Vaistininko užrašai

Nerimsta diskusijos apie tai, kad vaistininko padėjėjai negalės dirbti vieni, savarankiškai. Nuomonių yra labai įvairių: vieni pasisako už tai, kad viską palikti taip, kaip yra dabar, kiti skaito, kad buvo pakankamai laiko baigti tęstines magistro studijas, treti pritaria įstatymo papildymui, kad vaistininko padėjėjas galėtų dirbti vienas, bet jį ryšio priemonėmis konsultuotų vaistininkas, o ketvirti gūžčioja pečiais ir stebisi, kaip prieš eilę metų buvo interpretuota ar neteisingai išversta ES direktyva. Ir iš tikrųjų, jeigu į visus svarbius dokumentus žiūrima pro pirštus, tai kiek dar spragų palikta mūsų įstatymuose 🤔 Kaip pripažino patys politikai:

“Mes patys perlenkėme lazdą.”

Įstatymas Nr. 1

Pasirodo, Europos Sąjungos direktyva nereikalauja vienoje vietoje vienu metu dirbti ir vaistininkui, ir vaistininko padėjėjui. Reikalaujama tik vykdyti vaistininko padėjėjo kontrolę, kuri šiandien vaistinėse sėkmingai ir vykdoma – tikrinami receptai, pagal kuriuos gyventojams išduoti vaistai. Patikrinus pasirašoma, pažymima data, ir viskas. Klausimas, kiek IŠ TIKRŲJŲ yra patikrinima receptų? Ir KAIP jie tikrinami? Ar IŠ VISO tikrinami? Kiek girdėjau, dažnai tai yra daroma tik dėl akių. Ne todėl, kad tingisi. Todėl, kad tam pritrūkstama laiko. Jeigu per dieną susikaupia keli šimtai receptų, o kitą dieną – dar tiek pat? Tačiau kai laiko yra daugiau nei pakankamai, stengiamės patikrinti vieni kitų receptus, nes žiūrint kita akimi, klaidas lengviau pastebėti. Mes su kolega sutarę, kad esant galimybei tikrinsim vienas kito receptus, nesvarbu, kad nepriklauso pagal įstatymą mūsų prižiūrėti 🙂 Mes juk nesame dievai, kurie neklysta. Gal įstatymų kūrėjai mano, kad vaistininkai klaidų nedaro? Ar mūsų klaidos yra nereikšmingos dėl mūsų aukštesnės kategorijos 🤔 Taigi, klaidas darome visi. Klausimas – KODĖL? Žinoma, kad dėl didelio darbo krūvio ir nemenko žmonių srauto. Todėl, gerbiami įstatymų kepėjai, iškepkite bent vieną  mums palankų įstatymą – Vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai.

Įstatymas Nr. 2

Visada galvojau, galvoju ir dabar, kad vaistinės steigėjas turi būti vaistininkas. Kažkada taip ir buvo. Tačiau įstatymai turi savybę dažnai keistis ir pildytis naujomis pataisomis. Taigi, verslininkai užčiuopė aukso gyslą ir nutarė imtis žygių – užkariauti farmacijos verslą. Turiu pasakyti, kad šis tikslas buvo įgyvendintas su kaupu. Mažosios privačios vaistinės užsidarinėjo arba buvo išperkamos verslių žmonių, visiškai nesusijusių su vaistininkyste 😕 Pamažu vaistinių rinka tapo monopolizuota – keli stambūs žaidėjai, Vyriausybės pagalba pradėjo diktuoti sąlygas. Taip jau atsitiko, kad vaistinės tapo ne sveikatinimo, o komercijos paslaugų teikėjos.

Kai vaistinės savininkas yra vaistininkas, kuris dar ir pats stoja už prekystalio, tai ir jo darbuotojai turi daugiau laisvės konsultuodami pacientus. Tinklinėse vaistinėse vaistinių tinklų vadovai moja ranka į darbuotojų profesinės etikos principus, sudarinėdami tik sau naudingus vaistinių prekių sąrašus, kurie toli gražu ne visada tinka pirkėjui 🤭 O kad darbuotojai būtų suinteresuoti pardavinėti “naudingus” produktus, jiems skaičiuojami priedai prie algos.

Gal vis dėlto verta vėl sugrįžti prie tikrosios vaistininkystės ir įstatymų numatyta tvarka leisti steigti vaistines TIK farmacinį išsilavinimą turintiems asmenims?

Įstatymas Nr. 3

Danijoje beveik 6 mil. gyventojų tenka 300 vaistinių (2017 m duomenimis), tuo tarpu Lietuvoje turime apie 1346 vaistines. Turint tokį kiekį vaistinių, vis dar pabrėžiama, kad reikia gerinti vaistų (ir vaistinių) prieinamumą gyventojams. Kaip dar galima būtų jį pagerinti? Ir šiuo klausimu buvo padirbėta iš peties, kai įstatymas nežymiai pakoreguotas, leidžiant steigti kelias vaistines tuo pačiu adresu. Todėl dabar Vilniaus Akropolyje turime dvi Eurovaistines arba Kaune, prekybos centre Molas – BENU ir Gintarinę vaistines 😮 Deja, vaistinių gausa negalime pasidžiaugti mažuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose. Ar ten gyvena mažiau Lietuvai svarbūs žmonės, kurie nenusipelno gyventi geriau? Iš tokio vaistinių pasiskirstymo Lietuvos žemėlapyje, sunku teigti, kad vaistinių tinklams RŪPI ŽMONIŲ GEROVĖ. Greičiau jau jų kišenės dydis.

