Vaistininko užrašai

Vaistinėje nuolat apsilanko tokia įdomi klientė. Šiandien priėjusi prie prekystalio kiša man 50 Eur. Aš jos klausiu, ko ji norės, o ji man:

– Tai aš nežinau.

– Na, tai sakykite, ko gi jums reikia?

– Pamiršau.

– 🤯

– Man reikėtų žvaigždutės.

– Žvaigždutės? Tepsite kažką? 

Atsakymo nesulaukiu, nes ji nieko negirdi, žodžiu, laikinai po kosmosą keliauja. Visgi, atnešu jai tą žvaigždutę, o ji man:

– Ką čia man atnešėte?

– ŽVAIGŽDUTĘ. Kaip ir prašėte.

– Man žvaigždutės reikia, bet ne tokios.

– Tai kokios jums reikia? Ką darysite?

– Ką darysiu, ką darysiu, GERSIU!

– O dėl ko jūs gersit?

– Man reikia kažko intymiai higienai.

Atnešu jai, parodau, o ji:

– Tai nieko daugiau ir neturit? Aš ne tokio norėjau.

Atnešu jai kitą. 

– Ir viskas, ką galite man pasiūlyti?

– O gal jūs galite prieiti prie savitarnos ir pati pasirinkti?

– Aš negaliu, nes aš sunkiai vaikštau.

Paimu 400 ml pakuotę ir klausiu:

– Tai gal tokį naudojate?

– O tai kur man dabar tokio dydžio dėti? Nei jis vonioj tilps, nei ant kriauklės. NIEKUR! Tai nieko ir neturite? Duokite tada man žvaigždutę.

Mintyse tyliai nusikeikiu, suskaičiuoju iki dešimties, šiek tiek nurimstu, bet siaučia jai už nugaros stovintys kiti klientai. Žodžiu, tvardomės visi, kas tyliai, kas raktus barškindami, kas trypčiodami, o kas garsiai kosindami. Numečiau tą didelę pakuotę į šoną, tada vėl prieš nosį pakišau žvaigždutę ir dar kartą klausiu:

– Tai ką jūs darysite?

– Gersiu.

– Tai gal su širdute?

– Ką aš žinau, kaip ten jūs ženklinate.

– Gal jums validolio?

– Ne, man reikia žvaigždutės.

Ištraukiu iš stalčiaus validolį, rodau ir klausiu:

– Tai gal, vis dėlto, širdutės? 

– Tai nežinau, kaip jūs čia užsižymėję… Duokit man ką nors intymiai higienai.

Na, galvoju, užstrigo plokštelė, vėl viską pradedam iš pradžių. Mandagiai jos prašau dar kartą nueiti į savitarnos skyrių ir pasirinkti pačiai, nes už jos stovintys žmonės savo akimis mane baigia nužudyti: suprask, ko tu čia su durna boba leidiesi į kalbas, greičiau baik.

– Dar kartą nueikite į savitarną ir pasirinkite pati, nes aš jau jums viską parodžiau.

– Tai kad jūs man nieko neparodėte.

– Gerai, dabar baigiam su ta širdute-žvaigždute.

– Gerai, duokite man tą validolį. Ir tą bambalį duokite, kaip nors vonioj patalpinsiu. O tai ką širdžiai turite? Taip man nieko ir nepasiūlėte. Aš esu vyresnio amžiaus ir man blogai su širdimi, o jūs taip nieko ir nepasiūlėte.

– Tai ko jūs norėtumėte? Širdies lašų?

– Jums geriau žinoti, ko man reikia!

– Validolio neužteks?

– Ne, man neužteks.

– Tai gal gydytoja jums kažką išrašo?

– Ne, man nieko nerašo, aš gerai jaučiuosi. 

– 🤦 Hmm, tai jums kažko reikia nuo geros savijautos?

– Man viską labai skauda.

Paduodu klasikinius vaistus nuo klasikinio skausmo:

– Oi, šitą tai aš namie turiu. Šiandien tai negėriau. Nu tai grįžus išgersiu, ar ne?

– Tai taip, išgerkite.

– Bet jis man niekam nekenks?

Mieli klientai, kurie nekantriai mindžikuojate už keistų klientų nugarų, nežudykite mūsų savo deginančiais žvilgsniais, nes mums ir taip nelengva. Jūs šioje dramoje atliekate tik antraeilius vaidmenis, o mes tuose tragikomiškuose spektakliuose dalyvaujame visą dieną, net ir be pietų pertraukos…

TŠTKD