Vaistininko užrašai

Šiandien vieni gyvena Vėlinėmis (taip rodo kalendorius), kiti – ilguoju savaitgaliu (ir tai yra normalu), dar kiti – galvoja apie darbą ilguoju savaitgaliu (kaip būtų gerai nedirbti), o likę gyvena kelionių dvasia (pateisinama, nes vaikų atostogos – šventas reikalas, o išėjusieji – niekur neskuba, juos visada galima rasti vietoje bet kuriuo laiku). Visi gyvena su savais rūpesčiais, liūdesiu ir džiaugsmu. Kaip ten bebūtų, šį savaitgalį daugelio kelionės tikslas bus – kapinės ir žvakučių degimas. Taigi, laukia rimti dalykai, todėl ir straipsnis šiandien – apie LABAI RIMTUS DALYKUS. 

Vienas žmogus paklausė išminčiaus: “Daugelį metų mane kamuoja klausimas, KAS BUS PO MIRTIES? Atsakymo ieškojau knygose, bet šios paieškos niekur manęs neatvedė. Mokytojau, maldauju, išlaisvinkite mane iš šio nežinojimo.” Išminčius jam tarė: “Užduok šį klausimą mirusiam. AŠ KETINU GYVENTI.”

Taigi, APIE GYVUOSIUS

Skubame, svajojame, lekiame, stengiamės, tikimės, laukiame, ieškome, verkiame, planuojame, mirštame…

Skubame suaugti, o vėliau dūsaujame dėl prabėgusios vaikystės.

Svajojame, nes niekada negalime atsisakyti svajonių. Svajonės maitina mūsų sielą, kaip maistas maitina mūsų kūną. Kad ir kiek kartų gyvenime mums teko išgyventi nesėkmes ir pamatyti, kaip dūžta mūsų viltys. mes vis tiek svajojame.

Lekiame, tikėdamiesi suspėti apkeliauti  visą pasaulį, bet nesuprantame, kad lobis dažniausiai užkastas prie namų.

Stengiamės pasiklysti, kad aptiktume kažką įdomaus.

Tikimės gyventi su saule, bet juk taip nebus.

Laukiame gero žodžio, supratimo, meilės ir šilumos. 

Kasdien ieškome savęs, o beieškodami prarandame kitus.

Verkiame vieni, nors verkti reikia su kuo nors. Tai gydo geriau, nei verkimas vienatvėje.

Planuojame gyventi taip, lyg niekada nemirtume.

Mirštame taip, tarsi niekada nebūtume gyvenę.

Glėbiais nešame gėles mirusiems, bet nesugebame atnešti vieno žiedo šalia esančiam.

Prisiekinėjame, kad labai mylime ir rūpinamės, bet paaiškėja, kad labiau rūpinamės svetimais.

Kai reikia kalbėtis, tylime, nors žinome, kad tylėjimas griauna likimus.

Gailime savo vaikams ar anūkams, bet lengvai atiduodame sukčiams.

Atiduodame pagarbą mirusiems, bet negerbiame gyvų.

Skubame žvakę uždegti mirusiam, bet nerandame laiko pasėdėti šalia dviese.

Sakome, kad neužtenka pinigų vaistams, bet statome brangius paminklus išėjusiems (bei sau) ir negalvojame, kad paminklą reikia statyti gyviems.

Pykstame, nekenčiame, skaudiname, stumdome, grūmojame ir tuomet jaučiamės pranašesni. Bet nesusimąstome, kad klaidoms ištaisyti gali jau nebeužtekti laiko.

Todėl, NESUBERKIME Į RYTINĘ ARBATĄ VAKARYKŠTĖS DIENOS RŪPESČIŲ. GERIAU UŽPILDYKIME SAVO DIENĄ MEILE, TYRU RŪPESČIU IR GERĄJA VILTIMI.

LYGINANT SU SAULE IR MĖNULIU, MŪSŲ GYVENIMAS – KAIP RYTO RASA.

P.S. Nenusiminkite, jei nepavyks šiomis dienomis aplankyti kapų. Tam yra visi likę metai 😎