Vaistininko užrašai

(iš serijos: kur dėti kablelį?- duoti pigų, negalima keisti ar originalo duoti negalima, keisti pigiu)

Šį pavasarį teritorinės ligonių kasos savo internetiniame puslapyje paskelbė informaciją apie tai, kaip  naujas įstatymas dėl vaisto pirmo paskyrimo sumažins pacientų išlaidas vaistams. 

Viskas paprasta

Gydytojui reikės tik pažymėti, kad vaistas vartojamas pirmą kartą arba po ilgesnės pertraukos ir tokiu atveju vaisinės bus įpareigotos išduoti pigiausius vaistus. 

Atrodo, kad iki šiol vaistininkai naudojosi įstatymų spragomis ir žmonėms siūlydavo tik brangius vaistinius preparatus 🧐 Anaiptol, vaistinėse vyravo demokratija ir žmonės patys galų gale nuspręsdavo, kokį vaistą jie pirks – brangiausią ar pigiausią. 

Nuomonės nesutapo

Gerokai anksčiau pakeitusi tvarką ir nustačiusi privalomą kompensuojamųjų vaistų sąrašą, Sveikatos apsaugos ministerija tikėjosi, kad pakeis žmonių įpročius ir privers žmones rinktis pigius ar visai nemokamus vaistus. Tačiau taip neįvyko. Ligoniai piktinosi tokia primesta tvarka ir vis tiek rinkosi brangesnius, tačiau jų įprastus vaistus, primokėdami reikalaujamą sumą. 

Sąrašas trumpėjo

Valdininkai nesnaudė ir vis ieškojo naujų būdų, kaip sutramdyti neklusniuosius. Taigi, sąrašas nuolat kito, originalių vaistų jame vis mažėjo, todėl žmonės buvo priversti rinktis: arba keisti pradėtą gydymą ir rinktis pigiausią iš sąrašo vaistą, arba nieko nekeisti ir primokėti už savo įprastą, tik atsidūrusį sąrašo gale. Gerai, jeigu jį rasdavai sąrašo gale, nes kaip minėjau, sąrašas nuolat kito ir trumpėjo, todėl įprastų vaistų mažėjo. Tačiau vis dar buvo galimybė įsigyti norimą vaistą (jei jo buvo rinkoje), primokant nustatytą priemoką.

Pirmas paskyrimas

Tuomet valdžia sugalvojo užvilkti kitus tramdomuosius marškinėlius savo piliečiams. Buvo sugalvotas pirmas paskyrimas, kuris suskirstė žmones į laiminguosius ir nelabai laiminguosius. Taip jau išėjo, kad vienoje šeimoje esantys sutuoktiniai, sergantys ta pačia liga ir mokantys tas pačias įmokas į privalomą sveikatos draudimą, staiga pamato, kad vaistai, skirti tai pačiai ligai gydyti skiriasi – vienas perka pigiausią, o kitas turi galimybę įsigyti originalų.

Kadangi vyravo pereinamasis laikotarpis gydytojams ir vaistininkams (susijęs su pirmu paskyrimu), tai vieni ir kiti, vardan savo paciento ar kliento, kartais akimirkai užmerkdavo akis ir neparašydavo arba nepamatydavo  to pirmo paskyrimo 🙃 Kaltės nejutome, nes ligonio vargai buvo svarbesni už kvailą ir neapgalvotą sumanymą. Bet nesnaudė ir ministerija.

Po kurio žodžio dėti kablelį? Žinoma, pirma turėčiau ką nors plačiau paaiškinti, o tada klausti 😊

Daugelis iš mūsų (ir farmacininkų, ir pirkėjų) jau yra girdėję apie būsimą naujovę: nuo šių metų lapkričio 1 d. atsiras galimybė receptinius, kompensuojamuosius vaistus įsigyti nuotoliniu būdu, t.y. internetu. Gerai tai, ar blogai, kol kas negaliu pasakyti. Gal todėl, kad vaistai yra specifinė prekė, todėl visi pasikeitimai verčia mus labai jautriai reaguoti? Ir kai dar visus realius vaistus bandoma iškelti iš vaistinės ribų į internetines erdves ar virtualų pasaulį, o vaistinėse įkurdinti Perlo terminalus, jau ne juokais imi ir išsigąsti 😲

Taigi, apie viską po truputį.

