Vaistininko užrašai

Baigiau rašyti savo humoristinę epopėją apie įvairias žmogaus kūno dalis, į kurias teko pažvelgti nepakartojamų klientų akimis bei impulsyviai pateikti atsakymus į kartais tau visai nesuprantamus klausimus, nes: “Ar nesupranti, kad liga nelaukia ir kentėti skausmų nėra laiko”, o, kaip žinia, savas skausmas visada yra pats didžiausias 🥴 Taigi, dabar beliko tik apibendrinti žmogaus sielą, kūną, jo organus užklupusias ligas ir viską sujungti į VIENĮ.

Iš pirmo žvilgsnio, žmogaus kūnas atrodo kaip įspūdingas mechanizmas: jis vaikšto, kalba, virškina maistą. Bet tik iki tol, kol prisimena, kad sąnariai – girgžda, inkstai – atsisako dirbti pilnu pajėgumu, o dantys – sugenda, vos tik pamačius saldainį. O kaip akys? Ach, tos žibančios žalios, rudos ir mėlynos akys. Jos – nuostabios. Bet… jos turi geltonąją dėmę. Ir dažnai būna labai sausos ir dirglios. Gal nuo nervinio išsekimo ir emocijų?

Žmogaus nervų sistema – tai laidų raizgalynė be garantijos ir su ribotu galiojimo terminu. Smegenys valdo visą kūną, bet nežino, kaip jis veikia. Žmogaus smegenys sugeba išmokti japonų kalbą, parašyti simfoniją ar pasimėgauti SPA malonumais, kai reikia rašyti diplominį darbą. Bet tuo pačiu jos pašėlsta ir tampa nekontroliuojamos, kai netyčia paspaudi mygtuką SIŲSTI ir tavo žinutė pasiekia ne tą žmogų, kuriam tu rašei. Arba kai trečią valandą nakties tave užklumpa keistos mintys, neduodančios ramybės iki paryčių.

O štai imuninė sistema – galingas variklis. Bet ir ji kartais nusprendžia, kad tavo paties organai, kasa ar skydliaukė, yra įsibrovėliai, ir ima pulti savus. Autoimuninių ligų pavadinimai skamba kaip iš pasakų šalies, bet jų pasekmės mažai kam primena pasaką.

Kepenys – stambiausia virškinimo liauka bei didžiausias vidaus organas, nepailstamai filtruojantis kraują tuo pačiu metu, kai valgome šašlyką, užsigerdami jį alumi, vynu ir degtine. Tačiau kartais ir jos pasiunta, o tada pamatai, kaip tavo kūnas pamažu (ar staiga) ima gelsti lyg medžių lapai ankstyvą rudenį. 

Skrandis – natūralus rūgšties baseinas, laikina talpykla, kurioje maistas maišomas su skrandžio sultimis ir porcijomis nešamas į plonąją žarną. Priklausomai nuo to, ką dedate į tą talpyklą, kartais jis linkęs keršyti. Pykinimas, vėmimas, rėmuo, raugulys, žagsėjimas, o pagaliau, ir gastritas nebyliai bando priminti, kad šis organas – ne šiukšlių konteineris ir sugedusio, sunkiai virškinamo, per gausaus, per karšto, per riebaus maisto jis netoleruos.

Žarnynas – tai daugiau kaip septyni metrai vamzdyno, kuriame gyvena trilijonai bakterijų. Ir jos, tiesą sakant, apie tavo nuotaiką žino daugiau, nei tu pats. Žmogus sugeba tuo pačiu metu jausti liūdesį, džiaugsmą, nerimą ir alkį. Ir lyg tyčia tuo metu, kai stovi priešais šaldytuvą. Tik žarnynas, tas tylusis manipuliatorius, žino, kad tu ne liūdnas ir ne pavargęs, tu, tiesiog, nori kažko lengvai užkąsti pirmą valandą nakties.

Tavo laimė priklauso nuo to, ar tavo vidinė mikrobioma šiandien suvalgė pakankamai skaidulų. Šis miniatiūrinis pasaulis tavo žarnyne ne tik virškina vakarienę, bet ir braunasi į tavo gyvenimą: reguliuoja imuninę sistemą, nuotaiką, miego kokybę. Ir vargu, ar čia padės vaistinėje įsigytos gerosios bakterijos. Taigi, jei pajusi keistą liūdesį be priežasties, susimąstyk – gal tai ne tavo emocijos, o tiesiog piktosios bakterijos, kurioms nusibodo greitojo maisto dieta.

O kaip tavo širdies reikalai?, – klausiame ir laukiame atsakymo, kuris tiesiogiai, žinoma, visiškai nesusijęs su vienu svarbiausiu mūsų organu. Visgi, įdomu žinoti, kad širdis kasdien suplaka apie 115 000 kartų ir net atskirta nuo kūno kurį laiką nesustoja plakusi. Beje, daugiausia širdies smūgių patiriama pirmadieniais. O sudaužyta širdis – ne iš piršto laužtas posakis; emocinis skausmas gali sutrikdyti širdies veiklą.

Ligos – lyg nelaukiami žmonės: jų nenori, bet jos vis tiek užsuka. Vargina nuolatiniai galvos skausmai? Atsirado keisti simptomai pilve? Pradėjo tirpti galūnės? Be priežasties svaigti galva? Puoli ieškoti atsakymo? Ir kur jį greičiausiai rasi? Žinoma, Google. Po trijų minučių paieškos, tu jau miršti nuo paskutinės vėžio stadijos ar įvykusio infarkto. Ir nebežinai, ar tave gripas pasičiupo, ar gyvenimas 🫥

Žmogus serga tam, kad prisimintų, jog yra trapi būtybė. Su savo skausmais, randais, kvailais sprendimais, bloga laikysena ir keistomis mintimis trečią valandą nakties. Žmogus – vienintelė gyva būtybė, kuri gali verkti iš juoko ir juoktis per ašaras. Kartais – tuo pačiu metu. Žmogus – lyg surūdijęs mechanizmas. Jis genda, braška, paleidžia emocijas, pamiršta slaptažodžius, skaudžiai įsimyli ne tą žmogų ir prisivalgo naktį, kai pažadėjo sau: „po šešių – nieko“. Žmogaus kūnas – gal ir netobulas, bet jis leidžia apkabinti. Psichika – pažeidžiama, bet ji leidžia svajoti. O širdis – kartais ją skauda, bet ji vis tiek plaka. 

Gal tai ir yra tikrasis grožis? Ne tobuloje formoje ar sveikatoje, o gebėjime būti? Suklysti. Atsitiesti. Ir kartais – tiesiog garsiai nusijuokti.

Nes jei jau būtume tobuli – kas tada pasiliktų rašyti, piešti, kurti ar … eiti pas gydytoją 🤓