Vaistininko užrašai

Pradėsiu nuo pasakos, o pabaigsiu šių dienų aktualijomis 😉

Vilkas, lapė ir liūtas nusprendė pamedžioti kartu. Viskas ėjo gerai – jie sugavo ožką, elnią ir kiškį.

– Dalink grobį,- kreipėsi liūtas į vilką. – Tik teisingai.

– Gerai,- sutiko vilkas. – Ožką, manau, kad reikėtų atiduoti tau, kiškį – lapei, o sau paimsiu elnią.

Tai išgirdęs liūtas įniršo ir sudraskė vilką.

– Dabar tu dalink,- tarė jis, kreipdamasis į lapę. – Tik teisingai, žiūrėk.

– Su malonumu,- atsakė lapė. – Tegul ožka bus tau pusryčiams, kiškis – pietums, ir elnias – vakarienei.

– Va, čia tai teisingai,- pasakė liūtas. – Kas tave išmokė taip gerai dalinti?

– Gulintis šalia tavęs sudraskytas vilkas, mano valdove! – atsakė lapė.

Pasakas dažnai vainikuoja laiminga pabaiga, realybėje – viskas, kas prasideda, baigiasi ašaromis. Šios pasakos pabaiga ne visai pasakiška, nes daug aukų joje paliko. O kaip ne pasakoje?

Vienoje didmiesčio vaistinėje darbavosi trys vaistininkai. Vienas jų, senesnės kartos palikuonių, išties buvo atsidavęs savo profesijai: svarbiausias ir bene vienintelis jo tikslas – rūpintis pacientų sveikata, rekomenduoti labiausiai tinkančius vaistus (dažnai, pigiausius, bet ne prasčiausius), išlaikyti ilgalaikį ryšį su pirkėju ir įgyti visišką jo pasitikėjimą. 

Antras vaistininkas – jaunosios kartos atstovas (te neįsižeidžia jaunimas, nes kalbu tik apie vienos vaistinės vieną vaistininką), veikiau besirūpinantis savo kišene nei klientų problemomis, užtikrintai vedantis vaistinę į priekį, tuo pačiu pildantis ne tik savo reitingų krepšelį, bet ir asmeninę dosjė.

Na, ir trečiasis. Vieną dieną – siekiantis pelno, kitą dieną – kovojantis už pacientų sveikatą ir jų gerovę. Nuolatinė vidinė kova neleidžia jam jaustis gerai: vieną dieną sąžinė primena apie teisingumą, atsakomybę ir moralines vertybes, skatina jį elgtis dorai, nepaisant materialinių pagundų, o kitą dieną užvaldo troškimas eiti prieš moralės principus. Ir visa tai, greičiausiai, kyla iš baimės dėl ateities. O gal, tiesiog, iš savanaudiškumo. Taigi, ilgainiui, šis žmogus arba pasiduos apgaulei, arba sustiprins savo moralinius principus, nuspręsdamas likti ištikimas sąžinei.

Taigi, viskas teka sena vaga, kol vieną vėjuotą ir nieko gero nežadančią dieną vaistinę aplanko regioninė – surauktu veidu (net ir botulino injekcija jo neišlygintų) ir degančiomis (lyg per išpardavimą bekovojančios senutės) akimis. Išrikiuoja į vieną liniją visus vaistininkus ir pradeda:

– Pelnas įmonei yra prioritetas! 

Tada įsmeigia savo kobros žvilgsnį į vieną iš pavaldinių ir iššnypščia:

– Sąžiningi sprendimai – tai trukdžiai įmonei. Nuo kito mėnesio perkeliame jus į kitą vietą.

Kaip žinia, ta vieta rami, ne koks didmiestis, net ir ne miestelis, greičiau jau bažnytkaimis. Sako, jeigu nenori dirbti ir užsidirbti, tai TA VIETA – KAIP TIK TOKIEMS. Tada pasisuka į antrąjį, paspaudžia ranką, pažada priedą už gerus rezultatus ir pradingsta tarpdury, palikdama vaistininkus, paskendusius savo apmąstymuose:

“Jei pasielgsiu sąžiningai, prarasiu galimybę užsidirbti, bet jei pasiduosiu spaudimui – išduosiu savo vertybes”.

“Visi taip daro…”

“Tai tik darbas…”

“Aš irgi turiu išgyventi.”

“Jei ne aš, tai kitas.”

“Galėčiau sąžiningai dirbti, bet tai tiesiog neapsimoka.”

Praėjo dar mėnesis. Tarpduryje vėl pasirodė aspidų būrio atstovė. Šį kartą veide – švelni šypsenėlė, o akyse – blykčiojantys žalčiukai. Įeina tyliai, lyg nieko blogo nežadėdama ir kreipiasi į tą trečią, kurį tada paliko stovintį kryžkelėje:

– Puikūs rezultatai, asmeniniai pardavimai viršijo lūkesčius, “reikiamų” prekių pardavimai – pavyzdingi, lydinčių prekių pardavimai – išaugę. Ir kas lėmė tokią nerealią pažangą?

– Mano kolegos tremtis ir baimė sulaukti dar blogesnės lemties…

TŠTKD 💩