Vaistininko užrašai

Labai gaila, kad nemaža dalis vienaip ar kitaip su vaistų pardavimais susijusių žmonių bei suinteresuotų grupių vis dar nežino, ką privalo žinoti: vaistas – ypatingas produktas, kurį vartoti būtina tik tada, kai to tikrai reikia, tik tokį, kokio reikia ir tik taip, kaip reikia. Deja, krautuvininkams vaistai vis dar eilinė prekė, kurią privaloma siūlyti visais įmanomais būdais. Tik jeigu vaistas jau prilygintas batams ar knygoms (juk ir į paštomatus norima talpinti, ir atgal į vaistinę sugrąžinti, nes nepagydė), nesuprantu, kodėl tada mes vaistinėse vis dar dažnai dirbame po vieną, o ne po tris penkis, kaip batų parduotuvėse ar knygynuose? Degalinėse ir tai galima rasti nuolat pamainoje po kelis dirbančius darbuotojus.

Taigi, kad ir kaip nemaloniai skamba, esame pardavėjai, vykdantys planus ir skatinantys pardavimus, nes tai verčia daryti krautuvininkai su K. Gage (Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininke) ir L. Ganatauskiene (Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos (LFDPS) pirmininke) priešakyje. Nors viešumoje pasirodžiusi skandalinga informacija apie vaistininkų spaudimą ir psichologinį terorą siekiant prastumti tam tikrus produktus, šios dvi moterys įnirtingai bando tai paneigti. Bandymas paneigti akivaizdžią tiesą, o vykdytą darbuotojų apklausą sumalti į miltus ir prilyginti ją vos ne išgalvotai istorijai (“…apklausos rezultatai kelia abejonių…”), menkina LFDPS įvaizdį. K. Gagės asociacija jau seniai be įvaizdžio ir autoriteto. Skleidžiama demagogija darosi vis panašesnė į vištų kudakavimą, kurio klausytis darosi koktu.

Apsimetimas, kad krautuvininkai mums suteikia darbą ir mainais nieko nereikalauja, faktų ignoravimas, kad krautuvininkai primeta  savų žaidimų taisykles, nenoras apie tai garsiai kalbėti – tai tik parodo, kas gali slėptis po tokių organizacijų pavadinimais. Abi veikėjos kaip susitarusios neigia vykdytos apklausos rezultatų išvadas ir paskelbia savas. Oi, atsiprašau, ne savas, o atliktas “Sprinter tyrimai”. Jau suspėta pasididžiuoti ir su išvadomis:

“Teirautasi, kaip farmacijos specialistai apibūdintų savo kasdienes funkcijas vaistinėje ir atsakyta, jog 84% nurodė save laikantys sveikatos priežiūros specialistais, galinčiais patarti pacientams įvairiais sveikatos klausimais.”

Arba:

“Didžiausią įtaką farmacijos darbuotojų sprendimui siūlant nereceptinius vaistus turi jų žinios ir kompetencijos. Tam pritarė 77% dalyvių.”

Man keista, kad ne 100%. Nes į taip pateiktus klausimus, kitokio atsakymo ir neturėjo būti – žinoma, kad mes save laikome sveikatos priežiūros specialistais ir galime patarti ne tik sveikatos klausimais 😊 Kaip dar kitaip galėtume atsakyti?! O siūlant vieną ar kitą vaistą, pirmiausia vadovaujamės savo žiniomis. Čia aišku, kaip 2×2. Tik yra šiokių tokių niuansų, kuriuos daugelis  žino, bet ne visada garsiai apie juos kalba. Vadovaujantis įgytomis žiniomis  bei  įsigilinus į klinikinę  situaciją, visada yra keli ar keliolika vaistų pasirinkimų su ta pačia veikliąja medžiaga. Čia ir prasideda interpretacijos:

1. Ką galėčiau pasiūlyti?
2. Ką norėčiau pasiūlyti?
3. Ką turėčiau pasiūlyti?
4. Ką privalau pasiūlyti?
5. Kas labiau apsimoka klientui?
6. Kas labiau apsimoka man?
7. Kas labiau apsimoka krautuvininkui?
8. Kurio trumpiausias galiojimas?
9. Kas akcijuojama šį mėnesį?
10. Už kurį mane “paglostys”?
11. Už kurį reikės rašyti pasiaiškinimą?
12. Ko nori pats pirkėjas?

