Vaistininko užrašai

Neseniai mano akis patraukė šis skelbimas:

Labiausiai patiko pabaiga: “Mes siūlome papildomą veiklą, kurią galite derinti su pagrindiniu darbu ir pan.”

Ilgai netruko laukti, kol į mano telefoną atskriejo kolegos žinutė: “Gal einam pabandyti tokį darbą 😎?” Tada pasijuokėm ir supratom, kad tai puiki tema platesniam skaitytojų ratui.

Pasirodė ir daugiau komentarų šiuo klausimu:

“Galvoju, o gal įsidarbinti 🤔”

“Eiti pas kolegas prašyti receptinio vaisto, o paskui juos skųsti. Kas taip gali daryti…”

Deja, kaip bebūtų gaila, norinčių dirbti tokį darbą netrūksta. Nereikia ir kolegų. Manau, didesnė dalis  tikrintojų neturi farmacinio išsilavinimo. Taip galvoti verčia mano asmeninė patirtis. Tokių veikėjų mane aplankė ne vienas. Vienais metais – net keturi!

Visus savo įvertinimus išsaugojau ir pasilikau prisiminimui, kad kada nors parodyčiau savo anūkams ir proanūkiams, kokioje policinėje valstybėje man teko dirbti.

Mano kolegos apie šį “projektą”, tikriausiai, žino visi. Bet su malonumu pasidalinsiu įspūdžiais su tais, kurie net nenutuokia, kas tai per pragaro mašina 😮

Išskleidžiau prieš savo nosį visus lapus, kuriuose mane įvairiom trafaretinėm frazėm apibūdina  rimtai nusiteikę “agentai”. Neapgavo mano šeštasis jausmas, kad prireiks man tų lapų, oi, kaip prireiks. Dabar visai smagu viską išnagrinėti NUODUGNIAI, taip, kaip daro mūsų regiono vadovai.

Skirtumas tarp manęs ir regiono vadovo – šviesmečiai, todėl ir nuomonės daugelyje detalių nesutapo. Ir kaip gali sutapti, jei vienas iš mūsų yra praktikas, o kitas – stebėtojas iš toli ir nebūtinai farmacininkas, o koks nors buvęs prekybos centro “Senukai” vadybininkas 😀

Taigi, ko gi mūsų klausinėja tie slapukai? O gi visko. Pradžioje pasižymi vaistinės adresą, datą, laiką (sekundžių tikslumu) ir aukos vardą ir pavardę. Toliau seka vaistinės aplinkos aprašymas: ar vaistinė tvarkinga (švarios grindys, nėra dulkių), kaip išdėstytos prekės (liepia fiksuoti bendrą vaizdą), toliau – reklaminiai stendai bei plakatai, o lentynose – kainų etiketės.

Trumpai pakomentuosiu. Priklausomai nuo to, ar valytoja buvo, ar nebuvo ir kuriuo dienos metu buvo, taip pat, ar žiema tuomet, ar vasara – šis rezultatas (teigiamas ar neigiamas) vertinamas balais ir įeina į visą aptarnavimo kokybę! Baisu ir pagalvoti, jei slaptas pirkėjas ateina pažliugusiu oru viduržiemį – grindys visada bus baisios! O tavo balai bendram kontekste kris žemyn.
Skaityti toliau »

Radau prieš kelerius metus atsiųstą Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos laišką, kuriame yra pateikti duomenys apie darbuotojų situaciją priimant sprendimus jų įmonėje. Šią apklausą vykdė Lietuvos Maistininkų profesinė sąjunga. Apklausos reikėjo būsimoms diskusijoms dėl keičiamo darbo kodekso.

Didžioji dalis (58,3%) apklaustųjų atsakė, kad jų įmonėje su darbuotojais nediskutuojama jokiais klausimais, vadovai viską sprendžia patys, o darbuotojai akivaizdžiai laikomi žemesniais.

