Vaistininko užrašai

Šie pokyčiai, apie kuriuos dabar aprašysiu, deja deja, įvyko ne pas mus, Lietuvoje. Guodžia tai, kad reforma pradėta visai netoli mūsų – Estijoje, todėl yra vilties, kad ir Lietuvoje, laikui bėgant, atsiras ryžtingų ir drąsių žmonių, kurie sugebės mesti iššūkį farmacijos gangsteriams bei įtikins naująjį sveikatos apsaugos ministrą ir jo komandą pokyčių reikalingumu.

Apie šią reformą neseniai teko skaityti žurnale “Farmacija ir laikas”, todėl kas nuolat domisi farmacijos pasaulio naujienomis, greičiausiai, jau susipažino su pasikeitimais. Tačiau diskusijų aktualiais klausimais niekada nebūna per daug 🤓 Kaip, beje, ir žinių 📚

Pokytis Nr. 1

BENDRASIS AR DIDYSIS VAISTINĖS PARTNERIS TURI BŪTI VAISTININKAS, DIRBANTIS VADOVU VIENOJE IŠ SAVO VAISTINIŲ. Estijoje, 2019 metų duomenimis, vos 32% vaistinių priklausė vaistininkams, o likusios – vaistinių tinklams. Ten veikė trys didieji vaistinių tinklai, ir tik vienas jų – estų, taigi, didžioji dalis šalies vaistinių priklausė didiesiems tinklams. Pagrindinė reformos idėja – vaistinės savininkas privalo būti farmacininkas. Norint įvykdyti šią reformą buvo būtina sąlyga  – nemaža dalis vaistinių, priklausiusių tinklams, privalėjo būti parduotos farmacininkams.

Žinoma, jeigu lobistai taip įnirtingai nebūtų landžioję po seimo kabinetus, ir pas mus dabar būtų ši būtina sąlyga vaistinės steigėjui. Tačiau, verslas nesnaudė ir visais įmanomais būdais keitė politikų ir kitų klerkų nuomonę. Kadangi Lietuvoje nesunku tai padaryti, nenuostabu, kad pas mus vos 20% vaistinių (2018-2019 metų duomenimis) priklausė ne tinklinėms vaistinėms (kurių steigėjai, kaip žinia, paprastai yra vaistininkai), o visa kita didžioji dalis – tinklinėms. Todėl dabar dažnai tenka vykdyti vadybos, ekonomikos, administravimo ar reklamos mokslus baigusių (arba iš viso jokių mokslų nekrimtusių) atstovų sugalvotas užduotis, nesvarbu, kad jos neturi nieko bendro su mūsų įgytu išsilavinimu. Kadangi savininkams rūpi tik pelnas, o ne žmonių gerovė, farmacininkai neįgyvendinamus planus bando įvykdyti pardavinėdami maisto papildus (dažnai vietinės gamybos ir vietinio pakavimo)  bei kosmetiką, nepamiršdami suderinti raudono lūpdažio ir panašaus atspalvio nagų lako 🙄

Pokytis Nr. 2

VAISTINĖS PARTNERIS (įskaitant mažumos akcininką) NEGALI BŪTI VAISTŲ DIDMENININKAS AR SU JUO SUSIJĘS ASMUO. Šis pokytis buvo reikalingas tam, kad suskirstyti vaistų pardavimą į du lygius – didmeną ir mažmeną. Kadangi mūsų šalyje šiuo klausimu visiška laisvė, tai beveik kiekvienas didysis vaistinės tinklas turi savo nuosavą didmenos sandėlį. Viskas labai paprasta – vadovas parduoda vaistus sau pačiam. Tik savo vaistinei jis parduoda vienomis kainomis, o ši –  jau kitomis kainomis vaistus parduoda gyventojams. Vieni didmenininkai įsiveža vienų gamintojų vaistus, kiti – kitų, tarpusavyje vyksta šeimų kovos – kuris pirmas kurį vaistą perduos į prekybą savo vaistinėms, kuris greičiau sugebės nusiimti vyšnią nuo torto, kuris bus gudresnis ir imituos vaisto deficitą, neparduodamas savo varžovui, o atiduodamas tik savo tinklo vaistinėms. Jau nešneku, kokioje situacijoje atsiduria privačios vaistinės, kai jos ne tik negauna, ko pageidauja, bet ir kai gauna, perka visiškai kitomis kainomis bei kitomis sąlygomis. Ne paslaptis, kad ir prekių krepšelis privalo būti pritemptas iki tam tikros sumos, o jei jis nesusidaro arba nėra finansinių galimybių per vieną pirkimą išleisti tą reikalaujamą sumą, gali iš viso likti be prekių.

