Laisvalaikiui 
0Kojos
Kojos, kojelės, tikros vargšelės. Darbe joms tenka nemažas krūvis, ir jeigu diena pasitaiko neeilinė, tuomet ir jų laukia maksimalių išbandymų metas.
Šokdina jas, kas tik netingi – ir nekantrūs klientai, ir susiraukusios kobros, ir nenutrūkstamu srautu važiuojančios vaistinių prekės (sėdint iškrauti ir sudėti jas į vietas nepavyksta). Taigi, trumpam atokvėpiui laiko lieka ne visada, o jeigu ir lieka, tuomet, skubi ne kojas ilsinti, bet kąsnį į burną įsimesti.
“Sibire žmonės savaitę nevalgę išbūdavo, o jūs dienos negalite pakentėti”, – girdžiu širdį glostančius žodžius. Matyt, pirkėjas užuodė viliojantį pašildyto maisto aromatą ir nusprendė, kad dabar pirmenybė bus ne jam, o kotletams. Taip, suprantu, sunku buvo tiems žmonėms Sibire. Bet šiandien aš čia, Lietuvoje, dirbu svarbų ir visuomenei naudingą darbą. Žinoma, galiu ir pakentėti, tik ne savaitę…
Išleidžiu nekantrųjį pilietį ir einu ilsinti savo kojų. Bet vos tik užsikeliu jas ant stalo (žinoma, sandėliavimo patalpoje, ne oficinoje 😄), girdžiu:
– Aūūūū, a yr čia kas nors? Mą vaistukų rek.
– Rek tai rek. Ir kokių gi?
– Va tokių.
– Prašom. 9 eurai ir 10 centų.
– Ohooo. Jie auksu apibarstyti, ar kap čia išeina?
Nespėju net ant kulno apsisukti, kaip prieš akis išdygsta naujas reikalautojas:
– Kur mano užsakymas? Sakėte, kad bus šiandien.
– Dar neatvežė, ateikite rytoj.
– Puiku! Ir ką man dabar daryti? Ar suprantate, kaip man jo reikia?!
– Suprantu 🤭
– Nieko jūs nesuprantant. Man kojas skauda nuo vaikščiojimo pirmyn – atgal.
– Ir man skauda.
– O nuo ko jums? Nuo sėdėjimo, turbūt…
Dabar jau net ir norėdamas negaliu atsisėsti, nes tarpduryje pamatau iki skausmo pažįstamą veidą. Per jį ir jo sėbrus ne kartą teko startuoti įkandin 🏃♂️
– Ko čia vaikštot iš paskos?
– Galvoju, gal kuo nors padėčiau?
– Nereikia man jokios pagalbos. Aš tik žiūrinėju…
– Puiku, bet dėl visa ko būsiu netoliese, kojas pataupysiu 😂 Ir, žinoma, prekes geriau dėtis ne į užantį…
Įėjus kitam klientui, tenka sugrįžti prie kasos ir tikėtis, kad šiandien “bėgti paskui vaistinės prekes” neteks 😉 “Stipriai apkūnus” vyriškis prašo kažko nuo kojų skausmo:
– Viską jau išbandžiau – ir tabletes, ir tepalus. Jau net nežinau, ką dar man galite pasiūlyti.
– Kojos kenčia nuo antsvorio, sąnariai – taip pat. Gal šį kartą pas gydytoją jau reikia apsilankyti?
– Tada gal geriau pas būrėją. Abu variantai dažnai veikia vienodai…Kai paskutinį kartą buvau, liepė daugiau judėti. programėlę “žingsnių” įsidėti. Galvojau, kad nueisiu pradžiai bent 5 000 žingsnių. Pasirodo, mano kojos buvo pasiruošusios nueiti tik iki šaldytuvo ir atgal…
Kiekvienam savo.
– Aš ką tik iš neurologo. Jis sakė, kad man – kažkoks sindromas.
– ?
– Dilgčioja, degina…
– Kurioje vietoje?
– Kaip kurioje? Aš gi sakau, kad iš neurologo. Kojas man degina.
– Tai, turbūt, jums – neramių kojų sindromas?
– Gal ir neramių, jei nėra per jas ramybės – nei dieną, nei naktį.
Visai kaip vaistinėje – ramybės nėra nei ryte, atėjus į darbą, nei tuomet, kai pats laikas iš jo eiti namo. Pati “nuostabiausia” akimirka dar laukia likus minutei iki vaistinės uždarymo:
– Jūs dar dirbate?
– Taaiiipp 😤
– O, kaip gerai. Pačiu laiku atbėgau. Man išrašyti penki e-receptai.
Gerai, kad ne dešimt, tyliai pagalvoju…
Kojos, kojos, kojos. Jos neša mūsų gyvenimą, klaidas, džiaugsmus ir net nuotykius. Galva – svajoja, širdis – tikisi, o kojos… tempia viską. Jos niekada nesako GANA. Jos tiesiog eina. Jos neklausia, ką padarei, kur buvai, ar buvai teisus. Jos tiesiog neša tave toliau.
Brangios mano kojos, ačiū, kad šiandien neišėjot iš darbo anksčiau už mane. Rytoj pažadu – bent kartą atsisėsiu 😎