25% pabrėžė, kad jaučiamas didelis atotrūkis tarp darbuotojų ir vadovų.

Ir tik 16,7%, nors ir atsakė, kad su darbuotojais jų įmonėje diskutuojama, visgi, neslėpė, kad “žemesniųjų” nuomonė neretai ignoruojama.

Didžiųjų tinklų vaistinėse taip pat periodiškai atliekami panašūs tyrimai, tačiau esminiai, darbuotojams aktualūs klausimai dažnai išsprendžiami ne jų naudai. Koks tada tokių apklausų tikslas? Pirmiausiai, parodyti darbuotojams, kad jų nuomonė vadovams yra svarbi. Antra, sužinoti, ar daug nepatenkintųjų ir nelaimingų darbuojasi pas juos. Vėliau belieka tik teisingai sustrateguoti savo veiksmus ir sudaryti įspūdį, kad viskas daroma darbuotojų labui.

Tačiau darbuotojai – protingi žmonės, todėl labai greitai pastebi, kad postūmio nėra arba jis labai jau nepastebimas. Tuomet darbo kompiuteriuose užverda diskusijos 🙂 Jas pastebėję atsakingi darbuotojai stengiasi kuo greičiau visa tai numalšinti.

Tai man labai primena neseniai garsiai nuskambėjusį atvejį: vienas geras IT specialistas pastebėjo spragą e.sveikatos sistemoje ir viešai apie tai pasidalino interneto platybėse. SAM netruko sureaguoti, todėl dabar tas specialistas turės daug nemalonumų su atitinkamomis instancijomis 😕

Mūsuose cenzūra veikia taip pat. Tai liečia kelis vaistinių tinklus. Jeigu garsiai išsakei savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, žiūrėk, tuoj atskrieja įspėjantis laiškelis iš regiono vadovo, kad taip elgtis draudžiama. Pirmiausiai apie tai turi būti pranešta jam, nes liaudis (kolegos) problemų neišspręs. Kaip bebūtų gaila, visas susidariusias problemas ar neįprastas situacijas greičiausiai išsprendžia ne regiono vadovas, o kitų vaistinių darbuotojai. Visi stoja kaip kumštis su savo patarimais ar puikiais situacijos sprendimais arba kažkokių kontaktų paskelbimais. Kad ir kaip regiono vadovai įsivaizduotų save labai dalykiškais, tai visiškai neatitinka tikrovės. Turėjau ne vieną, ne du ir ne tris regiono vadovus (ne vieno tinklo), dabar gal jau penktą ar šeštą, todėl galiu iš patirties pasakyti: visos problemos buvo išspręstos ne jų dėka 🙂 Aš, kaip ir tas IT specialistas, ne vieną kartą nusivyliau jų nerangumu ir nuo tada, aplenkiant juos, kreipiuosi į liaudį arba iš karto į gen. direktorių. Rezultatas – dažnai greitas ir, svarbiausia, rezultatyvus.

Skaityti toliau »

Kaip atostogauja mūsų valdžia, tikriausiai, nelabai ką ir domina. Ne paslaptis, kad prezidentė, kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais vasarą atostogauti neplanavo. Premjeras atostogas planavo užsienyje, Seimo pirmininkas žadėjo likti Lietuvoje. Mūsų IŠRINKTIEJI turi maždaug 103 dienas nereglamentuoto laiko. Buvo bandymų įteisinti jų atostogas. Pagal projektą, Seimo nariai turėjo ilsėtis 40 darbo dienų per metus. Valstybės tarnautojams šiuo metu priklauso 22 darbo dienų trukmės kasmetinės atostogos. Sveikatos priežiūros specialistai turi 26-28 arba 31-33 darbo dienas (priklausomai 5 ar 6 dienas dirba per savaitę), farmacijos specialistai – 25 arba 30 darbo dienų. Tikriausiai, atostogų trukmę bandyta skaičiuoti pagal darbo krūvį ir riziką (Seimas juk padidintos rizikos zona 😀)

Rodos, visi LR piliečiai pagal Konstituciją ir Darbo kodeksą turi teisę į kasmetines mokamas atostogas. Kokia tų atostogų kaina? Kiekvienam – ji skirtinga. Aš galiu papasakoti tik apie savo ir savo kolegų potyrius 😀

Kiekvienas darbdavys su džiaugsmu pasakytų:

“Darbas – gyvenime svarbiausia. Nuo visų nemalonumų, nuo visų nelaimių yra tik vienas išsigelbėjimas – darbas.”

