Vaistininko užrašai

Nors karštis slopina mąstymą ir tirština mintis, ne visus tai veikia neigiamai. Neseniai į rankas pateko gerai nuteikiantis laiškelis iš vaistininkų profesinės sąjungos. Laiško turinys leidžia galvoti, kad mūsų (vaistinės darbuotojų) padangėje nusimato tam tikri postūmiai į gerąją pusę. Na, bent jau bandymai 😀 kažką pakeisti.

Mes kiekvienas verdam savo sultyse ir mažai žinome, kaip sekasi virti kitų profesijų atstovams. Nes tik mūsų reikalai yra svarbiausi 😀 Šiandien, kaip ir vakar ar užvakar, rašysiu sau artima tema, tačiau nemanau, kad eiliniam Lietuvos piliečiui bus neįdomu 🙃

Taigi, vaistininkų profsąjungos atstovai nuvyko pas Sveikatos apsaugos ministrą, kad išdėstytų savo poziciją šiandienai aktualiais klausimais. Vienas iš jų: darbdavių įtaka/spaudimas pardavinėti receptinius vaistus.

Ne visose vaistinėse darbuotojai spaudžiami pardavinėti receptinius vaistus, tačiau beveik VISOSE jaučiama darbdavio įtaka vienam ar kitam veiksmui. Na kad ir spaudimas pardavinėti tam tikro gamintojo vaistus, prie pasirinktų vaistų pritempti dar kokių nors vaistų ar papildų, med. priemonių ar kosmetikos. Taip pat parduoti pilnas pakuotes, o ne po lapelį ir išgimdyti kuo ilgesnį pirkimo kvitą, lyg nuo kvito ilgio priklausytų žmogaus sveikata ar Lietuvos ateitis.

Kitas svarstytinas klausimas: motyvacinė sistema-skatinimas didinti apyvartą. Mes jaučiame ne motyvacinę, bet prievartinę sistemą. Jeigu neparduosi to, ano ar šito tiek ir tiek per dieną, mėnesį ir panašiai, tai gal jau laikas užleisti vietą tai sugebančiam?
Arba: jei kiekvienam klientui pasiūlysi ką nors asmeniško tik jam ir jis susigundys nupirkti – tavo, kaip darbuotojo, vertė šiek tiek pakils. Tačiau, jei per mėnesį nepadarysi pažangos šiuo klausimu, gali patekti į nepageidaujamą sąrašą 😯

Apyvartos didinimas susijęs su planais. Kiekvieną kartą, kai tik įvykdai planą, jis perskaičiuojamas. Tam, kad vėl didintum apyvartą. Kaip? Žinoma – pirkinių krepšeliu. Jeigu žmogus perką jodą, tai būtų puiku, jei prie jodo dar nusipirktų kalio permanganato ir zelionkos. Nes jei nepadės jodas, tai padės kiti 😀 Jeigu šie preparatai perkami sodo ir daržo priežiūrai, tada reikėtų pasiūlyti repelentų. Juk vis tiek vienas kitas uodas virš ausies prazvimbia 😄 Žiūrėk, jau ir apyvarta padidėjo kokiais 5€.

Skaityti toliau »

Apie reklamą galima rašyti nesustojant. Ji nulemia ne tik tai, ką gydytojas išrašinėja pacientams, bet ir vartotojų įpročius. Neretai pacientas dėl reklamos būna taip įsidėmėjęs kokį nors medikamentą, kad mano, jog tik jis vienas gali jam padėti. Ir pradėjęs vartoti kitą lygiavertį vaistą su jam negirdėtu bendriniu pavadinimu, jokio pagerėjimo nepajunta 😀

Ką pacientui daryti, kai jis nori plačiai išreklamuoto vaisto, gydytojas išrašo kitu pavadinimu tą patį vaistą, o nuėjęs į vaistinę nusiperka vaistininko parekomenduotą vaistą dar kitokiu pavadinimu, bet tą patį? Grįžta namo, susinervina, tada eina pas kaimyną pasitarti ir iš jo išgirsta ketvirtą vaisto pavadinimą. Deja, vaisto pavadinimas skamba kitaip, todėl pasidaro neramu:

Kas, vis dėlto, mane apgavo?