Nauja e. sistema

Sveikatos apsaugos ministerija planuoja sukurti naują e. sistemą, prie kurios prisijungę gyventojai be jokių konsultacijų pasirinktų receptinį vaistą, o tuo pačiu – ir vaistinę. Manoma, kad toks naujas modelis didins sąžiningą vaistinių konkurenciją vaistų kainomis. Bet dabar gi taip pat niekas netrukdo vaistinėms būti konkurencingoms kainų mūšyje. Kaip dabar vaistinių tinklai sugeba mėgdžioti vienas kitą ir patraukti klientą savo vilionėmis (du už vieno kainą, perki du – trečias su nuolaida, senjorų dienos, laimingos valandos ir pan.), taip ir internetinėj erdvėj kovos už kiekvieną klientą ir maustys jį visokiais pasiūlymais. Nei viena vaistinė nedirba NEPELNINGAI, o jei dirba – tai neilgai, nes vis tiek ateina diena, kai tenka arba užsidaryti, arba parsiduoti. Taip kad būtų naivu tikėtis, kad perkėlus visų vaistų prekybą į internetą, vaistai atpigs. Tik ne Lietuvoje.

Papildomos investicijos

Šios naujos sistemos kūrimas pareikalaus ne vienos finansinės injekcijos. Dar nenutilo kalbos apie išleistus milijonus diegiant e. receptą: konkurso laimėtojams neužteko suderėtų ir patvirtintų sumų, todėl šiam projektui papildomai buvo skiriami papildomi šimtai tūkstančių. Ką šiandien turime? Vis dar stringančią ir tobulinamą sistemą. O už kiekvieną klaidos ištaisymą ar naujų funkcijų įdiegimą perskaičiuojami kaštai. Ir perskaičiuojami tikrai ne valstybės naudai. SAM atstovai teigia, kad visi darbai bus finansuojami e. sveikatos  plėtrai numatytomis lėšomis. Tačiau kiek jų buvo numatyta, tie skaičiai keitėsi ir keitėsi. Tai kada jau pabaiga?

Daugelis vaistinių jau dabar turi galimybę aptarnauti klientą nuotoliniu būdu. Jeigu jau tikrai bus prastumtas šis projektas, tai gal užtektų patobulinti jau esančias programas, įdiegiant papildomų funkcijų? Žinoma, tada nebus galima pasirinkti norimos vaistinės esant viename e-puslapyje, tektų landžioti į kiekvienos vaistinės internetinę svetainę ir ieškoti vaistų, lyginti jų kainas. Tikėkimės, kad tai ir yra pagrindinė priežastis kurti naują modelį 🙂

Farmacinė paslauga nereikalinga?

Ši nauja sistema leis pacientams įsigyti tiek kompensuojamus, tiek nekompensuojamus receptinius vaistus bei kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones. 

Mums, dirbantiems vaistinėse, nuolat primenama (nors ir patys puikiai tą žinome), kad PRIVALOME suteikti farmacinę paslaugą, t.y., perkant vaistus, labai aiškiai išdėstyti, kaip juos vartoti, kada, kiek ir su kuo. Šių svarbių detalių iš mūsų reikalauja visi – pradedant SAM ir baigiant slaptais pirkėjais. Pagrįstai kyla klausimas: perkant vaistus internetu, užteks perskaityti informacinį lapelį? Dabar gi, ne visada užtenka informacijos ir specialistus išklausius, ir tą lapelį perskaičius. Dažnas vyresnio amžiaus ligonis apeina kelias vaistines, vis pasitikslindamas vieną kitą detalę, o galų gale, dar pas kaimyną užsuka užtvirtinimui. Vadinasi, informacijos niekada nebūna per daug. Gal planuojama per Skype ar kitą panašią programėlę suteikti privalomą paslaugą parduodant vaistus internetu?

