Vaistininko užrašai

“Tai palaikomasis ryšys tarp labiau patyrusio asmens, kuris dalinasi patirtimi ir žmogaus, kuris siekia tobulėti ir turi noro augti profesinėje srityje”, – taip perskaičiau internete. Tiesą sakant, šis paaiškinimas ir mano supratimas apie mentorystę visiškai sutapo. 

Vienas vaistinių tinklas praėjusį rudenį kaip tik pasiskelbė beieškantis asmenų, norinčių dirbti šį darbą. Gal tiksliau reikėtų sakyti – norintiems prisidurti prie algos papildomai dirbant mentoriumi, nes šis darbas sudarytų 0,25 etato, t.y. vieną dieną per savaitę. Kadangi nemaža dalis veikėjų, kontroliuojančių farmacininkų darbą vaistinėje į vaistinių tinklus yra atėję iš “Senukų” prekybos centrų, bankų, knygynų ar  net “Agrofirmos sėklų”, nenuostabu, kad jiems sunku atskirti mentorystę nuo koučingo. Tuomet nenuostabu, kad mentorius pagal jų supratimą – turi gebėti įtikinti kitus.

Aš tikrai neturiu nieko prieš mentorystę. Bet mentorystė turi būti TIKRA, NEAPSIMESTINĖ. Ir mokyti turėtų tas žmogus, kuris per savo ilgą profesinę praktiką sukaupė tiek reikiamų žinių, kad gali jas perduoti jauniems ir pradedantiems dirbti kolegoms.

Kiaušinis moko vištą

Išdidžiai įžengia į vaistinę ~ 25 -30 metų mergina ir sako:

– Laba diena, aš būsiu jūsų mentorė. Mokysiu jus, kaip reikia dirbti.

O aš jos taip pat išdidžiai klausiu:

– O ko jūs mane galite išmokyti?

Ji man dar išdidžiau atsako:

– Kaip ko? VISKO. Kaip turėtumėte TEISINGAI aptarnauti klientus.

Tada jau visai pasimetu, todėl vėl klausiu:

– O koks jūsų darbo stažas?

– 3 metai.

– O mano – 30. Ir aš puikiai susitvarkau su savo darbu ir klientais.

– Tai aš patikrinsiu, ar tikrai jūs viską žinote, ir viską mokate…

Tada, staigiu mostu išsitraukia baltą chalatą su įsegta kortele “VEDĖJA” ir atsistoja man už nugaros. Įėjus klientams, atidžiai stebi mano darbą, bendravimą, žinias (!) ir jau netrukus pažeria pastabų:

Nerimsta diskusijos apie tai, kad vaistininko padėjėjai negalės dirbti vieni, savarankiškai. Nuomonių yra labai įvairių: vieni pasisako už tai, kad viską palikti taip, kaip yra dabar, kiti skaito, kad buvo pakankamai laiko baigti tęstines magistro studijas, treti pritaria įstatymo papildymui, kad vaistininko padėjėjas galėtų dirbti vienas, bet jį ryšio priemonėmis konsultuotų vaistininkas, o ketvirti gūžčioja pečiais ir stebisi, kaip prieš eilę metų buvo interpretuota ar neteisingai išversta ES direktyva. Ir iš tikrųjų, jeigu į visus svarbius dokumentus žiūrima pro pirštus, tai kiek dar spragų palikta mūsų įstatymuose 🤔 Kaip pripažino patys politikai:

“Mes patys perlenkėme lazdą.”

Įstatymas Nr. 1

Pasirodo, Europos Sąjungos direktyva nereikalauja vienoje vietoje vienu metu dirbti ir vaistininkui, ir vaistininko padėjėjui. Reikalaujama tik vykdyti vaistininko padėjėjo kontrolę, kuri šiandien vaistinėse sėkmingai ir vykdoma – tikrinami receptai, pagal kuriuos gyventojams išduoti vaistai. Patikrinus pasirašoma, pažymima data, ir viskas. Klausimas, kiek IŠ TIKRŲJŲ yra patikrinima receptų? Ir KAIP jie tikrinami? Ar IŠ VISO tikrinami? Kiek girdėjau, dažnai tai yra daroma tik dėl akių. Ne todėl, kad tingisi. Todėl, kad tam pritrūkstama laiko. Jeigu per dieną susikaupia keli šimtai receptų, o kitą dieną – dar tiek pat? Tačiau kai laiko yra daugiau nei pakankamai, stengiamės patikrinti vieni kitų receptus, nes žiūrint kita akimi, klaidas lengviau pastebėti. Mes su kolega sutarę, kad esant galimybei tikrinsim vienas kito receptus, nesvarbu, kad nepriklauso pagal įstatymą mūsų prižiūrėti 🙂 Mes juk nesame dievai, kurie neklysta. Gal įstatymų kūrėjai mano, kad vaistininkai klaidų nedaro? Ar mūsų klaidos yra nereikšmingos dėl mūsų aukštesnės kategorijos 🤔 Taigi, klaidas darome visi. Klausimas – KODĖL? Žinoma, kad dėl didelio darbo krūvio ir nemenko žmonių srauto. Todėl, gerbiami įstatymų kepėjai, iškepkite bent vieną  mums palankų įstatymą – Vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai.