Beje, tai E. Hemingvėjaus žodžiai 🙂 Kai ateina pats intensyviausias atostogų metas, staiga (!?) darbdavys susivokia, kad neturi pakankamai darbuotojų, todėl atostogos turi palaukti. Tada jis pradeda kalbėti L. Pastero žodžiais:

“Reikia tik įprasti dirbti, ir jau nebus galima be to gyventi. Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo darbo.”

Bet mes norim atostogų! Mes jas UŽSIDIRBOM! Tai ir bandom paaiškinti savo vyresnybei. “Gerai”,- sako ji. “Pirma, rašykit prašymą prieš mėnesį, jame nurodykit pavaduojančius asmenis ir jų būsimą krūvį, tada gaukit parašą iš regiono vadovo, o tada – prieš dvi savaites siųskit savo raštą personalo skyriui. Neplanuokit ilgų atostogų, nes visi nori atostogauti”. Taip skamba ne vienoje Lietuvos vaistinėje.

Pala, pala, tai kaip dabar rasti tuos vaduojančius žmones? Į facebook-ą parašyti? Ar dienraščio skelbimų skiltyje užklausimą duoti? O gal vaistininko pareigos pasikeitė ir mes jau ne farmacininkai, o personalo vadybininkai? Gal už žmogaus suradimą gausime priedą prie algos? Kas bando paaiškinti, kad mūsų darbas yra suteikti farmacinę paslaugą, o ne užsiimti darbuotojų paieška, netrunka sulaukti atsakymo: “Ar neskaitei Direktoriaus įsakymo?”

Skaityti toliau »

“Net ir pats dosniausias žmogus stengiasi mokėti pigiau už tai, ką kasdien perka.”

– Dž. Bernardas Šo

Šiandien labai aktualios diskusijos apie konkurenciją. Ypač jos paaštrėjo Vyriausybėje. Amžinas klausimas – kaip padidinti konkurenciją, kaip atpiginti prekes ar paslaugas?

Už nesąžiningą komerciją prezidentė siūlo skalpuoti. Už pakartotinus pažeidimus – didelės baudos. Atsakingi vadovai teigia, kad baudos šiuo metu ir taip yra didelės. Jei jos didėtų, įmonėms grėstų uždarymai ir bankrotai. Tačiau žinomas ekonomistas N. Mačiulis teigia, kad ne baudos dydis yra svarbu. “Daug didesnė bėda ta, kad kai kuriuose sektoriuose yra mažai rinkos dalyvių, todėl tos konkurencijos natūraliai nėra”,- sako jis.

“Pavyzdžiui, įstatymuose apribota, kad vienos vaistinės dydis gali būti ne mažiau kaip 60 kvadratinių metrų, bet viename pastate įstatymai draudžia registruoti daugiau nei vieną vaistinę. Jau tai yra įstatymo suvaržyta konkurencija. Būtent tokias kliūtis pašalinus būtų galima daug greičiau paskatinti naujų rinkos dalyvių atėjimą, o kartu – ir mažesnes kainas”, – teigė N. Mačiulis.

Nuo čia ir pradėkime. Tik mes, dirbantys vaistinėse, galėtume tiksliai papasakoti apie tai, kokią įtaką vaistų kainų mažėjimui padarė labai tankus vaistinių išsidėstymas. Aš kalbu apie didžiuosius Lietuvos miestus, tačiau, manau, kad ir mažesniuose miesteliuose netrūksta artimos vaistinių kaimynystės.