Mūsų darbo kasdienybė – tai nuolat besikeičiantys žmonės su tik jiems būdingais vaidmenimis, o vaistinė – mažytė teatro scena, kurioje nuolat kažkas vyksta. Dramos, tragedijos, komedijos… Apkalbos, pykčiai, ašaros, juokas… Stumdymasis ir užuojauta… Bet šįkart ne apie klientus ir jų vaidmenis. Šiandien rašysiu apie labiausiai nepageidaujamą vaistinės lankytoją ir pačią bjauriausią rolę. Koks tai personažas, atspėti bus nesunku 😀

Scena Nr. 1 – Situacijos aprašymas

“Tavo rankose mano likimas…”,- skamba grupės “Hiperbolė” daina. Šiuos žodžius niūniuoja ir vaistininkas, kai sužino, kas jį netikėtai aplankė vaistinėje. Tas paslaptingasis veikėjas vienam kartui pabūsiu aš. Ir pabūsiu iš visos širdies, kad tikriesiems veikėjams (ne apsimetėliams kaip aš) protą atverčiau.

Mano rankose instrukcija, kurią prieš einant į vaistinę atidžiai turiu išstudijuoti. Ir štai, aš jau vietoje. Turiu kruopščiai laikytis eiliškumo ir tvarkos. Rolė – nebloga, nes galiu vadovautis dviem ar net daugiau scenarijų. Renkuosi pirmą. Įeinu į vaistinę, pasižymiu (galvoj, kad niekas nesuprastų), kokia tai vaistinė. Renkuosi prekę, arba dvi ir pažymiu (galiu galvoj, galiu telefone, galiu ant delno arba jau namuose, duotoje lentelėje, svarbu, neišsiduoti), už kokią sumą įsigijau prekių. Nurodau tik kainą. Vėliau savo įrašą pildau pirktų prekių pavadinimais ir apibūdinu vaistinėje susiklosčiusią situaciją. Tai turiu padaryti 4 – 6 sakiniais. Pabandysiu:

Sakinys Nr.1 “Mano įėjimo metu vaistinėje klientų nebuvo.”

Sakinys Nr.2 “Vaistininko oficinoje (prekybos salėje) nebuvo.”

Sakinys Nr.3 “Vaistininkas pasirodė labai greitai.”

Sakinys Nr.4 “Pirkau du produktus XY, kainavo 45€”

Dabar turiu nurodyti, kiek tiksliai praėjo laiko nuo mano atėjimo iki kol mane pradėjo aptarnauti 🧐 Pagal duotą intervalą (mažiau nei 3 min., 3-5 min., ilgiau nei 5 min.) renkuosi – “mažiau nei 3 min.” ir čia pat turiu paaiškinti, kuo darbuotojas buvo užsiėmęs, kad jo nebuvo darbo vietoje 😊 Kol dar neturiu teisės įeiti į pagalbines patalpas be įspėjimo (kas žino, ko dar tie darbdaviai pasieks dėl visiškos kontrolės), bandau susivokti iš elgesio, nes reikia atsakyti į klausimą. Šį kartą fantazijos daug neturiu, todėl rašysiu “Nežinau”.