Įstatymas Nr. 2

Visada galvojau, galvoju ir dabar, kad vaistinės steigėjas turi būti vaistininkas. Kažkada taip ir buvo. Tačiau įstatymai turi savybę dažnai keistis ir pildytis naujomis pataisomis. Taigi, verslininkai užčiuopė aukso gyslą ir nutarė imtis žygių – užkariauti farmacijos verslą. Turiu pasakyti, kad šis tikslas buvo įgyvendintas su kaupu. Mažosios privačios vaistinės užsidarinėjo arba buvo išperkamos verslių žmonių, visiškai nesusijusių su vaistininkyste 😕 Pamažu vaistinių rinka tapo monopolizuota – keli stambūs žaidėjai, Vyriausybės pagalba pradėjo diktuoti sąlygas. Taip jau atsitiko, kad vaistinės tapo ne sveikatinimo, o komercijos paslaugų teikėjos.

Kai vaistinės savininkas yra vaistininkas, kuris dar ir pats stoja už prekystalio, tai ir jo darbuotojai turi daugiau laisvės konsultuodami pacientus. Tinklinėse vaistinėse vaistinių tinklų vadovai moja ranka į darbuotojų profesinės etikos principus, sudarinėdami tik sau naudingus vaistinių prekių sąrašus, kurie toli gražu ne visada tinka pirkėjui 🤭 O kad darbuotojai būtų suinteresuoti pardavinėti “naudingus” produktus, jiems skaičiuojami priedai prie algos.

Gal vis dėlto verta vėl sugrįžti prie tikrosios vaistininkystės ir įstatymų numatyta tvarka leisti steigti vaistines TIK farmacinį išsilavinimą turintiems asmenims?

Artėja 2021 metų sausio 1-oji diena, kai įsigalios įstatymas, kurio pagrindu vaistininko padėjėjai  (farmakotechnikai) negalės savarankiškai išduoti/parduoti vaistų gyventojams, jeigu šalia nebus vaistininko. Dėl šio įstatymo įsigaliojimo diskutuota jau ne kartą, sprendimą vis atidedant tolimesniems laikams. Kadangi visi terminai jau išnaudoti, trauktis nėra kur. Visgi, situacija – paradoksali.

Neužtenka kompetencijos?

Šiuo metu klientus vaistinėje aptarnaujantis farmakotechnikas yra kompetentingas specialistas, galintis suteikti profesionalią konsultaciją ir savo įgytomis žiniomis padėti žmogui. Tačiau jau kitais metais jo žinių neužteks, todėl visas funkcijas, kurias jis savarankiškai atlikinėjo ne vienerius metus (kai kurie – ištisus dešimtmečius) jam padės vykdyti vaistininkas. Argi tai neprasilenkia su sveiku protu? Kodėl tuomet vis dar leidžiama farmakotechnikui dirbti vienam? Ar nebaisu, kad jis nesugebės ir pridarys klaidų? O gal savo neišmanymu pakenks ligoniui? Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, nes farmakotechnikai lygiai taip pat puikiai atlieka savo darbą, kaip ir vaistininkai. Ne vienas tą darbą atlieka netgi geriau (išdirbęs 40 metų vaistinėje savo žiniomis tikrai gali nustebinti daugiau, nei tik pradėjęs dirbti vaistininkas), todėl šis įstatymo punkto įsigaliojimas, kad nuo 2021-01-01 vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas kelia nemažai abejonių.