Nepamirškime, kad šiose kovose be taisyklių besąlygiškai dalyvauja ir pirkėjas. Laikant deficitinį vaistą vienose rankose (t.y. viename vaistinių tinkle), jo greitai pristingama, todėl ligonis priverstas keliauti iš vienos vaistinės į kitą, iš vieno rajono – į trečią, kol paaiškėja, kad to vaisto likučių iš viso jau nėra, nes didmenininkas jį išvežė savo kitoms tinklinėms vaistinėms į Latviją, Estiją ar velniai žino dar kur. Deja, ne taip ir retai, Lietuva atlieka tik tranzito vaidmenį 🚚

Kas tai per laikotarpis?

Apie šį laikotarpį kalbama ne vienus, ir ne du metus. Šis pereinamasis laikotarpis jau turėtų būti pervadintas į užsitęsusį arba nepajudinamą 💪👊 “Nieko nėra pastoviau už laikina”, sako liaudies išmintis. O liaudis  dažnai būna teisi. Todėl tikėtis, kad 2,5 metų laikotarpis bus galutinis, nėra prasmės. Juolab, kad jis jau ir taip išsitempė kaip sovietinė braškinė kramtomoji guma 🤭

Visos kalbos, visi straipsniai ir televizijos laidos, surežisuotos jos ar ne, bandančios įtikinti visuomenę ir ją  palenkti į vieną ar kitą pusę, tapo jau nepakenčiamomis vien dėl to, kad įstatymu numatyta tvarka tapo tikra parodija. Norėčiau, kad  mano ilgas rašinėlis šia tema būtų paskutinis iki 2023 metų liepos 1 d.

Taigi, taip vadinamas pereinamasis laikotarpis skirtas tam, kad būtų laiko suplanuoti valstybinį farmakotechnikų ir vaistininkų poreikį. Dar paprasčiau šnekant – per šį laikotarpį vaistininkų padėjėjams, arba farmakotechnikams leisti dirbti savarankiškai dar pustrečių metų – iki 2023-ųjų liepos. Užbėgant įvykiams už akių, noriu nuraminti, kad aš ne prieš farmakotechnikų savarankiškumą. Aš – prieš klestinčią neteisybę visame farmacijos sektoriuje.

Lobistų galia

Net šalies vadovas nesugebėjo atsispirti didžiųjų vaistinių tinklų valdytojams ir buvo užburtas raganiškais kerais 🧟‍♀️ Neįtikino jo nei profesoriai, nei teisininkai, nei statistiniai duomenys. Įspūdžio jam nepadarė ir tai, kad Lietuvoje galiojančią tvarką jau nuo 2012 metų siekiama suderinti su Europos Sąjungos direktyva.

Juokingai skamba žodžiai iš jo lūpų, kad farmacijos verslas jau dabar turi ruoštis būsimiems pokyčiams. Ar tik DABAR? O ką tie verslininkai darė 8 metus? Krovė kapitalą ir atidarinėjo naujas vaistines, kad toliau didintų savo pajamas. Pagooglinkite apie didžiųjų vaistinių tinklų savininkus ir pamatysite, kuo jie užsiėmė visą šį laikotarpį ir kiek milijonų susikrovė 💶