Pavyzdžiu gali tapti kad ir populiarusis Ibuprofenas. Gydytojas rašo Ibuprofen, žmogus tikisi nusipirkti reklamuojamą Ibumetin, vaistininkas parduoda Nurofen, o kaimynas rodo Ibuprom 😀 Jei labai mėgstantis žiūrėti reklamą žmogus atvyks į degalinę pirkti išreklamuotų vaistų, tai jis ten galės įsigyti keliolika preparatų skirtingais pavadinimais, bet ta pačia veikliąja medžiaga. Skamba grėsmingai.

Niekur nedingo reklama abejotinų preparatų iš spaudos leidinių. Skelbiasi, kas tik netingi. Tada Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba savo puslapyje paskelbia informaciją gyventojams, kad jie būtų atidūs ir nepirktų abejotinų vaistų iš abejotinų platintojų. Kiek žmonių perskaito tą informaciją? Gal geriau būtų iš karto filtruoti abejotinus prekiautojus ir kalti jiems baudas už žmonių apgaudinėjimą?

Bet čia tas pats variantas kaip su roksandromis, užkalbėtojomis ir gyvenimo žaizdų gydytojomis. Tris metus jos skelbiasi Lietuvos leidiniuose, tūkstančiai nukentėję nuo jų finansiškai ir tik dabar pradedama raganų medžioklė.

Skaityti toliau »

Prieš daugelį metų viena didelė firma šventė savo 25 metų jubiliejų. Buvo surengta iškilminga vakarienė. Aišku, nebuvo pamiršta pakviesti ir spaudos bei televizijos atstovų. Pokylyje dalyvavo įžymiausi miesto žmonės. Net vyriausybė atsiuntė aukšto rango atstovus: juk šiaip ar taip ši firma buvo viena iš didžiausių mokesčių mokėtojų visoje šalyje.

Buvo pasakyta daug kalbų. Oratoriai gyrė firmos aukštas moralines nuostatas, šlovino palaimą nešančius medikamentus, kuriuos ji sukūrė visos žmonijos labui. Po to svečiai apžiūrėjo pačią įmonę. Jos užimama teritorija buvo tokia didelė, kad nuvargusius svečius teko vežioti mikroautobusais nuo vieno prašmatnaus pastato prie kito. Lankytojai stebėjosi administracijos dangoraižiu, komercijos skyriumi, produkcijos reklamavimo tarnyba.

Prisiminimui visiems dalyviams buvo išdalyti originalūs medaliai su steigėjo atvaizdu ir firmos įsteigimo data. Po iškilmes užbaigusio didelio fejerverko svečiai išsiskirstė. Liko tik vienas mažytis neišvaizdus žmogelis. Jis priėjo prie švytinčio firmos savininko.

– Visa tai buvo įspūdinga,- tarė jis,- tačiau turėčiau dar vieną prašymą: ar negalėčiau apžiūrėti gamybos skyriaus?

– Kodėl gi ne, eikite paskui mane…- savininkas nusivedė paskutinį svečią į tamsų kiemą prie senos pašiūrės. Atidarė duris. Pašiūrės viduryje sėdėjo sena moteriškė ir dideliu mediniu samčiu kažką maišė kubilėlyje…

Kiekviena namų šeimininkė, kasdien einanti apsipirkti, gerai žino, ką reiškia reklama. Ji gal jau šimtą kartų per TV yra girdėjusi kokią nors reklaminę frazę, kuri jau seniai jai įgriso. Tačiau ji vis tiek pirks tą išreklamuotą produktą, kurio pavadinimas taip tvirtai yra įstrigęs atmintin. Ne kitaip yra ir su vaistais. TV laidoje apie ligas ir jų gydymą išreklamuoti maisto papildai tampa perkamiausia savaitės preke vaistinėje. O jeigu apie stebuklingą poveikį pasakojo visuomenėje gerai žinomas žmogus, pardavimai pakyla dar labiau.