Alternatyva

Kadangi ši problema opi ne tik farmakotechnikams, bet ir vaistinių savininkams, šie suskubo taisyti padėties. Jie pasiūlė šį punktą šiek tiek pakeisti: vaistinėje neprivalo dirbti vaistininkas, kai vaistinėje jos darbo laiku yra ne mažiau kaip vienas vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) ir jo veiklą, naudojantis ryšio priemonėmis, sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, prižiūri vaistininkas. Skamba juokingai, nes nelabai įsivaizduoju, kaip esant eilei žmonių ir juos konsultuojant, iš kito ekrano ar telefono, ar ausinių pagalba farmakotechniką savo ruožtu dar mokytų vaistininkas 🤔 Įdomu būtų pamatyti pirkėjų reakciją, kai jie klausia patarimo pas juos aptarnaujantį farmacijos specialistą, o šis laukia, kad jį “pakonsultuotų” kitas farmacijos specialistas. Žinoma, geriau jau pritarti net ir absurdiškoms pataisoms (kurių vėliau niekas vis tiek nesilaikys), nei atimti darbo vietą iš farmakotechnikų. Juk darbdaviui “bus didelė prabanga” mažoje vaistinėje vienoje darbo pamainoje išlaikyti du specialistus. Todėl po truputį faramakotechnikų bus atsisakyta.

Nuo Renesanso iki XX a. pradžios didžiausias vaistinės patikimumo patvirtinimas – prašmatniai įrengta oficina. Puikiais raižiniais papuošti baldai, geriausių manufaktūrų meistrų ištapyti štanglazai, meno kūriniais tapusios svarstyklės – visa tai lankytojui turėjo sakyti: vaistinė čia įrengta amžiams. XX a. pirmoje pusėje, daugėjant vaistinių ir joms smulkėjant bei prastėjant išvaizdai, ne vienas vyresnis vaistininkas atsidusdavo, prisiminęs sovietinės Lietuvos vaistines, savo grožiu stebinusias lankytojus. Jų išvaizdą taip pat galima buvo laikyti kaip solidžios vaistinės ženklą. To meto vaistinės stebindavo lankytojus, išnirusius iš pilkos sovietinės buities. Kai kurie, prieš žengdami į vaistinę, nusiaudavo batus ir toliau keliaudavo basomis. Net ir mano praktikoje pasitaikė vienas fainuolis senukas, kuris batus palikdavo vaistinės prieigose 😊

Istoriškai Lietuvoje vaistininkas visada buvo vienoje gretoje su klebonu ir ponu mokytoju. Paradoksas – šiandien gal tik klebonas gali pasidžiaugti išlikusia pagarba.

Komersantų banga

Šių veikėjų banga prištampavo eilę prekybinių parduotuvių. Kitaip nepavadinsi, nes dabar vaistinėse vyksta tikra prekyba, dažnai – urminė. Supirkdami privačias vaistines, kurios nesugebėjo išlikti nelygioje kovoje, krautuvininkai pakeitė ir jų pavadinimus (taip sakant, atėmė tapatybę). Dabar dažniau matome Camelia, Gintarinė, Euro, Norfa ar Benu vaistinių iškabas, kuriomis nebyliai pasakoma, ko tikėtis vienoje ar kitoje vietoje (kainos, akcijos, paslaugos ir pan.). Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti su vaistininkyste besisiejančius – Ramunėlės, Arnikos, Serbentų, Urticae , Širdažolės ar Migdolų – pavadinimus.

Su pakeistom iškabom įžengė ir kita vaistų pardavimo politika. Vaistininkas turėtų būti ne tik išlavintas, bet ir išlaisvintas priimant sprendimus. Norėdamas padėti ligoniui, turi būti laisvas pasirinkti.  Deja,  šiandien tos laisvės mums tikrai trūksta 😕, todėl kad farmacija tapo verslu. Dideliu verslu. Ir ne kiekvienas vaistininkas išdrįsta savo darbdaviui ištarti Hipokrato žodžius:

“Žmogaus sveikata – svarbiausias įstatymas.”

Ateities vaistinė

Ką turime dabar, visi matome. Bet kas dar laukia priešakyje, nuspėti nėra taip lengva. Visgi, įdomu įjungti vaizduotę ir leistis įkandin pašėlusių minčių, o po keliasdešimt metų pažiūrėti, ar tos mintys materializavosi.