Scena Nr. 2 – Aplinka

Dabar trumpam pabūsiu sanitarijos inspektorius ir įvertinsiu švarą. Kieno akimis visą tai turėčiau įvertinti? Paprasto žmogaus ar higienos specialisto? Žmonės yra skirtingi, todėl ir vertinimas labai jau subjektyvus. Šiandien aš galiu matyti numestą reklamą ar pirkimo čekį ant grindų, o kitą dieną ir žemių krūvos nepamatyti…Šiuo atveju dar turiu prasinešti per lentynas ir patikrinti jų dulkėtumo laipsnį. Kaip jau minėjau, daug kas priklauso nuo vertintojo asmeninių savybių ir nuotaikos, o kadangi nuotaika dar nesugadinta, tai žymiuosi, kad “vaistinėj buvo švaru ir tvarkinga” – TAIP, “kliento aptarnavimo vieta buvo erdvi ir neapkrauta lankstinukais, užrašais” – TAIP, tačiau ji apkrauta VISOKIAIS MAISTO PAPILDAIS IR KITOKIOM NESĄMONĖM! Tai kas blogiau? Ir kuo čia dėta vaistininko kompetencija? “Grindys buvo nešvarios, lentynos dulkėtos, prekystalis netvarkingas, produktai lentynose išdėstyti netvarkingai” – NE, bet gal reikia žymėti TAIP? Galbūt, tuomet darbdavys pasamdys valytoją visai dienai, o ne 5 min.? Tačiau gali būti ir taip, kad po tokio mano ženklinimo, vaistininkas turės su skuduru ir šluota vaikščioti paskui kiekvieną išeinantį klientą. Rašau, kad viskas ok ir papildomai nieko nekomentuoju 😉

Dar įdomiau skamba sekanti mano užduotis: “Ar lentynos buvo užpildytos, be tuščių tarpų?” Čia jau turiu pasitelkti erdvinį mąstymą (kurio, deja, neturiu) ir nuspręsti – ar stiklinė pusiau pilna, ar pusiau tuščia. Niekaip nesuprantu, kodėl geriau, kai lentynos užpildytos, o ne pustuštės? Galbūt, ką tik praėjo dešimt pirkėjų, kurie nusiaubė tas lentynas ir padėjo vykdyti planą. Bet, tikriausiai, geriau, kai prekės išstatytos piramide ir jų laaaaabaaaaai daug, bet pardavimai nevyksta. Dar turiu pažymėti apie tai, jei mano vizito metu darbuotojas lentynas pildė prekėmis. O jei dar ta pildoma vieta buvo pažymėta kainos lapeliu ir ten nebuvo nurodytų prekių! Mama mia…Kurį variantą rinktis, TAIP ar NE, jei prekes darbuotojui atvežė prieš pat man ateinant į vaistinę? Vardan tos, Lietuvos – TAIP, LENTYNOS BUVO UŽPILDYTOS PREKĖMIS 😃!

Kai jau apžiūrėtos visos dulkės, prekių gausa ir kiti mažmožiai, turiu sutelkti dėmesį į rimtesnius dalykus, t.y., į patį darbuotoją. Kuo gi jis užsiima? 

“Konsultuoja klientus”, bet jeigu jų nėra? Blogai, minusas.

“Dėlioja gautas prekes”. TAIP, ir jeigu dėliodamas pildo tuščias vietas ir užpildinėja tarpus, pažymėtus kainos lapeliu? Blogai, minusas.

“Bendrauja su kolegomis, jei tai netrukdo aptarnauti klientus, žymėti kainas”. Aūūū, kur tie kiti kolegos, jei dažnai vienas vaistininkas po 12 ir daugiau valandų atstovi vienas pamainoje? Įsivaizduoju, kaip būtų smagu paplepėti su kolegomis darbo metu 🙂! Bet, BINGO! Nėra kolegų, nėra ir minuso.

Tačiau, neduok, Dieve, pamatysiu vaistininką valgantį, skaitantį, naudojantį asmeninį telefoną ar klausantį muzikos per ausines, tada jau riebus minusas. Nežiūrint į tai, kad ką tik sukramtytas sausainis išgelbėjo jį nuo diabetinės komos arba skambutis į asmeninį telefoną padėjo jo vaikui išspręsti globalinę problemą ir vienu liūdnu veiduku šiam pasauly bus mažiau 🙂 Ne, vis dėlto, nieko nemačiau, nieko negirdėjau, aš irgi turiu ir ligų, ir vaikų. 