Dėmesio neverti

Teigiama, kad įstatymo įsigaliojimo datos nukėlimas siejamas su beprecedente koronaviruso plitimo situacija šalyje, todėl pokyčiai farmacijos sektoriuje šiuo metu dar labiau apsunkintų pastangas efektyviai kovoti su pandemija. Nesuprantama, kodėl visur bandoma prisidengti pandemija? Kai rudenį buvo dalinami taip vadinami sveikatos kuponai, vaistinių darbuotojai buvo eliminuoti iš šio proceso kaip nesantys priekinėje fronto linijoje (neskaitant tikrųjų didvyrių – medikų, reikėjo pasirūpinti kitais, ne viruso židiniuose, o darbo biržose ar motinystės/tėvystės atostogose laiką leidžiančiais, bet galiojančias licencijas turinčiais asmenimis, todėl farmacininkams pritrūko lėšų). Artėjant didžiosioms metų šventėms vaistinių darbuotojai vėl  “sulaukė dėmesio” – sveikatos ministras įpareigojo visas vaistines ne mažiau 4 valandas dirbti švenčių dienomis 🤣 Blogai, kai komandoje nėra nei medikų, nei farmacininkų, nei visuomenės sveikatos specialistų. Yra tik statistai, kurie nemato, kad 50 m spinduliu galima atrasti 5 vaistines. Ir kokia prasmė joms visoms dirbti 🤔 Ar neužtenka nuolat dirbančių vaistinių 10-12 val. ritmu?

Deja, bet mes ne tokio dėmesio norime.

Jonukas klausia tėvelio:

– Tėveli, sakyk, kas yra politika?

– Kaip čia tau geriau paaiškinti? Na, žiūrėk, pavyzdžiui, mūsų šeima: aš uždirbu pinigus, reiškia, aš esu finansų ministerija. Mama tvarko visą mūsų ūkį, vadinasi, ji yra valdžia. Senelis žiūri, kad namuose būtų tvarka, taigi, jis atstovauja profsąjungai. Mūsų tarnaitė tvarkosi namuose ir daro visus reikalingus darbus, vadinasi, ji yra darbininkė ir verslininkė. Ir viskas, ką mes darome – yra dėl tavęs, todėl tu esi tauta, bet tavo jaunesnysis broliukas – mūsų ateitis. Ar dabar supranti?

– Ne.

– Tada eik miegoti.

Naktį Jonukas pabunda nuo broliuko verkimo. Kadangi verkimas tęsiasi, Jonukas bėga žadinti mamos, bet ji nesikelia. Tada jis eina ieškoti tėčio, kurį aptinka virtuvėje su tarnaite, kai tuo metu senelis viską stebi pro rakto skylutę. Kas daugiau vaikui belieka 🧐 Žinoma, jis sugrįžta į savo kambarį ir laukia ryto. Ryte Jonas susitinka tėvelį ir sako:

– Tu žinai, aš dabar suprantu, kas tai yra politika.

– Na gi?

– Kai mūsų finansų ministerija drožia verslininkus, valdžia tuo metu miega, o profsąjunga į visa tai žiūri pro pirštus. Tuo pačiu metu į tautą visiems nusispjauti, o ateitis – visa šūd….se 🤮

Štai tokia ta politika. Tikriausiai, tokia politika yra visose srityse, o kad farmacijos versle, tai tikrai. 

Gydytojai piktinasi, kad negali skirti efektyvių vaistų, ligoniai piktinasi, kad iš jų atimta pasirinkimo laisvė, krautuvininkai skundžiasi, kad nuo kitų metų reikės daugiau vaistininkų, o jų trūksta, vaistininkai įrodinėja, kad jų gretos pakankamos, tik atlyginimai pašalpos dydžio, farmakotechnikai jaučiasi įžeisti ir nepagrįstai išstumiami iš darbo rinkos… Negana to, arši kova verda tarpusavyje. Tą kovą vieni kitų atžvilgiu skatina patys šio verslo dalyviai 😕

Ruduo, peršalimai, gripas, COVID, kaukės, vaistai, pasenę vaistai, generiniai, pigiausi, brangiausi…

Taip ir gyvename, kovodami prieš virusus ir peršalimus pigiausiais, brangiausiais, išskirtiniais ir ypatingais vaistais 😀 Toks mūsų darbas. Pagrindinis. Nors kartais, kai gerai pagalvoji, supranti, kad ir kiti vaistinėje atliekami darbai nėra šalutiniai. Ypač tai supranti mėnesio pabaigoje ar pradžioje, kai prieš akis pasidedi krūvelę A4 formato lapų, margų nuo  labai mažų kainų ir viliojančių pasiūlymų. Šis darbas siaučiančios pandemijos metu tapo dar sudėtingesnis, nes darbščiųjų rankų būrelyje darbuojamės su pirštinėmis, kaukėmis, skydeliais, akiniais ir dar bala žino kuo 😷