Pradėkime nuo vaistinės patalpų. Greičiausiai į šias patalpas pateksite su magnetine kontaktine kortele, po kurios nuskaitymo, apie jūsų asmenį jau nemažai bus žinoma 😎 Taupant firmos lėšas, samdomų darbuotojų, greičiausiai, nebus, pakaks roboto, kuris pateiks jums tolimesnes instrukcijas (panašiai kaip savitarnos kasose). Kadangi popierinių receptų jau nebus, o elektroniniai gulės kompiuteryje, beliks pateikti asmens dokumentą, pagal kurį robotas jums parinks vaistus. Jeigu šiandien ne visi vaistininkai su jumis pasisveikina, atsisveikina ar paprašo lojalumo kortelės, tai robotas visa tai atliks nepriekaištingai. Jis net farmacinę paslaugą jums galės suteikti – parduodamas vaistus, išrėš visą vaisto anotaciją.

Vienu sakiniu to neapsakysi, nes kiekviena vaistininko diena būna vis kitokia. Kaip danguje, taip ir ant žemės – saulėtas dienas keičia lietus, o lietus pereina į sniegą.

Taip ir mūsų darbe: po nakties visada pasirodo aušra 🙂

– Man elektrinis receptas turi būti.

– Elektroninis?

– Ne elektroninis, o elektrinis, ar neaiškiai pasakiau?

Kur čia bus neaišku. Per tiek darbo vaistinėje metų užtenka akį užmesti į žmogų ir kaipmat tampa viskas aišku – ką vartoja, kaip vartoja ir su kuo vartoja 😀

Šeštasis jausmas

– Man paracetamolio.

Paduodu.

– Ne toks. Kitokia dėžutė buvo, didesnė.

Parodau dar kelias.

– Ne, spalvota tokia, graži.

Kadangi man jau tampa viskas aišku, apie kokį paracetamolį eina kalba, ištiesiu Prostamol dėžutę.

– Va, gerai, šita.

Mes, vaistininkai, geriausiai už visus žinome, kad jei ne nuo temperatūros, tai tada prostatai 😉

Ir, dažniausiai būname teisūs.

– Duokite man ką nors, kad pristabdyti Afrikos puolimą.

Šiek tiek pamąstau apie Afriką, apie ten siaučiantį Ebolos virusą. Bet čia Lietuva, taigi, tikriausiai aplankė gripo, herpes ar roto virusai. Atsargiai klausiu, kurioje kūno vietoje tas puolimas jaučiamas labiausiai, nors ir taip jau matau, kad atakuojamos lūpos – jos tiesiog apšaudytos mažais pūlinukais 🙄, todėl sėkmingai pritaikome gydymą.

SAM pristatė galimybę receptinius vaistus bei kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones pirkti internetu, naudojantis e.sveikatos sistema. Šiuo metu internetu galima įsigyti tik nereceptinius vaistus ir kitas prekes. Receptinius bei kompensuojamus vaistus ir dabar galima užsisakyti pageidaujamoje vaistinėje, tačiau reikia ateiti į vaistinę ir ten pateikti gydytojo receptą paskirtiems vaistams.

Pagal naują tvarką, neišvykdami iš namų galėsite matyti visų vaistinių pasiūlymus vienoje vietoje, konsultuotis su vaistininku bei užsisakyti ir apmokėti už pasirinktus vaistus. Skamba tikrai viliojančiai. Jau vien dėl to, kad patogiai įsitaisę ant sofkutės greitai galėsite suformuoti pirkinių krepšelį už pačią geriausią kainą 😀

Žadami privalumai

Nežiūrint į tai, kad padaryti užsakymą ir gauti prekes galėsite neišeidami iš namų, šis vaistų pristatymo būdas padės dar ir sutaupyti. Taip žada SAM. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, reikės tik prisijungti prie savo e.sveikatos. Teigiama, kad ši naujovė labiausiai pasitarnaus toli nuo vaistinių gyvenantiems arba sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms. Tačiau, mąstant logiškai, šią žmonių grupę daugiausiai sudarys garbaus amžiaus sulaukę ir kaimuose gyvenantys vieniši žmonės, kurie neturi nei internetinio ryšio, nei kompiuterių 🙁, o jei vaikai ar anūkai ir nupirks reikiamas priemones, abejotina, ar tie žmonės sugebės jomis pasinaudoti.