Palikim skanius kąsnius ramybėje ir judėkim prie akių kontakto. Privalau smulkiai aprašyti savo įspūdžius nuo to momento, kai tik atsiduriu MATYMO LAUKE. “Ar pažiūrėjo?” “Ar nusišypsojo?” “Ar linktelėjo?” O kodėl nėra “Mirktelėjo”? Man tai gal labiau būtų prie širdies 😉 Ir čia jau neužtenka trumpo TAIP ar NE, reikia platesnio komentaro. Matyt, tai labai susiję su būsimu pelnu.

Nors apie originalius ir generinius vaistus nemažai kalbama ir rašoma, tačiau praktika rodo, kad žmonėms vis dar trūksta informacijos. Kiekvieną dieną savo klientams aiškiname apie šių vaistų skirtumus. Ligoniai pasimetę, nes nežino, kas jiems geriausiai tinka, kita vertus, net ir žinodami, nelabai gali rinktis tą geriausią, nes pasirinkimo laisvę dažnai stabdo sveikatos apsaugos ministerijos nurodymai 😕 Nežiūrint į tai, gydytojų ir vaistininkų pareiga dalintis įgytomis žiniomis su visuomene, taigi, šiandien tai ir padarysiu 🙂

Klasifikacija

Vaistus galima suskirstyti į tris rūšis: originalius patentinius, originalius nepatentinius ir generinius.

Originalūs patentiniai vaistai – tai naujų veikliųjų medžiagų preparatai arba jau žinomų veikliųjų medžiagų naujos farmacinės formos ar nauji deriniai. Juos gamina tik vienas gamintojas iki patentinės apsaugos laikotarpio pabaigos, jiems nėra konkurencijos.

Originalūs nepatentiniai vaistai – kurių patentas jau pasibaigęs, todėl yra ir kitų gamintojų, kurie gamina analogiškus (generinius) vaistus.

Generiniai vaistai – originalių vaistų kopijos. Juos gamina daug gamintojų, atsiranda konkurencija, todėl mažėja jų kaina.

Kainų skirtumai

Kodėl taip skiriasi šių vaistų kaina? Naujo vaisto sukūrimas – ilgas ir brangus procesas. Pramonė sukuria dešimtis  tūkstančių naujų medžiagų, kol jų tyrinėtojams pavyksta surasti naują veikliąją medžiagą. 

Klasikiniu pavyzdžiu, kaip ieškoma tokios vaistingosios medžiagos, galima laikyti Paulio Ehrlicho, chemoterapijos kūrėjo, pastangas. Jis XX a. pradžioje ieškojo vaisto nuo ligos, kuri tada siaubte siaubė pasaulį. Ji vienodai kamavo visus – vargšus ir turtuolius, senus ir jaunus, elgetas ir karalius. Milijonai žmonių tapo jos aukomis, buvo pasmerkti kamuotis visą gyvenimą. Nebuvo jokio patikimo vaisto nuo tos amžiaus rykštės – sifilio.

P. Ehrlichas tyrimus pradėjo nuo jau žinomos medžiagos – arseno. Tačiau arsenas – stiprus nuodas, tad P. Ehrlichas bandė sumažinti jo nuodingumą. Tai pavyksta padaryti truputį paveikus preparato cheminę formulę. Mokslininkas kantriai keitė ir keitė molekulę. Tačiau jo pagamintos medžiagos vis dar buvo per daug nuodingos žmonėms. Tik po 606 bandymo jam pavyko pagaminti preparatą, kuris bandant su gyvuliais pasirodė esąs gana nekenksmingas. Pauliui teko jį dar kelis kartus šiek tiek modifikuoti, kol jis iš tikrųjų pasidarė nepavojingas žmogui.

Šiandien reikalavimai medikamentų saugumui daug didesni negu Ehrlicho laikais. Todėl dabar tyrėjui tenka sukurti ir ištirti dešimtis tūkstančių medžiagų, kol vieną iš jų galima rekomenduoti žmonėms, kadangi jos nauda didesnė už vartojimo riziką. Tik tam reikia daug pinigų. Vėliau tas išlaidas reikia susigrąžinti. Pradėjus pardavinėti naująjį vaistą, reikia gauti dar ir pelno, kad farmacijos įmonė galėtų išmokėti atlyginimus darbuotojams ir turėtų lėšų naujiems medikamentams kurti. Galų gale, ji skiria pinigus, be kurių tyrimai apskritai būtų neįmanomi. Ji nori, kad būtų tiriama toliau, kuriami nauji medikamentai. Taigi, didelė pelno dalis skiriama tyrimams tęsti.