Spaudoje taip pat pilna reklaminių skelbimų: populiariausiuose specializuotuose leidiniuose beveik pusę jų turinio irgi sudaro vaistų arba maisto papildų reklama. Gražiausiais žodžiais, paremtais įspūdingomis iliustracijomis, šlovinami įvairių medikamentų pranašumai.

Skaityti toliau »

Žmonių poelgiai nėra nei pastovūs, nei nekintami. Ištikimas tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. Ypač, mūsų darbe.

Na, pavyzdžiui, vieną dieną gauname informaciją, kad vieno gamintojo vaistams nuo šiol bus suteiktas aukščiausias reitingas, o tai reiškia, kad kuo daugiau parduosi šių vaistų, tuo bus didesnis priedas prie algos. Vaistai – kokybiški, gamintojas – patikimas, tad sunkumų kaip ir nėra. Todėl daugelis elgiasi taip, kad ir savas biudžetas nenukentėtų, ir klientas būtų patenkintas.

Tačiau, po kelių mėnesių padėtis keičiasi. Nes nuo šiol prioritetas turi būti teikiamas kito gamintojo vaistams. Ankstesnis gamintojas krenta į trečią poziciją, o į pirmą įsiveržia įmonę kažkuo suviliojęs naujasis. Kaip tikros Karališkos Askoto žirgų lenktynės Anglijoje!

Lenktynės, tai lenktynės. Bandome užimti geras pozicijas reitingų lentelėje, todėl savo klientus bandome pripratinti prie kitų vaistų. Žinoma, kliento pasirinkimas, bent jau man, lieka pirmoje vietoje. Bet jei žmogus abejoja, reikia padėti jam susigaudyti ir pagrįsti, kuo vienas vaistas yra pranašesnis už kitą (kaina, kokybė, efektyvumas, populiarumas ir pan.)

Staiga, kaip paskutiniu metu Lietuvoje tapo įprasta, sutrinka vartoto vaisto tiekimas. Ir nėra jokių galimybių jo užsakyti. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba paskelbia, kad vaistas vėl atsiras po 1-2-3 ar 6 mėnesių, o šiuo metu alternatyva – kito gamintojo ar kito stiprumo vaistai. Ką gi, vėl ligonį pratini prie kito gamintojo 😀 Bet po tokių eksperimentų žmogus pradeda įtariai žiūrėti. Ir tai visiškai suprantama. Aišku, svarbiausia, kad jis iš viso gauna, bent jau alternatyvių vaistų.

Praeina dar kažkiek laiko ir, platintojas ar gamintojas, ligonio vartoto vaisto nusprendžia neperregistruoti, todėl išparduodami likučiai ir…Finita la Commedia… vėl teks ieškoti geriausio pasirinkimo, nes Lietuvos rinkoje vaisto paprasčiausiai neliks.

Skaityti toliau »

Stojamieji egzaminai jau ne už kalnų ir dauguma stojančiųjų tikrai žino, ką norėtų veikti gyvenime. Visgi, pratęsiant savo ankstesnio straipsnio (vaistininko profesija) mintis, leisiu sau šiek tiek pašmaikštauti apie farmacijos specialisto darbinius užkulisius.

Mintimis nuklydus į tolimą praeitį, bandau prisiminti, kas labiausiai paskatino mane pasirinkti šią specialybę. Pirmiausiai, žinoma, pati vaistinė, dvelkianti senove ir paslaptimi. Man, vaikui, apsilankymas vaistinėje, buvo kaip dienos ritualas. Su klasiokais, po pamokų, keliaudavome į vaistinę pirkti vitamino C žirnelių ar gliukozės. Tas specifinis kvapas, tvyrantis ore, tyla, paslaptingos ir mažai kalbančios, bet viską žinančios moterys baltais chalatais, žmonių ramybė ir jų pagarba vienas kitam tuomet mane kažkuo užbūrė.