SAM viceministrės teigimu, vaistų įsigijimas per e.sveikatos sistemą bus patogiausias pacientams ir užtikrinantis duomenų saugumą. Dėl saugumo užtikrinimo kyla taip pat nemažai klausimų. Ar gali kas nors internetinėj erdvėj užtikrinti saugumą? Nebent mėnulyje 😎

Nepaminėti trūkumai

Daliai žmonių gauti receptinius vaistus bus tikrai patogu. Tačiau ta dalis, kuri, galbūt, labiausiai laukia šių permainų ir yra puikiai įvaldę visas technologijas yra per daug sveikata nesiskundžiantys žmonės.

Paradoksas, tačiau vaistų įsigijimo naujovė bus visiškai neparanki pagrindiniams ir nuolatiniams vaistų vartotojams.

Vaistininko konsultacija

Įdomiausia įstatymo dalis – ryšio priemonėmis bus suteikiama vaistininko konsultacija. Kas konsultuos žmones ir kaip tai vyks, tikriausiai, nežino ir patys įstatymų kūrėjai. Ar ta konsultacija su vaistininku vyks prieš darant užsakymą, ar tuomet, kai receptiniai vaistai bus užsakovo rankose, neaišku. Mane domina ir kiti ne mažiau svarbūs dalykai. Kaip sėkmingai pasiseks (nepasiseks) ligoniui susigaudyti, ką jam gydytojas išrašė? Vaistus rašyti įstatymai leidžia tik tarptautiniais pavadinimais. Ši receptų rašymo tvarka nuolat kito, tačiau bandant apsisaugoti nuo tam tikrų vaistų protegavimo, pasilikta prie tarptautinių pavadinimų rašymo, neišskiriant vaisto pagal gamintoją. 

PERINDRILIO ARGININAS, HIDROCHLORTIAZIDAS, METAMIZOLIO NATRIO DRUSKA…

Kaip tokie žodžių junginiai padės ligoniui suformuoti užsakymą? Pagalvos žmogelis:

“Kam man tos druskos išrašė, ir taip nemažai jos valgau? Aš gi nuo skausmo analgino prašiau…”

Lyg meteoritų lietus ant Lietuvos žemelės pasipylė naujienų pliūpsnis iš sveikatos apsaugos ministerijos. Be naujai paskelbto paskutinio šiais metais (tikriausiai 🤔) kompensuojamųjų vaistų kainyno, galime pereiti prie kitų naujienų. Viena iš jų – nuo kitų metų vasaros, 75 metų ir vyresni gyventojai kompensuojamus vaistus galės gauti nemokamai. Tokia privilegija taip pat galės pasinaudoti pensininkai ir neįgalieji, kurių gaunamos pajamos nėra didelės. Kokios pajamos nėra didelės, dar turės apskaičiuoti tam tikros institucijos, o Vyriausybė tuos skaičius patvirtinti.

Išmoktos klaidos?

SAM ministras garantuoja, kad klaidos jau išmoktos ir jokių trukdžių šių pakeitimų įgyvendinime neturėtų būti. Puiku, jeigu, kaip žadama, žmogui atėjus į vaistinę, vaistininkas matys, kad priemoka už vaistus jam neskaičiuojama, tačiau karti patirtis rodo, kad teoriškai sukurtus įstatymus dažnai sunkiai pavyksta įvykdyti praktikoje 🤨 Netrūks atvejų, kai, būtent, vaistininkas turės paaiškinti dažnam ligoniui, kodėl jam nemokami vaistai nepriklauso, nors jis ir gyvena žemiau skurdo ribos. Pas gydytojus šnekėtis apie tokias “nereikšmingas detales” kaip mažos pajamos, neturėjimas ko valgyti, nuolatinis taupymas būtiniems vaistams ir pan., yra tiesiog nepadoru ir gėda, tačiau gėdos jausmas, kažkodėl prapuola patekus į vaistinę. Todėl jau dabar vaistinių darbuotojams reikia pradėti ruošti atsakymus į sudėtingus ir nepatogius lankytojų klausimus.

Džiaugiasi ne visi

Nemokami vaistai pasieks nepriteklių ir socialinę atskirtį jaučiančius žmones, taip pat vyresnius senjorus. Tačiau yra nemaža grupė žmonių, kuriems taip pat reikia ministro malonės ir nemokamų vaistų. Tai – lėtinėmis nepagydomomis ligomis (pvz., cukriniu diabetu, širdies kraujotakos ar onkologinėmis ligomis) sergantys gyventojai. Šie žmonės jaučiasi atstumti, nes jų ligų gydymas ar kontroliavimas kainuoja nemažus pinigus.