Kiekvieną naują medžiagą patentas saugo 20 metų. Pasibaigus šiam terminui, ja kiekvienas gali naudotis laisvai. Tuomet originalaus vaisto kaina krenta žemyn. Pavyzdžiui, preparato nuo diabeto glibenklamido 30 tablečių patentinės apsaugos galiojimo metu kaina buvo daugiau kaip tris kartus didesnė, nei pasibaigus patento galiojimui.

Kaip banga gena bangą, taip sveikatos apsaugos ministerija kuria naujas taisykles ir kepa naujus įstatymus. Kartais atrodo, kad ten vyksta varžybos – kas sukurs kuo daugiau ir kvailesnių įstatymų. 

Nuo liepos mėn. pradžios vėl įsigalios nauja kompensuojamų vaistų skyrimo ir išdavimo tvarka, o paskutinį metų ketvirtį planuojama iš sąrašo išimti sudėtinius vaistus.

Pažadai

2019-01-07 įsigaliojo naujas kompensuojamų vaistų kainynas. Tuomet buvo skelbiama, kad jis pasipildė 138 prekinių vaistų pavadinimais, o tai reiškia, kad Lietuvos pacientams kaskart gerėja vaistų prieinamumas ir jie turi vis didesnį medikamentų pasirinkimą vaistinėje.

Tačiau realybė buvo kitokia. Vaistų pasiekiamumas, deja, liko tik popieriuje. Praktika parodė, kad varginančios reikiamų vaistų paieškos nesibaigė, netgi priešingai, keliauti po vaistines ir ieškoti vaistų tapo gyvenimu būdu 😕Būtent dėl nuolatinio sąrašo kaitaliojimo susidarė vaistų tiekimo problema. Vieni gamintojai nepaskaičiavo, kiek pakuočių jiems reikės, nes į sąrašą pateko pirmą kartą, kiti – sumažino importą dėl nestabilios vaistų politikos, treti – tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių.

Taigi, geresniu gyventojų aprūpinimu vaistais girtis nereikėtų.

Vieni kuria, kiti griauna

Siekiant užtikrinti geresnį kompensuojamųjų vaistų prieinamumą, laikinai ėjusio sveikatos apsaugos ministro pareigas Vytenio Andriukaičio įsakymu buvo patobulinta sudėtinių vaistų įtraukimo į kompensavimo sistemą tvarka. Anksčiau galiojusi tvarka ribojo sudėtinių vaistų kompensavimo galimybes. Todėl pacientai, norėdami pasirinkti jiems patogesnį gydymą, dažniausiai būdavo priversti sudėtinius vaistus įsigyti asmeninėmis lėšomis. Po šio naujai išleisto įsakymo, kompensuojami sudėtiniai vaistai  turėjo greičiau pasiekti ligonius. 

Deja, praėjusiais metais, karaliaujant jau kitam ministrui, į kainyną sunkiau pradėjo patekti sudėtiniai vaistai, skirti širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, todėl net 60% pacientų pirko šioms ligoms gydyti vaistus už pilną kainą. Ir tai darė dėl kelių priežasčių: anksčiau paskirtas gydymas sudėtiniais vaistais buvo efektyvus, gerti vieną tabletę vietoj 3 yra žymiai patogiau bei pašalinių poveikių jaučiama mažiau.

Dvi ar šešios?