Tačiau, NĖRA TO BLOGO, KAS NEIŠEITŲ Į GERĄ – ši amunicija labai praverčia tuomet, kai gauni maišelį pasenusių “vaistų”, tarp kurių ne taip jau ir retai randi panaudotų švirkštų, bintų, pleistrų, tuščių kvepalų buteliukų , neaiškios kilmės miltelių ar vaikiško maistelio likučių 🤮 Atliekant išrūšiavimo darbus, mus kaip niekada gelbsti  vienkartinės pirštinės, kaukės, respiratoriai ir akiniai ⛑🧤👓 Trumpam tampame švaros akcijos “Darom” dalyviais. Tik tos akcijos pas mus žymiai dažnesnės nei bet kur kitur. Bet juk mūsų viena iš pareigų – rūpintis žmonių sveikata ir gerove 😊

Besidarbuojant vienoje ar kitoje srityje, darbuotojai vis žvilgčioja į kompiuterio ekraną, nes jame nuolat pasirodo naujos užduotėlės, ką dar reikia atlikti visuomenės labui.

Pavyzdžiui, pasirodo svarbus pranešimas, kad keliose vaistinėse pastebėta, jog vienkartinių kaukių pakuotėje,  (kurioje jų yra 50 vnt.), pagamintoje Kinijoje, rasta kažkokių tai vabzdžių 🦟, todėl, atidėjus savo įprastus darbus reikėtų atlikti kaukių išrūšiavimą. Kam vargintis su visokiais grąžinimais tiekėjams, jeigu galima vietoje atrinkti ir jau geras pateikti pirkėjams. Ir kaip čia nesutiksi su tuo, kad vaistinėje darbas kaip pasakoje –  visi, kas prie to prisidėjo, galėjo pasijusti pelenėmis iš Šarlio Pero kūrinio ir atrinkti pelus nuo grūdų (tik į puotą jau nepateks, nes šiemet svarbiausia – saugumas). O ar ten liks kokių maliarinių uodų lervučių ant tų kaukių, nelabai jau ir svarbu, bele kaina ypatinga, o kaukė vis tiek vienkartinė, greitai bus išmesta. Ir vienas kitas vabzdys, uodas ar šikšnosparnis didesnės įtakos sveikatai neturės. O kokiu būdu bus atliekamas tas peržiūrėjimas, kiekvieno sąžinės reikalas. Toks mūsų krautuvininkų mąstymas 💶 Jau kitą dieną ateina administracijos laiškas, kuriame dėstoma, kad žmonės yra svarbiausi. Išlieka tik pagrindinis klausimas – KURIE? Ar tie, kurie rūšiuoja, ar tie, kurie pinigus palieka 🤔 Retorinių klausimų kaip niekada dabar LABAI DAUG.

Vienas iš jų – KAM REIKALINGAS BŪTINASIS KOMPENSUOJAMŲJŲ VAISTŲ SĄRAŠAS? Kas nežino (pvz., vaistinių klientai), pasakysiu, kad tai – pigiausių vaistų sąrašas, kurį privalo turėti kiekviena vaistinė. Tas sąrašas nuolat kinta ir kas tris mėnesius palieka eilę neišspręstų problemų. Liūdniausia, kad jis niekam nenaudingas ir nereikalingas. Paskutinis šių metų sąrašas įspūdingas ~ 300 vaistų pavadinimų. Sausio mėn. jau bus kitas, dalis vaistų liks, kiti keisis. Ką daryti su tais nepanaudotais ir niekam nereikalingais? Ministras sakė, kad jie reikalingi, nes nemokami žmonėms, o valstybei atsieina pigiai (žinomi gamintojai, atseit, vaistų kainų nemažina, todėl jie neįperkami). Tačiau, gyvenimas parodė, kad ligoniai nesirenka tų nemokamų, jie nori patys pasirinkti ir mokėti, o ne būti politikos verslo įkaitais. Reikia paminėti ir tai, kad ne visada tie vaistai yra tiekime, ir kai vaistininkas įtikina ligonį, kad tie vaistai jam bus geri, staiga paaiškėja, kad neturi ką pasiūlyti, nes sutriko tiekimas. Kai jau tiekimas atsinaujina, žiūrėk, tam sąraše – vaistų neliko nė kvapo! Ir tokiu atveju vaistininkui vėl reikia pasitelkti visą savo žavesį ir profesionalumą bei iš naujo įtikinėti ligonį, kad DABAR TAI JAU JIS GAUS TOOOOKIUS INOVATYVIUS VAISTUS, kad pamirš, jog iš viso serga 😎

