Vaistininko užrašai

Vienu sakiniu to neapsakysi, nes kiekviena vaistininko diena būna vis kitokia. Kaip danguje, taip ir ant žemės – saulėtas dienas keičia lietus, o lietus pereina į sniegą.

Taip ir mūsų darbe: po nakties visada pasirodo aušra 🙂

– Man elektrinis receptas turi būti.

– Elektroninis?

– Ne elektroninis, o elektrinis, ar neaiškiai pasakiau?

Kur čia bus neaišku. Per tiek darbo vaistinėje metų užtenka akį užmesti į žmogų ir kaipmat tampa viskas aišku – ką vartoja, kaip vartoja ir su kuo vartoja 😀

Šeštasis jausmas

– Man paracetamolio.

Paduodu.

– Ne toks. Kitokia dėžutė buvo, didesnė.

Parodau dar kelias.

– Ne, spalvota tokia, graži.

Kadangi man jau tampa viskas aišku, apie kokį paracetamolį eina kalba, ištiesiu Prostamol dėžutę.

– Va, gerai, šita.

Mes, vaistininkai, geriausiai už visus žinome, kad jei ne nuo temperatūros, tai tada prostatai 😉

Ir, dažniausiai būname teisūs.

– Duokite man ką nors, kad pristabdyti Afrikos puolimą.

Šiek tiek pamąstau apie Afriką, apie ten siaučiantį Ebolos virusą. Bet čia Lietuva, taigi, tikriausiai aplankė gripo, herpes ar roto virusai. Atsargiai klausiu, kurioje kūno vietoje tas puolimas jaučiamas labiausiai, nors ir taip jau matau, kad atakuojamos lūpos – jos tiesiog apšaudytos mažais pūlinukais 🙄, todėl sėkmingai pritaikome gydymą.

Darbštūs kaip skruzdėliukai

Netrukus į vaistinę įeina dėžės. Daug dėžių. Įeina pačios, nes žmogaus per jas nesimato. Vairuotojas pavargęs, piktas – dėžių ne viena, ne dvi, ir ne trys, bet penkios, aštuonios ar trisdešimt. Puikiai suprantu jo nuotaiką –  dar daug vaistinių priešaky jo laukia, o alga mokama tik už vežimą, krovimo ir nešimo darbai neįskaičiuoti. Kartą pasibėdavojom apie algas, tai numojo ranka:

“Kokia čia alga? Arbatpinigiai, o ne alga…”

Užburtas ratas: sandėliai “atkrauna” prekes, vairuotojai išvežioja, mes “aplipdom” jas akcijų lipdukais ir papuošiame “patraukliomis” kainomis (tiesa, prieš tai dar iškrauname iš tų keliasdešimt dėžių ir bandome sutalpinti po stalais, kėdėm ir  visur kitur, kur tik fantazija leidžia, nes lentynose jau netelpa), tada gyventojai “šluoja” nuo lentynų, vėliau – tam tikra dalis grįžta į vaistines kaip nesunaudotos, nereikalingos, todėl naikintinos prekės, o kas vaistinėse neparduota – atgal į sandėlius 😤 Svarbu, visi turi užsiėmimą: vieni spaudo mygtukus, kiti veža ir neša, treti – krauna ir puošia, o likę – naudoja arba išmeta 👏

Septyni optimizmo šaltiniai

Po tokių krovos ir puošybos darbų, nervų ląstelės pradeda šėlti. Tuomet, darbdavys organizuoja savianalizės seminarus, kuriuose įvairūs koučeriai moko, kaip reikia save motyvuoti ir iš kur semtis optimizmo. Pasirodo, tai visai nesudėtinga, reikia tik pereiti septynių žingsnių programą (beveik kaip Minesotos).

1 žingsnis. Atrasti savo misiją. Mūsų misija aiški – padėti sergančiajam ir ieškančiam pagalbos. Taigi, su šiuo žingsniu lyg ir viskas aišku.

2 žingsnis. Svajoti. Kokios mano svajonės? Kad visi būtų sveiki ir laimingi!