Bet pats mistiškiausias reginys, kuris man buvo sunkiai suprantamas: keliasdešimt mažų stalčiukų, visiškai vienodų ir niekuo ypatingai neišsiskiriančių, ir juos atidarinėjanti vaistininkė, visada sugebėjusi atidaryti tą pirmą ir vienintelį, kuriame guli ligoniui reikalingi vaistai. Man tai prilygo stebuklui 😀

Taigi, kai atėjo metas pasirinkti savo tolimesnį gyvenimo kelią, abejonių neliko. Viskas atrodė nuostabu ir tobula, išskyrus atlyginimą. Jis tikrai buvo labai mažas. Tačiau tuomet apie tai negalvojau, nes pati profesija buvo aukščiau visko.

Kai jau studijavau ir atlikinėjau praktiką vaistinėse, vis dar džiaugiausi savo pasirinkimu, nes jokių pavojaus signalų, kad kas nors šioje srityje iš esmės pasikeis, neįžvelgiau.

Šiandien, praėjus ne vienam dešimtmečiui, galiu konstatuoti faktines aplinkybes, kurioms atsiradus, šios profesijos, tikriausiai, nesirinkčiau. Nes dabartinės vaistinės labiau primena parduotuves, turgų, reklaminių kampanijų susibūrimo vietą, kosmetikos parduotuves ar dar velniai žino ką. Neliko nei paslapties, nei ramybės, nei pagarbos, nei specifinio kvapo.

Skaityti toliau »

Yra tik vienas būdas tapti geru pašnekovu – mokėti klausytis. Juk dažnai žmonės į vaistinę ateina pasišnekėti ir išlieti savo nuoskaudas. Kartais išeina klientas ir tada pagalvoji: taigi jis nieko nepirko, net neprašė nieko, ko jis apskritai buvo atėjęs? Bandai atsiminti, apie ką kalbėta, ir tada nustembi, kokia tuščia ir bereikalinga buvo kalba.

Būk mandagus su visais, draugiškas – su daugeliu, familiarus – su kai kuriais.

Išklausyti reikia viską, tik nereikia skubėti patikėti.

Man reikia Xanax, aš turiu receptą, bet pamiršau namie, rytoj atnešiu.

Man gydytojas išrašė e- receptą. Tikrai nėra? Negali būti! Geriau pažiūrėkite. Bet juk žinote, kad aš naudoju psichotropus, tai parduokite ir šį kartą

ir daug daug panašių pokalbių.

Neskubėk teisti, skubėk suprasti. Jei žmogus perka krūvą psichotropinių vaistų, tai dar nereiškia, kad jis priklausomas nuo jų. Gal jis bando atsikratyti kitų blogybių, tokių kaip narkomanija ar alkoholizmas.

Ypač venk kalbėti apie žmones: nei peik, nei girk, nei lygink. Venk patarinėti dėl vedybų, finansų ir šukuosenų. Ir visus savo asmeninius reikalus patartina laikyti paslaptimi 😀

Ne paslaptis, viena iš vaistinės lankytojų (ne pirkėjų) grupių yra vagys ir narkomanai. Jeigu esi pakankamai drąsus ir tau svarbi tavo paties reputacija (ne vaistinės), turi elgtis ryžtingai. Kai tik pamatai slampinėjantį įtartiną asmenį, kuriam dažniausiai nereikia tavo pagalbos, nes jis pats viską puikiai išmano, pirmiausiai, atsiprašyk laukiančių klientų, tada, pasiimk žirkles (kuo didesnes) ir eik prie įtariamojo. Tada stovėk šalia ir bandyk kantrybę – kurio bus stipresnė. Dažniausiai (bent jau iš mano patirties) išgirsti didžiulį nepasitenkinimą ir klausimus:

Ko jūs čia prie manęs stovite? Aš noriu apsižvalgyti. Ką aš jums koks narkomanas ar vagis?

ir pan.

