

Orginalūs ir generiniai vaistai

Nors apie originalius ir generinius vaistus nemažai kalbama ir rašoma, tačiau praktika rodo, kad žmonėms vis dar trūksta informacijos. Kiekvieną dieną savo klientams aiškiname apie šių vaistų skirtumus. Ligoniai pasimetę, nes nežino, kas jiems geriausiai tinka, kita vertus, net ir žinodami, nelabai gali rinktis tą geriausią, nes pasirinkimo laisvę dažnai stabdo sveikatos apsaugos ministerijos nurodymai 😕 Nežiūrint į tai, gydytojų ir vaistininkų pareiga dalintis įgytomis žiniomis su visuomene, taigi, šiandien tai ir padarysiu 🙂
Klasifikacija
Vaistus galima suskirstyti į tris rūšis: originalius patentinius, originalius nepatentinius ir generinius.
Originalūs patentiniai vaistai – tai naujų veikliųjų medžiagų preparatai arba jau žinomų veikliųjų medžiagų naujos farmacinės formos ar nauji deriniai. Juos gamina tik vienas gamintojas iki patentinės apsaugos laikotarpio pabaigos, jiems nėra konkurencijos.
Originalūs nepatentiniai vaistai – kurių patentas jau pasibaigęs, todėl yra ir kitų gamintojų, kurie gamina analogiškus (generinius) vaistus.
Generiniai vaistai – originalių vaistų kopijos. Juos gamina daug gamintojų, atsiranda konkurencija, todėl mažėja jų kaina.
Kainų skirtumai
Kodėl taip skiriasi šių vaistų kaina? Naujo vaisto sukūrimas – ilgas ir brangus procesas. Pramonė sukuria dešimtis tūkstančių naujų medžiagų, kol jų tyrinėtojams pavyksta surasti naują veikliąją medžiagą.
Klasikiniu pavyzdžiu, kaip ieškoma tokios vaistingosios medžiagos, galima laikyti Paulio Ehrlicho, chemoterapijos kūrėjo, pastangas. Jis XX a. pradžioje ieškojo vaisto nuo ligos, kuri tada siaubte siaubė pasaulį. Ji vienodai kamavo visus – vargšus ir turtuolius, senus ir jaunus, elgetas ir karalius. Milijonai žmonių tapo jos aukomis, buvo pasmerkti kamuotis visą gyvenimą. Nebuvo jokio patikimo vaisto nuo tos amžiaus rykštės – sifilio.
P. Ehrlichas tyrimus pradėjo nuo jau žinomos medžiagos – arseno. Tačiau arsenas – stiprus nuodas, tad P. Ehrlichas bandė sumažinti jo nuodingumą. Tai pavyksta padaryti truputį paveikus preparato cheminę formulę. Mokslininkas kantriai keitė ir keitė molekulę. Tačiau jo pagamintos medžiagos vis dar buvo per daug nuodingos žmonėms. Tik po 606 bandymo jam pavyko pagaminti preparatą, kuris bandant su gyvuliais pasirodė esąs gana nekenksmingas. Pauliui teko jį dar kelis kartus šiek tiek modifikuoti, kol jis iš tikrųjų pasidarė nepavojingas žmogui.
Šiandien reikalavimai medikamentų saugumui daug didesni negu Ehrlicho laikais. Todėl dabar tyrėjui tenka sukurti ir ištirti dešimtis tūkstančių medžiagų, kol vieną iš jų galima rekomenduoti žmonėms, kadangi jos nauda didesnė už vartojimo riziką. Tik tam reikia daug pinigų. Vėliau tas išlaidas reikia susigrąžinti. Pradėjus pardavinėti naująjį vaistą, reikia gauti dar ir pelno, kad farmacijos įmonė galėtų išmokėti atlyginimus darbuotojams ir turėtų lėšų naujiems medikamentams kurti. Galų gale, ji skiria pinigus, be kurių tyrimai apskritai būtų neįmanomi. Ji nori, kad būtų tiriama toliau, kuriami nauji medikamentai. Taigi, didelė pelno dalis skiriama tyrimams tęsti.
Kiekvieną naują medžiagą patentas saugo 20 metų. Pasibaigus šiam terminui, ja kiekvienas gali naudotis laisvai. Tuomet originalaus vaisto kaina krenta žemyn. Pavyzdžiui, preparato nuo diabeto glibenklamido 30 tablečių patentinės apsaugos galiojimo metu kaina buvo daugiau kaip tris kartus didesnė, nei pasibaigus patento galiojimui.
Skaityti toliau »