvai, kurie kuo mažiau perša savo nuomonę ar net sugeba visai jos nereikšdami, nepastebimai koreguoti pasirinkimą. Tai padaryti nelengva, reikia didelio takto, kultūros, o neretai ir tam tikro gudrumo. Nuolatinė kritika, įkyrus moralizavimas nieko gera neduoda, dažniausiai pasiekiami visiškai priešingi rezultatai. “Mes taip mokėme, taip aiškinome, taip barėme, o jis (ji)…”

Maištautojai – kovotojai

Tas JIS arba JI aišku darė atvirkščiai. Ir nieko nuostabaus čia nėra – paaugliai VISKĄ DARO ATVIRKŠČIAI. Ir dažniausiai ne todėl, jog jie yra šiokie, tokie ar anokie, o todėl, kad jie natūraliai kovoja dėl savo nepriklausomybės. Jiems svarbu įrodyti aplinkiniams ir ypač sau, kad jie jau nebe vaikai, kad turi savo požiūrį, savo nuomonę. Paaugliui nelengva – jis nori įrodyti, jog yra suaugęs, bet kas tas SUAUGĘS? Kas jam leista ir kas ne? Visiškai neaišku 🧐, todėl jis stengiasi išsiaiškinti tas ribas, kurios daugmaž atitinka jo paties suvoktą suaugusio žmogaus statusą. Aišku, eksperimentiniu modeliu dažniausiai tampa tėvai 👫, kartais mokytojai 👩🏻‍🏫👨‍🏫. Paauglys elgiasi provokuojamai, ginčijasi, priešginiauja, atsikalbinėja 🤬 Jis būtinai daro priešingai nei jam pataria tėvai ar reikalauja mokytojai. Jis pradeda rūkyti, nes tai draudžiama, jis draugauja su tuo ar ta, nes tėvams nepatinka, jis nesimoko, nes tai erzina mokytojus. Taip jis elgiasi ne todėl, kad nesupranta, jog blogai daro (jis tą puikiausiai žino 🙂). Jo tikslas – ne rūkyti ar blogai mokytis, bet NUGALĖTI. Nugalėti tėvus, mokytojus, visus tuos, kurie anksčiau jam buvo autoritetai. Jis stengiasi suvokti tas ribas, kai jo elgesys dar gali būti toleruojamas, ir sužinoti, kaip į vienokį ar kitokį elgesį reaguoja aplinkiniai.

Provokatoriai

Mama skundžiasi, jog jos trylikametis sūnus vilki nepadoriais piešiniais išmargintais marškiniais. Kokių priemonių ji tik nesiėmė, kad pakeistų sūnaus požiūrį. Tačiau jis atkakliai laikėsi savo. Netekusi kantrybės ir baimindamasi, kad tai nebūtų psichinės ligos pradžia, mama kreipėsi į psichologą. Psichologinių tyrimų metu sūnus vilkėjo tais nelemtais marškiniais, aiškiai demonstruodamas juo gydytojui. Tačiau šis visai į juos nekreipė dėmesio. Tada paauglys neiškentęs paklausė:

– Argi jūs nematote mano marškinių? Kodėl jūs nieko nesakote?

– Taip, aš matau, bet kodėl turėčiau ką nors sakyti? Juk tai tavo marškiniai. Aš, aišku, niekada tokių nevilkėčiau, tačiau jeigu jie tau patinka – tai tavo asmeninis reikalas. Jis rodo tik tavo skonį…

Po seanso suglumęs vaikis atsisveikindamas pasakė: “SU JUMIS VISAI NEĮDOMU”. Ir tuo istorija su marškiniais baigėsi 🤓

Mokslams – ne

Paaugliai “bando” suaugusiuosius ne tik savo elgesiu, bet ir pažangumu. Jie pradeda blogiau mokytis nei žemesnėse klasėse. Priežastys aiškios. Pirmiausia, esant energijos pertekliui, sunku valandų valandas ramiai išsėdėti ir narplioti nežinia kam reikalingus fizikos uždavinius. Yra daug įdomesnių užsiėmimų: futbolas, krepšinis, draugai, pasimatymai 💘, kompiuteriai, mobilieji…Pamokoms, mokyklai – tiek, kiek lieka nuo SAVŲ REIKALŲ. O lieka ne kažin kas ⌛️⏳Kita blogesnio mokymosi priežastis – tai beveik nevalinga kova su mokytojo autoritetu bei stengimasis būti savarankiškam – “NORIU MOKAUSI, NORIU – NE. KUO TU LABIAU JAUDINIESI IR ŠIRSTI, TUO MAN ĮDOMIAU TAVE BANDYTI ⚔️” 

Šiuo laikotarpiu paaugliai labiau vertina santūrius, tačiau energingus ir reiklius mokytojus, nes objektyvus ir pagrįstas reiklumas padeda jiems aiškiau suvokti leistino elgesio ribas bei prognozuoti pasekmes. Aiškumas visiems patinka. Tokie mokytojai pamažu padeda išsiugdyti reiklumą. O tai jau žingsnis į priekį.

Epilogas

Mes visi esame skirtingi, visi turime ką nors savita, nepakartojama. Juo labiau skirtingi yra paaugliai. Tikėtis, jog paskaičius vieną ar kitą straipsnį ar išklausius paskaitą, viskas paaiškės ir mes gausime receptus, kaip elgtis su savo vaikais, būtų naivu.

Norint daryti poveikį vaikams, reikia stengtis juos suprasti, išmokti su jais bendrauti. Auklėjant paauglius, reikia remtis sveika nuovoka ir tam tikra kūryba. Juk gyvenimas – irgi kūryba. Nuo to, kokie išaugs vaikai, priklausys mūsų rytojus. Tad verta susimąstyti 🤔