3 žingsnis. Degti aistra mokytis. Šios aistros neužgesins jokie besispjaudantys ir įpykę klientai.

4 žingsnis. Pozityviai mąstyti. “Teigiamas požiūris atveria duris galimybei” arba “Kiekviena situacija – galimybė”. Tik iš kur paimti to pozityvumo, kai aplink tiek negatyvumo? Yra kur pasitempti 😎

5 žingsnis. Kalbėtis su savimi. Ką aš sau dažniausiai sakau? Aš pats geriausias, aš pats gražiausias, aš pats protingiausias. Aš…aš…aš... Ir kuriam laikui padeda taip jaustis šie kartojimai? Tol, kol sakau 😀

6 žingsnis. Kurti tradicijas. Pirma mėnesio diena – akcijos, ataskaitos. Mėnesio vidurys – ataskaitos. Mėnesio galas – tabeliai, ataskaitos, kompensuojami receptai. Metų pabaiga – metinės ataskaitos. Metų pradžia – receptų naikinimas. Metų darbai – inventorizacijos, farmacinių atliekų tvarkymas ir kiti popierizmai. Tai tiek tų tradicijų 🤓

7 žingsnis. Įdomiai gyventi. Na, kol laiką leidžiam vaistinėse, gyvename tikrai įdomiai.

Kai nervų ląstelės atsistato, vėl grįžtame į realų gyvenimą:

– Man reikia akrilo.

– Akrilo ieškokite kitur, o čia galite nusipirkti krilių aliejaus.

– Man jo kaip tik ir reikia. Ir dar reikia penkių pinktūrų…oi, tinktūrų.

Pasiklydę technologijų labirintuose

Jau tapo įprasta, kad nuolat keičiasi vaistų ir papildų pakuotės. “Ta pati panelė, tik kita suknelė”, pasakytų ne vienas. Tačiau, jei “nauja” pakuotė pristatyta įtikinamai, pardavimų sėkmė – garantuota. Praėjus kuriam laikui, pardavimai vėl sustoja, vadinasi, vėl reikia naujovių. Reikia, tai prašom! Galim pakeisti ne tik dėžutę, bet ir formą. Pavyzdžiui, vitamino A+E aliejines kapsules keli gamintojai pakeitė į želatinines, siekiant didesnio stabilumo. Bet atsirado dar “gudresnių”, kurie nusprendė šiuos vitaminus klientams pasiūlyti želatininėse kapsulėse, tik miltelių pavidalu, atseit, įvairūs augalinės kilmės aliejai yra mažiau stabilūs aplinkos poveikiui, gali sukelti nepageidaujamas alergines reakcijas ir t.t. Kiti gi, sumanė išleisti purškiamas ant odos formas, nepamiršdami paminėti puikių įsisavinimo savybių. Ką dar tokio sugalvos netolimoje ateityje, sunku nuspėti. Kaip ir sunku paaiškinti, kodėl tie pirmieji produktai jau ne tokie geri ir ne taip efektyviai veikia… Vieną dieną klientams sakai, kad pati geriausia kapsulė yra aliejinė, po metų – jau želatininė, dar po kelių – kad ilgą laiką vartoti aliejiniai ir vandeniniai vitaminai dabar jau iškasena, o juos pakeitė milteliai… O kai rinkoje pasirodė ir purškiami, tada ir pats jau nebesupranti, kas tam žmogui geriausia? Susimąstyti verčia ir tai, kad naujo produkto pristatymas dažniausiai palydimas prašymu (ar reikalavimu) AKTYVIAI pristatyti naujovę klientams ir PABRĖŽTI jos privalumus lyginant su konkuruojančių gamintojų. Ar ši naujovė yra pranašesnė tik todėl, kad ji “savas”, o tai reiškia finansiškai naudingas produktas?

Bet juk GERAI PREKEI REKLAMOS NEREIKIA.

Taip ir gyvename – naujais džiaugsmais, senais rūpesčiais ir vis tais pačiais nepakartojamais klientais:

– Duokite man ką nors nuo ežio burnoje ir karščio galvoje. Tik neduokite karštų gėrimų, nes nuo jų man – fontanas 🤭