Taigi, pradėkime nuo mano asmeninės patirties. Mano rajone yra begalė vaistinių, tačiau aš apsiribosiu ne vieno kilometro, o, maždaug 500 metrų atstumu. Šioje teritorijoje įsikūrusios 8 vaistinės: visų tinklų, kai kurių tinklų – net po dvi. Visos mes turime (netgi, privalome) vilioti žmones, daryti pelnus ir tuo pačiu, užsidirbti sau atlyginimus. Kaip mano vaikai kažkada sakydavo:
Skaityti toliau »

Lietuva – ne Egiptas su Cheopso piramide. Lietuva – ne Babilonas su Semiramidės sodais. Ir ne Kinija su Didžiąja kinų siena 😀

Bet gal nors trumpam pabūsiu Smaragdo miesto burtininku ir sukursiu septynis vaistininko stebuklus…

Tebūnie taip, kad Lietuvoje vaistininkai gautų padorų atlyginimą už savo tiesioginį darbą (ne už reitinginių prekių pardavimus, asmeninius pasiūlymus, papildų iškišimus ir akcijų dėliojimus). Geriausiai būtų, kad vaistininko algos didėjimas būtų susietas su darbdavio alga ir įmonės pelnu

Tebūnie taip, kad Valstybė pasitikėtų vaistininkais ir negrasintų įvairiais tikrintojais

Tebūnie taip, kad darbdaviai ne tik reikalautų planų vykdymo, bet bent retkarčiais pasidomėtų, kuo kvėpuoja ir gyvena jo darbuotojas, kada paskutinį kartą jis atostogavo ir kaip jam sekasi dirbti kitų kolegų atostogų metu

Tebūnie taip, kad žmonės nesirgtų, o jei ir susirgtų, visada gautų reikiamų vaistų

Tebūnie taip, kad vaistų kainos būtų prieinamos kiekvienam Lietuvos gyventojui

Tebūnie taip, kad vaistininkui nereikėtų vienu metu aptarnauti klientų ir stebėti, kaip narkomanas ar vagis kėsinasi į vaistinės asortimentą, o vėliau – padenginėti trūkumus

Skaityti toliau »

Jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos mums nusuko: už juos įsigyjame išminties.

– A. Šopenhaueris

“…puiki alga ir priedas už pasiektus rezultatus…” – šiuos žodžius išgirdau vieną dieną per radiją. Tokiu skelbimu buvo kviečiama prisijungti prie prekybos centro “Maxima” darbuotojų komandos.

Panašiai viliojami ir vaistininkai, ir, tikriausiai, daugelio kitų profesijų atstovai. Gal kitose įstaigose tas magiškas žodelis PRIEDAS turi visai neblogą piniginę išraišką. Deja, daugelyje vaistinių tinklų tą priedą reikia kone krauju išsilupti. Sugrįžkime prie “už pasiektus rezultatus”. Kaip vaistinėje įvertinti pasiektus rezultatus? Ar į šį žodžių junginį įeina tik vaistinės apyvarta ir reikiamų prekių siūlymas ir pardavimas?

Pagal dabartinę algų skaičiavimo sistemą kaip tik taip ir yra. O kas ir kaip įvertins vaistinių darbuotojų pasiektus rezultatus, atiduodant visą save bendravimo su klientu metu? Ar darbdavys pajėgus nustatyti, kokią pridėtinę vertę jam sukuria jo darbuotojas nuoširdžiai atlikdamas savo pareigą? O gal tai visai ir nesvarbu? Nenuoširdus ir šaltas bendravimas gali būti daug produktyvesnis (pinigine išraiška) – pakanka dirbti pagal formulę: išklausau pageidavimus ir greitai “paskiriu gydymą” aukšto reitingo (tuo pačiu naudingomis įmonei) prekėmis, pridedant lydinčiųjų produktų. Galima  pasirinkti kitą strategiją: išklausau, aiškinuosi, netgi gilinuosi į problemą, parenku tinkamiausius vaistus už optimaliausią kainą, ko nereikia – nebruku. Nereikia būti labai protingam, kad suprasti, jog pirmu atveju aš tikrai gausiu apčiuopiamą priedą už pasiektus rezultatus. Antru atveju – žmogaus padėką už nuoširdumą ir norą pas mane sugrįžti.