Inovatyvus gydymas padeda sukontroliuoti lėtines ligas ir išvengti mirtinų komplikacijų, nes sudėtinius vaistus yra paprasčiau vartoti. Vienoje sudėtinių vaistų tabletėje būna kelios veikliosios medžiagos, todėl nebereikia gerti daugybės skirtingų vaistų. Žinant tai, kad daugeliui pacientų išrašoma ne vienas, ir ne du vaistai, sudėtiniai vaistai yra puiki išeitis. Kuo daugiau tablečių skirta išgerti per dieną, tuo didesnė tikimybė, kad ligonis jų visų neišgers. O gydant sudėtiniais vaistais, užtenka vos vienos ar dviejų tablečių per dieną, todėl ligoniai daug geriau laikosi jiems paskirto gydymo, nepamiršta išgerti tablečių. Tai duoda ne tik gerų gydymo rezultatų, pagerėja išgyvenamumas bei mažėja komplikacijų rizika.

Sudėtiniai vaistai yra reikalingi sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis: diabetu, išemine širdies liga,  širdies nepakankamumu, taip pat persirgusiems miokardo infarktu. Tokie vaistai sukuria pridėtinę vertę sergančiajam, nes paprasčiau yra kontroliuoti ligą, išvengiant brangiai kainuojančių hospitalizacijų.

Planai dėl valstybinių vaistinių steigimo įgauna pagreitį, todėl diskusijų šiuo klausimu vis daugėja. Nors daugelis mano kolegų (ir aš tame tarpe) svajoja apie darbą būtent tokioje vaistinėje, ir po šiai dienai nesuprantame, ar jau uždegta žalia šviesa šiam projektui, ar vis dar bandoma jį stabdyti 🤔

Kadangi į mano rankas pateko straipsnis aktualia tema, nutariau jį pagvildenti ir pateikti savo nuomonę.

Valdiška vaistinė – viruso komplikacija?

Kad valstybinėms vaistinėms intensyviai priešinasi didžiųjų vaistinių tinklų savininkai, suprantama, tačiau kodėl į jų gretas lygiuojasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kurio vienas strateginių tikslų buvo ginti asmens laisvę, atstovai?

Buvusio šio instituto prezidento nuomone, valdiškos vaistinės – sunkiausia viruso komplikacija. Komplikacija todėl, kad po naujo įstatymo priėmimo, ligoninės ir poliklinikos vaistinės ne tik parūpins medikamentų ligoninių pacientams – jose vaistų galės nusipirkti bet kas.

Argi eiliniam piliečiui bus blogai, kad jo pasirinkimas bus didesnis? Kodėl reikia taip baimintis naujų žaidėjų? Dėl šio sprendimo, pirmiausia, laimėtų ligonis, vadinasi, visos priemonės yra pateisinamos.

Maxima ar valstybė?

Straipsnyje sakoma, kad nėra puiku, jog šias vaistines valdys ligoninės ir poliklinikos, kurios dažniausiai priklauso valstybei ar savivaldybėms ir ši nuosavybė suteikta gydymo paslaugoms teikti, o ne mažmeninei vaistų prekybai. Tai kodėl dabar tose poliklinikose ir gydymo įstaigose yra įsikūrusios ne viena, ir ne dvi vaistinės? Jau nekalbu apie šalia esančius pastatus – ten dar po dvi – keturias vaistines randame. Argi ligoniai turėtų purkštauti dėl to, kad vaistų įsigijimas jiems taps prieinamesnis ir, galbūt, pigesnis?

Taip, vaistinės susimoka nuomą už patalpas. Tačiau ši vieta – auksinė antilopė, dėl jos vyksta sostų karai, ir laimėtojas būna tik vienas, nebijantis aukštų nuomos kainų, nes galų gale visa tai vis tiek atsiperka su kaupu. Tą žino dabartiniai nuomotojai, todėl visais įmanomais būdais bando sustabdyti šį įsibėgėjantį procesą, nes greičiausiai, jie bus išmesti iš užimamų patalpų.

Paprastam žmogeliui visiškai tas pats, kas bus valdytojas – ar valstybė, ar krautuvininkai, svarbu jo reikiamų vaistų visada būtų 🙂 O jeigu jie bus dar ir pigesni, tai koks skirtumas, kas ir kiek mokės už nuomą?

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.