Taigi, valdininkai sugalvoja teisės aktą, vaistinės turi jį vykdyti (nors ne visada jis ir įvykdomas), daugelis pacientų neturi pasirinkimo ir ima pigiausią, tiekėjas ne visada įveža reikiamą kiekį, vaistinė neturi ką pasiūlyti, bet kai vaistas atsiranda rinkoje, jis pakeičiamas kitu pigiausiu, pacientas mato kitą pakuotę ir reiškia pretenzijas vaistininkui, vaistininkas teisinasi dėl tvarkos (ir mintyse keikia betvarkę), pacientas nepasitiki vaistininku ir keliauja į kitą vaistinę, ten – tas pats, tada keikia valdžią ir reikalauja konstitucinių teisių į laisvą pasirinkimą, užuot pirkęs dešimtmečius naudotus įprastus vaistus ir taupęs nervus, tuo pačiu ir sveikatą. Negana to, ateina tikrintojai, kurie reikalauja pildyti asortimentą trūkstamais vaistais, nes to reikalauja teisės aktai, kurių, deja, turime laikytis visi 🤓 Tada supranti, kad esi bejėgis prieš sistemą ir eini ramiai dirbti savo darbų, tik netrukus paaiškėja, kad ne visi farmacijos specialistai galės RAMIAI tai padaryti. Farmakotechnikai (neturintys universitetinio išsilavinimo) vieni vaistinėse nepasiliks, nes turės dirbti vaistininko priežiūroje 👨‍✈️👩‍✈️ Artėja įstatymo įsigaliojimo data ir nežinomybė eilės puikių specialistų dėl ateities. Kiekvienas esame savo likimo kalvis, todėl ir pasirūpinti savimi turime patys. Labai gaila tų, kurie nespėjo, nesugebėjo, nenorėjo ar dėl kitų svarbių priežasčių to nepadarė. Tikiuosi, kad jie ras savo nišą, panaudojant savo profesines žinias🥼

Paradoksas, bet dažnam, iš aukščiau numestam darbui, mūsų profesinių žinių net neprireikia. Labiau aktualios tampa psichologinės žinios ir koučingas. Nekalbu apie karpinius ir akcijų dėliojimus. Nukrenta ir “įdomesnių” užduočių. Viena iš jų – pasistengti išparduoti X vaistų likučius, kurie nuo tam tikros datos bus išbraukti iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo. Taigi, vardan svarbaus tikslo, vėl reikia ploninti liežuvį ir trumpam (kol bus išparduoti likučiai) pasitelkti išmanumą ir įtikinti pirkėją, kad šį kartą jam labiausiai tiks vaistai X. Visa laimė, kad šie vaistai gerai užsirekomendavę ligonių tarpe, todėl ir pasiūlyti juos ne gėda. O  neparduoti vaistų likučiai iki sekančios užduoties – taps eiliniu galvos skausmu vaistinių vedėjams.

Kas dar įdomesnio mūsų darbe 🤔 Galėčiau parašyti vienu žodžiu – VISKAS pas mus įdomu. 

Sakoma, kas mūsų neužmuša, padaro stipresniais…

Nebežinau, kur ir dėti tiek stiprybės, kurios įgijau per eilę darbo metų 💪

“Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo”

V. Čerčilis

Šiandien nemažai žingsnių nužingsniuota farmacijos sektoriuje, tik ar tie žingsniai buvo sėkmingi, ar ne, spręsti teks vėliau, kai vertinsime pasekmes. 

Išties, daug prieštaringų sprendimų priimta, kurie palietė ar dar palies dažną Lietuvos gyventoją. Pradėsiu nuo paskutiniojo, šviežiausio 🙂 Šį kartą būsiu tik aktualijų apžvalgininkas ir nestovėsiu kurioje nors barikadų pusėje.