Bet tada spjauna ir besikeikdamas išeina. Ir jeigu taip ryžtingai elgsiesi visada, šios personos tavo vaistinę aplenks.

Tačiau, jeigu tu visiškai nenori rizikuoti savo sveikata ar gyvybe, turi užsimerkti, nieko nematyti ir leisti tai gaujai veikti. Ir nesinervuoti dėl išneštų žuvies taukų ar brangios kosmetikos. Kitaip sakant, venk nemalonumų, sukeliančių liūdesį. Jei darbdavys nepajėgus užtikrinti reikiamos apsaugos, tai tegul ši finansinė našta krenta ant jo pečių. Nes, kaip žinia, dar yra nemažai vaistinių, kurios neturi nei filmavimo kamerų, nei apsauginių vartelių, kurie cypdami praneša apie vagystę. Beje, ir vagys nestovi vietoje – dirba grupėse: vieni nuplėšia apsauginius lipdukus, kiti, vėliau atėję tas pakuotes ramiai išsineša. Tokie jau rinkos dėsniai 😀

Skaityti toliau »

– Prašau man parekomenduoti plaukams dažus.
– Na, spalvą jūs turėtumėte pati išsirinkti, šiuo klausimu nelabai aš jums ką ir patarsiu.
– Bet jūs privalote patarti, aš nežinau, kokia dažų spalva man tinka prie veido.
– Geriausią sprendimą galėtų padaryti kirpėjas.
– Jeigu jūs prekiaujate dažais, tai ir konsultuoti privalote!
– Aš baigiau farmacijos studijas ir galiu jus pakonsultuoti jūsų sveikatos klausimais…
– Tačiau dabar man reikia dažų, o ne vaistų!!!

Čia ne anekdotas. Kadangi vyriausybė intensyviai stumia vaistų prekybą į kitas vietas (degalines, prekybos centrus ir pan.), vaistinių savininkai nusprendė didinti apyvartą kitomis prekėmis. Atsiranda vis daugiau vaistinių, kurios prekiauja kvepalais, plaukų dažais, tušais, lūpdažiais, lakais ir kitomis kosmetikos prekėmis. Ir priklausomai nuo lokalizacijos, kai kurioms vaistinėms sekasi geriau prekiauti tušais ir lakais, o ne vaistais 😀 Viskas būtų puiku, jei šiame vaistinės skyriuje dirbtų tą darbą puikiai išmanančios konsultantės ar konsultantai. Didelėse vaistinėse, kur žmonių srautai – nemaži, taip ir yra, deja, to nepasakysi apie mažesnes vaistines. Šių vaistinių darbuotojams tenka ir lūpų dažą pritaikyti, ir stilistu pabūti. O kad jau tokios prekės papildė vaistinių asortimentą, tai ir planai numatyti ne tik vaistams. Pavyzdžiui, šeši blakstienų tušai per dieną. Plano nevykdai, reiškiasi, netenkini darbdavio lūkesčių. Jei tai kartojasi periodiškai, gero nelauk 😕

Taip ir tenka suktis tarp nustatytų planų. Vieną mėnesį pavyks planą įvykdyti, galbūt, bus už tai sumokėta. Bet sekantį mėnesį planas bus pakoreguotas ir susidoroti su užduotimi gali ir nepavykti. Tada pradedi gudrauti ir savo pardavimus išdėstai protingai, be didelių šuolių, kad vieną mėnesį nebūtum spartuolis, o kitą – lūzeris.

Kas dar tokio įdomesnio toje XXI a. vaistinėje?

Senuosius kasos aparatus pakeitė kompiuteriai, kurie mums tapo kelrode žvaigžde. Skaityti toliau »