Skaityti toliau »

“Man gerai, man nieko netrūksta…
Man gerai…
Man yra gerai…
Man gerai, man nieko netrūksta…”

dainuoja ŽAS-ai savo vienoje dainoje.

Berašant paskutinį savo straipsnį tvirtai maniau, kad daugiau šia tema nerašysiu, nes kiek gi galima? Bet užteko pamatyti antradienio  vakaro žinias ir perskaityti bėgančią eilutę  ekrano apačioje:  A. Veryga: “Vaistų tikrai netrūksta”, kaip pagalvojau: leisiu sau pafilosofuoti dar kartą, paskutinį 😀

Kadangi vaistų trūkumas nesumažėjo, o, atvirkščiai, padidėjo, labai pikta girdėti tokią iškreiptą ir tolimą nuo realybės ministro nuomonę. Šis absurdiškas sakinys parodo, kaip dirba SAM šutvė. Kitaip jos tikrai negalima vadinti, nes skleisti akivaizdų melą Lietuvos žmonėms gali tik kvailiai arba pasamdyti psichologai, kurie manipuliuoja žmonėmis, įteigdami, kad nėra jokios problemos, argi jūs nematote, kaip mes stengiamės dėl jūsų? Tokia skleidžiama “tiesa”, tikriausiai aptarta su viešųjų ryšių specialistais, kurie buvo pasamdyti, kad galėtų suvaldyti krizines situacijas, atseit, tai padės visuomenei iškomunikuoti ministerijos vykdomus darbus. Žinoma, jei ryškesnių darbų niekas neatliko, reikia bent parodyti, kad situacija yra valdoma. Panašu kaip Rusijoje: “viskas pas mus yra gerai, žmonės – laimingi, pensijos – normalios, badaujančių – nėra, žmonės – dirba, uždirba ir visai nesiveržia į užsienį”. Po truputį tuo pradedi tikėti, žiūrėk, ir gyvenimas gražesnis tampa 😀

Gal ir aš galėčiau tuo patikėti, tačiau kiekviena darbo diena atneša vis naujų išbandymų. Šiandien vaistinės dalinasi tarpusavyje ne vaistais retoms ar dažnoms ligoms gydyti (jų jau seniai nėra), tačiau ir visiškai niekuo ypatingais, netgi, nekompensuojamais vaistais. Daugelį vaistų, kurių nebuvo numatyta palikti kompensuojamų vaistų kainyne, stengėmės išparduoti ir daugiau jų neturėti arba turėti po kelias dėžutes, (pagal poreikį), kad žmonės neliktų be savo nuolatinių vaistų. Tačiau dabartinis  chaosas atvėrė dar kitus skaudulius. Pasirodo, pradėjo trūkti ne tik kompensuojamų vaistų, tačiau ir tų, kurie buvo pasmerkti išnykimui. Vieni ligoniai, negaudami kompensuojamųjų vaistų, pirko už savo pinigus be kompensacijos, kiti gi, nusprendė nekeisti savo paskirto gydymo ir liko prie įprastinių, todėl taip pat pirko už pilną kainą. Todėl dar kartą galima užduoti klausimą gerbiamam ministrui: “Tai kas išlošė iš naujos vaistų reformos? Kas sutaupė pinigų dėl vaistų atpigimo? Kas liko patenkintas nauju kompensuojamųjų vaistų sąrašu?” Atsakymas šiai dienai yra vienas, kurį visi mes žinome.

Skaityti toliau »