Taigi, jeigu konkrečiau ir aiškiau, tai pateiksiu pavyzdį: pasitelkdamas savo žinias ir kompetenciją bei įvertinęs kliento išsakytus nusiskundimus, farmacijos specialistas nusprendžia, kad esamo kliento atveju jam tiks vaistas, kurio veiklioji medžiaga – ibuprofenas. Ne kiekvienam pirkėjui yra suprantama, kad Ibuprom, Ibumetin, IbuMax, Ibuprofen Lannacher, Ibuprofen Siromed, Ibuprofen Zentiva, Ibustar, Nurofen, Tvingestin, Ibugard yra vienas ir tas pats. Ir jeigu klientas nėra specialistas, jis visa širdimi ir protu atsiduos vaistininkui ir jo kompetencijai, vadinasi, lauks farmacininko patarimo, nuo kurio galiausiai ir priklausys galutinis rezultatas. Žinoma, su gera pabaiga, tik nebūtinai abiem pusėms 🙃 

Arba, gydytojas parašė receptą su veikliąja medžiaga X. O vaistinėje yra 16 skirtingų firmų vaistų, kurių veiklioji medžiaga X ir nurodyta recepte. Vadinasi, ką vaistinėje įsigys klientas, priklausys tik nuo farmacijos specialisto, kuris nežinia kurį iš 12 punktų pasirinks tą dieną. Ir į K. Gagės pateiktą anketos klausimą ramia širdimi galės atsakyti – aš nekeičiu gydytojo paskirtų vaistų. O K. Gagė visai Lietuvai paskelbs:

“Pacientai dažniausiai perka tą vaistą, kurį rekomenduoja gydytojas. Vaistininko įtaka pasirenkant receptinį vaistą yra tik 5%. Žmogus, ateidamas į vaistinę, jau žino, kokį vaistą jis pasirinks.”

Deja, praktika dažnai skiriasi nuo teorijos. Kartais tikrai žmogus žino, kokį vaistą jis norės įsigyti. Tik nežinia, ar vaistinė jį turės. Ar nebus sutrikęs tiekimas? Ar konkretus norimas įsigyti vaistas įrašytas į kompensuojamųjų sąrašą (jei gydytojas išrašė kompensuojamąjį)? O jei vaistas paskirtas pirmą kartą? Ko ligonis galėtų prašyti, jei net nenutuokia, kas jam parašyta? Be abejo, vaisto parinkimui bus reikalinga farmacijos specialisto pagalba. O kas įtakos jo sprendimą – krautuvininkas, priedas prie atlyginimo, plano vykdymas, geresni rezultatai, valdžios paskatinimai/pabarimai ar sąžinė, nuoširdumas ir nelojalumas įmonei, sunku pasakyti 🤔

“Tikrai nebūna, kad atėjęs vaistų nuo galvos skausmo pacientas išeina su tabletėmis nuo pilvo pūtimo”, – teigia Ganatauskienė. Na, taip nebūna, bet būna kitaip – ateina paracetamolio, o išeina su Nalgesin (nes geriau veiks), No-Spa (nes asmeninis pasiūlymas), valerijono tabletėmis, širdies lašais (nes akcija), magnio papildais (nes du plius vienas), šampūnu nuo pleiskanų (nes ant švarko pleiskanos pabyrėję), apsauginio kremo (nes saulė labai aktyvi), hematogeno (nes vaikas nurims ir nelaužys vaistinės turto – kraujospūdžio aparato), žuvų taukų (nes galite laimėti telefoną), aviečių arbatos (nes gripas artėja ir reikia ištempti pirkinių čekį iki krautuvininko pageidaujamo ilgio). Aš nesakau, kad taip būna, bet taip mus moko koučeriai privalomų paskaitų metu.

Todėl neapsimeskime, kad nėra problemos farmacijos sektoriuje. Ji yra ir toliau tik didėja, plečiasi. Pats metas daugiau negerovių ištraukti į dienos šviesą. Nežiūrint į tai, kad esame tik samdomi darbuotojai, norėtume, kad darbe mažiau būtų: privalai, taip reikia, būtina, taip negalima, lojalumas, pelnas, apyvarta, planas. Norėtųsi, kad darbas, pagaliau, taptų švente, o ne TPŠTKD.