Laisvalaikiui 
0Kūnas
Vaistinės durys šiandien atsiveria jau keliasdešimt kelintą kartą. Visi su savo rūpesčiais, problemomis, ligomis ir skausmais. Kol kas – nei vieno su džiaugsmu ir šypsena. Matyt, tokia diena.
– Laba diena. Man labai skauda. Visą kūną skauda. Reikia ko nors stipresnio. Labai… labai skauda.
Žvelgiu į prieš save stovintį jauną vyriškį: veidas sulysęs, akys raudonos, rankos dreba. Bet iš visų jėgų stengiasi laikytis tiesiai, atrodyti „normaliai“.
– Kur konkrečiai jums skauda? Kurią kūno vietą?- Bet man ir taip aišku, kad jam tikrai skauda visą kūną. Ir ne tik kūną. Skauda ir sielą.
– Vakar visą dieną dirbau statybose. Todėl dabar taip prastai jaučiuosi. Duokite kokią tabletę. Tik stipresnę…
Žiūriu į šį jauną žmogų. Ne piktai. Ne su panieka. Bet su… liūdesiu. Jis supranta, kad aš taip pat suprantu.
– Taip, taip. Aš buvau kaip jūs. Gal net geresnis. Mokiausi, dirbau ir gyvenau nerūpestingą gyvenimą. Iš pradžių viskas atrodė paprasta – viena cigaretė, vienas butelis, viena tabletė. Tik pabandysiu. Tik kartą. Tik dėl smalsumo. O tada viskas ėmė riedėti greičiau nei aš pats galėjau suvokti. Galvoje sukosi tik viena mintis: “Kur gaut? Kaip gaut? Kada gaut?” Niekini mane?
– Kas aš toks, kad niekinčiau ar teisčiau? Tada man reikėtų per dieną mažiausiai po dešimt nusidėjėlių nuteisti.
– Ar žinai, koks jausmas, kai girdi alkanų kraujagyslių klyksmą?
– Ne. O ar jums yra žinomas nepatenkinto kliento spiegimas? Taigi, kur mes ten sustojome? Kokios tabletės, sakėte, padeda?
Neskubėdamas įkiša ranką į kišenę ir ištraukia tuščią narkotinio analgetiko blisterį.
– Tokių vaistų be recepto niekur nenusipirksite. Bet, manau, kad ne vaistų laikas ieškoti. Laikas ieškoti išeities. Tabletė neišgydys to, kas jus valgo iš vidaus.
– Visi dalykai, kurie sušiktam pasauly yra geri, jau išparduoti. Dabar parduoda tik su receptu arba aukštesnėmis kainomis. Jei nori pajusti jų skonį, tenka parduoti sielą.
– Žmogus laisvas rinktis: vartoti ar ne. Bet kartą tapęs priklausomu, tą laisvę prarandi. Lieka tik skausmas – ilgas, klampus, tylus ir be kontūrų.
– Tai vaistų neduosit?
– Tokių, kokius rodėt – NE. Jums reikia pagalbos, o ne vaistų. Tikros pagalbos. Aš matau, kad jūs dar ne prarastas. Ir gana neprastas pašnekovas.
– Ačiū ir už tiek. Malonu buvo pabendrauti.
– Man – taip pat.
Per ilgus darbo metus regėjau daug narkomanų: jaunų ir pagyvenusių, degradavusių ir tikrų šviesuolių, puolusių ir bandančių atsikelti, tylių ir kovingai nusiteikusių. Vienas, su pistoletu rankose reikalavo, kad nupirkčiau iš jo kvepalus, nes jam labai reikia pinigų. Kitas mosikavo su skėčiu, kai vaikščiojau paskui jį ir nesuteikiau galimybės nugvelbti kažką vertingo. Trečias pagrasino įdurti užkrėsta adata, kai nepardaviau insulininio švirkšto. Ketvirtas pasiuntė ant trijų raidžių, kai neleidau susileisti dozės tiesiog vaistinėje… Visi jie žmonės – tėvai, vaikai, anūkai, broliai ir seserys.
Mums irgi kartais skauda kūną – fizinį, matomą, apčiuopiamą. Nudegusi oda, pervargę raumenys, nusidėvėję sąnariai, lūžusi ranka. Tokį skausmą gali numalšinti tabletė, žaizdą galima aprišti tvarsčiu, lūžį gali parodyti rentgenas. Šis skausmas turi pabaigą. Jis yra logiškas. Bet kai skauda sielą – rentgenas bejėgis. Sielos skausmas tylus. Jis slepiasi po šypsena. Jis žadina naktimis be aiškios priežasties. Verčia abejoti savimi, žmonėmis, net gyvenimu. Skausmas, kai jauti, kad esi niekam nereikalingas. Skausmas, kai viską turi, bet viduje – tuštuma…
Kartais didžiausia kova vyksta ne gatvėse, o žmogaus viduje – tarp noro pabėgti ir vilties grįžti. Ši istorija – tai ne tik pasakojimas apie priklausomybę. Tai pasakojimas apie skausmą, kurio nesimato, apie žaizdą, kurios neužklijuosi pleistru. Bet kiekvienas dugnas turi grindis. Ir nuo jų galima atsispirti 😎