Sveikatos apsaugos ministerija ir didieji vaistinių tinklai

Mūšis dėl valstybinių vaistinių steigimo prieš vaistinių tinklus buvo nesėkmingas, tačiau karas (kaip sako valdantieji) dar nepralaimėtas. Didelis noras įsteigti valstybines vaistines kilo iš ne ką mažesnio noro sumažinti vaistų kainas. Ar tai būtų pavykę, artimiausiu metu nesužinosime, tačiau sužinosime, kiek sąžiningi buvo tinklai, pasisakydami prieš tokių vaistinių atsiradimą bei teigdami, kad Lietuvoje ir taip daug vaistinių (100 tūkst. gyventojų tenka 48 vaistinės, o ES vidurkis yra 25-27 vaistinės), o dirbtinai padidintas vaistinių tankumas, tikėtina, daliai dabar veikiančių vaistinių reikštų veiklos pabaigą. Tikrai, vaistinių Lietuvoje labai daug, tačiau ar didieji vaistinių valdytojai planuoja sustoti ir daugiau jų nebekurti? Vardan konkurencijos, vardan mažų privačių vaistinių išlikimo. Ar laikysis tos pozicijos, kad konkurenciją sunkiausiai ištvers mažesnės vaistinės, todėl išliks sąžiningi ir atsidarius naujai gydymo įstaigai, iš visų pastato pusių nepradės kirsti angų ir daryti naujų įėjimų? Dabar gi, beveik ant kiekvienos gydymo įstaigos pastato galima pamatyti tris – penkis skirtingų tinklų vaistinių pavadinimus.

Vaistininkai ir farmakotechnikai/vaistininko padėjėjai

Nuo kitų metų sausio 1 dienos vaistinėje privalės dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas. Šios permainos palies nemažą dalį farmacijos specialistų. Taigi, šis pasikeitimas taip pat padalino Lietuvą į kelias dalis. Kaip niekada vieningi buvę vaistinių darbuotojai staiga tapo nesutaikomais priešais (gerai, kad ne visi 🤓). Tiesą sakant, netikėjau, kad tokia priešprieša vyrauja aplinkui. O paskutiniai perskaityti komentarai šia tema, visai išmušė iš vėžių 😕:

“Mane piktina farmakotechnikų skleidžiama panika. Nuomonė, kad bus sunku prisivilioti vaistininkus į mažus miestelius, yra klaidinga. Aš pati esu vaistininkė, gyvenu kaime ir šiuo metu noriu grįžti iš motinystės atostogų, tačiau mano vietoje jau dirba mažiau kvalifikuota farmakotechnikė”

Tai tik viena nuomonė iš daugelio. Vaistininkai piktinasi ne tik dėl tariamai “prarastų” darbo vietų, bet ir dėl vienodo atlyginimo, didesnio darbo krūvio (konsultuojant vaistininko padėjėją ir prižiūrint jo darbą), dėl kvalifikacijos stokos, atsakomybę už farmakotechnikų padarytas klaidas ir t.t.

Patogiai įsitaisau ir laisvu nuo darbo laiku skaitinėju klientų aptarnavimo instrukcijas, kuriomis pasidalino vieno tinklo darbuotojai. Ne paslaptis, kad darbo subtilybėmis ir vidaus tvarkos ypatumais tarpusavyje keičiamės nuolat. Suvirškinę gautą informaciją bei įvertinę visas aplinkybes, padarome išvadas, kuriame tinkle šiuo metu dirbti yra geriausia ir tada nusprendžiame – tapti pabėgėliais, ar dar šiek tiek lukterėti. Juk norėdami įgyvendinti tam tikrus sprendimus, visada iki smulkmenų stengiamės išsiaiškinti visas detales, kurios vėliau gali turėti įtakos mūsų kasdieniame darbe. Dažnas darbdavys nenori, kad jo darbuotojai kokią nors informaciją teiktų klientams, tiekėjams ar kitiems tretiems asmenims, tačiau žinant, kad tie patys darbdaviai arba jų pakalikai pažeidinėja duomenų apsaugos įstatymą (vienas kolega kaip tik svarsto bylinėtis dėl atleidimo iš darbo sąlygų ir kitos konfidencialios informacijos atskleidimo tretiems asmenims, o kitas – dėl šmeižto ir informacijos rinkimo apie privatų asmenį), todėl nematome priežasčių vienas nuo kito slėpti aktualių dalykų 😎, juolab, kad esame vieningi ir bendruomeniški 🤓