Ar vaistų prieinamumas gyventojams gali sumažėti dėl to, kad  vaistinės viena nuo kitos bus nutolusios per 200 – 300 metrų? Pažiūrėjus, kokia įnirtinga kova tarp vaistinių tinklų vyksta dėl vietos po saule šalia miesto gydymo įstaigų, lengva daryti išvadas, kokia gerovė rūpi pirmiausia. Gaila tik, kad net ir šešios vaistinės, įsikūrusios kas 10 metrų, ne visada gali aprūpinti reikiamais vaistais, todėl tenka važinėtis po visą miestą, o kartais – ir po kelis miestus, kad gautum gydytojo išrašytų vaistų 🤨

Taigi, ar nereikėtų pakoreguoti įstatymo ir nustatyti, kad bent jau tame pačiame pastate nebūtų įsteigtos dvi ar daugiau vaistinių, o kaimukuose, atvirkščiai, užtikrinti vaistų prieinamumą gyventojams, skatinant steigti vaistines?

Įstatymas Nr. 4

Siaučiantis COVID-19, paliko pėdsaką visų gyvenimuose, be abejo, ir vaistinėse. Kiekvieną dieną virusas gąsdino (ir dar vis gąsdina) savo paslaptingumu ir galia. Naujienų gerų buvo nedaug, atvirkščiai – nauji susirgimai, mirtys, asmens apsaugos priemonių trūkumas, vaistų trūkumas, eilės ir t.t. Tačiau turime kai kuo ir pasidžiaugti: vaistinėse buvo sumontuoti apsaugos skydeliai, skiriantys pirkėją ir darbuotoją. Kažkam tai atrodys kaip nieko neverta smulkmena, bet tik ne mums 😊 Šių apsaugų įrengimas – tai didelis žingsnis darbo gerinimo sąlygų link. Vaistinė – padidintos rizikos zona. Čia ištisą dieną lankosi įvairių negalavimų kamuojami žmonės. Jeigu į parduotuvę blogai besijaučiantis žmogus neina, tai nereiškia, kad jis neina ir į vaistinę. Todėl tikimybė pasigauti bacilą – nemaža. Taigi, kas atrodė savaime suprantama, atsirado tik grėsmingos situacijos akivaizdoje. Ačiū ir už tai. Bet, gyvenimas pradės tekėti sena vaga ir nežinia, ką nuspręs didieji galvočiai. Gal sumąstys, kad prekyba nevyksta taip gerai, kaip vyko anksčiau, neužsitvėrus “bendravimo barjerais”. Gal vaistininkui sunku užmegzti artimesnį ryšį su klientu… Todėl šią “mažytę smulkmenėlę” taip pat reikėtų įteisinti teisės aktu, kad apsauginės pertvaros yra PRIVALOMOS VAISTINĖJE kiekvienoje vaistų pardavimo/išdavimo vietoje.

Įstatymas Nr. 5

Daugelis vaistinių Lietuvoje gyventojus pasitinka didelėje erdvėje, kurioje išrikiuoti ne tik vaistai, bet ir maisto papildai, arbatos, kūdikių prekės, higienos prekės, kosmetika, akiniai nuo saulės ir skaitymui. Puiku, kai gali vaikštinėti ir netrukdomas dairytis. Įstatymas numatė, kad miesto vaistinėse oficina (prekybos salė) turi būti ne mažesnė nei 25 kv.m. Visa kita – nesvarbu. Kaip sakoma: po manęs, nors ir tvanas. Žiūrint iš vienos pusės, atrodo, o kas čia negerai? Tačiau negerovių yra. Tiksliau, nepatogumų. Vaistinių darbuotojai ne visą laiką praleidžia prie kasos. Todėl kitos patalpos jiems taip pat yra svarbios. Deja, ne visi savininkai  pasirūpina tuo, kad darbuotojams būtų patogu persirengti, užkąsti, atsikvėpti ar šnektelėti.  Beje, tose pagalbinėse patalpose dažnai dar stovi šaldytuvai, seifas, vaistų ir kitų prekių atsargos. Ten pat tenka  susitvarkyti gautas prekes, rūšiuoti farmacines atliekas, perskaičiuoti bei išfasuoti tabletes pagal reikiamą kiekį. Ten ir saugomų dokumentų dėžės, ir popierinių receptų krūvos. Norint prasilenkti su kolega kai kur prireikia vienam sugrįžti, kad praeitų kitas 😉 Didelės tragedijos čia nėra, tačiau, jeigu ministerija gali reglamentuoti oficinos plotą, ar nevertėtų pagal darbuotojų skaičių vaistinėje nustatyti ir tarnybinių patalpų bent jau minimalų plotą, nes dabar yra tokių vaistinių, kur dokumentus tvarkai sėdėdamas koridoriuje, ant praėjimo arba uždarytas 1,5 – 2 kv.m. plote.

Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas sudarytas iš 19 skirsnių, 78 straipsnių. Ne vieną iš jų reikėtų taisyti ar pildyti. Tik siūlymus turėtų teikti ne tik suinteresuotų grupių lobistai, bet ir praktikai, kurie kiekvieną dieną turi vadovautis tais įstatymais ir juos besąlygiškai vykdyti 🎓