Vaistininko užrašai

Kai eilinę nemigos naktį pažvelgiau pro langą, už jo pamačiau į mane įspūdingai žvelgiantį mėnulį. Tokį ryškų ir nenuspėjamą kaip mano darbo diena. Mirktelėjau jam, po to nusišypsojau (sau) ir tyliai ištariau (sau): gydyti galima trimis priemonėmis – žodžiu, žole ir peiliu. Taip rytoj ir padarysiu. Juk pilnaties metu žmonės tampa dirglesni, pablogėja jų emocinė savijauta, didėja įtampa, todėl vien tik su vaistais galiu ir neišsiversti.

Ryte, kaip visada, susikuičiau greituoju būdu ir netrukus jau buvau vaistinėje. Reklaminis plakatas ant lango pakrypęs, grindys – pripėduotos, puodukas – neišplautas, popieriai  ant stalo – išmėtyti, receptai – nesutvarkyti, vaistai – dar dėžėse… Žodžiu, betvarkė. Tik va, kad nėra ko kaltinti, nes vakar vakare niekaip neišėjo laiku užrakinti vaistinės, žmonės vis veržėsi paskutinę minutę (tai pleistrą paskutinį užklijavo, tai paracetamolis pasibaigė, tai viagros laaaabai reikia). Vakar galvojau, kad reikia kuo greičiau sprukti namo, nes ir taip jau teko viršvalandžius dirbti. Ryt bus kita diena, kiti darbai, maniau. O šįryt matau, kad kur bebučiuosi, visur šikna…

Taigi, pilno mėnulio jau nematau, ir tai yra geras ženklas. Sulaukiu pirmo kliento (dėkui jam, kad leido išgerti rytinę kavą). Matyt, vakar vakare visi apsipirko, todėl spėjau ne tik kavos atsigerti, bet ir kažkieno (🤭) paliktą bardaką sutvarkyti.

– Man rezervavo.

– Kas ką rezervavo? Ar mes jums likom skoloje?

– Man visi visada lieka skoloje! Tai duosite ar ne?

– Gal turite skolos lapelį? Kai rezervuojame vaistus, išduodame skolos lapelį.

– Aš niekam neskolingas. Ir jokių paskolų lapelių neturiu. Man ką tik išrašė rezervą. Dabar atidarykite tą savo dėžę ir pamatysite.   

Atidarau “savo dėžę” (suprask, kompiuterį) ir randu išrašytus kompensuojamus vaistus. Va tau ir rezervas. Dabar žmonės įpratę kalbėti rezervuotai, kad juos turi iš pusės žodžio suprasti. Ką gi, žmogus – tai ne kas kita, kaip daugelis jo poelgių. Sekantys klientai – du linksmi vyresnio amžiaus vyrukai:

– Mums reikėtų, kad padėtumėte į sanatoriją susiruošti.

– Tai nėra ką čia ruoštis, jumis ten ir taip pasirūpins.

– Ne, ne. Kaip čia delikačiau pasakius? Mums dar kitaip reikia pasiruošti.

– Ypatingai? Supratau.   

Atsargiai pravėriau Pandoros skrynią – stiprybės ir paslapčių stalčių, kuriame ramiai gulėjo Viagra. Kaip tik to, ko ir reikėjo šiems vyrukams. Nusipirko abu po dėžutę ir išvyko į sanatoriją linksmintis ir kitų linksminti 🕺 Moterys, nenusiminkite, vyrus galima pakeisti arba… pakeisti. Jeigu neišeina pakeisti jo elgesio, tai galima jį patį pakeisti (į kitą) 💃

– Man reikia polietileno.

– Tai ką vyniosite?

– Nevyniosiu, o pasipildysiu.

– Ką pasipildysite?

– Save. Savo organizmą.

Na, manau, šitam žolė ir žodis nepadės (gal jis ir taip jau žolės pavartojęs), teks gydyti peiliu. Mano galvoje  – jokių protingų minčių, tik šauktukai, klaustukai ir daugtaškiai su TŠTKD. Neduok Dieve, dar aliuminio folijos užsigeis. Bet gi, mano pareiga yra dėl nieko nepulti į neviltį ir visame kame rasti gėrio. Todėl gėrį bandome surasti kartu.

Ir pagaliau surandame taip trokštamą P-O-L-I-E-T-I-L-E-N-Ą – papildymą. Pasirodo, tai maisto papildas – FOLKEPILLEN. Smagu, kad palikom abu laimingi – vienas nusipirko papildymą, kitas – praplėtė savo akiratį 👀 Šį klientą keičia kitas, tikrai ne prastesnis 😎

– Kalio ir magnio man reikia pagerti.

– Ar tabletėmis, ar milteliais norėtumėte?

– Man geresnio reikia.

– Ar norėsite, kad kartu būtų abu mineralai, ar atskirai? Ir kokia forma labiau priimtinesnė? Gal sunku nuryti tabletes, o gal nepatinka skystos formos?

– Tai jūs turite žinoti. Aš jums galiu pasakyti, koks viskis geriausias, o apie kalį magnį tai jūs man pasakysite!

Geriausia išeitis iš sunkumų – išspręsti sunkumus. Bet ką daryti, kai juos reikia spręsti nuolat? 

GALVOK. TIKĖK. SVAJOK. IŠDRĮSK.