Instrukcijos ir nurodymai

Dabar be jų išsiversti yra itin sunku. Įsigiję naują daiktą, visada turime perskaityti prie jo pridėtą instrukciją. Nesvarbu, ar tai būtų skalbimo priemonė, ar baldų komplektas, skaityti yra ką – vienu atveju – kam skirta ta priemonė ir kaip ją naudoti, kitu atveju – kaip sujungti lentynas ir dureles, kad gauti paveikslėlyje pavaizduotą baldą. Instrukcijas gauname ir su vaistais, ne tik žodines, bet ir rašytines, todėl nereikia stebėtis, kad yra sukurtos ir klientų aptarnavimo instrukcijos. Gaila, bet skaitant kai kuriuos punktus, norisi ašarą nubraukti iš nevilties ir suvokimo, kad šiandienos vaistinė jau nėra ir niekada nebus ta vieta, kurioje vaistininkas yra padėties šeimininkas ir situacijos valdytojas. Dabar vaistinės darbuotojas yra farmacijos specialistas, kuris su vaistinės klientu priverstas bendrauti kažkieno iš aukščiau numestais standartais ir instrukcijomis, beje, skirtomis labiau jau parduotuvėms, bankams ir kitiems komerciniams objektams.

Bendravimo etiketas

Kartais atrodo, kad visi šie popieriuje surašyti ir vaistinėms įteikti reikalavimai yra skirti ne išsilavinusiems žmonėms, bet vos penkias klases baigusiems ir dar ne visai subrendusiems paaugliams. Nurodymas (o gal rekomendacija) šypsotis, palaikyti akių kontaktą, tvarkingai stovėti, nesiramstyti į baldus, nekryžiuoti rankų ar jų nelaikyti kišenėje skamba labai kvailai ir sudaro įspūdį, kad vaistinėse dirba neišmanėliai, kurie be instrukcijų gali nepataisomai sužlugdyti verslą. Kaip pirmos klasės mokiniui nuskamba nurodymas savo kalboje vartoti žodžius ačiū, prašau, prašome, labas rytas/diena/vakaras, sveiki. Jeigu darbdavys dalina tokias instrukcijas savo darbuotojams, kyla klausimas, kokio lygio darbuotojus jis samdo 😮 

Šių metų lapkričio mėnesį pasitiksime dar viena naujove – sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, norintiems (nors koks čia noras, greičiau – būtinybė) prasitęsti veiklos licenciją, reikės išklausyti pirmos medicinos pagalbos kursus. Ir ne tik. Į privalomąją tobulinimosi programą įtrauktas ne ką mažiau svarbus mokomasis dalykas – racionalus antimikrobinių vaistinių preparatų skyrimas ir vartojimas.

Reikalinga ar ne?

Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistai atrodo, kad vaistininkams privalu žinoti, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis reikia skirti ir vartoti antibiotikus bei kitus antimikrobinius, antigrybelinius ar priešinfekcinius vaistus. Kaip žinia, šiuos vaistus skiria gydytojai, įvertinę ligonio būklę ir atliktus tyrimus, o mes tik gavę raštišką gydytojo nurodymą – receptą (gydytojas rašo vaistininkui lotyniškai Recipe – Paimk), parduodame ligoniui, kas išrašyta. Tačiau, visgi, farmacininko vaidmuo ir indėlis į ligonio būklės gerėjimą, yra nemažas.

Informacijos per daug nebūna

Karantino metu daugelis gydymo įstaigų dirbo ne visu pajėgumu, patekti pas specialistus buvo (ir dabar nemažai kur yra) misija neįmanoma, todėl papildomą krūvį teko perimti vaistinėms. Aišku, buvo alternatyva – konsultuotis nuotoliniu būdu, tik ji ne visiems buvo prie širdies. Čia reikia paminėti vyresnio amžiaus ligonius, kurie ir reikalingos technikos neturėjo, ir tobulą klausos funkciją jau praradę. Taigi, pasijutę atstumti ir nereikalingi, visi jie traukė konsultuotis į vaistines. Žmonių srautai buvo nemaži, nes gyventojai suprato, kad gali išnaudoti farmacininkų žinias bei kompetencijas, o pastarieji sąžiningai vykdė savo pareigas. 

Bet sugrįžkime prie naujo sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo. Kuo gi jis pasitarnaus visuomenei?